Žmogaus kilmės klausimai. Vartiklis

Genetika: beždžionės, Adomas ir Ieva

Ilgą laiką genetiniu šimpanzių ir žmonių panašumas laikytas esant 98,5%, vėliau tasai skaičius sumažintas iki 95%, o galiausiai pakeltas iki 99,4% - taip šimpanzes padarant artimesnes žmonėms nei goriloms [1]. Kai kas net ėmė kalbėti apie vienodas jų teises su žmonėmis!

Skirtingi skaičiai gauti dėl skirtingų DNR lyginimo būdų. 95% gauti lyginant atitinkamas chromosomas pagal „trūkstamus“ ar „papildomas“ DNR dalis. Didžiausias skaičius gautas nustatant atitinkamus genus vienos raidės DNR pagrindo pasikeitimuose. 98,5% išvestas naudojant DNR hibridinimo techniką, kuri laikoma grubia ir nepatikima: lyginamų rūšių DNR pavyzdžiams leidžiama susimaišyti (hibridintis), o tada jie kaitinami – kuo aukštesnės temperatūros reikia jiems atskirti, tuo artimesnėmis laikomos rūšys.

Žmogaus DNR yra tarsi raidžių seka knygoje nežinant kaip jas jungti, kad susidarytų prasmingi žodžiai ir sakiniai. Manoma, kad 97% jos nėra genai ir ta dalis pavadinta „pseudogenais“. O šimpanzių genomas netgi nėra nustatytas – tad iš tikro negalim jų palyginti - ypač, kai šimpanzių genomas 10% platesnis už žmogaus. Šimpanzės turi 24 chromosomas lyginant su žmonių 23-im (per 4%), o 4, 9 ir 12 žymiai skiriasi, o galiausiai Y chromosomos yra skirtingų dydžių [2].

Darvinistai bando aiškinti, kad šimpanzių 12 ir 13 chromosomos susiliejo į žmogaus 2-ąją. Bet kiti (kaip F. de Sarre) tvirtina atvirkščiai – kad į dvi skilo žmogaus chromosoma, o 13-oji dar gavo ir papildomos genetinės informacijos [3]. Tai dera su teosofine pozicija, kad beždžionės dalinai išsivystė iš žmonių, išvystydamos labiau specializuotą anatomiją. Vis tik vienas tyrimas rodo, kad, atrodo, kad žmogaus mitochondrija yra radikaliai skirtinga nuo jo pirmtakų ir „giminaičių“ [4]. Lucy

J. Schwartz'as¹⁾ nurodė, kad iš 26 unikalių savybių, kurios bendros žmonėms su dabartiniais hominidais, visos 26-ios bendros su orangutangais, tik 9-ios su šimpanzėm ir gorilomis, o su gibonais – vos 5 [5]. J. Marks'as²⁾ lygina skeletų sandarą: kaukolė sieja žmones su šimpanzėmis, o likusi skeleto dalis – šimpanzes su gorilomis. Taip pat ir jis abejoja genetiniu palyginimu [6].

Afrikos Ieva

Pagal paplitusią hipotezę visi dabarties žmonės gali atsekti savo genetinę liniją iki moters, gyvenusios Afrikoje kažkur prieš 200 tūkst. m. Ji remiasi mtDNA, paveldimos tik iš motinos, tyrinėjimais. Atseit, jos pokyčiai tėra atsitiktinės mutacijos, o mutacijų kiekį galima panaudoti kaip laikrodį. Iš skirtingų žmonių populiacijų nustatoma, kuri jų turi daugiausia mutacijų – taigi, ji yra seniausia (kitaip, motininė).

Tačiau prielaidos tam metodui yra klaidingos [1]. mtDNA mutacijos yra tikimybinės, todėl negali būti tiksliu laikrodžiu. Be to gausėja faktų, kad mtDNA yra veikiama natūraliosios atrankos, - taigi tasai laikrodis tiksi skirtingais greičiais skirtingose populiacijose. Taip pat suabejota, ar tikrai mtDNA gaunama vien iš motinos.

O tai, kad Afrikos populiacija turi didžiausią mtDNA skirtingumą, nebūtinai reiškia, kad ji seniausia. Jei populiacija viename regione plečiasi sparčiau nei kitame, tai sukelia ir didesnius skirtumus [2].

