Sibiras ir pirmieji amerikiečiai. Vartiklis

1787 m. archeologas (ir būsimas JAV prezidentas) Tomas Džefersonas nurodė indėnų ir Rytų Azijos gyventojų panašumą. Tuo pačiu klausimu susidomėjo ir rusų keliautojai, tyrinėję Naująjį pasaulį iš Ramiojo vandenyno pusės. Vienas iš Beringo ekspedicijos dalyvių, gamtininkas Georgas Steleris^***) laikė, kad kadaise Kamčiatka ir Aliaska buvo sujungtos sausuma, o jų gyventojai „kilo iš vienos giminės“.

Įkvėpti paleolito radinių Europoje, JAV mokslininkai 19. a. pabaigoje irgi užsiėmė paieškomis, tačiau visi jų radiniai buvo gerokai vėlesnio laikotarpio. Ir tik 3 dešimtm. rasta akmeninių antgalių kartu su jau išnykusio bizono kaulais. Nuo tada atrasta šimtai senovės gyventojų stovyklų. Botanikas Erikas Hiultenas, tyręs augmenijos panašumus abiejose Ramiojo vandenyno pusėse, įvedė terminą Beringija, kuria vadino hipotetinį žemynus jungusį sausumos tiltą.

Manoma, kad jis galėjo būti laikotarpiu nuo 27 tūkst. m. iki 11-10 tūkst. m. nuo dabar – tad žmonės juo galėjo pereiti tik tuomet. Apie viršutinę ribą liudija archeologiniai radiniai Amerikoje. Seniausi patikimi žmogaus pėdsakai Aliaskoje rasti Swan Point‘o stovyklavietėje prie Tanano upės ir datuojami 14,8-14,7 tūkst. m. amžiumi. Tačiau dar įdomiau, kad 14 tūkst. senumo ženkl (akmeniniai įrankiai ir pleistoceno gyvūnai) rasta ir Pietų Amerikoje (Argentinoje, Čilėje) – lieka mįslė, kaip žmonės taip greit nusigavo į ten.

Prieš 10-12 tūkst. m. planeta atrodė visai kitaip – didelius Eurazijos ir Amerikos plotus dengė ledynai, todėl vandenynų lygis buvo nukritęs. Tik, deja, ledynmečio meto antropologiniai radiniai labai reti tiek Sibire, tiek Amerikoje. Problemiški lingvistiniai ir mitologijos tyrinėjimai. Tačiau įdomių rezultatų gauta lyginant genus – ir jie rodo, kad indėnai kilę iš vienos protėvių grupės, labai artimos dabartiniams mongoloidams.

Paleogeografijos duomenimis Beringo ir Čiukotkos jūrų vietose ne kartą buvo sausuma, tame tarpe – ir iki laikmečio prieš 10,5 tūkst. m. Ypač dėkingos sąlygos faunos (ir žmonių) migracijai buvo prieš 14 tūkst. m. Beringija buvo vėsoka tundra su krūmynų ir beržynėlių salelėmis. Joje ganėsi mamutų, arklių ir bizonų bandos, o taip pat gyveno muskusinis jautis, šiaurės ir taurieji elniai, antilopė saigu ir laukiniai avinai. Aliaskoje ledynai dengė Aleutų ir Aliaskos kalnagūbrius (pietuose) ir Brukso kalnagūbrį (šiaurėje).

Tad vadinamuoju neapledėjusiu 100 km pločio Makenzi koridoriumi buvo 2000 km kelias į pietus. Prie jo glaudėsi Laurentijaus ledynas, dengęs didesnę Kanados dalį (tame tarpe Niufoundlendo pusiasalį ir Hudzono įlankos sritis). Ledynų liežuviai siekė Didžiuosius ežerus ir Naująją Angliją. Iš kitos pusės koridorių spaudė Koldirjerų ledynas, dengęs kalnų grandines Ramiojo vandenyno pakrantėje. Tiesa, sunku įsivaizduoti, kas galėjo skatinti medžiotojus tūkstančius kilometrų traukti tokiu koridoriumi. Tuo metu Rusijos tyrinėtojai nemažai nuveikė tirdami Sibiro priešistoriją.

Sibire gausu ankstyvojo akmens amžiaus stovyklų, tačiau daugiausia jos pietuose (Altajus, Aukštutinis Jenisiejus, prie Baikalo). Tik 7 dešimtm. J.A. Močanovo^*) dėka stovyklų rasta prie Aldano, Lenos intako, kur išskirta diuktano kultūra, kuriai būdingi dvipusiai iečių ir smaigų antgaliai. Šios kultūros pėdsakų rasta ir toli šiaurėje, už Poliarinio rato – prie Berelech'o upelio, Indigirkos intako, netoli garsiųjų "mamutų kapinių". Ši kultūra datuojama laikotarpiu nuo 11-10,5 iki 18-17 tūkst. m.

