Lietuvos istorija
Baisogala: mažo miestelio didelė istorija 
Baisogala Lietuvos didžiojo kunigaikščio žemė, Raseinių reparticijos ūkinis ir administracinis vienetas valsčius, paminėtas valakų reformos metu, 1561-65 m. aktuose. Pirmieji minėti pavadinimai buvo: Baisogala, Baisakgola, Beysagola. 1589 m. karaliaus ekonomijas atskyrus nuo valstybės dvarų, Baisogala tapo valstybės dvaru-tenuta, jau priklausanti Veliuonos seniūnijai ir buvo Liaudos trakte.
17 a. pradžioje ji atiteko LDK kancleriui Albrechtui Radvilai, o nuo 1666 m. kovo 18 d. bajorams Harbovskiams. Yra išlikę jiems adresuotų karalių Jono Kazimiero*) (1666 m.) ir Augusto II (1721 m.) užrašų.
1754 m. lapkričio 13 d. karalius Augustas III Veliuonos seniūniją atidavė Steponui Koseckiui, o karalius S.A. Poniatovskis dviem aktais (1769 m. vasario 8 d.; rugsėjo 8 d.) savo giminaičiui, Vokietijos kunigaikščiui ir Austrijos kariuomenės generolui Andriui Poniatovskiui, kuris vėliau šią valdą perleido savo sūnui Juozapui. Jos Poniatovskiai neišlaikė iki Žečpospolitos žlugimui. 1782 m. Baisogalos donatoriumi jau minimas LDK vėliavininkas Pranas Zaranikas.
17 a. pab. Veliuonos seniūnijoje (kartu su Baisogalos vaityste) buvo 1309 miestiečių ir valstiečių kiemai. Tie kentė priespaudą ir 1775-92 m. priešinosi seniūnui Juozapui Poniatovskiui ir jo ekonomams. Išsirinkusi įgaliotinį S. Parfianovičių, Baisogalos vaitystė davė jam įgaliojimus vesti bylą asesorių teisme, pasiuntė į Varšuvą su skundu dėl nepaprastų mokesčių ir prievolių, kuriuos renkąs ekonomas Kostrovskis. 1789 m. liepos 4 d. bei kitų metų kovo 23 d. atspaudinę savo skundus baisogaliečiai pavedė valstiečiui A. Rugiui juos nuvežti į Varšuvą. Jie rašė, kad dvaro nuomininkas A. Valevskis (nuo 1787 m.) juos ypač skriaudžia. 1765 m. liustracija esą nustatyta 60 tūkst. auksinų iš seniūnijos, o surenkąs net 300 tūkst. Dvigubai padidinęs činšą ir padūmę, prievarta superkąs iš valstiečių linus ir kitas prekes, už tai mokėdamas tik trečdalį rinkos kainos. Vėliau verčiąs valstiečius juos vežti į Rygą. Buvo triskart padidinęs karčemų nuomą ir pan. Tuo galima paaiškinti, kodėl miestelis tad neaugo.
1771 m. Baisogaloje apsistojo Simono Kosakovskio vadovaujama Baro konfederatų rinktinė. 1794 m. sukilimo metu čia veikė vienas iš sukilėlių vadų Ksaveras Niesiolovskis, apylinkių sukilėlius rinkęs į Trakų regimentą (pulką). Čia iš Pašakių dvaro buvo atvykęs jo savininkas konfederatų generolas Antanas Chlevinskis, kuris vėliau ties Ašmena su savo pulku gynėsi nuo caro kariuomenės, o po kiek laiko prisidėjo prie turgovicininkų.
1831 m. sukilimo metu Baisogalije aktyviai veikė sukilėlių būriai. Kovo 30 d. Goštauto vedami 130 sukilėlių užėmė Baisogalą.
19 ir 20 a. Komarų (greičiausiai išeivių iš Braclavo vaivadijos Ukrainoje) valdomame Baisogalos dvare buvo diegiami pažangūs ūkininkavimo metodai. Po baudžiavos panaikinimo ekonomiškai išaugęs dvaras nenusileido geriausiems to meto Europos ūkiams. Ypač didelė pažanga jame padaryta valdant paskutiniajam savininkui Vladislavui Komarui. Vokietijoje baigęs agronomijos ir ekonomikos mokslus, jis pats intensyvino ūkininkavimą, mechanizavo sunkius darbus. Jo dvare buvo sėkmingai eksploatuojami du visureigiai garvežiai, kurie atlikdavo dabartinių galingų traktorių funkcijas: arė laukus, traukdami 12 korpusų plūgą (svarbiausia neslėgdami dirvos ir negadindami jos struktūros). Vieną iš tų galingų garvežių pokario metais dar naudojo (tarybinis) Baisogalos eksperimentinis ūkis. V. Komaras turėjo savo plytinę, drenažo vamzdžių gamyklą, kalkių degyklą, lentpjūvę, malūną ir spirito varyklą, kurios gamybos atliekas naudojo pašarui. Pabrėžtina, kad V. Komaras rūpinosi ir žemių drenavimu, veislininkyste augino olandų juodmarges. Bet visa tai nepalengvino miestelio gyventojų, kumečių ir samdomų darbininkų, dalios.
