Aldonos Gediminaitės muzikantai  

Viduramžių lietuvos muzikinė kultūra mažai žinoma ir tyrinėta. Panagrinėsime 14 a., paskutinio Viduramžių šimtmečio, muzikinę kultūrą.

Po Didžiojo kunigaikščio Vytenio*) sostą užėmęs Gediminas sustiprino ne tik valstybę, bet rūpinosi ir Lietuvos miestų augimu, amatų bei prekybos plėtojimu, stengėsi skleisti kultūrą. Todėl jis globojo iš užsienio atvykstančius amatininkus, pirklius bei kitokius specialistus. 1323 m. Vilniuje parašytame kreipimąsi į Europos miestų amatininkus bei pirklius Gediminas ragino juos atvykti „su žmonomis, vaikais ir gyvuliais“, leisdamas „laisvai įeiti į mūsų žemę ir išeiti be jokio užmokesčio ar muito ir be jokių trukdymų“. Be abejo, su tokiais amatininkais į Lietuvą atvyko ir amatininkų statusą turėję cechų muzikantai, tuo metu pradėję kurti tvirtas profesines organizacijas. 14 a. Europoje jų būta nemažai, todėl tarp cechų vyko didelė konkurencinė kova.

Kas tie keliaujantys muzikantai, buvę vieni svarbiausių Viduramžių muzikos kultūros kūrėjų ir jos skleidėjų, pelnę ne tik miestiečių (kaime egzistavo sava liaudies muzikos kultūra), bet ir aukštuomenės simpatiją. Dėl savito gyvenimo būdo, buities bei papročių suvokimo, ne itin aukštos moralės juos persekiojo ne tik bažnyčia, bet ir pasaulietinė valdžia. Jie – prodesionalūs arba beveik profesionalūs muzikantai, Viduramžiais vadinti įvairiai: jokulatoriais, mimais, histrionais, vagantais, žonglieriais, menestreliais. Vėliau germanų kalbų teritorijoje paplito terminas špilmanas (vok. Spielmann), žinomas ir Lietuvoje. Jie buvo laikomi neapibrėžtos visuomeninės pakopos asmenimis, todėl vengdavo persekiojimų, savo teisių susiaurinimo arba jų atėmimo ir stengdavosi bent formaliai paklusti viešosios dorovės normoms. Tarp tokių keliaujančių pramogų organizatorių – dainininkų, instrumentalistų, aktorių, akrobatų, fokusininkų ir kitokių meninių profesijų Medieval Musics žmonių pasitaikydavo talentingų kaimo ir miesto gyventojų, buvusių vienuolių, studentų, universitetų bakalaurų ir net magistrų. Jie užsidirbdavo duonos kąsnį rengdami viešus pasirodymus, skleisdami savo repertuarą, į kurį prasismelkdavo socialinio ir antiklerikalinio pobūdžio motyvų. Neretai jie perimdavo ir vietinį liaudies meno patyrimą. Laikui bėgant, keliaujantys muzikantai, siekdami apginti savo teises ir profesinius interesus, ėmė burtis į specializuotas organizacijas – cechus, brolijas ir kitas draugijas, pereidavo į sėslų gyvenimo būdą, imdavo tarnauti feodalų dvaruose, tapdavo miestų muzikantais ir įgaudavo normalių visuomenės narių statusą. Tokios permainos vyko 14-15 a. Priimti į feodalų dvarų tarnybą, jie nebuvo laikomi antraeiliais socialinės aplinkos nariais ir net naudojosi tam tikromis pvivilegijomis.

Deja, rašytiniuose šaltiniuose neaptinkama konkrečių žinių apie ankstyvųjų amžių muzikinę reprezentaciją Lietuvos valdovų bei diduomenės dvaruose. Bet manoma, kad juose būta muzikantų, pvz., trimitininkų ir būgnininkų, kurie jau 13 a. buvo glaudžiai susiję su rezidencinių centrų menu. Muzikos signaliniai garsai buvo svarbus įvairių švenčių, riterių turnyrų, karinių apžiūrų bei pratybų ritualinis elementas, beje, laikomas tik feodalinės diduomenės privilegija. Miestams dar ilgai drausta turėti magistratų trimitininkus ir būgnininkus.

Reprezentacijos, iškilmių, pramogų tradicija klestėjo visoje Viduramžių Europoje. Jos išvengti ar ją paneigti, aišku, negalėjo ir pagoniška Lietuvos Didžioji kunigaikštystė, savo valstybės struktūra vis labiau pritapdama prie bendros Viduramžių Europos kultūros, kurioje klestėjo pramoginės riterių tradicijos ir muzikinis ceremonialas. Be abejo, į Gedimino laikų Lietuvą keliaujančius muzikantus viliojo ne tik palankios ekonominės sąlygos, bet ir tuo metu krašte klestėjusi tikybos tolerancija (ir krikščioniškose šalyse tokius menininkus gana griežtai persekiojo bažnyčia ne tik už laisvą gyvenimo būdą, bet ir už antiklerikalinius motyvus jų atliekamuose kūriniuose).

