Žydėjimo, vešėjimo ir santarvės dienos
Regina Merkienė

„Nebūk piktas pats, tai ir piktasis tau nieko nedarys“, patarlė  

Pavasariui baigiantis po didžiųjų darbų visuomet ateina trumpas atokvėpis. Javai ir daržovės pasėti, o šienapjūtė dar neprasidėjo.

Miškas jau žalias ir pievose geltonuoja kiaulpienės. Gali rūgštyniauti, gali dilgėliauti, ir gyvuliams ne badas. Pakilo miežiai ir avižos. Rugiai išplaukėjo. Tuoj žydės. Čia pat vasara. Ir smagu, ir baugu: ar neužpuls javų rūdys ir amaras, o bandą – vilkai. Ir ligos, ar nepakenks piktavaliai žmonės? Ir eina iš kartos į kartą pamokymai, gyvu pavyzdžiu rodoma, kaip tinkamu elgesiu, gerumu ir dosnumu išsaugoti namų laimę.

Plukdomos karvės Meironyse. Sekminės
Ignalinos raj. Meironių kaime yra originali tradicija: per Sekmines karvės ne tik vainikuojamos, bet ir plukdomos i netoliese esančią salą ganytis, kur lieka visam vasaros sezonui
50-ąją dieną po Velykų Sekminėmis baigiasi Velykų laikas. Kadaise abi šios šventės buvo vienodai svarbios ir net panašios. Joms margučių pasimargindavo. Abi po tris ar keturias dienas švęsdavo, paskutiniąją dieną labai darbų vengė. Ją Ledų diena vadino. Per sekmines taip pat šventino vandenį, kurį vėliau naudojo iki Velykų namams, gyvuliams, mirštantiems apkrapinti. Atlikusį velykinį vandenį tą dieną Suvalkijoje kai kas ant pamatų išlieja, kad per šį šventą daiktą katės ir šunys nežargytų. Kitur pila į šulinį. Sako – nuo Sekminių vanduo jau švęstas ir visur be pavojaus galima maudytis.

XX a. pradžioje Aukštaitijoje Sekminių ruoša prasidėdavo jau šeštadienį. Šią dieną kai kur šventa laikė, kaip ir berželius, kuriais užkvipdavo sodybos. Šiaulėnų apylinkėse netgi sakydavo: beržas – Dievo medis, visas nuodėmes atleidžia.

Miške per tankiai sudygusius medelius praretindavo ir parsinešę statė lauke tarsi sargybinius abipus kiemo vartų, o kambaryje – gale lovos ar prie jos šono, kaišė šakeles už balkio. Kai kas klėties duris ar jos vidų padabindavo. Juk ten taip pat žmonės miega. Ir bažnyčioje prie altoriaus berželiai žaliuoja.

Žemaitijoje visi nuo pat Velykų jų išsprogusiomis šakelėmis džiaugėsi, o tikra beržų šventė – per Devintines. Lietuvoje ir dabar kaimo moterys, kaip ožkos, per paskutinius mišparus šventintų beržų šakeles išraško, bando jomis visas savo bėdas išguiti. Dažniausiai kiša į stogą ar už šventųjų paveikslų nuo griausmo ugnies. Dzūkijoje jomis kai kas kurmių takus užsmaigsto, kad daržų neknistų. Apie Vilnių, Širvintas, Ukmergę ir dabar sako jos labai padedančios vaikams, kurie nervais serga: tankiai ožiuojasi, ko nors užsigeidę griūva ant žemės ir rėkdami spardosi. Užkirtai tokį rykštele kartelį ir trissyk iš visos širdies, padėjai ją visiems po akių – namuose taika ir ramybė. Apie Šilalę, Upyną su beržo šakele šeimos tvirtumą palaikydavo. Sužinojo, kad kas nors prie vyro ar žmonos gretinasi, pamatė drauge besėdinčius, užšniojo abiems vytele ir pasakė: „O ką judu čia dirbat?“ To ir užteko, kad viskas į savo vėžes sugrįžtų..

