Don Campbell. "Mozarto muzikos galia"

Uvertiūra

Angelų ir atomų kalba

Koks galingas tavo magiškasis garsas.
W. A. Mozartas. "Užburtoji fleita"

Kas yra ši magiška, jaudinanti, kerinti, stiprinanti ir gydanti tarpininkė?

Muzika gali akimirksniu pakylėti sielą. Ji pažadina maldos, užuojautos ir meilės dvasią. Ji išskaistina protą ir, kaip žinoma nuo seno, daro mus protingesnius.

Muzika šokiu ir daina išsklaido liūdesį. Ji primena apie prarastus mylimuosius ir išėjusius į amžinybę draugus. Mumyse slypinčiam vaikui ji leidžia žaisti, beždžionei – melstis, piemenei – šokti į ritmą, o didvyriui – įveikti visas kliūtis. Paralyžiuotam ligoniui padeda atgauti kalbą ir raišką.

Muzika yra šventa vieta, didinga katedra, kurioje galima pajausti visatos didybę, ir kartu menka trobelė, tokia paprasta ir uždara, kad niekas iš mūsų negali pasiekti jos paslapčių gelmės.

Muzika skatina augti augalus, veda iš proto kaimynus, migdo vaikus ir verčia vyrus žygiuoti į mūšį.

Ji geba išbūgnyti lauk piktąsias dvasias, giesmėmis šlovinti Mergelę Mariją, iškviesti visatos gelbėtoją Budą, apžavėti tautas ir jų vadus, pagauti sielą ir suminkštinti širdį, prikelti ir pakeisti.

Vis dėlto ji yra šis tas daugiau. Ji – tai dangaus ir žemės, bangų ir audrų garsai. Traukinio bildesys tolumoje ir dirbančio dailidės plaktukų dūžių aidas. Kiekvieną gyvenimo akimirką – nuo pirmojo klyksmo iki paskutinio atodūsio, nuo širdies dūžių iki vaizduotės polėkių – esame įvilkti į garsą ir virpesį. Tai pirmykštė pačios kūrinijos kvėptis, angelų ir atomų kalba, tai medžiaga, iš kurios galiausiai lipdomas gyvenimas ir svajos, sielos ir žvaigždės.


Įžanga

Gydantys garso virpesiai

Gyvenimą galima nugyventi dvejopai: pirma – tarsi nebūtų jokių stebuklų, o antra – lyg viskas aplinkui būtų stebuklinga.
A. Einšteinas

Don Campbell. Mozart Effect Viskas siaubingai ėjo iš rikiuotės. Maloniai gaivus kalnų oras neįstengė sušvelninti kalimo mano galvoje, ir, sėdėdamas savo namų prieangyje, atgręžtame į smailius, lygius Boulderio kalnus, vargiai begalėjau atskirti baltą blyškaus kovo dangaus šviesą nuo dešinę galvos pusę skrodžiančių blyksnių.

Šie simptomai atsirado susitrenkus galvą ir, užuot nykę, tik dar labiau stiprėjo. Blogai mačiau dešine akimi, kurią užkrito vokas. Galvą taip nežmoniškai įsiskaudo, kad popiet turėdavau prigulti pokaičio, o naktį beveik nebegalėdavau užmigti. Visąlaik jaučiausi pavargęs. Kiekviena kūno ląstelė šaukė iš skausmo. Vesdamas pamokas, dėl bjaurių pojūčių galvoje nebegalėjau išdainuoti aukštųjų registrų. Buvau kompozitorius ir muzikantas, gydomųjų garso, tono ir muzikos aspektų žinovas, tad šiuo klausimu buvau ypač jautrus. Ir išsigandęs.

Praėjo trys nerimo savaitės. Skaudamą galvą skrodė žaibai, silpo regėjimas, ir galiausiai kreipiausi į nervų ir akių gydytoją, kuris nustatė Hornerio sindromą – penktojo kaukolės nervo dalies uždegimą, veikiantį simpatinius akies ir voko nervus. Reikėjo rasti negalavimo priežastį. Tad balandžio pirmąją, Didįjį penktadienį ir Melagių dieną, Denveryje esančiame Kaizerio centre1) buvau įridentas į kapą primenančią magnetinio rezonanso vaizdo (MRV2) ) kapsulę. Įsivaizdavau esąs vieno iš "Žvaigždžių karų" epizodų personažas. Visuomet norėjau pamatyti savo smegenis, glandas ir įvairias limbinės sistemos dalis. Kaip jos atrodo? Ar mano smegenys normalios? Netrukus buvau panardintas į pulsuojantį magnetinį lauką, maždaug 30 tūkst. kartų stipresnį už Žemės, kraunantį mano galvos protonus, kad jei būtų išmatuoti ir nupaveiksluoti.

MRV vamzdyje, kryžmėje tarp milžiniškos alavo dėžės ir erdvės kapsulės, praleidau dvi įtemptas valandas. Pradėjau girdėti garsus: smarkius plaktuko dūžius, virstančius būgnijimu. Galingas garsų piešinys trukdavo 7=8 minutes, tada pora minučių nutildavo ie vėl – vienodas, sutelktas ritmas. Turbūt normalu būtų buvę pajusti uždaros erdvės baimę, tačiau mane skrodžiantys būgnų smūgiai buvo toks dėmesį kaustantis garsų, virpesių ir magnetizmo poreiškis, kokio kaip gyvas nebuvau patyręs.

Mano susižavėjimas vis didėjo, ir aš judėjau iš vieno šviesos ir garso tunelio į kitą. Regėjau šokančius vyrus. Pamažu pulsas virto dainomis, giesmėmis, dainuojančiomis moterimis, kurias supo keisčiausi tonai, primenantys Balio salos gamelano orkestro ritmus ir liuteronų himnus, susipynusius į kuo gražiausią dermę. Tačiau girdėjo ne ausys. Rodės, kad visas mano kūnas virto čia viena, čia kita dvasine viduriniųjų bangų radijo stotimi, skambesiu grąžinančia kažin kokias gyvybiškai svarbias tiesas, kurios manyje jau buvo užkoduotos.