Spėjama, kad ir Gedimino dvare buvo muzikantų vadinamoji kapela.

1325 m. Lietuvos Didysis kunigaikštis Gediminas ir Lenkijos karalius Vladislavas Loketka**) pasirašė sutartį dėl bendros kovos su Kryžiuočių ordinu, kurią turėjo sutvirtinti Gedimino dukters Aldonos ir karalaičio Kazimiero***) vedybos. Lenkų šaltiniuose Aldona minima tik Onos (Anna) vardu, kurį ji gavo krikšto metu; lietuvišką Aldonos vardą mini vėlesni 16 a. šaltiniai. Jungtuvės įvyko 1325 m. spalio 16 d. Krokuvos Vavelio katedroje. Spėjama, kad Aldona buvusi Kazimiero vienmetė (ištekėjo 15-16 m. amžiaus, taigi gimusi maždaug 1309-10 m.). Su ja karalius Kazimieras Didysis išgyveno 14 m. ir iš šios santuokos susilaukė dukterų Elžbietos ir Kunigundos (Kunegunda).

Aldona Gediminaitė buvo graži, linksma, energijos kupina lietuvaitė, visiškai neatitinkanti rafinuoto damos stereotipo, kuris buvo būdingas to meto Europos monarchų žmonoms.

Paskutinysis Piastų dinastijos atstovas Kazimieras Didysis buvo plataus akiračio valdovas; jis nuosekliai vykdė savo ambicingus planus. Jo dvaras Vavelyje palaikė plačius ryšius su kitomis Europos monarchų rezidencijomis ir jame klestėjo meno mecenavimas. Karališkojo dvaro muzikavimo tradicijos Lenkijoje siekia 13 a., tačiau pramogines reikmes ilgą laiką tenkindavo vos vienas kitas muzikantas virtuozas. Kazimieras suteikė keletą privilegijų, kurios turėjo nemažą reikšmę vystant Krokuvos miesto muzikos kultūrą, ir spėjama, kad jų atsiradimui įtakos padariusi Aldona kuri tapo tikra miesto muzikos globėja. Pasak metraštininko Jono Dlugošo, karalienė mielai klausydavosi ir savo vyro dvaro kapelos, kuri buvo gero meninio lygio.

Lenkų kronikose pateikiamos žinios apie Aldoną yra gana prieštaringos, tačiau vieningai pažymima, kad ji buvusi dora, švelni ir ištikima žmona, dosni ir labdaringa vargšų atžvilgiu. Karalienė lietuvaitį mirė 1339 m. gegužės 29 d. „netikėtai irr tragiškai“, ir buvo palaidota Vavelio katedroje.

Mus čia labiau domina metraštininkų užrašytos žinios, tiesiogiai liečiančios Aldonos meninius polinkius. Žinoma, kad ji 1333-39 m.Krokuvoje laikė grupę savo dvaro muzikantų. Amžininkai, vadinamųjų Mažosios Lietuvos ir Trasko 14 a. metraščių autoriai, vieningai teigia, kad Aldona „buvo taip atsidavusi šokių malonumui ir linksmybei, kad, kur išvykstant raitai ar vežime, visada prieš ją eidavo dainininkai su [muzikos instrumentais] sambucis, tympanis ir fialis, dainomis ir įvairiomis melodijomis, labai daugelio pasipiktinimui“. 15 a. J. Dlugošas vėl pakartojo šį teiginį, tų pačių instrumentų pavadinimus, o jos šokių ir pramogų pomėgį priskyrė „barbarų tėvų“ auklėjimui. Matyr šis pomėgis karalienei buvo moralinis ryšys su tėvyne, jos kultūra, papročiais, toli palikusiu šeimos židiniu. Kazimieras į visa tai žiūrėjo atlaidžiai, nors ir nepritarė. Dar vėliau, 16 a., Motiejus Strijkovskis taip apibūdino Aldoną: „Labai mėgo nuolatinius šokius ir muziką, kad ir kelionėje, kada kur nors vykdavo, visada būriais prie savęs laikė šokėjus ir įvairius muzikantus, kurie ją dainomis, grojimu dūdomis (dudy), multanomis (multanki), surmomis (surmy), smuikais (skrzypice) ir būgnais (bębny) linksmino“. Išvardintus instrumentus reikia priimti atsargiai ir kritiškai, nes M. Strijkovskis parafrazavo ankstesnių kronikų šaltinius ir padidino instrumentų skaičių. Dar vieną panašią frazę randame ir Martyno Kromelio 16 a. kronikoje: „taip labai mėgo muziką ir šokius, kad dainininkus, švilpynininkus (piszczki) ir kitus įvairius muzikantus visada kartu vežiodavosi“.