Kelia klausimą ir laiko nustatymas, nes skirtingos studijos pateikia labai skirtingus įvertinimus. Pvz., atsižvelgiant į tikimybinius aspektus, „Ieva“ galėjo gyventi prieš nuo 33 iki 675 tūkst. m. [3], o neseniai nustačius, kad mtDNA mutuoja sparčiau nei tikėtasi, gausim netgi biblinius 6000 m. [4]. O kai kurie tyrimai netgi prieštarauja Afrikos hipotezei, žmogaus kilmę perkeldami į Aziją. Pagal anatomiją, europiečiai ir azijiečiai yra artimesni, nei su afrikiečiams. Ir jei visi žmonės kilę iš Afrikos, tada sunku paaiškinti, kodėl žmogaus chromosomos neturi apsauginės genų sekos, vadinamosios „babūno žymės“, kurią turi visi primatai Afrikoje.

2020 m. buvo atlikti tyrimai sulyginant 3-4 kartų babuinų (Papio anubis), kurie dauginasi maždaug 10 m. amžiuje su 3 kartų žmonių duomenimis. Stebino, kad vyriškos imties mutacijų lygis buvo 4:1 kaip ir pas žmones. Tai atspindi nustatymą, kad vyriška imtis yra stabili tėvų amžiaus atžvilgiu ir kelia abejonę dėl prielaidos, kad mutacijos leidžia atsekti ląstelių dalijimąsi. Kartu babuinų mutacijų sparta iškelia dar vieną mįslę: ji leidžia spėti, kad žmogbeždžionių ir beždžionių išsiskyrimas įvyko prieš 65 mln. m., kas neatitinka fosilijų amžiaus. Duomenų suderinimui reikia sumažinti mutacijų spartą ne tik žmonėms, bet ir babuinams.

Afrikos Adomas

Vyriškuoju mtDNA analogu yra Y chromosoma, paveldima tik iš tėvo. Dauguma genetikų mano, kad ir jų liniją galime atsekti iki Afrikos, tačiau kiti priima jį kaip „statistinę pamėklę, paskaičiuotą iš abejotinų evoliucinių prielaidų“ [1]. Neaiškumai tokie pat kaip ir mtDNA atveju.

1995 m. „Nature” paskelbti du straipsniai apie Y chromosomų kiltį. Viename jų pateikiamas 37-49 tūkst. m. intervalas, o kitame – 51-411 tūkst. m. Vėlesniame tyrime duodamas 150 tūkst. įvertis, bet vėlgi, galėjo vykti persikėlimas atgal, iš Azijos į Afriką [2].

DNR branduolio (nDNA) tyrimų išvados irgi varijuoja. Vienas jų rodo, kad žmonių rasė išsiskyrė į tris atskiras populiacijas: žemiau Sacharos, šiaurės rytų Afrikos ir likusioji pasaulyje. Kita teigia, kad tarp afrikiečių ir azijiečių yra didelis genetinis atstumas, o tai prieštarauja „kilties Afrikoje“ hipotezei [4]. 1990-ųjų studija teigia, kad kaukazoidai (nuo Šiaurės Afrikos iki Indijos) yra artimesni senovės genetiniam pagrindui nei piečiau Sacharos gyvenančių afrikiečių. Alelių (skirtingų to paties geno formų) koduojančių globiną tyrimai rodo, kad amžius gerokai didesnis nei 200 tūkst. m ir gali siekti net 3 mln. m. [5].

Genetika ir archeologija

Nors ir plačiai pripažįstama „Afrikos kilties“ hipotezė, tačiau išsiskiriama aptariant tai, kaip jie maišėsi su kitais hominidais (pvz., neandertaliečiais Europoje ir Homo erectus Azijoje) – apie maišymąsi rodo gausus fosilijų kiekis [taip pat žr. >>>>> ]. Tai irgi argumentas prieš genetines išvadas apie žmogaus kiltį.

Teosofinė literatūra aiškina, kad 5-oji žmonija (ar pagrindinė rasė) maždaug prieš milijoną metų išsivystė Centrinėje Azijoje – ten, nuo Atlantidos laikų paskutiniais 4-5 mln. m. turėjo klestėti eilė civilizacijų [7]. Ir archeologiniai radiniai stebino. Nuo 1982 m. J. Močanovas su komanda rado kelis tūkstančius ypač senų akmeninių įrankių prie Diring-Juriach³⁾ upelio prie Lenos upės Sibire. Įvairiomis datavimo technikomis grunto sluoksniai įvertinti 1,8-3,2 mln. m., t.y. datos nepriimtinos tradiciniams antropologams [8].

