Eskimų kilmė  

"Migracija nuolat buvo iš šiaurės į pietus",
M.le Marquise G. De Saparte. Popular science monthly, 1883, October

"Net jei naujai atrasti faktai aiškiai neigia nusistovėjusią teoriją,
tik su didžiausiomis pastangomis nuverčiama senoji
", F.A.Giannini

Naked Earth: The new geophysics, 1995 m. rugpjūčio "Earth" numeryje":
"Geofizikų vizija yra priešinga tai, kad Žemės sluoksniai guli vienas ant kito.
Ji yra, kad gelmėse yra nelygi sandara. Jie kalba apie atvirkštinius kalnus mantijos pusėje,
kabančius kaip stalaktitai nuo urvų lubų ir slėnius tarp jų
".

William F.Warren'o*) knygoje „Atrastasis rojus: žmonijos lopšys Šiaurės poliuje“ spėja, kad žmonija kilo iš tropikų žemyno esančio Arktyje, arba, pagal graikus, Hiperborėjos, Saulės, šviesos ir vaisių krašto, kuriame žmonės gyveno nesenėdami tūkstančius metų.

Daugelio tautų (tame tarpe ir eskimų) legendos byloja apie didelę angą Šiaurėje ir rasę, gyvenančią po Žemės pluta. Eskimai sako (Dr. Senn), kad jų protėviai atėjo iš šiaurės, iš to rojaus, nepaprasto grožio šalies - kur niekad neužšąla ežerai, įvairiaspalviai paukščiai sklando danguje. Kaip kitaip paaiškinti, kad eskimai nepriklauso jokiai kitai etninei žemės grupei.

Skandinavai pasakoja apie nuostabią šalį toli šiaurėje vadinamą „Ultima Thule“. Ar tai ne tas paslaptingas admirolo Byrd'o kraštas, didžiosios nežinomybės centras?

Gartneris apie eskimų kiltį sako, kad norvegai juos laikė ne šio pasaulio gyventojais ir sulygindavo su tam tikra fėjų atmaina. Norvegų „kraelling“ įvardijantis eskimus galėjo būti naudojamas mitinių būtybių įvardijimui. Islandai, pirmąkart Grenlandijoje sutikę eskimus, juos pavadino „troliais“, bendriniu mitinių būtybių vardu.

Nansenas pastebi, kad „skraelings“ lotyniškuose raštuose išversti kaip "pygmaei", „neaukšti požemio gyventojai su antgamtiškomis savybėmis“. Viduramžiais laikyta, kad jie gyveno Thule krašte esančiame toli šiaurėje. Nansenas sako, kad iš šv. Augustino žinios apie šiuos "pigmėjus" pasiekė Izidorą ir per jį pasklido po visą Europą - kaip keistus žmones šiaurėje.

Velsietis Walter Mapes, 12 a. pabaigoje savo anekdotų rinkinyje mini britų karalių Herla, kuris susitiko su tais Skraelings, kurie jį nusivedė į požemius, kur išbuvo ilgą laiką, o po to grįžo. O airių legenda mini šalį už jūrų, kur saulė visad šviečia ir kur amžina vasara. Jie tikėjo, kad jų didvyriai yra ten buvę.

Eskimos, Inuits
Eskimos, Inuits

Eskimai tiki į būsimą gyvenimą. Siela po mirties leidžiasi į požemį per skirtingus lygius, kurių pirmasis yra savotiška skaistykla. Geros sielos leidžiasi vis gilyn, kol pasiekia sritį, kur niekada nenusileidžia Saulė, ežerai neužšąla, laigo elniai ir kur gausu žuvies ir ruonių.

Nansenas sako, kad eskimų gyvenvietės augo ne vien tik dėl prieauglio bet ir dėl emigracijos iš šiaurės. Kai eskimai išvydo, kad Peary ketina vykti toliau į šiaurę nuo Grenlandijos, jie nutarė, kad ketinama susitikti su kitomis ten gyvenančiomis tautomis.