Radiologijos kabinete išgirdau, jog mane reikią tučtuojau vežti į kitą ligoninę, kad kraujagyslių specialistas galėtų atlikti daugiau tyrimų. Mat miego arterijoje, kiek žemiau dešiniojo smegenų pusrutulio, radiologas aptikęs didesnį nei pusantro colio krešulį.

Išgyvenęs tris kankinamas savaites, nesuvokiau diagnozės kaip perkūno iš giedro dangaus, tačiau vis vien patyriau didžiulį sukrėtimą. Man buvo 47, jaučiausi palyginti sveikas ir štai išgirdau, kad esu potencialiai fatališkos būklės.

Po pusvalandžio sėdėjau Denverio šv. Juozapo ligoninės priimamajame. Ištyręs mane, chirurgas pasakė, kad trombas susidarė kaukolėje išsiliejus kraujui, kitaip sakant, išsiliejęs kraujas dėl aplinkinio kaulo įsiterpė į kraujotaką ir dešiniosios arterijos viduje sutirštėjo didelės spiralės, išlenktos kaip jaunaties pjautuvas, pavidalu. Paprastai menkiausia aneurizma3) arba krešulys, patekęs į kraujo sistemą ir judantis į smegenis, gali sukelti smarkų smūgį. Man pasisekė, kad tebebuvau gyvas.

Po daugelio tyrimų, trukusių keletą valandų, turėjau rinktis vieną iš trijų galimybių. Galėjau kuo greičiau leistis operuojamas, tačiau be jokių garantijų, kad pasiseks. Krešulys glūdėjo po tokiu storu kaulu, kad būtų reikėję nurėžti trečdalį dešinės mano kaukolės pusės. Antroji galimybė buvo 6-8 savaitėms gultis į ligoninę ir būti kas valandą tikrinamam. Trečiuoju atveju galėjau tiesiog keletą dienų palaukti, kol kas nors paaiškės.

Supratau, kad operacijai nesu pasiruošęs. Ir turbūt niekada nebūsiu. Išgyvenau tris savaites, todėl jutau, kad mano kūnas gali pasinaudoti puikia galimybe ir natūraliu, nepaprastu, tik jam žinomu būdu išsigydyti pats.

Prabudimas

O iškilminga muzika guodėja,
Vaizduotę sutrikdytą nuramink!
Pagydyk smegenis...

W. Shakespeare, "Audra" 4)

Žinia, kad paskutines tris savaites buvau atsidūręs tarp gyvybės ir mirties, privertė prisiminti svajones ir smarkiai susimąstyti. Metų metus mąsčiau apie sielos prigimtį, klausinėdamas savęs, kas yra amžina ir kas – efemeriška, kas yra esminga ir kas – nereikalinga. Būdamas muzikas, ieškojau pamatinio tono, kuris iškelia ir palaiko visatą. Žinojau, kad nuo neatmenamų laikų garsas ir muzika, pirmiausia – vibracija, buvo siejami su pačios visatos kūrimu. Rytiečių, Indijos, epas "Mahabharata" aiškina, kaip iš nenusakomo Vienio išriedėjo simetrinės ir skaitmeninės variacijos, sudarančios fizinių struktūrų pamatą. Panašią harmonijos sampratą atskleidžia kinų "Permainų knyga". Vakaruose Evangelija mums teigia, kad pradžoje buvo Žodis. Graikiškai "logos" reiškia ne tik "žodį", bet ir "garsą". Kadaise žmonės klausėsi šventosios Dovydo, Orfėjo ir Apolono lyros, įgarsino mistines sufijo Rumi poemas arba ieškojo legendinės sferų muzikos, tikėdamiesi išgyti. Senovės pasaulyje muzika buvo paslaptingas ir galingas įrankis, kuriuo žmonės derindavo protą su kūnu.

Daugelį metų praleidau Haičio, Japonijos, Indonezijos, Indijos, Tibeto ir kitų tradicinių kraštų bendruomenėse, kuriose su šamanais ir žiniuonimis studijavau jų gydymo garsu ir muzika metodą. Tą vėlyvą vakarą grįždamas namo, supratau, kad visos mano įgytos muzikos terapijos žinios ir išmintis nūnai patiria didžiausią išbandymą. Meldžiau ne tiek išgyti, kiek nebūti atskirtas nuo savo kūno ir pojūčių. Žinojau, kad esu fizinėje ir dvasinėje kryžkelėje.

Kažkodėl miegojau gerai. Prieš užmigdamas murmėjau vaikišką maldelę: "Dabar einu miegot, Dievulį meldžiu sielą paglobot. Jei turėčiau nepabudęs mirti, meldžiu Dievą sielą pasiimti". Kitą rytą susimąsčiau, ką reiškia šie žodžiai, ypač eilutė "Jei turėčiau nepabudęs mirti". Suabejojau, ar kada nors gyvenime buvau iš tiesų pabudęs. Ką reiškia pabusti, būti pabudusiam? Kartą Budos paklausė: "Kodėl jūs prašviesėjote?" Jis atsakė: "Tik todėl, kad prabudau". Sanskrito kalba "buddha" reiškia prabudusįjį. Ar gali būti, kad jei tik būtume iš tikrųjų prabudę, sąmoningi ir atsakingi, mes ne mirtume, o gyventume garso, esamybės ir žinojimo tęstinume?

Paskambinau savo draugams Larry'ui ir Barbie Dossey'iams, daktarui ir medicinos seseriai, kurie vieni pirmųjų medicinos praktikoje ėmė diegti holistinius sveikatos ir maldos principus. Larry parašė knygas "Erdvė, laikas ir medicina", "Gydantys žodžiai" bei "Malda – geras vaistas" 5), ir tai yra didelis įnašas į naujovišką mediciną ir gydymą. Jie padėjo man daryti karjerą. Ši bičiulystė mane įkvėpė. O ligos dienomis mano vardas valandų valandas sklandė šalies maldų būreliuose, ir jaučiausi esąs globalinio tinklo dalis. Suvokiau,kad mano paties giluminės autonominės sistemos kovoja dėl išlikimo. Kartu jutau ramiai vibruojančią energiją, maitinančią vidinį žinojimą ir gerą savijautą.

