Papročių paskirtis
Juozas Kudirka

Papročių vaidmuo visuomenėje įvairialypis: tai dorovinio, darbinio ir estetinio ugdymo priemonė, psichologinė ir erotinė iškrova. Visos tos paskirtys glaudžiai siejasi, ir jas vienijantis kamienas yra dorovinis ugdymas.
Papročiai – darni įpročių visuma. Atskiras žmogus išsiugdo įpročius, o pripažintus priimtinais pasisavina ir į atskiras papročių grupes (darbo, šeimos, kalendorinius ir kt.) įtraukia žmonių grupes. Jie perduodami iš kartos į kartą kaip vertybė. Papročiai jungia gerus ir blogus, priimtinus ir nepriimtinus įpročius, - vieni įvairius dorovės principus teigia, kiti – atmeta. Tokia priešprieša tampa gėrio, moralinių vertybių įtvirtinimo priemone ir sistema.
Kartkartėmis visuomenę sukrečia socialinės katastrofos, dėl jų įvyksta didelių pokyčių papročiuose. Bet tas tik laikinai paveikia papročių sistemas – tuo metu daugiau reikšmės turi įpročiai, neretai neigiami.

Svarbi vieta papročių sistemoje tenka estetinėms priemonėms, - atskirus įpročius jos suima į visumą, jas atmetus, papročių vietoje liktų didaktika, papročiai prarastų patrauklumą. Akivaizdus analogas meniniam papročių apvalkalui itin dažnas gamtoje: žiedų tikslas – privilioti vabzdžius ir pratęsti augalo egzistenciją.

Papročiai, kaip dorovinių vertybių įtvirtinimo sistema, reiškiasi drauge su visa liaudies kūryba – tautodaile, dainomis, pasakomis, patarlėmis ir priežodžiais, muzika, šokiais, su religija, - ir visa tai yra įsodrinta psichologinio poveikio priemonių. Jos, būdamos daugiau ar mažiau estetinės, įtvirtina dorovines vertybes. Beje, Lietuvoje, nagrinėjant papročius, ir buvo skiriama daugiausia dėmesio estetinei, pirmiausia, vaidybinei jų pusei, visiškai ar beveik atsiribojant nuo jų esmės.
Užgavėnės: Prienai

Teoriškai papročiais visai nesidomėta, tai ir kliudė juos visapusiškai analizuoti. Medžiagos rinkėjai, o ir tų pačių labai mažai, tenkinosi paprasčiausiais aprašinėjimais.

Pagrindinė įvairių papročių paskirtis - dorovinė: ugdyti žmogų – bendruomenės narį. Papročiai lydėjo kiekvieną darbą, kalendorines šventes, žmonių tarpusavio santykius. Beveik kiekvienas paprotys yra priemonė dorovinėms vertybėms, žmogaus dvasingumui įkūnyti ir puoselėti. Pažvelkime į juos, kaip į moralės įtvirtinimo sistemą. Žmogaus gyvenimo tikslai ryškūs jau kūdikio laukimosi, krikštynų papročiuose. Pirmiausia darbo papročiais jie įtvirtinami brandos amžiuje. Todėl iš dorovinių vertybių sistemos reikėtų išskirti darbšumą. Papročiais buvo formuojamas požiūris į darbą, kaip fizinio egzistavimo pagrindą. Vedybų apeigoms jaunieji įvesdinami į bendruomenę kaip pilnateisiai jos nariai, jiems perduodama atsakomybė už dorovines žmogaus vertybes ir jų perdavimą savo vaikams. Naujos poros vedybinis gyvenimas – tai naujas dorovinio auklėjimo ciklas, jaunųjų auklėjimo tėvų namusoe ir bendruomenėje patikrinimas. O atsisveikinimas su mirusiuoju (raudos, tiesa, kiek suromantintas) yra velionio nueito kelio, visuomenės nusakyto radynų ir krikštynų papročiuose, aptarimas.