Šiaurės Pakistano Pabbi⁴⁾ kalvose rasti 2 mln. m. artefaktai, t.y. per seni dėl Homo erectus [9]. Renzidong‘o radimvietėje rytų Kinijoje gyvūnų kaulai su skaldymo žymėmis susimaišę su akmeniniais įrankiais, datuojami 2,25 mln. m.. Dar senesni hominidų artefaktai rasti Yenangyaung‘e centriniame Mianmare (Birma), kur 1890 m. rasta titnago artefaktų ir žmogaus šlaunikaulis ar žąstikaulis, datuojami 3-4 mln. amžiuje [10].

(bus daugiau...)

¹⁾ Defris Švarcas (Jeffrey M. Schwartz) – amerikiečių psichiatras, publicistas, paskelbęs daug straipsnių iš neurologijos ir psichiatrijos sričių. Yra mąstymo-kūno dualizmo kocepcijos šalininkas. Pagrindinės jo domėjimosi temos: smegenų vizualizacija, funkcinė neuroanatomija, kognityvioji-elgsenos terapija, neuroplastiškumo tyrinėjimai. Užsiima budistine meditacija. Svarbesnės knygos: „Uždaroji sąmonė“ (1997, kartu su B. Beyette), „Sąmonė ir smegenys“ (2002, kartu su S. Begley), „Jūs nesate jūsų smegenys“ (2011).

²⁾ Džonatanas Marksas (Jonathan M. Marks, g. 1955 m.) – amerikiečių antropologas. Buvo vienu pirmųjų antropologų, panaudojusių genetikos metodus. Vis tik jis aiškina, kad genai negali paaiškinti skirtumo tarp žmonių ir šimpanzių, nes tos rūšys panašios genetiškai, tačiau stipriai skiriasi fiziškai ir egsena. Yra griežtas mokslinio rasismo kritikas ir laiko, kad temninas „rasė“ nėra natūralus. Naujesnės knygos: „Alternatyvus įvadas į biologinę antropologiją“ (2010), „Pasakos apie eks-beždžiones“ (2015).

³⁾ Diringo kultūra - paleolito kultūra Jakutijoje, 1982 m. aptikta prie Diring-Juriacho upelio, Lenos intako (dabar nac. Parke „Lenos stulpai“). Buvo spekuliuojama, kad radinių amžius 2-3 mln. m., kas reikštų, kad žmogus Sibire atsirado anksčiau, nei šiaurės Afrikoje. Tai leido J. Molčanovui laikytis „netropikinės žmogaus kilmės“ teorijos apie žmogaus kilmę vėsiame regione. Vis tik nepriklausomi tyrimai rodo, kad diringo kultūros įrankių amžius yra 260-370 tūkst. m.

⁴⁾ Pabis - miestas Pakistano šiaurėje apie 20 km į rytus nuo Pešavaro; per 30 tūkst. gyv. Jame randasi Abdul Wali Khan un-tas. Iš jo kilęs puštunų poetas, rašytojas ir žurnalistas Šer Zaman Taizi.
Nuo 1987 m. Pakistane darbuojasi Linda Hurcombe su kolegomis, rasdami fosilijų ir prieštaringai vertinamų akmeninių įrankių. Pabi kalvos – tai sparčiai eroduojanti antiklinalė su minkštomis upių sąnašomis, datuojamomis 1-2 mlm. m. senumo. Jose yra sluoksnių, kuriuose gausu fosilijų. Eroduotame paviršiuje kartais randami primityvūs akmeniniai įrankiai.
L. Hurcombe, R .Dennell. A pre-acheulean in the Pabbi Hills// C. Jarrige (ed.) South Asian Archaeology 1989: Papers from the 10th International Conference of South Asian Archaeologists in Western Europe. 1992

Nuorodos:

C. Stringer, P. Andrews. The Complete World of Human Evolution// 2011
humanorigins.si.edu/evidence/genetics
J. Tomkins, J. Bergman. Genomic monkey business – estimates of nearly identical human-chimp DNA similarity re-evaluated using omitted data// J. of Creation, v. 26, no. 1, 2012
J. Bergman J. Tomkins. Is the human genome nearly identical to chimpanzee? – a reassessment of the literature// J. of Creation, v. 26, no. 1, 2012
J. Tomkins. Comprehensive analysis of chimpanzee and human chromosomes reveals average DNA similarity of 70%// Answers Research J., v. 6, 2013
Science Frontiers, no. 150, Nov.-Dec. 2003
R.E. Green et al. A draft sequence of the Neandertal genome// Science, v. 328, 2010
B. Vernot, J.M. Akey. Resurrecting surviving Neandertal lineages from modern human genomes// Science, v. 343, 2014
E. Pennisi. More genomes from Denisova Cave show mixing of early human groups// Science, v. 340, no. 6134, 2013
G. de Purucker, Studies in Occult Philosophy, 1973

Kalifornijos Stendfordo universiteto mokslininkai patvirtino, kad Sibiro gyventojai genetiškai susiję su majais. Prof. Markusas Feldmanasⁿ¹⁾ Iš Stanfordo un-to sakė, kad tai buvo įtariama jau seniai, remiantis panašia genų mutacija. Ypatingas genetinis panašumas aptiktas jakutų su Centrinės Amerikos vietiniais gyventojais, tarp jų ir majais bei Surui ir Karitiana Brazilijoje. Tai palaiko populiarią teoriją, kad į Ameriką žmonės pateko iš Sibiro per Beringo sąsiaurį (kuris prieš 12-30 tūkst. m. buvo sausuma; daugiau skaitykite Sibiras ir pirmieji amerikiečiai).
Analogiškas temas tiria ir kiti. Mičigano institute buvo išanalizuota 485 žmonių ir 5 žemynų genomų variacijos. Padaryta išvada, kad visų tautų tėvynė yra Afrika. Straipsniai šia tema beveik vienu metu 2008-ais pasirodė „Science“ ir „Nature“ žurnaluose. O Aleksejus Kondrašovas pabrėžia, kad išeiviai iš Afrikos pasižymi didele genetine įvairove.

DNR (deoksiribonukleininė rūgštis) cheminės struktūros modelis pirmąkart buvo pateiktas 1953 m. Kembridžo Cavendish laboratorijos Jim Watson'o ir Francis Crick'o darbe. Jie parodė, kad DNR sudaryta iš 4-ių elementų sudėliotų į ilgą grandinę susivijusią į dvigubą spiralę. Kiekviena skirtinga tų 4-ių elementų seka (arba genas) yra kodas tam tikro proteino gamybai. Genas saugo 23 chromosomų poras (gautas po vieną iš tėvo ir motinos). Kiekvienas žmogus chromosomose turi po 3 mlrd. DNR darinių. Proteinų gamybai naudojama tik 10-15% jų. Likusi DNR dalis neturi akivaizdžios paskirties ir yra pakrikštyta „laužu“. Tačiau tas „laužas“ vertingas nustatant žmogaus giminystės ryšius.

Žmogaus Genomo projektas, kurio tikslas yra „nuskaityti“ visą žmogaus DNR, turi baigtis 2005-ais. Tačiau giminystės ryšiui nustatyti pakanka nedidelės DNR dalies. Yra speciali ir visiškai ištirta DNR atmaina mtDNR (mitochindrinė DNR, turinti tik 37 genus), kuri paveldima tik iš motinos pusės. Tai reiškia, kad viena promotina savo mtDNR perduoda daugeliui dukrų kartų.

Pvz., Pietų Atlante esančios maždaug 300 gyventojų turinčios Tristan da Canha DNR tyrimai parodė, kad nuo 1817-ųjų visi gyventojai kilę iš 6-ių prosenelių. [žr. Soodyall H. et al straipsnį Am.J. of Physical Antroology, Oct. 1997, vol.104]. Iš kitos pusės, gavę genetinę palaikų informaciją, galima nustatyti visus gyvus [pvz., Kleopatros] palikuonis. Rusams pavyko išskirti 4-3 tūkt. m.pr.m.e. neolito kapavietės Sibire genetinę informaciją.