1893 m. kapitono F.B. Hatfield'o laivas "Gladys" buvo visiškai apsuptas ledkalnių 43o pietų platumos ir 33o vakarų ilgumos. Jie nešė nemažai žemės ir smėlio. Ant vieno jų skirtingose vietose matėsi 5-ių negyvų žmonių kūnai. Oro sąlygos trukdė geresniam tyrimui. Iš kur ten atsirado žmonės, nei nebuvo pranešta apie jokius laivų dingimus?

Ar buvo pasiektas Šiaurės polius?

Ps.144:11
"Išvaduok mane nuo žiauraus kalavijo,
išvaduok mane iš svetimųjų rankų.
Visa, ką jie sako, yra melas.
Jie kelia dešinę kreivai prisiekti.
Cook`s journal

1908 m. balandžio 21 d. Frederick A. Cook'as**) pranešė pasiekęs Šiaurės polių. Bet balandžio 6 d. tai sakė ir admirolas Robert E. Peary. Šiedu nuolat kaltino vienas kitą apgaule.

Cook neturėjo liudininkų ir jokių rašytinių įrodymų (išskyrus eskimus). Kaip ir Peary, palikęs komandą nuėjo su vienu iš eskimų. Peary nuo 88 o ilgumos pasiekė polių per 5 d. vidutiniškai nueidamas po 26 mylias. Ar tai įmanoma esant sunkioms arkties sąlygoms, kai ledų sangrūdas atominio povandeninio laivo "Skate" komanda pavadino "fantastiškai sujauktomis". Tuo tarpu, labiau į pietus, jis įstengdavo įveikti tik po 20 mylių.

Cook tvirtino pasiekęs Šiaurės polių ir rėmėsi savo kelionės atžymomis bei matematiniais skaičiavimais. Bet jis nepateikė jokių savo pastabų ir tvirtino, kad Peary kai kuriuos jo duomenis pradangino. Admirolas Melville, ilgalaikis Arkties tyrinėtojas, sako, kad Cook apibūdinta aplinka verčia abejoti, ar jis rado Polių.

Tittman abejoja, ar Cook ir Peary galėjo pėsčiomis pasiekti Šiaurės polių, nors beveik visi tyrinėtojai sutinka, kad tai faktas. Vieni sako, kad ten atvira jūra, o kiti - kad sausuma. Jie aptikdavo, kad labiau į Šiaurę darosi šilčiau.

Robert Peary
Robert Peary
Cook`s journal

National Geographic Society patvirtino Peary atradimą. Bet po metų komitetas nutarė, kad nutarimas "nėra pagrįstas". Marshal B.Gardner "A Journey to the Earth Interior or Were the Poles Really Discovered" mini, kad admirolas Byrd praskrido pro šiltesnę zoną ir rado sausumą su nauja gyvybės forma.

Nežinoma žemė

"Mačiau žemę anapus [Šiaurės] poliaus. Sritis už poliaus yra Didžiosios Nežinomybės centras",
1947 m. vasaris, Kontradmirolas Richard Evelyn.Byrd

Ar gali toks gerbiamas asmuo be pagrindo tarti tokius žodžius? Byrd nebuvo poetas. Skrisdamas Arktimi jis radiju persakė, ką mato apačioje - kur nebuvo ledas ir sniegas, o sausuma su kalnais, miškais, augmenija, ežerais ir upėmis bei keistais gyvūnais panašiais į mamutus.

Tai būtų įmanoma, jei Byrd būtų įskridęs "į kitą erdvę". Jis 1947 m. vasario 19 d. paliko bazę ir nuskrido į šiaurę. Kovo 11 d. grįžęs į Vašingtoną jis buvo iškviestas pas aukščiausius saugumo pareigūnas ir atlikta medicininė apklausa.

William Reed ir Marshall B.Gardner, remdamiesi Arkties tyrinėtojais, teigia, kad Žemė yra tuščiavidurė ir atvira ties poliais su 5800 mylių pločio angomis. Theodore Fitch taip par rašo apie tuščiavidurę žemę knygoje "Our Paradise Inside the Earth", kurioje remiasi Reed ir Gardner knygomis. Jos įtakojo ir William L.Blessing brošiūrą.