Užgavėnių kaukės Pažymėtina, kad papročiai, nors ir skirstomi į šeimos, kalendorinius, darbo, bažnytinius ir t.t., tuo suteikiant jiems tam tikro idėjinio atspalvio, savo esme yra visiškai laisvi. Čia, ypač anksčiau, bene svrbiausia buvo viena ar kita proga atsirandantis laisvalaikis, proginės temos. Pagarba žemei, darbui, tėvynei, tėvams gana skirtingai yra skiepijama per krikštynas, vestuves, laidotuves, Kūčias, Velykas, rugiapjūtę ir t.t.

Dar labai svarbi papročių paskirtis - psichologinė žmogaus iškrova; to mūsų tyrinėtojai beveik nemato. Tokios iškrovos pavyzdį galima būtų aptikti senovės Romoje, kai per dievo Saturno šventę vergai keletą dienų galėjo neklausyti savo šeimininkų, netgi tariamai įsakinėti jiems. Prancūzijoje buvo populiari „juokų“ arba „Bepročių“ diena, švęsta netrukus po Kalėdų. Triukšminga minia susirinkdavo bažnyčiose – žemiausio rango dvasininkai, bažnyčios tarnai ir pasauliečiai persirengdavo išvirkščiais skarmalais, vaizdavo minią laiminančius vyskupus, traukdavo psalmes ir maldas parodijuojančias nepadorias dainas- smilkydavo skudurėliais ir odos gabaliukais. „Juokų“ dienos Prancūzijoje buvo švenčiamos iki XVI a., vėliau jos, kaip atskiros šventės, išnyko ir įsiliejo į karnavalus, kurie tebevyksta iki mūsų dienų.

Panašių dalykų būta ir Lietuvoje. 1444 m. Pamedės, Sambijos ir Varmės vyskupų cirkuliaruose skaitome, kad buvo draudžiama per Užgavėnes persirenginėti karaliais, vadais, vyrams – moterimis, moterims – vyrais, o bažnytinių mokyklų mokiniams – vyskupais ir teikti palaiminimus. Tokie persirengėliai krėsdavo papiktinančias išdaigas ne tik gatvėse, bet ir bažnyčiose. Prisimintina ir Vilniaus Akademijos vizitatoriaus Jono Argento pastaba 1614 m. memoriale, kad Užgavėnių dialogai stokoja santūrumo, juose daugiau begėdiškumo negu pamaldumo. M. Valančius „Žemaičių vyskupystėje“ rašė, kad Žemaitijoje per Šeštines keli vyriškiai, palipę ant bažnyčios lubų, „mėtaliojo pro skylę bjaurias liečynas kipšų, katras kiti, bažnyčioj stovintys, grobstė, draskė, mušė, po šventorių valkiojo, it grieždami apmaudą ant velnių, per Kristų, iš numirusių atsikėlusį, pergalėtų (Antrasis ir Sekmasis Žemaičių kunigų susirinkimas uždraudė tuos juokingus įsidėjimus bedaryti, šiandien žmonės nė žinoti jų nebžino)“.

