Kodėl bijota sveikintis per slenkstį?

„Prieš prietarus net ir popiežius yra bejėgis“ - Jonas Paulius II visad stengdavosi iš lovos žengti dešine koja.

Taip pat skaitykite Papročių paskirtis  

Bet kodėl negalima sveikintis per slenkstį?! Nes susipyksi! Šis prietaras šiandien jau neturi jokios prasmės, tačiau mūsų protėviams slenkstis buvo ypatinga vieta – ir ne tik todėl, kad saugojo namus nuo piktųjų dvasių. Po slenksčiu buvo laidojami kūdikiai (o kai kur ir kiti mirusieji; arba jų pelenai), todėl niekas nenorėjo trikdyti jų nekaltų vėlelių ramybės. Būtent iš čia ir atsirado daugybė su slenksčiu susijusių prietarų. Pvz., jei nešdami vandenį apliesite vandenį, teks ilgai ir graudžiai verkti; jei ant slenksčio perlaušite pagalį, susilaužysite ranką ar koją; jei ant slenksčio atsisėsite nuogu užpakaliu (!), išbers veidą; jei svečias suklupo ant slenksčio, vadinasi dvasia perspėja apie jo piktus kėslus; jei šeimininkas nepalydi svečio iki slenksčio, tai dvasia gali pradėti pastarajam kenkti... Negalima šluoti šiukšlių per slenkstį. Paprotys pernešti jaunamartę per slenkstį gyvuoja jau nuo Senovės Romos laikų, nes buvo manoma, kad jei nuotaika suklups ant slenksčio, tai neišvengiamai atneš namams nelaimę.

Be to senovės žmonėms buvo svarbu būti toje pačioje erdvėje – ir žmogus, esantis anapus slenksčio, jau tarytum esąs ne mūsų, chaoso, pasaulyje, - ir iš ten galėjo įnešti kažkokią netvarką, nelaimę.

Praktika susitikti su svečiais prie durų ir perduoti juos priešais save per namų slenkstį buvo laikoma pagarbos ir geros formos ženklu.

Senovėje iš namų išeinantys jaunavedžiai turėjo kirsti žibintuvėlį, kurį uždegė ant slenksčio. Ši apeiga padėjo jiems surasti šeimos laimę. Buvo toks būdas pakviesti gerovę į savo namus. Kai sutuoktiniai išėjo iš namų ir eidavo į bažnyčią, po slenksčiu buvo pastatyta atvira spyna. Ir kai jie vėl peržengė slenkstį grįžtant atgal - jaunikis rankose atnešė ją per slenkstį ir padėjo ant grindų, kad parodytų namą - žiūrėk, štai mūsų - spyna buvo uždaryta, o raktas buvo išmestas.

Daugiau įvairių prietarų:

Štai škotai tiki, kad jokiu būdu negalima peržengti ką tik gimusio veršiuko, nes jis gali nugaišti. Arba anksti rytą išgirdus kranksinčią varną, visa diena nueis perniek.

Graikai šalinasi mėlynakių žmonių, o raudonplaukius išvis laiko vampyrais. Ispanai niekada neišskleidžia skėčio namuose (kad neužrūstintų Saulės dievo), niekada nepalieka nesuskliaustų žirklių, neina po kopėčiomis (kad nepažeistų gyvybės trikampio), bet, pvz., visai nesibaimina juodų kačių.

Lietuviai dar tiki, kad pirmąkart pavasarį išgirdus kukuojant gegutę neturint nė cento kišenėje, pinigų truks visus metus.

Prietaringiausi pasaulyje – kinai ir japonai. Įskridęs į jų namus drugelis neša sėkmę. Japonai niekada nesifotografuoja trise (nuotraukoje esantis per vidurį trauks pavojų). Kinų ir japonų mergaitės nesišukuoja šukomis su išlaužytais dantukais, nes tai reiškia, kad jos niekada neištekės (pas mus tai reiškia sėdėjimas prie stalo kampo). Japonijoje negalima ir švilpauti – nebus pinigų. Kinai niekada nekanda makaronų, o juos siurbia, tai, girdi, žada finansinį gerbūvį. Didelę reikšmę kinai teikia skaičiams. Aštuoniukė, jų manymu, yra laimę nešantis skaičius, nes panašus į hieroglifą, reiškiantį „klestėjimą“, o ketvertas panašus į hieroglifą „mirtis“, todėl, savaime suprantama, vengia keturių.