Orville Livingston Leech rašė:
"Krašto galimybė Žemės viduje mano dėmesį patraukė, kai pakėliau geode ant Didžiųjų ežerų kranto. Geode yra apvalus ir iš pažiūros tvirtas akmuo, bet jį sudaužius pamatome, kad jis tuščiaviduris ir padengtas kristalais. Dėsniai, pagal kuriuos susidarė geode, gali taip sutverti ir Žemę".

Tuščiavidurės Žemės, atviros ties poliais, hipotezę pirmąkart išsakė W. Reed 1906-ais ("Phantom of the Poles") - netrukus po to, kai admirolas Peary pasiskelbė nuvykęs į Šiaurės polių, ką po to paneigė (Reed dar neteigė centre esant šviesulį).

Reed sakė, kad žemės plutos storis yra 800 mylių. Jis atkreipė dėmesį, kad Žemė nėra rutulys, o yra tarsi suplota ties poliais. Rusų mokslininkai nustatė, kad magnetinis polius nėra vienas taškas, o yra linija. Ar ta linija neina aplink angą į vidų?

Toliau idėją 1920-ais vysto Marshal B.Gardner "A Journey to the Earth Interior or Were the Poles Really Discovered". Jis pateikė kelias diagramas:
a) Žemės pjūvis per poliarines angas stačiu kampu su ekvatoriumi parodant tuščią vidų ir centrinį šviesulį (pagal veikiantį modelį, atgaminta 1912-ais);
b) Žemės vaizdas iš kosmoso parodant šiaurinę angą į tuštumą su šviesuliu viduje;
c) tuščiavidurės žemės diagrama su poliarinėmis angomis, centrine saule ir įsivaizduojama kelione Žemės vidiniu paviršiumi.

Ice bridge

1956-ųjų sausį Byrd surengia ekspediciją į Antarktidą. Sausio 13 d. gauta radijo žinutė:
„JAV komanda aptiko žemę 2300 mylių „už“ Pietų poliaus. Skridimą atliko kontradmirolas George Dufek'as“.

Grįžęs, 1956 m. kovo 13 d., Byrd pažymėjo „Ekspedicija atrado naują žemę“. Žemynas negalėjo būti ledo ar vandens atspindys ore.

Kodėl šie Byrd atradimai nepatraukė visuomenės dėmesio? Faktas buvo beveik užmirštas, kol 1959-ais Gianini jo nepaminėjo knygoje „Worlds Beyond the Poles“, kuri, kaip bebūtų keista, beveik nebuvo reklamuojama. Joje rašoma:
„Nuo 1929-ųjų gruodžio 12 d. JAV Karinis jūrų laivyno ekspedicijos nustatė plačią sausumą už Poliaus.... JAV ir dar 30 valstybių atliko precedento neturintį poliarinių ekspedicijų kiekį 1957-1958 m.“

Metų pabaigoje „Flying Saucers“ redaktorius Ray Palmer'is „paviešino“ tą informaciją, kurią sakosi suradęs Giannini knygoje. Saugumo tarnybos išėmė tą numerį. Leidinius turėjęs atvežti sunkvežimis atvažiavo tuščias. 5000 prenumeratorių negavo numerio. Vienas platintojas pasiėmė dar 750 numerių ir dingo. Formos buvo sugadintos ir perspausdinimui netiko. Tik po kelių mėnesių numeris buvo iš naujo išspausdintas ir išsiuntinėtas.

1962 m. kovo mėn. Ray Palmer'is paskelbė dar vieną straipsnį „The North Pole - Russian Style“, kuriame aptariamas magnetinio poliaus kaip žiedo variantas.