Tuo tarpu ant aukšto (per 100 m) Lenos kranto, netoli Diring-Juracho intako, rasti labai archaiški akmeniniai dirbiniai (iš kvarco). Atradėjas J. Močanovas susižavėjo „šiaurės protėvynės“ idėja ir Diringo radinius datavo net 1,8 mln. m. Tačiau amerikiečių mokslininkų vertinimu jų amžius 250-350 tūkst. m. Tai atitinka vadinamąjį Samaros, maksimalų Sibiro apledėjimą, kai ledynai pertvėrė Lenos tėkmę ir čia sudarė milžiniškas marias. Stone tool, Siberia

Tuo tarpu Čiukotkoje (kaip ir Kamčiatkoje), net N.N. Dikovo pastangomis, nerasta aiškių senovės žmonių požymių Akmeniniai radiniai atsitiktiniai, amžius neaiškus. Galbūt, žmonių migracijos maršrutai vyko pakrante, t.y. dabartinių jūrų dugnu.

Turtingesni radiniai Aliaskoje. Pleistoceno pabaigoje (11,7-10 tūkst. m.) čia išskiriamos trys kultūros. Seniausioji jų vadinama "nenana". Pagal Broken Mammoth stovyklos radinius, buvo medžiojami bizonai, briedžiai, taurieji ir šiaurės elniai, paukščiai ir gaudomos žuvys. Būdingas lašo formos antgalis, čindadn tipo. Tyrinėtojai šią kultūrą sieja su pirma persikėlėlių iš Sibiro banga. Panašumai su Kloviso (Clovis) kultūra leidžia spėti būtent šią kultūrą tapus indėnų protėviais.

Kiek vėlesniam laikui priklauso denali kultūra. Jai būdingi lapo formos antgaliai, dvipusiai peiliai, gremžtukai. Jų išvaizda neabejotinai nurodo Azijos kilmę – ir priimta ją sieti su diuktano kultūra laikant antrąja banga.

Vėliausios kultūros pagrindinis paminklas yra Mesa stovykla Aliaskos arktinėje dalyje [žr. M.L. Kunz. R.E. Reanier. The Mesa site, Iteriak Greek// American beginnings, ed. F.H. West, 1996]. Ji įrengta neįprastoje vietoje, ant uolos, iškilusios virš lygumos. Pagal svaidomųjų iečių antgalius ir jų gamybos likučius, stovykla galėjo būti savotiškas elnių stebėjimo punktas. Antgaliai identiški radiniams JAV vakaruose.

Pagrindiniai Šiaurės Amerikos kultūros radiniai susitelkę lygumose netoli Uolėtųjų kalnų, retai apgyvendintoje Vajomingo valstijoje. Čia yra Hell Gap stovyklų grupė, kur daugelyje sluoksnių nustatyta įvairios tradicijos. Vešli augmenija ledynmečio pabaigoje leido čia gyventi daugybei gyvūnų – tarp jų buvo ir egzotiškasis tinginys – 5 m aukščio žolėdis.
Teton mountains

Seniausi radiniai priklauso vadinamai Kloviso kultūrai, datuojamai 11 tūkst. m. amžiumi (su pataisomis iki 13,5 tūkst. m.). Jos gausūs antgaliai pasižymi lenkta įranta, kad būtų lengviau užmauti ant iečių. Ši technika nebuvo žinoma Senojo pasaulio gyventojams. Stebinantis išvaizdos panašumas radinių, nuo Atlanto iki Ramiojo vandenynų, rodo spartų gyventojų išplitimą.

Kloviso kultūros laikmetis sutapo su daugelio gyvūnų rūšių (mamutų, tinginių, mastodontų – viso apie 35 rūšys) išnykimu. Tai gali būti susiję su klimato pasikeitimu. Tai galėjo būti priežastimi ir naujų kultūrų (nustatomų pagal skirtingus antgalių tipus) pasirodymui. Tos naujos kultūros užėmė mažesnę teritoriją nei Kloviso, atsiranda regioniniai skirtumai.

Tuo tarpu daugiausia svaidomųjų iečių antgalių rasta rytiniuose Amerikos rajonuose, netoli Atlanto. Tačiau čia stovyklos buvo ežerų terasose ir kopose, kur dirvos rūgštingumas neleido išlikti kaulams, o akmens dirbiniai susimaišę. Rytinių rajonų sąlygos buvo kitokios. Piečiau ledynų, Didžiųjų ežerų vietoje ir į vakarus nuo jų plytėjo dideli vandens telkiniai. Greta jų tundroje ganėsi gausios elnių bandos. Toliau buvo pušų ir eglių miškų juosta, o dar piečiau – lapuočių miškai, kuriuose bastėsi mastodontai.

Pirmieji šių vietų gyventojai buvo Kloviso kultūros rytinės atmainos, heini, atstovai. Vėliau išskiriamos parkhill ir kroufild (Didžiųjų ežerų) bei debert-veilv (prie Atlanto) kultūros. Įdomūs radiniai Floridoje, kur radiniai atsidūrė žemiau dabartinio vandens lygio. Čia netgi rastas medinis bumerangas, primenantis Australijos aborigenų įrankį.