Patys sudėtingiausi prietarai yra susiję su veidrodžiu. Viduramžiais veidrodis išvis buvo draudžiamas padorių žmonių namuose, nes skatino pasipūtimą ir tuštybę, ta proga ir buvo sugalvota, kad iš tų, kas į jį nuolat žiūri, bus atimta siela, nes pats veidrodis – tai langas į kitą pasaulį. Viduramžiais taip pat buvo tikima, kad veidrodyje gyvena žmogaus antrininkas, todėl taip atsirado prietaras žvilgtelėti į veidrodį išeinant iš namų, tada Tavo antrininkas bus ramus ir saugos būstą. Jei namuose pašarvotas žmogus, veidrodžiai turi būt uždengti, kad jo siela nepasiklystų veidrodžių karalystėje. Visose kultūrose sudaužytas veidrodis nešė nelaimę. Sakoma, kad tai kilę iš tų Renesanso laikų, kai šeimininkai specialiai sugalvojo tokį bauginimą, kad tarnai vengtų laužyti naminį inventorių. Kita versija – sudaužyto veidrodžio šukėse pasimeta žmogaus siela. Todėl Lenkijoje egzistuoja paprotys sudaužytą veidrodį iškart užkasti – kad šukėse nesimatytų velnio veido.

Sunku paaiškinti priežastį, kodėl egzistuoja prietaras nenešti šiukšlių po saulėlydžio, greičiausiai ta kilę iš manymo, jog šiukšlėse slepiasi naminukas, kuris tamsoje neras kelio namo. O štai su druska susijusius prietarus lengva paaiškinti – druska, kaip ir duona visais laikais turėjo sakralinę reikšmę. Išvertus druskinę buvo priimta triskart nusispjauti per kairįjį petį – „kad velnias nenudžiugtų dėl prarasto brangaus turto“. Dėl tos paties priežasties sugadintos duonos žmonės nemesdavo į pamazgų duobę, o atiduodavo žuvims arba paukščiams. O štai man žmona niekad neleidžia apversti duonos kepalo ar pabučiuoja ant žemės nukritusią pakeltą duonos riekelę ir jos atsiprašo.

Į medį tris kartus stuksena ir anglai, ir argentiniečiai, ir rusai, taip darė netgi senovės egiptiečiai. Mat, dar jų laikais, senovinėse kultūrose ir civilizacijose medis buvo Dievybės įsikūnijimas, tad jie liestis reikėjo bet kokios nelaimės ar laimės atveju. Ankstyvieji krikščionys lietė medį ieškodami paguodos Jėzuje, nukryžiuotame ant medinio kryžiaus – ir būtent jie įvedė madą stuksenti (siekiant pažadinti gerąsias dvasias) ir stuksenti tris kartus – švenčiausios Trejybės garbei. Tos pačios Trejybės labui krikščionys pradėjo tris kartus spjaudyti per kairįjį petį – siekiant nuginti piktąją dvasią. Mat senovėje buvo manoma, kad ant dešiniojo žmogaus peties sėdi gerasis angelas, o ant kairiojo – velniukas, kurį ir nuvejame spjūviais. Kairė kūno pusė išvis buvo ir tebėra laikoma „negera“. Kaire ranka negalime sveikintis, ką nors paduoti kitam, o atsikėlus iš lovos į kairės kojos reiškė, kad diena bus bloga.

Tradicija leisti į naujus namus pirmiausiai katiną arba pagyvenusį žmogų atsirado iš viduramžiško įsitikinimo, kad pirmasis, užėjęs į naujus namus, mirs, tad nemažai senių taip mielai uždarbiaudavo, imdamiesi tokios misijos.

Apie Velykas
Vainiko simbolika
Papročių paskirtis
Kas yra Halloween?
Užgavėnės Lietuvoje
Kalėdų giesmių istorija
Kalėdos: Stebuklų metas
Bulgarų pavasario šventės
A.Martinkus. Adventas ir angelas
Lietuvių senojo tikėjimo pradmenys
Mitinio pasaulio suvokimas šiurpėse
Kazimieras: Ir šventieji puodus žiedžia
Sekminės - piemenėlių, rugių lankymo šventė
Sekminės: Žydėjimo, vešėjimo ir santarvės dienos
Nuo kada Lietuvoje geriama arbata ir kava?
Ar skaudėjo dantims mūsų senoliams?
Birutės kalno astronominis kalendorius
Lankytinos vietos: Kupiškio rajonas
Žėruojančios šokių aikštelės
Klaidžiojančių sielų šventė
Laužai Himalajų papėdėje
Visų dienų apmąstymai
Helovyno istorija
Vėlių metas
Žydų suka
Vartiklis