Liaudis sava išmone bei papročiais apipynė ir Kalėdų bei Velykų šventes – šių papročių ištakų reiktų ieškoti viduramžių Vakarų Europoje ir kaimyninėje Lenkijoje. Kunigai su mokslus einančia jaunuomene bažnyčiose rengdavo teatralizuotus dialogus, rodė :gyvuosius paveikslus“ iš šventosios istorijos – Kristaus gyvenimo, kančios ir mirties. Kai kuriose Aukštaitijos, o ypač Žemaitijos, bažnyčiose velykiniai persirengėliai rodydavosi dar XX a. pirmoje pusėje. Pagrindiniai tipai – Kristaus kančių kelio scenų veikėjai. Jie prisiimdavo dar vieną tikslą – budinti užsnūdusius žmones; čia jų veikla jau nebesiderino su bažnyčios paskirtimi. Pagal M. Katkaus 1862 m. aprašą, Velykų naktį „vienas žydas su ilgiausiu rimbu vaikščiojo po šventorių ir paukšijo iš puštalieto; antrasis vaikinas, užsidėjęs lervą [kaukę] su didele nosimi, nešiojosi tabokierką su taboka ir, ką pamatęs bažnyčioje snaudžiant, pakiša po nosimi, tas sučiaudo – ir miegai nulaksto“. Arba Pajieslio apylinkėje (Kėdainių raj.), kai prieš rytą išvargę žmonės imdavo snausti, vienam „štinkspirito“ pakišdavo po nosim, kitam nosį su replėm suspausdavo, eidamas pro šalį bizūnu uždroždavo, kopėčias uždėdavo ant nugaros ir lipdavo. Taip siautėdavo iki ryto po bažnyčią ir šventorių. Kražiuose nakčia iš šventoriaus žmones su prie lazdos pririštu pančiu į bažnyčią suvarydavo. Kitur persirengėliai per miegančius brūkštelėdavo silke, bučiuodavo merginoms rankas taip, kad įdurtų su vinute, įkalta į kaukės nosį, o zakristijonas nevengdavo snaudžiančiam pakišti panosėn degančią žvakę. Buvo atvejų, kai bernai atsinešdavo virves ir pamaldžiai klūpančius kiek apsnūdusius maldininkus surišdavo, o besišnekučiuojančius su mergomis bernus – ir botagu supliekdavo. Prie velykinio šurmulio reiktų priskirti ir šaudymą šventoriuje. Per Užgavėnes nuo seno leista juoktis iš šeimininko, pamėgdžioti žydą, čigoną, pajuokti senbernius ir senmerges „bergždininkes“, per vestuves „vogti“, per mėšlavežį, pramėžus žemę, ant jos sodinti šeimininkę, per rugiapjūtės pabaigtuves – laistytis ir t.t.

Toks, nors ir laikinas išėjimas iš kasdienės elgsenos rėmų, laikinas priimtų elgesio taisyklių atmetimas, kartais tampantis protestu prieš kitų privilegijas, padėdavo kasdieniniame gyvenime palaikyti socialinę discipliną, iškęsti žmogų slegiančias neteisybes. Užgavėnės

Be psichologinės iškrovos, papročiai yra ir erotinė iškrova. Erotinė tema daugiau ar mažiau įpinta į daugelį liaudies kūrybos žanrų:mįsles, dainas, krikštynų, vestuvių, Užgavėnių papročius. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą nagrinėdamas erotikos apraiškas lietuvių liaudies dainose, etnografas J. Baldauskas išskyrė jos rūšis: natūralinę, daiktinę, kai viskas vadinama tikrais vardais, bet netaikoma konkrečiam žmogui (tauškalai); realinę – kai žmogus tiesmukai reiškia mintį, kuri kitiems nelabai priimtina – blevyzgos, pašaipa; simbolinę – kai žmogus savo mintis reiškia vaizdais, simboliais, alegorijomis, palyginimais, sugretinimais, perkeltiniais žodžiais ir posakiais. Matyt, šią klasifikaciją su nedidelėmis pataisomis galima būtų pritaikyti ir papročiams.

Remdamasis H. Rohleder, H. Elly ir Z. Froidu, J. Baldauskas erotiką laikė vienu iš svarbesnių gyvenimo, kultūros ir literatūros atramos taškų. Jo nuomone, visa, ką mes dabar turime, yra dviejų instinktų atšakos: savisaugos (alkio) ir giminės palaikymo (meilės).