Atėjo laikas pasinaudoti išgirtąja savižina ir 10 m., per kuriuos tyriau tono ir balso poveikį kūnui, patirtimi, kad išsigydyčiau pats. Viskas atrodė paprasta.

Pradėjau niūniuoti.

Niūniavau ramiai. Beveik be garso, sutelkęs dėmesį į dešinę galvos pusę.

Intuityviai suvokiau, kad reikia būti labai atsargiam ir nesutelkti pernelyg galingų garso virpesių, kad krešulys neatšoktų nuo arterijos sienelės I nesukeltų insulto. Galbūt pamenate filmo "Septynių brolių nuotakos" 6) sceną, kurioje įdvasintas dainavimas sukėlė kalnų griūtį, kad sniego lavina atkirstų įtūžusius miestelio žmones nuo pagrobtų dukterų. Arba gal matėte, kaip sopranas vien aukšta nata suskaldo krištolinę stiklinę. O aš privalėjau pasitelkęs toną švelniai viduje išskirstyti kraujo krešulį, antraip rizikavau staigiai ir lemtingai jį nustumti į kraujo tėkmę.

Dūgzdamas sau panosėje, jutau garso galią: šilumą, ryškumą ir aiškumą. Įsivaizdavau, kad garsas – tai tarsi vibruojanti ranka, lendanti į dešinę mano kaukolės pusę ir tiesiog sulaikanti viduje energiją. Dešinę ranką laikydamas virš galvos, užsimerkiau ir iškvėpiau orą. Tada įsivaizdavau, kaip garso banga įsismelkia į mano kairę ranką, eina per širdį ir kūną iki pat dešinės rankos, paskui atgal į galvą, širdį ir žemyn į kojas. Kiekvienas tonas mano kūnu apsuko 2-3 minučių trukmės ratą.

Šis pratimas sulėtino kvėpavimą, pulsą ir medžiagų apykaitą. Apsunkau. Įstengiau kontroliuoti fiziologinės būklės pamatus, sutelkti kvėpavimo, kraujo ir energijos srautą protui ir kūnui suvienyti. Jutau begalinę ramybę ir nenusakomą esamybę. Tai būsena, kuri mokslininkai sieja su endorfinų7) išsiskyrimu ir kitais teigiamais hormonų bei neurologiniais pokyčiais.

Negirdimas garsas

Didysis Instrumentas nebaigtas.
Didysis Tonas skamba negirdimai.

Lao Dzė. "Dao de Dzing"

Kitą dieną kalbėjausi telefonu su Jeanne Achterberg, mokslininke, tiriančia protą ir kūną, kurios knygos apie vaizduotę ir gydymą paskatino mane imtis vaizduotės ir garso eksperimentų. Kone dvi valandas mudu su Jeanne ieškojome, kaip atverti mano paties gydymo žinių lobyną. Ji pasiteiravo, ką regiu pažeistoje galvos dalyje. Pirmiausia pasakiau: "Tekantį vandenį". Ji tučtuojau atkirto: "Tai netikslus vaizdas. Galėjai gauti smūgį. Pamėgink iškvėpti ir skverbkis gilyn".

Dar labiau sutelkiau dėmesį. Galiausiai pajutau naują ir neįprastą garsą, tik jo nebuvo girdėti. Jis vibravo ausyse, ir šilta ranka ėmė slysti kūnu. Prieš akis išvydau save, sėdintį puikiame mediniame krėsle, lentelėmis išmuštame kambaryje, dešiniu šonu pasisukęs į pravirą langą su vąšeliu megzta užuolaida. Užuolaida lėtai bangavo nuo vėsaus vėjo, pučiančio nuo ramios vandenyno pakrantės. Vėjo plaikstoma užuolaida švelniai braukė man per dešinį smilkinį.

Ūmai sumojau, kad šis vaizdinys yra tikslus. Taip pat suvokiau, kad jį sukėlė ne fizinis garsas, o kažkas kita, ypatinga, - negirdimas garsas. Sunku būtų jį apibūdinti. Užsimerkite ir pamėginkite įsivaizduoti trimitą, pučiantį tiesiai į dešinę ausį, tik be garso, arba burzgiančio šaldytuvo energiją, plūstančią į jus iš dešinės.

Dešiniajame šone pajutau šaltuką ir šiurpstančią žąsies odą – poveikį, kurį man paprastai sukeldavo didinga muzika. Panašiai pasijusdavau ir palypėjęs ant aukštesnio dvasinio žinojimo laiptelio. Tačiau kitaip nei anie potyriai, šis truko apie dvi valandas, o aš jutau tą dvelksmą, kvėpavimą, dvasią ir angelų sparnus besismelkiant į dešinę kūno pusę. Kai atsimerkiau ir pamačiau save tebelaikantį telefono ragelį, pasiteiravau, ar užsiėmimą jau baigėme. Jeanne paprasčiausiai tarė: "Įsivaizduok tatai vėl, kai prisėsi kelioms minutėms penkis ar šešis kartus per dieną. Pažiūrėsim, kas nutiks".

Po kelių ienų, jausdamas, kad sveikata pamažėle taisosi, nuvykau į rytinę pakrantę skaityti paskaitos Niujorko atvirajame centre8). Dėl klausytojų gausos salę teko išnuomoti netoliese esančiame pastate. Pirmąjį rytą, įpusėjus paskaitai, mano dešinę pusę užplūdo dinamiška energijos banga, ir aš atsisėdau, kad suimčiau save į rankas. Netikėtai suvokiau, kad iš tikrųjų sėdžiu mediniame krėsle prie atviro lango medžiu dekoruotame kambaryje, o nėriniuota užuolaida ritmiškai plazda palei mano dešinį skruostą. Ramaus vandenyno priešais nebuvo, tačiau galingas šio vaizdinio ir vidinio garso pojūtis pervėrė mane kiaurai.