Ir jei ląstelės branduolio DNR be proteinų gamybos valdo ir paveldimumo informaciją (ūgį, palukų, odos ir akių spalvą ir kt.), tai mtDNR kūno aprūpinimą energija (mitochondrijos yra pupų formos ląstelių energijos jėgainės). - jos saugo informaciją, kaip paimti energiją iš maisto molekulių plaukiojančių ląstelės citoplazmoje.

Mutaciniai [neutralūs] nuokrypiai sudaro 2-4% per milijon metų. Nežymūs bet nuolatiniai mtDNR pokyčiai yra tarsi molekulinio lygio laikrodis. Ir tos mutacijos kaupiasi maždug tuo pačiu intensyvumu visuose organizmuose - nuo bakterijos iki žinduolių. O tai leidžia gana tiksliai chronometruoti evoliucijos tėkmę.

Sukaupusi daugiausia genetinių pokyčių populiacija turi būti laikoma seniausia. Siekdami nustatyti žmogaus kilmę genetikai [ištyrę 147 žmonių iš 5-ių skirtingų regionų: Azijos, Europos, Afrikos, Australijos ir Naujosios Gvinėjos] padarė išvadą, kad visa žmonija kilo iš afrikietės moters gyvenusios maždaug prieš 150-180 tūkst. metų. Tai nereiškia, kad tuo metu gyveno tik viena moteris - tiesiog jos vienintelės genetinė linija išliko iki mūsų dienų. [žr. A.C. Wilson, R.L. Cann. The recent African genesis of humans, Sci.Am., 1992, vol 266, No 4].

Buvo išskirtos dvi genetinės linijos, tačiau abi vedė į Afriką. Tad „Ieva“ buvo viena iš afrikietiškų 'erectum" atstovių. Jos palikuonys paliko Afriką maždaug prieš 90-180 m. ir išplito visame pasaulyje maždaug prieš 23 tūkst. metų (Europoje neandertaliečius homo sapiens pakeitė maždaug prieš 32-38 tūkst. metų).

Be abejo tai tikimybinis įrodymas:
Afrikiečiai seniausi su 0,47% divergencija;
Azijiečiai - su 0,25%;
Australiečiai, kaukaziečiai ir Naujosios Gvinėjos gyventojai - tik su 0,23%.
[kas įdomiausi, australiečiai aborigenai yra artimesni europiečiams nei afrikiečiams].

Jutos u-to (JAV) tyrinėtojai gavo dar įtikimesnius duomenis Afrikos naudai tirdami jau branduolio DNR (72 afrikiečių, 63 azijiečių ir 120 europiečių).

Kitas Kembridžo u-to profesorius tyrė Y-chromosomą (kurią palikuonims perduoda tėvas) ir suradęs joje „jungiklį“, kuris paveikia, kad gimtų berniukas, o ne mergaitė. Jo mokinys Simon Whitfield padarė prielaidą, kad Y-chromosomos genai (nes jie nesimaišo kaip kiti) gali nešti informaciją apie žmonijos genetines šakas.

Jis palygino Y-chromosomų pokyčių sankaupų kiekį skirtinguose Žemės regionuose bei pokyčius šimpanzės Y-chromosomose (siekdamas nustatyti molekulinio laikrodžio „padalas"). Jis nustatė, kad vyriškojoje linijoje yra mažesnė divergencija nei moteriškoje (pagal mtDNR). Bet žmogus ir šiuo atveju kildintinas iš Afrikos.

Tačiau naujosios fosilinės iškasenos Portugalijoje (Lapedo slėnyje 4 m. amžiaus vaiko gyvenusio prieš 24 tūkst. metų ir kuris yra tarpinė grandis tarp neandertaliečio ir šiuolaikinio žmogaus) labiau paremia lygiagretaus vystymosi teoriją. O ir kiti vidurio ir rytų Europos tyrimai rodo rasių maišymosi galimybę. Tuo labiau, kad genetiniai tvirtinimai susilaukė rimtos kritikos (pvz., molekulinio laikrodžio patikimumas - juk mutacijų sankaupos skirtingu metu galėjo kauptis skirtingu greičiu). Australijos New Soth Wales fosilija (Lake Mungo 3, kuri yra 60 metų senumo ir turi šiuolaikinio žmogaus savybes) irgi paremia lygiagretumo teoriją. Tikėtina, kad į Australiją skirtingu metu atvyko dvi šakos - iš Kinijos ir Indonezijos ir jau čia jos susimaišė.