Reikia pripažinti, kad perėjimo per Beringiją teoriją „gadina“ kai kurie antropologiniai duomenys. Dalis paleo-amerikiečių kaukolių keliais bruožais skiriasi nuo šiuolaikinių indėnų ir primena Australijos aborigenus, Melanazijos ir Pietryčių azijos salų gyventojus. Deja, jie gana negausūs, kad galima būtų daryti išvadas. Vis tik ir D. Raichas 2015 m. „Nature“ žurnale paskelbė straipsnį, nurodantį, kad Amazonės regiono indėnų genome aptiko minėtų gyventojų genetinių klodų, kuriuos pavadino „australietiškais“. Šio „pėdsako“ nėra Centrinės Amerikos gyventojų genuose. Tad buvo pasiūlyta, kad egzistuoja „populiacija Y“ (nuo Ypukuerra - „protėvis“ tupių kalba).
Taip pat skaitykite Bet gal žmonės atvyko ir jūra?

Paskutiniu metu didelius ginčus sukėlė 1997 m. radiniai Čilėje, Monte-Verde stovykloje, kurios artefaktai datuojami 12,5-12 tūkst. m. amžiumi.
Bet gal žmonės atvyko ir jūra? Daugiau apie tai žr. >>>>>

Dar įdomu, kad Šiaurės Amerikoje, kur teoriški turėtų būti ankstyvesnių stovyklų, patikimų žmogaus buvimo iki Kloviso kultūros pėdsakų nerasta. Skandalingus pranešimus dažniausiai paneigia atidesni išnagrinėjimai.

O ir aplamai, ankstyvosios Amerikos kultūros gerokai skiriasi nuo Eurazijos paleolito. Ankstyvieji Didžiųjų lygumų gyventojai išvystė specifinę prisitaikymo formą, pagrįstą dideliu negausių grupių judrumu. Ir šiaip jie išsivystymu neatsiliko nuo Senojo pasaulio – turėjo sudėtingas akmens, kaulų, ilčių apdorojimo technikas, būsto statymo įgūdžius. Aptinkami ir papuošalai, ochros apeiginio panaudojimo, laidojimo apeigų požymiai...

^*) Jurijus Močanovas (g. 1934 m.) – tarybinis archeologas, paleolito radinių Šiaurės rytų Sibire atradėjas ir tyrinėtojas. Mokslinių tyrinėjimų sritys: biokultūtinės žmonių adaptacijos prie Arktikos sąlygų etapai, žmonijos protėvynės šiaurėje idėja, Amerikos apgyvendinimas. Jo ekspedicija ištyrinėjo šiaurės rytų Azijos rajona nuo Jenisiejaus upės iki Ramiojo vandenyno. Jos metu surasta apie 1000 archeologinių paminklų nuo paleolito iki ankstyvosios jakutų kultūros (18 a.). Lenos pakrantėje prie Diringo-Juriacho aptiko akmeninius diringo kultūros įrankius (260-370 tūkst. m. senumo). Taip pat jis atrado vėlyvojo paleolito diuktajaus^**) ir kt. kultūras.

^**) Diuktajaus kultūra - vėlyvojo paleolito kultūra Sibire, prieš 35-10,5 tūkst. m.; nustatyta J. Močanovo pagal radinius prie Aldano intako Diuktajaus. Gyventa olose, medžiota mamutai ietimis su akmeniniais antgaliais. Pasikeitus klimatui, ją pakeitė mezolito laikų sumnagino kultūra.

^***) Georgas Steleris (Georg Wilhelm Steller , 1709-1746) – vokiečių botanikas, zoologas, gydytojas, keliautojas, dirbęs Rusijoje (nuo 1734 m.) ir pirmasis iš europiečių tyrinėjęs Kamčiatkos ir Aliaskos gamtą. Dalyvavo antrojoje V. Beringo ekspedicijoje (1737-42) ir laikomas pirmuoju europiečiu, buvojusiu Aliaskoje. 1739-40 m. surengė ekspedicijas į Irkutską ir po Baikalo apylinkes, tirdamas regiono gyvūniją ir rinkdamas medžiagą „Irkutsko faunai“. Iš Irkutsko per Jakutską vyko į Ochotską, kur pirmąkart susitiko su V. Beringu ir plaukiojo vienstiebiu šitiku „Fortūna“. Rinko medžiagą apie Kamčiatkos itelmenų etnografiją. 1741 m. liepos 16 m. „Šv. Petro“ laivu pasiekė Ameriką. Rinko aleutų reikmenis, aprašinėjo augalus ir gyvūnus. Tiesa santykiai su ekspedicijos vadovais nebuvo draugiški; jam netgi drausdavo išlipti į krantą. Kartu su Beringu patyrė laivo avariją ir žiemojo Beringo saloje ir buvo vienu iš nedaugelio išgyvenusių. Grįžęs rengė kelionių aprašymus ir apie surinktą medžiagą. Vyko į Peterburgą ir pakeliui susirgęs mirė Tiumenėje. Dalis jo archyvų dingo.