Kitą dieną aplankiau savo draugę Jean Houston, kurios 1980 metų mokslo pamatus drebinantys psichologijos darbai iš esmės pakeitė mano sąmonę. Proto tyrimo fondo direktorė Jean kartu su vyru Robertu Mastersu 30 m. tyrė svarbiausias mitų, proto ir kūno sąsajas. Su savo drauge Peggy Rubin ji išklausė mano dviejų savaičių senumo istoriją. Paskui tiesiog uždėjo rankas ant mano dešinio šono. Viduje vėl išplito garsas. Vėl jutau šilumą ir skambesį, mane apgobė angelo sparnai kaip vaikystėje, kai kalbėdavau savo vaikiškas maldeles.

Po trijų savaičių atlaikiau antrą sekinančią medicinos tyrimų seriją. MRV vamzdyje vėl girdėjau dainas, giesmes ir būgnus. Jaučiausi geriau, manęs nebekankino stiprūs galvos skausmai, ir vis dėlto rūpėjo, ar kartais krešulio būklė nepablogėjo, nes tuomet jį reikėtų skubiai išpjauti.

Gavome tyrimų rezultatus: daugiau nei colio krešulys buvo sumažėjęs iki aštuntadalio. Gydytojas apstulbo. Jis sakė, kad paprastai krešuliai susitraukia per 4-5 mėn. Ir naujausios MRV nuotraukos parodė, kad mėnulio pjautuvas iš apatinės mano smegenų dalies arterijos buvo kone išnykęs. Gydytojas pareiškė, kad didžiausias pavojus praėjo.

Žinojau, kad mane išgydė sferų muzika. O gal turėčiau sakyti – hemisferų?

Universali kalba

Esu klasikinį išsilavinimą gavęs muzikas. Dirbau profesionaliu muzikos kritiku Japonijoje ir didžiausios Amerikoje vaikų chorų gildijos direktoriumi, tačiau nė viena šių profesijų neparuošė manęs tokiai patirčiai. Gydytoją mano savaiminė remisija suintrigavo, bet kai papasakojau, kaip gydžiausi garsu, jis tepasakė: "Apie šitokius stebuklus mes mažai ką žinome".

Galbūt jūs neišgyvenote tokio dramatiško gydomojo potyrio kaip manasis, tačiau iš gyvybę teikiančių garsi ir muzikos galių taip pat galite gauti naudos. Šioje knygoje susipažinsite su geriausiais tos srities gydytojais ir mokytojais, su paprastais žmonėmis ir ištisomis šeimomis, kurių gyvenimas po panašių įvykių nušvito. Sužinosite, kaip muzika gydo ir kaip šią paveikią keičiančią tarpininkę paversti neatsiejama kasdienio gyvenimo dalimi.

Esate labiau linkę į muziką, nei manote. Muzikalumas visiems pasaulio žmonėms yra įgimtas. Muzika – tai universali kalba, apimanti visokio amžiaus žmones, visas rases, lytis, religijas ir tautas. Jos šalininkų skaičius pranoksta žmonių, kalbančių mandarinų, anglų, hindi, ispanų, rusų ir kitomis kalbomis, skaičių kartu paėmus. Muzika pakyla virš visų lygių pajamų gavėjų, socialinių klasių ir švietimo laimėjimų. Ji kalba su visais ir drauge kiekvienai rūšiai atskirai. Ji keri gyvates. Paukščiai treliuoja, o banginiai su delfinais dainuoja vieni kitiems serenadas. Išaušus kosmoso erai, sferų muzika tapo tikrove. Erdvėlaivis "Voyager" išskriejo su 90 min. muzikos įrašais. Juose buvo Bacho, Beethoveno, roko, džiazo ir įvairių kraštų liaudies muzikos, idant ja galėtų gėrėtis ir lavinti klausą kiekviena nežemiškos kilmės civilizacija.

Muzika sparčiai tampa bendrine šiuolaikinio pasaulio kalba. Muzikai žmonės skiria daugiau pinigų, laiko ir energijos negu knygoms, kino filmams ar sportui. Populiariausios nūdienos kultūros figūros yra ne valstybininkai ar šventieji, o dainininkai ir vokalistai. Šalia didžiulio susidomėjimo roko koncertais ir kompaktinėmis plokštelėmis, garso aparatūra ir muzikinėmis televizijos programomis, kasdienį bendravimą ir prekybą smarkiai grindžiame muzika.

Įdomu, kad žodis "health"9) kilęs iš tos pačios šaknies senovės anglų žodžio "hal", kuris reiškia gydymą, sveikumą ir įkvėpimą10).Šiaurės vidurio Anglijoje žodis "heal" 11) vartojamas pasveikinimui nusakyti12). Žodį "garsas" 13), sveikumo ir pilnumo sinonimą, vartojame esminiam gyvybingumui ir neišjudinamam visokeriopos veiklos pamatui apibūdinti. Todėl kalbame apie skambius sprendimus, patarimus, investicijas ir verslo procedūras. Kai viskas einasi sklandžiai, darniai gyvename su kitais ir aplinkiniu pasauliu14). Kai reikalai stringa, sakome priešingai15). Ką nors mylėdami arba užmezgę santykius, tikimės nustatyti tinkamą bendravimo toną16), užgauti bendrą stygą17) arba kaip nors kitaip susiderinti, susistyguoti18). Kai nutinka kas nors netikėta, paliekame tai savieigai19). Mes dieviname darbų vykdytoją, kuris sugeba suderinti reikalus20), ir džiūgaujame, kai komanda priešininkui duoda į kaulus, kad net skambą21). Mes patraukiame arba atstumiame auditoriją22). Nuo ryto iki vakaro bombarduojami reklamos, susitaikome su prekeivių ir vertelgų primestu garso intensyvumu23), kuriuo siekiama (perdėm sėkmingai) kalti į mūsų psichiką vaizdo ir ritmo sąskambius. Ištikti šiuolaikinio gyvenimo sunkumų, ieškome gerai besiorientuojančio teisininko, kuris pataikytų į taktą, nepamestų ritmo24). Ant psichiatro kušetės, vietinės Tėvų ir mokytojų sąjungos valdyboje25) ar nuėję į pokalbį su galimu darbdaviu stengiamės pasirodyti esą stiprios ir nepriklausomos asmenybės26), ugdome individualybes27) ir rūpestingai konstruojame savo personą, arba viešąją kaukę. Minimi žodžiai kilę iš graikų "per son", o šio žodžių junginio reikšmė – "garsas eina kiaurai". Jei ir nemanome esą itin muzikalūs, vis tiek mūsų gyvenimas persmelktas muzikinių metaforų ir garsinių vaizdinių.