Daug pokyčių į visuomenės kultūrines sanklodas įneša visuotiniai stresai – karai, ideologijų ir pasaulėžiūrų susidūrimas. Kartais, rodos, nesuderinamuose dalykuose išlieka vieningas idėjinis kryptingumas. Tokiu pavyzdžiu gali būti Kūčių diena. Čia susipynę tūkstantmetės lietuvių tautos dvasinio gyvenimo vertybės, įvairių epochų papročiai. Svarbiausias Kūčių (ir Kalėdų) įvykis – kūdikėlio Jėzaus gimimas. Tačiau istoriškai pasigilinus matyti, kad Kūčių papročiai neatskiriamai susijč su Paskutinės vakarienės ir pirmųjų krikščionių slaptųjų vakarienių – agapių – epizodais. Įsipina ir Adomo su Ieva simbolika: gruodžio 24-oji – jų vardo diena. Neturėtume lietuviškų Kūčių ir atskyrę senuosius Ilgių – mirusiųjų paminėjimo, žemos saulėgrąžos ir naujametinius (vienu metu abi šventės buvo švenčiamos kartu) papročius. Filosofine prasme krikščioniškosios ir ikikrikščioniškos kilmės papročių elementai per Kūčias reiškiasi kaip vieninga visuma – skatina žmones dvasiškai ir fiziškai apsivalyti, susitaikyti ir atsiteisti su savo artimu, įkvepia ateities viltį.

Įvairių pasaulėžiūrų sankirtos keičia ir papročius. Ideologinio teroro sąlygomis Kūčių papročiai kaime palyginti gerai išsilaikė. Miestas patyrė daugiau deformacijų. Dabartinėmis sąlygomis atsirado galimybių daug ką prisiminti, atstatyti. Čia į talką atėjo nemažai mokslo atstovų ir mėgėjų su savais pasiūlymais, kaip švęsti Kūčias, - tačiau kartais savip išmąstytais, kartais besiremiančiais vien archyvuose ar knygose rastomis žiniomis. [ ... ]

Esame naujos epochos naujų papročių kūrimo apyaušryje. Ir pagrindinis dabarties trūkumas – maža teturime sukauptos aprašomosios medžiagos apie mūsų krašto papročius. Lygiagrečiai reikėtų daugiau dėmesio skirti teoriniam ir istoriografiniam darbui. Pradžiai galima išsiaiškinti etnografų, mūsų pirmtakų, koncepcijas. Jas jau turėjo S. Daukantas, M. Valančius, L. Jucevičius. Jas turi J. Balys, J. Baldauskas, A. Greimas, M. Gimbutienė, N. Vėlius, pagaliau A. Patackas ir A. Žarckus. [ ... ]

Papročiai – giminės, ištisų kartų, tautos patirtis – yra dvasinis kraitis vaikams ir anūkams. Papročių savininkas – kiekvienas žmogus. Jis turi įgimtą teisę šį tautos turtą praturtinti asmenine patirtimi. Taigi papročius galima apibūdinti kaip nacionalinį disciplinos fenomeną, vienijantį žmones, padedantį saugoti dorą, darbštumą, pagarbą tėvams, tėvynei, ruošiantį dvasinį pagrindą vaikams ir anūkams. Kokie ateityje bus mūsų krašto papročiai – iš dalies nuo to priklausys, kokia bus mūsų tauta.

Vėlių metas
Apie Velykas
Vainiko simbolika
Užgavėnės Lietuvoje
Kas yra Halloween?
Teliavelis – saulės kalvis
Kalėdos: Stebuklų metas
Kalėdų giesmių istorija
Kazimieras: Ir šventieji puodus žiedžia
Lankytinos vietos: Kupiškio rajonas
Sekminės - piemenėlių, rugių lankymo šventė
Mitinio pasaulio suvokimas šiurpėse
Lietuvių senojo tikėjimo pradmenys
Sebastiano Miunsterio „Kosmografija“ apie Lietuvą
Nuo kada Lietuvoje geriama arbata ir kava?
Birutės kalno astronominis kalendorius
Sekminės: Žydėjimo, vešėjimo ir santarvės dienos
Šventykla ir žalos telyčios deginimas
A. Martinkus. Adventas ir angelas
Palemonas, jo sūnūs ir Lietuva
Ar skaudėjo dantims mūsų senoliams?
Laužai Himalajų papėdėje
Alovės vietovardžio kilmė
Visų dienų apmąstymai
B. Raselas. Ar yra Dievas?
Lietuvių emigracija
Vilnius po senovei
Helovyno istorija
Trakų pilys
Vartiklis