Karaliaus S.A. Poniatovskio 1791 m. lapkričio 10 d. privilegijoje pasakyta, kad 1636 m. rugpjūčio 18 d. Baisogala iš Vladislavos Vazos gavo prekybinę privilegiją, o 1700 m. spalio 10 d. privilegija buvo pakartota. 1780 m. karalius Augustas II dar kartą pakartojo prekymečių ir mugių teisę. 1791 m. Stanislovo Augusto privilegijoje pasakyta, jog Baisogala nuo seno laisvas miestas (atrodo, kad iki tol miestelis Magdeburgo teisės neturėjo). Jis buvo prie svarbaus prekybinio ir pašto kelio į Rygą ir turėjo pašto stotį. Pašto savaitinė estafetė iš Vilnius ėjo per Kauną, Kėdainius, Jelgavą į Rygą ir turėjo atšaką į Raseinius.
1791 m. privilegija Baisogalai (kaip ir kitiems 38 privilegijuotiems miestams ir miesteliams
iš maždaug 300) buvo suteikta miesto teisė. Ji įgijo miesto žemės teisę, o gyventojai paskelbti
laisvais. Netrukus buvo įsteigta miesto savivaldybė, leista rinkti burmistrą, vaitą, teisėjus,
numatyta pastatyti rotušę, plytinę, krautuves. Privilegija miestui suteikė herbą: juodas varnas,
tupintis ant sidabrinės pasagos ir snape laikantis aukso žiedą raudoname fone, bei auksinis
apvaizdos trikampis žydrame fone. 18 a. pab. Baisogala teturėjo apie 20 trobų ir buvo labiau
panašus į bažnytkaimį. Miestelis negalėjo augti, nes jį iš visų pusių supo dvaro žemė. Jo ūkinę
veiklą taip pat varžė dvaras. Baisogala taip ir liko dvaro tarnų ir špitolninkų bažnytkaimiu. O tai,
kad 1971 m. jai suteiktos miesto teisės, matyt, nulėmė istorinė tradicija, geografinė padėtis ir seni karaliaus dokumentai.
Jau 1792 m. turgovicininkai, carinės Rusijos remiami, panaikino Ketverių metų seimo pažangias reformas, tarp jų ir miestų ir miestelių privilegijas. Todėl Baisogala praktiškai negalėjo pasinaudoti jai suteiktomis teisėmis.
1791 m. lapkričio 4 d. atidarius Kaišiadorių-Liepojos geležinkelio liniją ir prie Baisogalos pastačius geležinkelio stotį, už poros kilometrų nuo miestelio, ėmė sparčiai augti nauja gyvenvietė. 20 a. pradžioje joje jau buvo apie 100 trobų, o išdalintoje dvaro žemėje gyveno apie tūkstantis gyventojų. Pačioje Baisogaloje tebuvo tik apie 20 trobų ir vos 100 gyventojų.
* * *
Pirmoji Baisogalos bažnyčia buvo pastatyta 1539 m. Žygimanto Senojo lėšomis. Išliko to akto pergamentas (38x58 mm) su raudonu vaško lydiniu ir LDK antspaudu, kurio skyde Vytis ir įrašas Sigism. Dei Gra. Mag. Dux Lituae. Fundacijos rašte parašyta, kad žemaičių žemėje steigiama parapijinė šv. Trejybės bažnyčia. Jos klebonui tarnauti užrašomi 6 žmonės. O taip pat klebonui dar buvo skirtos dvi smuklės miestelyje ir trys dirvonuojančios žemės sklypai. Tie minėti žmonės buvo atleisti nuo mokesčių, prievolių ir valstybės teismo. 1539 m. lapkričio mėn. pabaigoje karaliaus įgaliotinis, Veliuonos bei Baisogalos valdytojas, kleboną įvesdino į jam dovanotas valdas (fundaciją). Tame akte tiksliai apibrėžtos klebono žemių ribos. Tai ir buvo pirmasis rašytinis Baisogalos paminėjimas.
Klebonui užrašyti turtai buvo bažnyčios valdomi per 300 m. antai Žemaičių vyskupų Kazimiero Paco 1677 m. ir Aleksandro Horaino 1721 m. vizitacijų aktuose minimas bažnyčiai priklausantis Piepalių kaimlis (apie už 1 km), kuris išaugo iš karaliaus dovantų valstiečių Popielaičių sodybos.
Klebonas turėjo miestelyje jurisdiką (valdą) apie 10 trobų, į kurias žmones surinko iš visos parapijos ir juos įkurdino klebonijai dovanotoje žemėje. Buvo ir dvi klebono smuklės. Viena - Kėdainių gatvės pradžioje, tuoj už turgavietės kampo. Tai medinis, šiaudiniu stogu, 7 kambarių pastatas. Buvo ir senas bravoras degtinei varyti (1822 m. inventorius). Kita smuklė prie bažnyčios ir turgavietės. Joje 6 kambariai, krautuvėlė ir bravoras.
