Iš pajūrio istorijos

      Klaipėdos kochhauzai
šiekšta
20 a. 4 dešimtm. nuotrauka
Šalia halės stovintis nedidelis pastatas su bokšteliu – dervų virykla. Į dešinę nuo jos – vieta, kur žvejai prekiaudavo žuvimi. Krantinėje kairėje buvo prekiaujama daržovėmis, atplukdomomis burvaltėmis

Kochhauzai – dervos (deguto) viryklos. 18 a.-19 a. pr. Klaipėdoje jos priklausė privačioms burlaivių statykloms. Už mokestį jomis galėjo naudotis ir kiti jūrininkai. 1818 m. pagal uosto statybos inspektoriaus H.K. Veit’o projektus buvo pastatytos dvi visuomeninės dervos viryklos.

19 a. pabaigoje Klaipėdoje veikė jau 4-ios visuomeninės dervos varyklos: viena Šiaurės rage, kita netoli Danės (dabartinės elektrinės rajone) ir dvi prie marių (šalia Žiemos uosto ir Balasto aikštės). Saugantis gaisrų Danės uoste stovinčiuose laivuose buvo draudžiama kurti ugnį. Dervos virykloje jūreiviai kaitindavo dervą remontui ir gamindavosi maistą, o taip pat naudojo kaip skalbyklą.

Kochhauzai buvo mūriniai vienaaukščiai pastatai, kuriuos dėl gaisro pavojaus statydavo atokiau nuo kitų namų. Jų pamatai buvo beveik kvadratiniai, į viršų sienos siaurėjo ir baigėsi anga – neaukštu kaminu. Jų grindys buvo apie 20-25 m2 ploto. Kad vėjas nenešiotų kibirkščių, o ir geresnei traukai kaminą uždengdavo arkiniu arba dvišlaičiu stogeliu su angomis. Kad virykloje galėtų darbuotis 4-i jūrininkai, vidų pusiau perskirdavo pertvara, o darbo vietas atskirdavo siaura sienele. Ugnį ir trauką buvo galima reguliuoti metalinėmis grotelėmis. Kūrenant įkaisdavo vidus ir sienos. Dėl to juose nebuvo nė vienos medinės detalės – viską darydavo iš metalo.

20 a. pradžioje dar buvo likę du kochhauzai, kuriuos paminklosaugininkai siūlė išsaugoti. Po Pirmojo pasaulinio karo jie neteko praktinės reikšmės. Prie Šiaurės rage esančios viryklos buvo pristatytas naujas, prie jos priderintas namas – ir jame įsikūrė jachtklubas.

2013 m. rugpjūčio 8 d. „Smiltynės perkėlos“ keleivių terminalas buvo simboliškai baigtas. Jį statant dervos viryklos vieta pažymėta akmenimis.


Nemuno žemupio potvyniai        

Čia 605 km2 plote plyti vos vieną kitą metrą aukščiau jūros lygio pakilusi lyguma, kurią visą arba jos dalį kasmet, o kartais ir dažniau, užlieja vanduo. Potvynius šiose vietose straipsnyje „Kai siautėja mūsų upės“ vaizdingai aprašė hidrologas A. Barisas*): „Kai Nemune pakyla vanduo ar jo vagoje susigrūda lytys, išsilieja jis į plačias salpos pievas. Ir virsta jos iki horizonto tyvuliuojančiu ežeru su nedidelėmis salelėmis, kuriose tarp medžių raudonuoja deltos senbuvių sodybų pastatai. Kilometrai skiria įprastą Nemuno vagą nuo sausumos. Į saleles iš apsemtų apylinkių subėga nusišėrę, liesi kiškiai, stirnos, žebenkštys, jų pakrantėse triūsia ondatros ir bebrai. Naktimis dangus virš apsemtų plotų prisipildo praskrendančių paukščių gailios raudos. Žmonės čia pratę padėti vienas kitam, matyti vandenį prie savo namų slenksčio. Kitos tokios vietos Lietuvoje nėra, kur toks nepaprastas ir grėsmingas būtų pavasaris“.
Šilutės-Rusnės kelias
Užlietas Šilutės-Rusnės kelias

Nuo seno bandoma padėti Nemuno deltos gyventojams kovoti su šia stichija. Jos pažabojimui statyti polderiai – pylimais nuo upės atitvertos slėnio dalys, iš kurių vanduo išsiurbiamas siurbliais. Polderiai ir apsauginiai pylimai kairiajame Nemuno krante imti rengti jau 17 a. pradžioje. Tik jie buvo projektuojami neatlikus detalių potvynio režimo tyrimų, remiantis tik natūriniais stebejimais. Tačiau per potvynius stebėti ir matuoti yra sunku, o kartais ir neįmanoma. Ypač sunku tirti ledų sangrūdų susidarymą, vandens pasiskirstymą užlietame slėnyje, tėkmių greičius ir kryptis, vagos deformacijas.