Įdomu, kad 1947-ais buvo dar vienas įdomus atradimas Antarktidoje. Leitenantas David Bunger'is vadovavo 6-ių transporto lėktuvų eskadrilei. Jis skrido į žemyną iš Shacleton ledų šelfo esančio netoli Karalienės Marijos pakrantės žemės Wilkes žemėje. Jis buvo apie 4 mylios nuo atviro vandens. Atrasta Bunger žemė buvo be ledų. Ežerai buvo skirtingų spalvų - purvinai raudoni, nuo žalios iki mėlynos spalvų. Kiekvienas ežeras buvo apie 3 mylių ilgio. Vanduo šiltesnis už vandenyno, ką Bunger nustatė nusileidęs su hidroplanu ant vieno iš ežerų. Už šios "oazės" buvo matomas begaliniai ledo ir sniego plotai. Tokios oazės buvimas Antarktidoje gali reikšti šiltesnių sąlygų buvimą.

Apie šiltesnį klimatą Arktyje praneša ir kiti. 1960 m. Kanados "The Globe and Mail" paskelbė vieno aviatoriaus Arktyje padarytą nuotrauką, kurioje matyti puikus slėnis ir žalios kalvos nuotrauką. 1894 m. Fritjof-Nansen rugpjūčio 3 d. toli šiaurėje nustebo šiltoku oru ten ir ten rastomis lapės pėdomis. Jo kompasas nustojo veikti ir jis nežinojo, kur esąs.

Daktaras Nephi Cottom'as iš Los Andželo pranešė, kad vienas šiaurės kilmės jo pacientų papasakojo tokią istoriją:
"Gyvenu netoli Arkties Norvegijoje. Vieną vasarą su draugu nutarėme laivu keliauti į šiaurė kol galėsime. Pasikrovėme maisto mėnesiui į mažą žvejų laivelį su geru varikliu ir patraukėme į jūrą.

Po mėnesio mes nuplaukėme už poliaus ir radome keistą kraštą. Mus pribloškė tenykštis klimatas. Toks šiltas, kad kartais naktį buvo negalima miegoti. Už šiltos jūros matėme kažką kaip aukštą kalną. Link to kalno rodėsi, kad jūra dingsta. Mes plaukėme ta kryptimi ir pasiekėme platų kanjoną atsiveriantį į Žemės vidų. Toliau plaukdami pamatėme tai, kas mus pribloškė - Saulę Žemės viduje....

Vidinis paviršius buvo padalintas į žemę ir vandenį. Ten pakako šviesos ir buvo gausu augmenijos ir gyvūnijos. Mes toliau plaukėme į tą fantastinį kraštą. Augalai buvo milžiniški, medžiai irgi ir pagaliau mes pasiekėme … milžinus.

Jie gyveno namuose ir miestuose kaip ir mes. Kelionėms jie naudojo elektrines transporto priemones - vienabėgiais keliais palei upes iš miesto į miestą....."

Panašią kelionę į vidinę Žemę atliko norvegas Olaf Jansen , 1908 m. aprašytas Willis George Emerson knygoje "The Smoky God". Tėvas ir sūnus mažu laiveliu bandė surasti žemę "už šiaurės vėjų", apie kurią buvo girdėję, kad ten šilta ir gražu. Stipri audra juos įnešė į Žemės vidų. Jie ten praleido du metus ir išvyko per pietų polių. Tėvas žuvo ledkalniui sudaužius laivelį. Sūnus išsigelbėjo, bet praleido 24 m. psichiatrinėje. Olaf sakė, kad vidinės žemės gyventojai kalba į sanskritą panašia kalba. Tuštumos centre yra elektros sankaupa, rusvas rutulys. Tą debesį vadina "Rūkstantis dievas", tai Visagalio sostas.

Paliudijimai

Willliam F. Warren:
"Arkties uolienos apie Atlantidą pasako daugiau nei Platonas. Dramblio kaulų fosilinės sąnašos viršija visas kitas. Ir nors nuo Plinijaus laikų jos eksploatuojamos, tebėra pagrindinis jo tiekėjas. Mamutų liekanų tiek daug, kad, kaip sako Gratacap, atrodo, kad šiaurinės Sibiro salos yra iš suverstų jų kaulų".