Lietuvos kanclerio A.S. Radvilos iniciatyva 1627 m. vėl buvo pastatyta ir po dešimtmečio pašventinta medinė bažnyčia. 1748 m. Romai adresuotame Žemaičių vyskupo reliacijoje (pranešime) pasakyta, kad Baisogalos mieste (in oppido Beysagola) esanti medinė (lignea) bažnyčia, kurios klebonas yra A. Kerbedis. Tas pats pakartota ir 1775 m. reliacijoje, tik joje nurodyta, kad bažnyčioje jau nebe vienas, o du vikarai.
1774 m. liepos 15 d. kilus dideliam gaisrui sudegė bažnyčia, varpinė ir klebonija. 1882 m. V. Komaras pastatydino dabartinę mūrinę bažnyčią.
Kaip ir visoje Lietuvoje mokykla ilgai priklausė bažnyčiai. Ji pirmąkart paminėta 1677 m. K.
Paco vizitacijos akte: Nuošalioje troboje, stovinčioje ant karališko lauko, mokomas vaikų būrys.
Matyt mokykla atsirado ne anksčiau nei 17 a.viduryje, kai bažnytiniai sinodai (1637, 1639, 1647) ragino klebonus steigti pradžios mokyklas.
1841 m. inventoriuje mokykla vėl paminėta. Nors 1841 m. birželio 9 d.įsaku caras leido steigti mokyklas prie katalikų bažnyčių, bet 1862 m. gruodžio 23 d. Kauno gubernatoriaus nurodymu parapijinės bažnyčios buvo uždarytos, o jų vietoje steigiamos valdiškos, kuriose buvo mokoma rusų kalba. Tarpukario Lietuvoje Baisogaloje veikė pradinė mokykla, kuri pokaryje išaugo į gimnaziją, įsikūrusią dvaro rūmuose. O po 2 m. buvo pastatyta ir nauja tipinė 420 vietų mokykla, tapusi pirmuoju mūriniu visuomeniniu pastatu Baisogaloje.
* * *
Laimei, per karą Baisogalos miestelio ir dvaro pastatai nenukentėjo. Baisogaloje buvo įkurtas valstybinis ūkis, kurio direktoriumi paskirtas sumanus, iš Klaipėdos krašto kilęs agronomas Pranas Kuršaitis. Vėliau 20 m. eksperimentiniam ūkiui vadovavo P. Meilus. 1956 m. į buvusią gyvulininkystės stoties bazę iš Vilniaus buvo perkeltas Gyvulininkystės ir veterinarijos MTI.
Iš Baisogalos yra kilęs akademikas Vladas Niunka. Čia gimė ir užaugo poetas Vytautas Bložė.
*) Jonas Kazimieras Vaza (Jan II Kazimierz Waza, 1609-1672)
Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis (16481668). Buvo prastas karalius - neturėjo nei gabumų, nei noro tvarkyti
valstybę; jam labiausiai rūpėjo savo paties asmeniniai reikalai. Jo valdymo lakotarpiu Žečpospolita prarado plačias
teritorijas kovose su Rusija, Švedija, totoriais ir kazokais. Suaugusių vaikų jis neturėjo, o visi jo broliai buvo mirę, tad
iškėlė mintį, kad naujas karalius turi būtų išrinktas jam dar gyvam esant. Atsisakė sosto ir išvyko į Prancūziją.
Jo žmona Marija Liudvika Ganzaga buvo energinga intrigantė karališkuosiuose rūmuose ir daugiau reiškė nei pats karalius.
Būdama prancūzė, rūpinosi, kad Respublikos sostas tektų prancūzų princui Kondei, tačiau prieš tai buvo stipri opozicija, susijusi su Habsburgais.
Dzūkijos kopos
Stakliškių versmės
Lietuvių emigracija
Keista toji Liškiava...
Priekulė slenkant amžiams
Knygų spausdinimas Lietuvoje
Heroika prie žilojo Nemuno
Pirmoji knyga Šiaulių tema
Seniausias lietuviškas žemėlapis
Tolminkiemis ir jo restauracija
Alytus: balta rožė raudonam fone
M. Miechovskis. Apie dvi Sarmatijas
Požalgirinė Lietuva Europos akimis
Pajūrio istorija: Klaipėdos kochhauzai
M. Strijkovskio "Kronikos" lietuvių dievai
Birutės kalno astronominis kalendorius
Padavimas apie nepradingusį Kaliaziną
Karolio Europa ir jos slinktys
Dubakloniai prie Nemuno
Liudviko Rėzos biblioteka
Psichiatrijos pradininkas
Simpatizavęs laisvamanybei
Vilnius po senovei
Trakų pilys
Vartiklis