Ši teritorija iš dalies apsaugoma ir žemais vasaros pylimais, kurie pavasarį užliejami, tačiau nuo potvynių vegetacijos laikotarpiu. Jie būtina norint ūkininkauti. Vasaros polderiai pigesni nei žiemos, tačiau juos sudėtingiau ir brangiau eksploatuoti. Jiems pavojingi ne tik pavasario, bet ir palyginti nedideli rudens-žiemos potvyniai, ypač kai Nemune susidaro ižo ir ledo sangrūdos. Tada pakilęs vanduo liejasi į polderius iš aukštutinės jų pusės. Skirtingai nuo „normalių“ potvynių, kai vanduo kildamas lėčiau pamažu užlieja polderį iš žemutinės jo pusės, šie potvyniai gana audringi. Jų nešami ledai apardo pylimų viršūnes, o vėliau vanduo juos ir visai paplauna. Polderių viduje stiprių srovių nešamos ledo lytys sulygina viską, kas išsikišę virš žemės paviršiaus, laužo telefonų stulpus, elektros linijų atramas, kitus įrenginius. Vasaros polderiuose net kelių negalima iškelti aukščiau, nes sankasos vis tiek būtų nuardytos. Keliai yra labai nedaug iškilę virš žemės paviršiaus, Kartais potvyniai trunka ilgiau, pievos išmirksta, žolė žūva arba labai nusilpsta. Pievas tenka atsėti. Taigi ūkininkauti vasaros polderiuose yra sunku.

Be to vasaros polderiai kenkia ir nerštavietėms, nes jos atskiriamos polderių pylimais. Nors šie potvynių metu ir apsemiami, o žuvys neršia užlietoje teritorijoje, tačiau tolesnis jų bei mailiaus likimas nepavydėtinas. Vandeniui slūgstant, iš vandens išnyra pylimai ir žuvys lieka polderių kanaluose. Čia jos galėtų ir toliau gyvuoti, tačiau žūsta atplaukusios per arti siurblinių, kur įtarukiamos į siurblius. Žuvims apsaugoti prieš siurblines įrengoamos užtūros, tačiau jas sunku eksploatuoti, nes jos neautomatizuotos.

Polderių ekspoatavimas parodė, kad potvyniai pavojingiausi Šyšos, Sausgalvių ir Veržės polderiams – ypač, susidarius ledų sangrūdoms, kai kartu su ledais veržiasi per polderių viršų.


*) Antanas Barisas (1933-1986) – hidrologas, nuo 1960 m. VU dėstytojas. Buvo Lietuvos upių minimalaus nuotėkio tyrinėjimų pradininkas; sukūrė hidrometrinės nuotraukos metodiką. Sudarė kelis Lietuvos metinio nuotėkio pasiskirstymo žemėlapius. Savo tyrinėjimus A. Barisas apibendrino darbe „Lietuvos TSR upių nuotėkio bendroji charakteristika“ (1966).

Trakų pilis
Dzūkijos kopos
Nida ir Kuršių nerija
Keista toji Liškiava...
Kernavės tyrinėjimai
Kuršiai vikingų epochoje
Šiaulių (Saulės) mūšis
Heroika prie žilojo Nemuno
Laiškas apie įvykius Žemaitijoje
Aldonos Gediminaitės muzikantai
Alytus: balta rožė raudonam fone
Ar skaudėjo dantis mūsų senoliams?
Požalgirinė Lietuva Europos akimis
Padavimas apie nepradingusį Kaliaziną
Seniausias lietuviškas žemėlapis
Barboros Radvilaitės portretas
Knygų spausdinimas Lietuvoje
S. Moravskis iš Ustronės
Ūlos kraštas senovėje
Apie Rygos įkūrimą
Palaidoti medžiai
Chimera tebegyva
Krėvos sutartis
Žemaičių epas
Vartiklis