Tai nutiko prieš 3,6 mln.metų, artėjant lietaus sezonui. Rytų Afrikos savanas, panašiai kaip ir dabar, skyrė akacijų eilės. Į rytus Sadimano ugnikalnis spjaudė pelenus virš Laetoli plynaukštės. Atrodo, kad rajone gyvenusios būtybės nepanikavo, tęsė kasdienį gyvenimą. Sadimanas kelis kartus pabarstė pelenų. Lietūs, pranašaujantys liūčių laikotarpį, sudrėkino pelenų sluoksnį – ir kiekvienas sluoksnis sukietėjo palikdamas gyvūnų pėdsakus taip juos išsaugodamas mums.

1975 m. buvo pradėtos apžvalgos šiaurės Tanzanijos teritorijose, rasta reikšmingų radinių. Tarp šiuolaikinių gyvūnų (dramblių, hienų, kiškių) pėdsakų rasta ir humanoidų kojų atspaudai, nepaprastai panašūs į dabartinių žmonių.

Laetoli "guolius" 1935 m. tyrinėjo Leakey šeima (čia vėliau užsukusi dar pora kartų), - ten radę fosilijų, tačiau jos buvo atsitiktinės. 1938-39 m. juose lankėsi vokiečių ekspedicija. 1974 m. afrikietis Mwongela Mwoka čia rado homanoido dantį. Lavos analizė leido jį laikyti 2,4 mln. metų senumo. Tad 1975 m. Mary Leakey, remiama Nacionalinės Geografijos draugijos ir bendradarbiaudama su Tanzanijos vyriausybe ir direktoriumi A. Mturi, pradėjo intensyvias paieškas. Beveik du sezonus buvo renkama humanoidų ir kitos fosilijos, o paskui laimė nusisuko. Vieną vakarą Andrew Hill iš Kenijos nacionalinio muziejaus su kolegomis svaidėsi išdžiūvusiu dramblių mėšlu. Kai jis pasilenkė, išsisukdamas mesto gabalo, pastebėjo pėdsakus. Atidesnė apžiūra parodė, kad tai gyvūnų pėdsakai.

1976 m. Peter Jones ir Mary sūnus Filipas pastebėjo pėdsakus, kuriuos laikė humanoidų. Iš penkių, trys buvo apirę ir jų nebuvo galima išimti. Susidomėjimas radiniu buvo didelis. Garniss Curtis iš Berklio universiteto ėmėsi sluoksnio datavimo. Tose nuosėdosi yra gana stambių biotito (arba juodojo žėručio) kristalų. Kalio-argono tyrimai parodė juos esant 3,6 mln. amžiaus. Tai gerokai atitolino žmonių protėvių aušros datą iki plioceno epochos.

Tad 1978 m. ekspedicija dėmesį sutelkė pėdų atspaudų paieškoms. Kruopščios paieškos leido rasti 77 pėdsakus vedančius 23 m. Čia praėjo dvi būtybės, stambesnė (pėda 21.5 cm, o žingsnis 47,2 cm) ir smulkesnė (pėda 18.5 cm, o žingsnis 38,7 cm). Jos ėjo iš pietų į šiaurę. Ir labai tikėtina, kad jie ėjo stačiomis, nes geriausiai išlikusioje pėdoje nykštys yra tiesiai į priekį – kas būtina vaikštant stačiomis. Joje taip pat matome apvalainą kulną, pėdos išlenkimą. Pirštų srityje matome kojos vilkimo žymes. Taip pat rasta dantų, žandikaulių, kaukokės dalių ir kitų kaulų, kurie gali padėti tiksliau nustatyti rūšį. Kol kas D. C. Johanson'as klasifikuoja rūšį (kaip ir savo rastų liekanų Etiopijoje) kaip Austrolopithecus afarensis.

Tarkim, kad smulkesnioji būtybė buvo moteris. Vienoje vietoje ji sustojo, kažko pasisuko į kairę (gal kas atkreipė jos dėmesį ten) ir toliau nuėjo į šiaurę. Tas judesys, toks žmogiškas, peržengia laiką – mūsų tolimas protėvis akimirką abejojo. Prancūzai turi patarlę: „Plus ca change, plus c'est la meme chose“ (kuo daugiau keičiasi, tuo labiau toks pat). Ir matyt iš tikro, niekas labai nesikeičia.