Šiek tiek kandžius 14 a. lenkų kronininkų atsiliepimus apie Aldoną galima paaiškinti Krokuvos karališkųjų rūmų aplinkoje vyravusia asketizmo dvasia, Kazimiero Didžiojo valdymo laikais šios tendencijos žymiai susilpnėjo ir įvairios pramogos pradėjo plisti visuomenės sluoksniuose. Net aukštesnio rango dvasiškiai ėmė steigti nuosavas kapelas. Tačiau žemesnieji dvasininkai ir vienuoliai, tvirtai laikydamiesi konservatyvaus požiūrio ir būdami asketiški, slopino pramogų apraiškas. Tai ir uvo svarbiausia tokio nepasitenkinimo jauna, linksma ir šokiui bei muzikai linkusia karaliene „pagone“ priežastis. Įdomu pažymėti, kad Aldonos diegtą pramogų tradiciją tęsė ir Kazimiero Didžiojo 4-oji žmona Jadvyga; ji savo dvare laikė instrumentalistą virtuozą Ulriką, o karaliaus sesuo Elžbieta, Vavelyje rezidavusi 1376 m., nepaisant senyvo amžiaus (apie 70 m.) ir invalidumo, taip pat buvo apsupta šokėjų.

Kaip matote, visi 14-16 a. kronikininkai liudija Aldoną turėjus savo atskirą dvaro instrumentinę-vokalinę kapelą. Mažosios Lietuvos, Trasko ir J. Dlugošo kronikos mini tris instrumentus - sambuca, tympani (timpana), fialis (fiale), o vėlesniųjų laikų metraščiai išvardija kitus instrumentus, kurie priklauso 16 a. tradicijai: M. Strijkovskis – dūdas, multanas, surmas, smuikus ir būgnus; M. Kromeris – švilpynininkus ir kitus instrumentalistus. Lotyniški terminai - sambuca, tympani, fialis gali atitikti tris M. Strijkovskio paminėtus instrumentus – surmą, smuiką ir būgną. Nekritiškai žiūrint į šio autoriaus pateiktus pavadinimus, Medieval Musics Instruments būtų patrauklus instrumentas multana, panašus į lietuviškus skudučius (šie grojimo metu laikomi palaidi, o multanos vamzdeliai tarpusavyje sujungti ir vadinami Pano fleita). Tai rodytų, kad Aldonos kapelos instrumentarijaus dalis galėjusi būti lietuviškos kilmės, jei ne įtartinas M. Strijkovskio iniciatyva padarytas papildymas (kitų nežinomų šaltinių panaudojimas kelia abejonių).

Kokie tai instrumentai? Pasiremiant išlikusiais gana prieštaringais ir supainiotais Viduramžių muzikos instrumentų aprašymais bei palyginimais, juos galima apibūdinti tik apytiksliai.

Viduramžių tekstuose lotynišku sambuca (gr. sambyke) terminu apibūdinami įvairūs muzikos instrumentai – chordofonai (styginiai) ir aerofonai (pučiamieji fleitiniai). Maždaug iki 1300 m. šiuo vardu vadinta graikų keturstygė pailgos formos arfa, vėliau – pučiamieji švilpiamieji instrumentai. Viduramžių tekstų vertimuose į lenkų kalbą terminas sambuca visada pateikiamas kaip pučiamojo instrumento pavadinimas. Taigi sambucą reikėtų interpretuoti kaip švilpyninio (fleitinio) tipo instrumentą.

Tradicinis ir mūsų laikų praktikoje vartojamas graikiškas terminas tympanum, apibūdinantis svarbiausią Dioniso švenčių muzikos instrumentą, visais laikais reiškė būgną. Šis perkusinis (mušamasis) instrumentas buvo populiarus Viduramžiais, ir pagal tų laikų muzikos estetikos normas jo garsai vertinti labiau už žmogaus balsą (dainavimą).

Terminas fialis kiek sunkiau iššifruojamas, nes, išskyrus minėtus 14 a. šaltinius, jis niekur kitur neaptinkamas. Panašiai viele, fiel, fele pavadinimais dažnai minimi senoviniai keturstygiai smuiko tipo instrumentai. Be abejo, fialis buvo styginis instrumentas, Viduramžių terminologijoje apibūdinamas fides (vok. Fiedel) vardu.