John Barrow, Bart "Voyages of Discovery and research within the Arctic Regions":
"Beeckey nurodo, kad dažnai pastebima - temperatūros švelnumą vakariniame Spitzbergen krante, kur nėra šalčio pojūčio, o termometras gali terodyti tik kelis laipsnius žemiau vandens užšalimo".

Kapitonas Kane iš Mortons Journal rašo:
"Kiek regėjau, buvo neužšalę 15 ar daugiau mylių pločio tarpai, kuriuos kartais skyrė sutręšęs ledas. Tai buvo "lengvas" ledas ir aš susimąsčiau, ar vykti į atvirą sritį šiaurėje ar pūti ir nuskęsti, kas negrėsė judant į šiaurę".
"Daug [ledo] nuolat šiaurėje. Bet buvo aukštumų virš 500 pėdų aukščio mačiau tik siauras ledo juostas su plačiais neužšalusio vandens plotais su 10-15 mylių plyšiais tarp jų".

Greely:
"Connell ir Frederick pakrantėje iškart virš aukščiausios vandens atžymos rado didelį spygliuotį beveik 30 colių skersmens ir apie 30 pėdų ilgio, kuris atrodė srovės atneštas prieš kokius 2 m."

Frederick Cook`s ship
F. Cook'o laivas

Hall:
"Sausio 23 d. du eskimai lydimi dviejų jūreivių nuvyko į Lupton iškyšulį. Jie pranešė, kad neužšalęs vanduo kiek akys regi".
"Nuo 'Providence Berg' šiaurėje matėsi tankus rūkas, žymintis vandenį. 10 val. 3 vyrai (Kruger, Nindemann ir Hobby) atėjo į Lupton iškyšulį patikrinti, ar galima pasiekti neužšalusį vandenį. Grįžę pranešė apie kelias neužšalusias juostas ir daug "jauno" ledo - apie paros senumo - tokio plono, kad jį galima įlaužti metant ledo gabalus".

Nansen:
"Lapkričio 24-ą jis [Johnson] atėjo į vakarienę netrukus po 6-tos ir sunerimęs pranešė, kad ką tik rodyklė pasisuko 24 laipsniais, Dar keisčiau, kad jos šiaurinė dalis rodo į rytus".

Peary:
"Buvo pastebėta, kad pasiekus Lancester Sound, kompaso rodyklė labai lėta ir nuolat krypsta į vakarus. Pasiekus 73 laipsnius jie pirmąkart pastebėjo, kad rodyklės galia visai nusilpo ir priklausė nuo laivo traukos".

Ištraukos iš Ray Palmer straipsnio

Kaip gerai žinome apie Žemę? Ar nėra vietos joje, kurioje galėtų būtų kuriamos skraidančios lėkštės? Yra dvi - Antarktida ir Arktis.

Admirolo Byrd skrydžiai virš abiejų polių parodė, kad yra "keistenybių" Žemės formoje poliarinėse srityse. Byrd, perskridęs Šiaurės polių nesustojo ir nepasuko atgal, bet nuskrido dar 1700 mylių už jo ir tik tada grįžo savo kursu į bazę (nes baigėsi degalai). Už poliaus matė sausumą ir ežerus be ledo, medžiais apaugusius kalnus ir net keistą gyvūną, primenantį senovės mamutą, besibraunantį per krūmus - ir visa tai perdavė radiju buvę lėktuve. Beveik 1700 mylių lėktuvas skrido virš sausumos, kalnų, ežerų ir upių.

Kas yra toji nežinoma žemė? Gal Byrd per šiaurės poliaus ertmę įskrido į Žemės vidų? Vėliau Byrd ekspedicija nuvyko į Pietų polių ir, perskriejusi jį, nuskriejo dar 2300 mylių.

Ir vėl buvo pranešta apie nežinomą ir keistą žemę, kurios nėra šiandienos žemėlapiuose. Ir vėl nesulaukta patvirtinimo po pirminio pranešimo. Keisčiausia, kad milijonai sugeria pranešimus ir neparodo jokio smalsumo.

Ir čia, ir ten yra faktai. Prie abiejų polių yra nežinomos plačios sausumos, kurios tinkamos gyvenimui, ir milžiniškos... Gal būt didesnės, nei visa JAV teritorija....