Beržo šakelių reikia ir bandai apvainikuoti. Tai piemenų užsiėmimas. Vienur Sekminių išvakarėse, kitur iš ryto, kai kur trissyk, per devintines apie Kupiškį, Panevėžį, Pakruojį – per Šeštines ir sekmines mergaitės pripindavo vainikų, o berniukai, jeigu tik pasigaudavo, visoms karvėms, ožkoms, kartais net avelėms juos prie ragų rišo ar ant kaklo kabino. Lietuvoje tarp Nemuno ir Neries XX a. pradžioje ir kitaip darė. Vainikavo tik pieningas karves arba pačią pieningiausią. Vidurio lygumoje taip pat kartais šeimininkas nurodydavo, kurią jo karvę papuošti. Dvaruose, norėdamas ponui įtikti, geresnių dovanų gauti, kerdžius kartais ir piktą jautį apvainikuodavo.

Sekminių vainikas apvalainas, kaip pradžios ir pabaigos neturintis žiedas, kurį dovanojantis amžiams sau pajungia priėmusį dovaną. Dar prieš 50 m. daugelyje vietų, ypač Pietų Lietuvoje, piemuo turėjo teisę neleisti melžėjos prie vainikuotos karvės tol, kol negaudavo išpirkos. Seniau, tais laikais, kai aukodavo kruvinas aukas, vainikuodavo geriausią gyvulį ir jį skirdavo susitaikymui su savo valdančiais ir globojančiais vis, kas gyva, dievais. Apkrikštijus Lietuvą, aukos pavidalas pasikeitė, ją buvo galima atpirkti, bet išliko pasididžiavimas dievų vardu, savo turtu. Pamiršus senus tikėjimus, atsirado nauji; ir daug kur imta manyti, kad pats vainikas pieną padauginąs. Pietų Lietuvoje, panemuniais, jį dažniausiai pynė iš pienių, rugiagėlių ir kitų gėlių, kokių tik pievoje, miške ar parugėje atsirado. Per ankstyvas sekmines į šiaurę nuo Nemuno ne kažin kiek jų būdavo ir tas pačias kaišydavo tarp berželių, klevų ar žolių lapų. Piemenėliai puošia karves. Sekminės

Devintinių vainikai ypatingi, lyg kūną apšvarinančios, sveikatos teikiančios vantos, ar išgąstį ar nužiūrėjimą gydančios beržinės šluotos: kiekvieną ragą tvirtai apsukdavo beržo šakelėmis, paskui jas per vidurį surišdavo drauge. Taip ir pūpsodavo ant galvos žalios kepurės, tarsi pražambūs krikščioniški kryžiai. Gal jie seniau turėjo apraminti piktąsias dvasias, artinantis vasaros saulėgrąžai, gal prilyginti vainikuotąsias pačiame žydėjime ir vešėjime klestinčiai augmenijai ar paveikti stebuklingojo beržo galia, o gal tik ženklino būsimą auką? Juk vainikavimo dienomis visuomet būdavo vaišės. Tiesa, Suvalkijoje, Seinų krašto vienkiemiuose jos nelabai iškilmingos. Čia karves tik per Sekmines papuošdavo. Piemenys iš anksto sekminpievę pasiželdindavo, kad greičiau priganytų, vietą aukštėliau pasirinkę kuru pasirūpindavo, laužą sukrovę. Kiekvienas stengės pats pirmas gyvulius atginti. Kiti net gulti neidavo, kad tik nepramigtų. Su tamsa, dar gerokai prieš saulės tekėjimą skubėjo į ganyklą ir, užsikūrę ugnį, kas dūdavo, kas dainavo iš visos sveikatos ir kitaip triukšmą kėlė. Vargas tam, kuris atginė paskutinis. Vaikai iš jo juokiasi, spirgučiu vadina, erzina: šeimininkės visiems gardumynų duos, o jam – ne.

Aukštaitijos gatviniuose kiemuose sekminės buvo ir senų, ir mažų šventė. Į šiaurę nuo Šiaulių ir Radviliškio, apie Akmenę, Joniškį, Pasvalį, Pakruojį, Biržus, Kupiškį, Rokiškį, dar XX amžiaus pradžioje darydavo samborius – sudėtines vaišes. Iš anksto supildavo miežius ir, pasidarę alaus, sekmadienį po pietų rinkosi į sutartą vietą.