Grįžtant prie J. Dlugošo aiškinimo, kad Aldona šokių, dainininkų ir muzikantų pomėgį išsiugdė Lietuvoje iš „barbarų tėvų“, t.y. pagonių, ir jo neišsižadėjo priėmusi krikščionybę, jį galima laikyti tiesioginiu liudijimu, jog domėjimasis muzika nebuvo svetimas Gedimino dvaro buityje. Ko gero, reprezentacijos tradicija paveldėta iš ankstesniųjų laikų kunigaikščių dvarų, o šie daugiau ar mažiau sekė Vakarų valdovų pavyzdžiu. Pvz., Gedimino amžininkas kunigaikštis Traidenis 1312-41 m. Čerske irgi turėjo savo dvaro kapelą, kur muzikantu buvo trimitininkas Stanislovas Vrona.

Kol kas neįmanoma atsakyti, kokio pobūdžio galėjo būti to meto feodalų dvarų muzika – pagoniška-liaudiška ar pasaulietinė-europinė. Manoma, kad juose vyravo cechų muzikantų profesionalusis menas. Yra prielaidų, jog keliaujantys muzikantai galėjo patekti į Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę dar 13 a., nes 14 a. profesionalusis arba pusiau profesionalusis muzikavimas jau turėjo nusistovėjusias tradicijas.

Parengė Vytautas Povilas Jurkštas  


*) Vytenis (apie 1260-1315) – Lietuvos didysis kunigaikštis (maždaug nuo 1295 m.), Butvydo sūnus. Jo valdymas pasižymėjo nuolatinėmis kovomis su Vokiečių ordinu (besistengiančiu įsitvirtinti Žemaitijoje), Lenkija bei Voluinės rusėnais. Sąjunga su Ryga ir Rygos arkivyskupu buvo pats įdomiausias jo politikos aspektas. Apie 1312 m buvo pasikvietęs į Lietuvą pranciškonų vienuolių ir Vilniuje buvo pastatyta katalikų bažnyčia. Buvo deramasi su Konstantinopolio patriarchatu ir Lietuva gavo stačiatikių metropolitą. Manoma, kad mirė nutrenktas žaibo, tačiau kryžiuočių teigimu jį nužudė Gediminas (tiksli priežastis lieka nenustatyta).

**) Vladislavas Lokietka (Wladyslaw I Lokietek, apie 1260-1333) – Lenkijos karalius (nuo 1320 m.), Piastų dinastijos atstovas, taip pat įvairiais laikotarpiais valdęs keletą kunigaikštysčių. Manoma, kad pravardę, galbūt, gavo dėl savo mažo ūgio, o gal dėl mažo valdų ploto. Kai kryžiuočiai 1320 m. atsisakė apleisti užimtą Pomereliją, sudarė sąjungą su Vengrija ir Gediminu ir 1326 m. pradėjo nesėkmingą karą su Teutonų ordinu.

***) Kazimieras III Didysis (1310-1370) - Lenkijos karalius (1333-1370), paskutinis valdovas iš Piastų giminės. Sostą gavo po tėvo Vladislovo I. Kališo sutartimi (1343) Kryžiuočių ordinui pripažino teisę viešpatauti Pamaryje bei Kulmo krašte. Iki 1349 m. užgrobė Raudonąją Rusiją (Červona Rusia, Vakarų Ukrainą). Į šalį sukvietė vokiečių kolonistus; įkūrė Krokuvos universitetą (1364). Buvo vedęs tris kartus; pirmąja žmona buvo Aldona Gediminaitė. Po savęs nepaliko vyriškos giminės palikuonių.

Papildomai skaitykite:
Chaosmo estetika
Viduramžių kriticizmas
Aklieji vargonų virtuozai
Dailininkas Algis Lankelis
Ignalinos krašto legenda
Miltinio teatro fenomenas
Barboros Radvilaitės portretas
V. Šmitas. Kaip mes kūrėme pasaulį
Paganini: Kiekvienas turi savo paslaptį
Kultūrinis „Užburtosios fleitos“ fonas
Natų sistemos autorius Gvidas Aretietis
Lietuvių kultūra: keistis, kad išliktum savimi
Daina gyvenime: David Bowie ir "Space Oddity"
Filmas iš jūros bangos sūkurio
Žodžio galios sąvoka 13 amžiuje
Menininko ir jo kūrinių klajonės
Žmogus, kuris nukrito į Žemę
Papilnėjo da Vinčio kanonas
T. Ševčenkos „Akloji su dukra“
Mineapolis-Hanojus-Vilnius
Susitikimai BLITZ klube
G. Beresnevičius. Autsaideriai
Mozarto muzikos galia
Kernavės tyrinėjimai
Išmagnetintojas
Naujoji banga
Rodanti kelią
Vartiklis
Meno skiltis