Šiaip – jos nebuvo didelio ūgio. Laikoma. Kad pėda atitinka apie 15% žmogaus ūgio. Tada galime tikėtis, kad didesnės būtybės aukštis 1,4 m. kojos struktūra labai panaši į mūsų. Tačiau dėmesį patraukia viena anomalija. Visai nerasta akmeninių įrankių. Juk vaikštant stačiomis ir turint laisvas rankas, natūralu tikėtis, kad rūšis pasigamins kokius nors įrankius ar ginklus. Matyt, šie humanoidai dar nebuvo pasiekę to lygio.

Naujausi genetikos tyrimai rodo, kad skirtingos pigmėjų grupės, paplitę Vakarinėje Centrinės Afrikos dalyje, maždaug prieš 3000 m. turėjo bendrą protėvį. Buvo nustatytas „platus genetinis skirtingumas“, atitinkantis pigmėjų kultūrinius skirtumus.

Pigmėjų suaugusio vyro ūgis yra 155 cm, o tai apie 10 cm mažiau, nei kitų žmonių vidurkis. Jie paprastai gyveno kaip medžiotojai miškuose. Tačiau pora tuzinų pigmėjų grupių neturi bendros kalbos, o jų ūgių skirtumas kinta iki 20 cm.

Paul Verdu ištyrė 904 asmenų DNR pavyzdžius, paimtus iš 9-ių skirtingų jų grupių ir dar 12-os artimų jiems populiacijų, gyvenančių Kamerūne ir Gabone. Nustatyta, kad jų genetinis kodas labai įvairus, skirtumai prilygsta skirtumams tarp europiečių ir Azijos gyventojų. Taip pat nustatyta, kad pigmėjai nuo kitų žmonių atskilo maždaug prieš 54-90 tūkst. m.

Spėjama, kad tuos skirtumus skatino regione besiplečianti žemdirbystė, kurią kultivavo ne pigmėjų grupės. Tai vertė pigmėjus būriuotis į atskiras izoliuotas grupes, kurios sparčiai vystėsi.

Vienok, šie tyrimai neapėmė Aka pigmėjų, kurie gyvena labiau į rytus ir yra žemiausi iš jų (jų ūgio vidurkis yra 153 cm - vienok, ūgis mažai ką reiškia, nes Filipinų Agta genties vyrų, neretai vadinamų Negritos, ūgio vidurkis irgi tik 153 cm).

Tel-Avivo universiteto matematikas S. Rosetas su grupe genetikų įrodinėja, kad žmogus kilo iš dviejų nedidelių grupių prieš 100 tūkst. m. Jie išanalizavo 600 įvairių Afrikos šalių gyventojų DNR genomų. Paaiškėjo, kad genuose įrašyta išsami žmonijos istorija. Mokslininkai netgi nustatė, kad buvo laikotarpis, kai žmonija vos neišnyko (spėjama, dėl stichinių nelaimių).

Mokslininkai mano, kad pavojų ir žmonijos skilimą į dvi grupes sukėlė baisi sausra, sukėlusi badą. Prieš 70 tūkst. m. tebuvo likę tik apie 2000 Homo sapiens atstovų. Dalis jų liko vietoje, nusprendusi iškęsti sunkias sąlygas, o kita dalis persikėlė į kitą Afrikos regioną. Atsigavusi prieš 60 tūkst. m., žmonija ėmė migruoti į kitus žemynus.

ⁿ¹⁾ Markusas Feldmanas (Marcus William Feldman, g. 1942 m.) – australų kilmės amerikiečių biologas, užsiimantis evoliucijos klausimais, kultūrinės evoliucijos pradininkas. Stenfordo un-to profesorius (šiame un-te nuo 1971 m.). Plačiausiai žinomas savo matematine evoliucijos teorija ir biologinių sistemų kompiuteriniu modeliavimu. Parašė šimtus straipsnių ir kelias knygas apie evoliuciją, ekologija ir matematinę biologiją. Buvo žurnalų redaktoriumi, tame tarpe ir „Amerikos gamtininko“ (1984-90).