Nūdien milijonai žmonių – medicinos specialistų duomenimis, kas trečias amerikietis – ieško alternatyvių gydymo metodų. Jie domisi bendrą sveikatos būklę gerinančiais, jausmus stabilizuojančiais ir įprastus negalavimus lengvinančiais būdais bei visapusiškomis programomis. Jie pavargę nuo prievartinių, brangių ir potencialiai žalingų gydymo būdų,kai vaistas dažnai būna bjauresnis už ligą. Kita vertus, žmonės nepasitiki ir neįprastais alternatyviaisiais metodais, kai reikia kuo nors pasikliauti ar paklusti kitokiems specialistams, su įtarimu žvelgia į mokymo kainą ir papildomas priemones, kurios tariamai nupigina gydytojo vizitą. Jie norigydymo, kuris būtų saugus, lengvas vykdyti, veiksmingas ir nebrangus, be to, pageidauja tvarkytis patys.

Jei esate vienas iš naudingos alternatyvios siekiančių žmonių, neturėtumėte jos ieškoti nežinia kur. Jūsų vidinė garsinė sistema – ausys, balsas, pasirinkta muzika ar savaiminis garsas28) - yra galingiausia iš fgalimų gydymo tarpininkų. Ji nieko nekainuoja, jos nekontroliuoja jokie žinovai ar guru, ji visuomet ir visur jus lydi. "Mozarto muzikos poveikis" 29) yra parankinė šio geriausio ir natūraliausio darbo su garsais knyga.


Pirmas skyrius. Garso pradmenys

Mozarto muzikos poveikis

Motinos dainos kūdikiui ne mažiau svarbios už pieną,
A. Tomatis, medicinos mokslų daktaras

Krissy gimė Čikagos ligoninėje ir tesvėrė pusantro svaro [Red. pastaba: 600 g]. Jos būklė buvo kritiška, todėl ją teko aprūpinti visa maitinimo sistema. Mergaitę teigiamai veikė tik įprastinis plekšnojimas per galvelę. Tačiau jos motina panaudojo kitą stimuliatorių – Mozarto muziką, kurią jos prašymu seselės leido į naujagimės inkubatorių. Gydytojai manė, kad Krissy neišgyvens. O motina buvo įsitikinusi, kad gyvybę jos dukrelei išgelbėjo muzika. Don Campbell. Mozart Effect

Deja, sėdėti Krissy pradėjo tik vienerių, o vaikščioti – tik dviejų metų. Jos motoriniai įgūdžiai buvo apgailėtini, ji buvo nerami, užsidariusi ir nelinkusi bendrauti. Vis dėlto, kai mergytei sukako treji, ėmė reikštis jos amžių pranokstantys abstrakčiojo mąstymo įgūdžiai. Vieną vakarą tėvai ją paėmė į neilgą kamerinės muzikos koncertą. Paskui Krissy ištisas dienas pūtė iš popierinio rankšluosčio pasidarytą tuščią vamzdelį, kurį pasikabino po kaklu, ir griežė su valgomąja lazdele. Susižavėjusi motina atidavė dukrelę čikagietei Vicky Vorreiter, kuri apsiėmė ją mokyti smuikuoti pagal Suzuki sistemą. Keturmetė pyplė gebėjo iš atminties pakartoti pranokstančius kūrinėlius. Per pora metų jos jėgos ir koordinacija smuikuojant pasivijo proto galias. Mergaitei padėjo, ją drąsino tėvai, mokytojai ir mokslo draugai, lavinami ansamblio dvasia, ir Krissy ėmė bendrauti su žmonėmis, o jos rankos nebedrebėjo iš baimės. Stryko ir malonės derinys padėjo mergaitei, kuri gimusi svėrė mažiau nei jos smuikas, pagaliau atsiskleisti ir tapti sveikai.

Per keletą pastarųjų metų girdėjau daugybę istorijų, panašių į Krissy. Muzikos, ypač Mozarto ir jo amžininkų, poveikis kūrybingumui, mokymuisi, sveikatai ir gydymui yra labiau vertinami. Štai keletas pavyzdžių:

  • Negaluojančioms Anglijos vienuolynų karvėms vienuoliai leidžia muziką. Mozarto muzikos raliuojamos žalmargės duoda daugiau pieno.
  • Anglų kalbos kursų metu Vašingtono valstijos imigracijos departamento valdininkai atvykėliams iš Kambodžos, Laoso ir kitų Azijos šalių leidžia Mozarto ir baroko muziką. Ataskaitose jie pažymi, kad muzika spartina mokymąsi.
  • Viena Nagojos kepykla siūlo specialų kepinį, vadinamą "Beethoveno suona", kurį gaminant 72 valandas skamba šio kompozitoriaus Šeštoji simfonija.
  • Baltimorės šv. Agnietės ligoninėje sunkūs ligoniai klausosi klasikinės muzikos. Gydytojas Raymondas Bahras, Širdies ir kraujagyslių skyriaus vedėjas, viešai pripažino,kad "pusvalandis muzikos davė tą patį rezultatą kaip ir 10 mg valiumo".
  • Kanadoje, Edmontono miesto skveruose, skamba pėsčiuosius raminantys Mozarto styginių kvartetai. Pastebėta, kad sumažėjo prekyba narkotikais.
  • Tokijo makaronininkai pardavinėja "Muzikinį Udoną", pagamintą skambant Vivaldi "Keturiems metų laikams" ir fone čiulbant paukščiams.
  • Ohatos (Šiaurės Japonija) miesto vyninė nustatė,kad Mozartas "pagamina" geresnės sakės. Mat tradiciniam japoniškam ryžių vynui naudojamų mielių tirštumas – kokybės matas – padidėja dešimtadaliu.