...

Kur toji žemė yra? Paskaičiuokime atstumus nuo visų anksčiau minėtų žinomų žemių (Sibiro, Špicbergeno, Aliaskos, Kanados, Suomijos, Norvegijos, Grenlandijos ir Islandijos). Nemažai jų yra 1700 mylių atstumu. Bet nė viena jų nėra 200 mylių nuo poliaus. Byrd skrido virš nežinomos žemės. Pas jis ją pavadino "didžiąja nežinomybe". Ir ji iš tikro didelė.

Miškai! Tai neįtikėtina. Šiaurinis miškingų rajonų pakraštys nusileidžia iki Aliaskos, Kanados ir Sibiro. Į šiaurė neauga jokie medžiai....

Ar 1947-ųjų skridimas buvo fikcija? Ar visi dienraščiai melavo? Ar radijo žinutės iš Byrd lėktuvo buvo netikros? Ne, admirolas Byrd nuskrido už poliaus.

Už? Ką admirolas turėjo mintyse, kai sakė šį žodį? Kaip galima skristi "už poliaus"? Akimirką susimąstykime. Įsivaizduokime akimirkai virš Šiaurės magnetinio poliaus nežinodami iš kur mes atvykome. Kaip mums sužinoti, kur dabar skristi? ... Aišku, į pietus. Bet kur pietūs? Visos kryptys iš Šiaurės poliaus yra pietūs... Nustatyti padėtį galima tik maždaug už 20 mylių.

IŠVADOS

  1. Vietoje Šiaurės ir Pietų polių yra plačios angos į tuščiavidurės Žemės vidų.
  2. Per tas angas išskrenda NSO.
  3. Žemės vidiniame pasaulyje apšviečiamame vidinės Saulės yra šiltas klimatas;
  4. Arkties tyrinėtojai pastebėjo:
    1. Toli šiaurėje temperatūra pradeda kilti;
    2. Jie surasdavo ledais nesukaustytą jūrą;
    3. Jie žiemą sutikdavo gyvūnus, traukiančius į šiaurę;
    4. Kompaso rodyklė atsistodavo vertikaliai;
    5. Dar toliau šiaurėje sutikdavo tropinių paukščių ir kitų gyvūnijos atstovų;
    6. Toli šiaurėje jie regėjo drugelius, moskitus ir kitus vabalus, nors jų nebuvo nei Aliaskoje, nei Kanadoje;
    7. Kuo labiau į šiaurė, tuo sniegas purvinesnis nuo dulkių ir teršalų;
  5. Žemės vidinis paviršius apgyvendintas išsivysčiusios civilizacijos;
  6. Kodėl aisbergai yra iš gėlo vandens? Jie gali susidaryti iš gėlo vandens Žemės viduryje;
  7. JAV karo laivynas apie tai žino. Kodėl gi vyriausybės varžosi tirdamos Arktikos ledus? Komerciniai skridimai "virš Šiaurės poliaus" nevyksta... Jokia aviakompanijų nerengia skridimo "virš Poliaus", kas turėtų paklausą... Kodėl?

Dinozaurai Antarktidoje

Ieškant „svetimųjų“ (nežemiškųjų) roplių (skaitykite Driežažmogiai), tinkamiausia vieta būtų Antarktida.

Prieš šimtus milijonų metų dinozaurų apgyventa Žemė atrodė kitaip. Vienintelį Pangėjos žemyną supo Tetijos (Tethys) vandenynas. Pangėja skilo į dvi dalis. Pietinė žemyno dalis vadinta Gondvana (Gondwana). Tuo metu Antarktida buvo susijungusi su pietine Australijos dalimi. Ten randamos fosilijos leidžia spėti klimatą buvus kaip Škotijoje. Naujojoje Zelandijoje ir Pietų Amerikoje yra ta pati flora ir fauna. Tai gali būti tik tuo atveju, jei ji kilo ... Antarktidoje. Antarktidoje augo spygliuočiai, samanos ir kelios gėlių rūšys. Ir ten gyveno net ... dinozaurai.