Šiandieną mažai kas prisimena senovines vaišes parugėje, kai jaunimas dainuodavo parugines dainas, giedojo ir šoko sutartines, kai iš savo tarpo išsirinkę jaunikį ir nuotaką, susitarę, kas bus svotai – pamergės ir pabroliai, pasipuošę laukų gėlėmis ir beržų šakelėmis, žaisdavo vestuves. Šis žaidimas, greičiausiai visoje Lietuvoje,žaistas (tą ir kaimyniniuose kraštuose darydavo), dabar jau beveik užmirštas. Matyt, jį seniau labai svarbia apeiga laikė, nes Tverečiaus apylinkėse XX a. pradžioje būta kaimų, kuriuose per sekmines senos moterys ragino jį žaisti vaikus. Pačios parinkdavo nuotaką ir rimtą jaunikį, duodavo kiaušinių ir kitokio maisto vestuvių vaišėms ir pamokydavo, ką daryti. Susiradę gražią pievelę parugėje, vaikai pasirinktajam kunigui iš velėnų padirbdavo aukštą krėslą, užsikurdavo laužą ir kepdavo kiaušinienę. Aprinktoji motina išleisdavo papuoštus jaunuosius su pulku tuoktis. Sugrįžusius laimino žodžiais: „Gerai padarėt, vaikeliai, dabar gyvenkit!“ Pamergės apdovanodavo sėdinčią nuotaką trijų rūšių gėlėmis. Dėdamos jai į sterblę karpėdes, snaudalėmis vadinamas, sakydavo: „Čia, kad saldžiai su berneliu išsimiegotum“. Paskui visi sėdo valgyti kiaušinienės, kuopinėjosi – slapstėsi po rugių tarplysvius. Ant galo mergaitės susibardavo su berniukais. Berniukai apmėtydavo jas grumstais ir visi išsiskirstydavo. Tokius vaikų suėjimus čia kupolu vadino.

Iš visų papročių ilgiausiai išliko senovinės aukos – apeiginiai valgiai. Lietuvos šiaurėje tarp Virvytės ir Kriaunos kartais pajuokaujama, kiek kada reikia suvalgyti varškinių, rečiau pusiau su spirgučiais įdarytų virtinių, kuriuos žemaičiai dar kleckais vadina: per Šeštines – šešis, per sekmines – septynis, per devintines – devynis, o per šventą Joną – visą milijoną.

Kartu susėdę ir viskuo dalindamiesi kaimynai tarsi atleido vienas kitam smulkias skriaudas. Apdovanodami piemenėlius, duodami jiems išpirką už karvės vainiką, paleisdami pusdieniui padykauti žinojo, kad taip pamaloninti bus stropesni, ir gyvuliams švelnesni. O piemenys bandydavo miško žvėrims įsiteikti. Dieveniškių apylinkėse ant lašinukų išsikepę kiaušinienę su pienu ir miltais, nešdavosi ją į mišką ir įsilipę į medį šaukė: „Vilkai. Meškos, pribūkit pas mus in pusryčių! Kad nepribūsit dabar, tai cielus metus nebūkit!“

Taip visi su visais susitaikę, žiūrėdami į vešliai sužėlusias pievas ir kas sekmadienį lankydami rugius, laukė ateinant vasaros darbų.

Apie Velykas
Papročių paskirtis
Vainiko simbolika
Lietuvių kosmologija
Užgavėnės Lietuvoje
Palemonas, jo sūnūs ir Lietuva
Kazimieras: Ir šventieji puodus žiedžia
Baisogala: mažo miestelio didelė istorija
Sekminės: piemenėlių, rugių lankymo šventė
M. Strijkovskio "Kronikos" lietuvių dievai
Lankytinos vietos: Kupiškio rajonas
Erosas ir mes: Juodieji dievai
Lietuvių senojo tikėjimo pradmenys
Indoeuropiečių kalbų kilmė
Mitinio pasaulio suvokimas šiurpėse
Birutės kalno astronominis kalendorius
Paskutinioji kuršininkų karta
K. Almenas. Šiaulių mūšis
Kalėdų giesmių istorija
Visų dienų apmąstymai
Vilnius po senovei
Merkinės bažnyčia
Vilius Orvydas
Apie Kalėdas
Vėlių metas
Vartiklis