Antrasis Rozetės akmuo

Mozarto muzikos galia visuomenės dėmesį patraukė 1990-aisiais, kai Kalifornijos universitetas pradėjo naujus mokslo tyrimus. Irvino neurobiologijos centre, tiriančiame mokymosi procesus ir atmintį, grupė mokslininkų pradėjo stebėti, kaip studentus ir vaikus veikia Mozarto muzika. Mokslų daktarė Frances H. Rauscher su kolegomis vadovavo tyrimui, kurio metu 36 Psichologijos katedros studentai 10 min. klausėsi Mozarto Sonatos dviem fortepijonams D-dur K 448 ir erdvinį intelekto koeficientą atliko 8-9 taškais geriau. Nors poveikis truko nuo 10 iki 15 min., Rauscher komanda padarė išvadą, jog erdvinio mąstymo ir muzikos ryšys yra toks stiprus, kad atsiradusį skirtumą lėmė vien muzikos klausymasis.

Paskelbus tyrimo rezultatus, teorinės fizikos specialistas Gordonas Shaw pareiškė, kad Mozarto muzika ";sušildo' smegenis": "Mes manome, kad sudėtinga muzika padeda susidaryti tam tikriems sudėtingiems neuronų piešiniams, kurie dalyvauja aukštojoje smegenų veikloje, tokioje kaip matematika ar šachmatai. Ir priešingai, paprasta ar pasikartojanti muzika sukelia atvirkštinį poveikį".

Kitą dieną po Irvino paskelbto atradimo vieno didelio miesto muzikos parduotuvės pardavė visus Mozarto įrašus. Sudominti mokslininkai Mozarto muzikos poveikį sulygino su "Rozetės akmeniu, nes ir vienas, ir kitas atlieka aukštesniųjų smegenų funkcijų 'kodo', arba vidinės kalbos, vaidmenį".

Vėliau mokslininkai ištyrė neurofiziologinį šio reiškinio pagrindą. Jie toliau tikrino erdvinį intelektą, pateikdami tiriamiesiems 16 sulankstyto popieriaus lakštus primenančių abstrakčių figūrų, kurių kiekviena regima ekrane po minutę. Pratimo tikslas – nustatyti, ar 79 studentai gali pasakyti, kaip atrodo išlankstyti pavyzdžiai. Penkias dienas viena grupė klausėsi Mozarto sonatos, kita skendėjo tyloje, o trečioji girdėjo Philipo Glasso, šokių muzikos ir pasakojimų įrašų įterpinius.

Nepasiklydę erdvėje

Dizaineriai, dekoratoriai, kraštovaizdžio architektai, pilotai, golfo žaidėjai ir kitų profesijų žmonės, savo darbe besiremiantys rega, iš esmės naudojasi tuo, ką Harvardo aukštosios švietimo mokyklos30) profesorius Howardas Gardneris pavadino "erdviniu protu". Irvine esančio Kalifornijos universiteto mokslininkai nustatė, kad Mozarto Sonatos dviem fortepijonams K 448 klausymasis gali šį gebėjimą pagerinti. Man labiau patinka Mozarto koncertas smuikui, ypač Trečiasis ir Ketvirtasis, ir visa styginių muzika. Iš patirties galiu pasakyti, kad jos poveikis dar didesnis.

Mokslininkai paskelbė, kad antrąją dieną visų trijų grupių rezultatai pagerėjo, tačiau Mozarto grupė, palyginti su tylos grupe (14%) ir mišria grupe (14%), pavyzdžius atpažino 62 nuošimčiais geriau. Ir vėliau Mozarto grupės balai buvo aukščiausi, o kitos grupės viena nuo kitos pernelyg nesiskyrė. Siekdami apibūdinti šio poveikio mechanizmą, mokslininkai spėjo, kad Mozarto muzikos klausymasis padeda "organizuoti" šaudančiųjų neuronų piešinius smegenų žievėje ir ypač sustiprina kuriamuosius dešiniojo pusrutulio veiksmus, susijusius su erdvės ir laiko funkcijomis. Jie padarė išvadą, kad muzikos klausymasis veikia kaip pratimas, žadinantis simetrinius veiksmus, susijusius su aukštesniosiomis smegenų funkcijomis. Trumpai kalbant, muzika gali sustiprinti jūsų dėmesingumą, padidinti gebėjimą atlikti intuityvius minties šuolius ir golfo žaidimą sutrumpinti keletu smūgių!

Naujausius tyrimus Rauscher ir Shaw grupė atliko su 34 ikimokyklinio amžiaus vaikais, kuriuos mokslininkai mokė judesių koordinacijos, pirštų technikos, skaityti iš lapo, atskirti intervalus, rašyti natas ir skambinti iš atminties. Po 6 mėn. visi vaikai gebėjo pagroti pagrindines Mozarto ir Beethoveno kūrinių melodijas. Taip pat jie daug geriau (iki 36%) nei 20 kompiuterio pamokas gaunančių vaikų ir 24 kitaip stimuliuojami vaikai sprendė erdvės ir laiko uždavinius. Priešingai nei tyrimuose su studentais, kurie truko nuo 10 iki 15 min., darželinukų protavimas išliko stipresnis mažiausiai dieną, atskleisdamas "daugiau nei 100% faktoriaus padidėjimą laike".

Nemaža mokyklų vadovų atsižvelgė į Irvino tyrimus ir Mozarto kūrinius įtraukė į pagrindines muzikos mokymo programas. Mokytojai sulaukė didesnio mokintinių dėmesingumo ir atlikimo kokybės.

Akustinis atgimimas

Mūsų mažylė gimė skambant Mozarto styginių kvartetui. Ją paguldė man ant krūtinės. Tai buvo pati nuostabiausia mano gyvenimo akimirka.
Motinos žodžiai iš Adrienne Lieberman knygos "Gimdymo skausmų palengvinimas"31)

Muzika gali veikti dar stipriau, nei rodo mokslo tyrimai. Nors Mozarto muzikos poveikį plačiajai visuomenei atvėrė Irvino mokslininkų grupė, būtent medicinos mokslų daktaras Alfredas Tomatis sukūrė gydomųjų ir kūrybinių garso ir muzikos galių sistemą ir ypač daug nusipelnė atskleisdamas vadinamojo Mozarto muzikos poveikio fenomeną.