Tomas Ričas**) Australijos pietinėje Viktorijos valstijoje atrastą „poliarinį dinozaurą“ 1985-ais pavadino Leaellynasaura (Lee-Ellena-Saura) savo dukros garbei. Jo akys buvo nepaprastai didelės, kaip ir smegenys. Ypač išsivysčiusi dalis (65% visų smegenų) vaizdų atpažinimui. Tad jis buvo "naktinukas". Mat nors šiuo metu ta vieta yra gana vėsi, kreidos periodu ten buvo gerokai šilčiau. Kadangi dienos ir naktys labai ilgos, net po kelis mėnesius, šis dinozauras turėjo ilgokai gyventi nakties sąlygomis. Tad jo akys buvo didesnės, atitinkamai ir regai skirta smegenų sritis.

O kadangi gyveno poliarinėje srityje, turėjo būti šiltakraujis ir slėptis nuo šviesos, vėlų ir plėšrūnų. Tad jis galėjo prisitaikyti gyvenimui po žeme. Ir galėjo išlikti giliose požeminėse ertmėse. [Scientific American, July 1993]

Galimybės:
a) dinozaurai virto žmonėmis;
b) kai kurie prisitaikė gyvenimui požemiuose;
c) Antarktida gali būti jų gyvenama vieta.

Eskimų etimologija

Žodis eskimai kilęs iš Š. Amerikos indėnų atapaskų, kurie kaimynus vadino eskimantsik (kurie valgo žalią mėsą). Tą žodį 18 a. perėmė prancūzai (Eskimos) ir anglai (Eskimo).


*) Viljamas Vorenas (William Fairfield Warren, 1833-1929) – amerikiečių teologas ir rašytojas, pirmasis Bostono un-to prezidentas (1873–1903). Priklausė „Mistinio septyneto“ draugijai, buvo teologijos profesoriumi Bremene (1860–1866).
Žinomas knyga „Atrastasis rojus: Žmonijos lopšys Šiaurės poliuje“ (1885), kurioje išsako spėjimą, kad žmonija kadaise gyveno Šiaurės poliuje (kur buvo ir Atlantida, o taip pat Edeno sodai,  Meru kalnas, Avalonas ir Hiperborėja). Jis rėmėsi tuo, kad Homeras, Hesiodas ir Virgilijus titaną Atlantą įkurdino „pasaulio krašte“, O Euripidas jį siejo su Šiaurine žvaigžde.

**) Frederikas Kukas (Frederick Albert Cook, 1865-1940) – Amerikos gydytojas, tyrinėtojas ir etnografas, tvirtinęs, kad 1908 m. balandžio 1 d. pasiekė Šiaurės ašigalį – t.y. metais anksčiau už R. Peary. Komisija nepatvirtino jo tvirtinimų, o debatai apie tai tebesitęsia iki šiol. Taip pat žinomas daugeliu kitų pareiškimų.

***) Patricija (g. 1944 m.) ir Tomas Ričai – australų paleontologai. Jie 1989 m. savo dukros Leaellyn‘os garbei atrastą dinozaurą pavadino Leaellynasaura.

Požemių pasaulis
Sibiro tautos: Nencai
Hiperborėja Rusijoje
Hiperborėjos ženklai
Paslaptingosios ertmės
A. Barčenko: Emerikas Koloje
A. Duginas. Hiperborėjos teorija
Ateiviai iš planetos vardu Žemė
Kai dar elniai iš dangaus krisdavo
Hiperboriečiai senovės liudijimuose
Froidas. Totemas ir tabu. Tabu ir jausmų ambivalencija
Indėniškosios kultūros: inuitai
Umai – lyginamoji charakteristika
Meru kalnas ir B. Tilakas
Akmenuotosios Tunguskos pilys
Šeiveris ir „Slėpiniai“
Atlantida - tai Antarktida?
Šamanų ratu einant
Karelijos Adomas
Sniego karalienė
Papročių paskirtis
Vartiklis