Pastarąjį pusšimtį metų prancūzų gydytojas atsidavė klausos ir įvairiausių jos aspektų pažinimui. Bendradarbiams jis yra garso Einšteinas ir akustinių atradimų Šerlokas Holmsas. Daugeliui pacientų jis – paprasčiausiai daktaras Mozartas. Per šį laikotarpį viso pasaulio klausos centruose Tomatis ištyrė daugiau nei 100 000 sutrikusios klausos asmenų, kurčių ir nebylių, taip pat sunkiai besimokančių vaikų. Iš savo kabineto Paryžiuje jis vadovauja darbui su visokiausiais žmonėmis, tarp jų – su profesionaliais muzikantais, vaikais, turinčiais psichologinių ir mokymosi problemų, bei sunkias galvos traumas patyrusiais pacientais. Ko visapusė ausų samprata įtvirtino naują lavinimo, gydymo ir reabilitacijos suvokimą.

Tomatis pirmasis perprato skirtingą klausymosi ir girdėjimo fiziologiją, pakoregavo supratimą, kad dešinė ausis atlieka vadovaujamą vaidmenį kontroliuojant kalbą ir muzikalumą, bei išplėtojo tai ugdančią techniką. Būtent jam priklauso mintis, kad "balsas atgamina tik tai, ką girdi ausis". Šia Tomačio teoriją, paremtą nuoseklia kalbos lavinio praktika, iš pradžių išjuokė, bet vėliau pritaikė ir išplėtojo Prancūzijos medicinos akademija. Stebėdamas, kaip veikia vestibuliarinė sistema, arba gebėjimas balansuoti ir reguliuoti vidinius raumenų judesius, jis sukūrė naują klausos gerinimo ir tobulinimo modelį.

O didžiausias jo atradimas turbūt yra tas, kad vaisius įsčiose girdi garsus. Pradėjęs trečią dešimtį, Tomatis susidomėjo embriologija. Jis nustatė, kad motinos balsas yra tarsi padedanti kūdikiui augti akustinė bambagyslė – pirminis maitinimo šaltinis. Tatai jį privedė prie vadinamosios akustinio atgaminimo technikos, kuri filtruoja dirbtinai atkurtus gimdos garsus klausos negalavimams ir emociniams sutrikimams gydyti.

Viskas prasidėjo tada,kai 1950 m. pradžioje Tomatis išgirdo žinią apie pirmeiviškus anglų mokslininko seto Viktoro Ewingso Neguso darbus. Negusas ištyrė, kad svetimų paukščių išperėti jaunikliai arba negieda, arba mėgdžioja juos išperėjusių balsus. Šis atradimas Tomatį paskatino panagrinėti garsi vaidmenį įsčiose ir išsiaiškinti, ar gimus išryškėję raidos sutrikimai gali būti siejami su nutrūkusia komunikacine įsčių sistema ir traumomis.

Tomatis nepritarė medicinoje įsivyravusiam požiūriui ir pareiškė, kad vaisius gali girdėti. Nepaisydamas priešininkų, kurie jį laikė atsilikėliu, patyčių, Tomatis tęsė tyrimus ir nustatė, kad ausys pradeda vystytis 10 nėštumo savaitę, o keturių ar keturių su puse mėnesio kūdikio ausytės jau funkcionuoja. Siekdamas išmatuoti akustinius įsčių įspaudus, Tomatis apsirūpino povandenine sistema, naudojosi mikrofonais, garsiakalbiais ir dideliais indiško kaučiuko lakštais, eksperimentų metu neleidžiančiais susidaryti oro kišenėms.

"Vaisius girdi visą daugiausia žemo dažnio garsų skalę, - rašė Tomatis autobiografijoje "Sąmoninga ausis" 32). – Garso visata, kurioje nyri embrionas, pilna visokiausių garsų / ... /: vidurių gurgėjimo, virškinant girdimo pieninių sulčių srovenimo ir šuoliuojančio širdies ritmo. Ritmingas kvėpavimas vaisių pasiekia kaip potvyniai ir atoslūgiai. Šioje aplinkoje įsitvirtina motinos balsas". Aprašomąjį foną Tomatis lygina su Afrikos brūzgynais temstant, kupinais "tolimų šauksmų, aidų, tylių šlamesių ir vandens teškenimo", Jis padarė išvadą, kad, "kaip reikiant įsisukus audiovokaliniam ratui, užsimezga nuolatinis dialogas, užtikrinantis būsimą darnų vešėjimą, todėl vaisius jaučiasi saugiai".

Tomatis nustatė, jog ką tik gimęs kūdikis nenurimsta, kol neišgirsta motinos balso. "tą akimirką naujagimio kūnelis išsilenkia ir pakrypsta jos link... Kūdikis atsiliepia į tam tikrą balso toną, vienintelį balsą, kurį jis girdėjo dar būdamas vaisius". Motina tai nujaučia instinktyviai. Ji mažylį liūliuoja ir migdydama dainuoja lopšines, glausdama prie krūtinės niūniuoja švelnias melodijas ir deklamuoja eiles. Kurios skatina vaikelį augti.

Tomačiui kilo įtarimas, kad nutrūkus įprastai akustinei sąryšio grandinei, vėliau gali išsirutulioti daugelis vaikystės sutrikimų, todėl bandė ieškoti būdų, kaip atkurti garsinę įsčių aplinką. Dar negimęs kūdikis girdi garsus skystoje terpėje. Dešimt dienų po gimimo, išdžiūvus ausys esantiems vaisiaus vandenims, kūdikis pradeda girdėti sausoje aplinkoje. Išorinė ir vidurinė ausys prisitaiko prie oro sąlygų, o vidinėje ausyje tebėra vandenų, kuriuose vaisius skendėjo 9 mėn. Tomatis, turėdamas po ranka primityvius elektroninius prietaisus, pamėgino atkurti akustinę aplinką, kurioje plūduriuoja augantis vaisius. Iš įrašyto motinos balso su filtru išvalęs visus žemo dažnio garsus, atkūrė jį tokį, koks skambėjo įsčiose. Tyrimo rezultatas buvo šiurpiai neįprastas: Tomatis išgirdo ne moters balsą, o švelnius ūkavimus, aidą ir Afrikos savanos šnaresius, kuriuos jau buvo aptikęs anksčiau.

Jo teoriją pirmoji patvirtino inžinieriaus šeima. Vyriškis gydėsi sutrikusį balsą. Sykį jis atėjo į laboratoriją vedinas 9 m. dukrele. Tomatis pademonstravo naująjį aparatą, ir kurį laiką jie klausėsi įsčių aplinkai įprastų "sklandžių triukšmų, primenančių pasakos šalies garsus". Ūmai visų pamiršta mergytė susijaudinusi prakalbo: "Esu tunelyje. Jo gale matau du angelus baltais drabužiais". Ji tęsė savo "fantaziją, kurią sapnavo atviromis akimis", o jos tėvas ir Tomatis nustebę klausėsi. Jie negalėjo padaryti kitos išvados, kaip tik tai, kad mergaitė vizualizavo savo pačios gimimą. Du angelai buvo gydytojas ir pribuvėja baltais chalatais.

Po kelių minučių mergaitė sušuko matanti savo motiną. Apstulbęs tėvas paklausė, kaip ji ją mato. Mergaitė parodė: ji atsitraukė ir susirietė į kamuolėlį, primenantį vaisiaus padėtį. Taip ji gulėjo, kol baigėsi juosta. Tada pašoko ir vėl elgėsi kaip įprasta, tarsi nieko nebūtų atsitikę. Tomačiui viskas buvo aišku. Apstulbęs jis sušuko: "Aš ką tik atkūriau vaikui jo gimimo sąlygas!"

Kitas didelis proveržis nutiko gydytojo kolegai atvedus pas jį vieną iš savo pacientų – putlų dvylikametį berniuką, kuriam buvo nustatytas protinis atsilikimas. "Jis taip šaižiai spiegė, kad ištuštėjo visas priimamasis, - rašo atsiminimuose Tomatis. – Kas 5-6 sek. berniūkštis pašokdavo taip aukštai į orą, kad sugebėjo įspirti abiem kojom sau į užpakalį. To dar nebuvau matęs. Jis nekalbėjo, bet jo veido išraiška rodė jį visą laiką kažką gyvai mėgdžiojant. Atrodė, kad vaikis be perstojo kažką čiulpia. Jį lydėjo motina, bet sūnus nuo jos kaskart atšokdavo, tarsi jiedu būtų to paties elektros lauko magnetai!"

Atvykusi vaiko psichiatrė paaiškino, kad berniukas serga autizmu. Negalavimo priežasties ji nežinojo, tačiau pareiškė, kad tokie vaikai psichologiškai "dar negimę".

"Dar negimę? – pakartojo daktaras Tomatis. – Jūs mane sudominote. Kaip tik šiuo metu tiriu vaisiaus gyvenimo ir kūdikio gimimo procesus". "Taip, žinau, - atsakė psichiatrė. – Dėl to ir atvedžiau vaiką pas jus. Manau, kad galėtumėte jam padėti. Gal pabandytume?"

Tomatis liepė laboratorijoje įrašyti 20 min. motinos balso. Vieną pirmosios sesijos dieną berniukas gulėjo ant grindų ir įstaigoje rasta kreida kažką braižė. Du analitikai ir jo motina sėdėjo netoliese, o Tomatis stovėjo prie durų ir valdė įrangą.

Nukreipęs garsiakalbį į berniuko galvą, jis pirmiausiai paleido filtruotus aukšto dažnio motinos balso garsus. Vaikas tučtuojau liovėsi braižęs, pašoko ir išjungė šviesą. "Akimirksniu visi panirome į tamsą. Šis veiksmas man užgniaužė kvapą, tačiau ne dėl to, kad negalėjau jo suprasti, - prisimena Tomatis. – Priešingai, buvo visiškai aišku, kad vaikas mėgina atkurti šviesos sąlygas įsčiose iki gimstant".

Juosta sukosi. Berniukas atsistojo ir priėjęs prie mamos atsisėdo ant kelių. Paskui paėmė jos rankas, apvijo aplink save ir ėmė čiulpti savo nykštį. Šitaip vaikas kiūtojo tol, kol įrašas baigėsi. "Jis atrodė taip, tarsi būtų grįžęs į motinos įsčias", - susižavėjęs rašė Tomatis. Kai juosta baigėsi, berniukas atsikėlė ir įjungė šviesą. Visi prarado amą. Mat tai buvo pirmas kartas per dešimtį metų, kai berniukas atpažino savo motiną. Tačiau jo prisirišimas buvo menkas.

Po savaitės prasidėjo kita sesija: gydytojas pabandė garsais perteikti gimimą. Berniukas reagavo kaip ir pirmą kartą ir netgi paglostė motinai veidą. Pamatęs,kad susitaikymas prasideda, Tomatis nuo vandeningos aplinkos garsų perėjo prie išorinio pasaulio garsų, sklandančių ore. Tatai sukėlė naują veblenimo arba tauškėjimo reakciją, kurią gydytojų grupė atpažino kaip tikrą kalbos užuomazgą. "Mes pažadinome iki šios akimirkos snaudusį jo norą bendrauti su savo mama", - pasakė Tomatis. Sesijai baigiantis, berniukas vėl atsistojo ir įjungė šviesą, tačiau šįkart grįžo pas mamą ir ėmė sukioti švarko, kurį ji buvo užsimetusi ant pečių, sagas. " Na, štai! – sušuko psichiatrė. – Pagaliau vaikas gimė!"

Per dešimtį metų Tomatis ištobulino akustinį gimimą, tačiau metodo pagrindas liko tas pats. Jaunajam klausytojui visada pateikiami atrinkti jo motinos balso tonai, sukuriantys emocinio rūpinimosi pojūtį. Mat, pasak šios teorijos, vaikas nejučiom išgyvena savotišką pirmykštę ankstyviausio sąmoningumo būseną. Tomačiui ypač sekėsi gydyti vaikus, kurių kalbos vystymasis uždelstas, t.y. asmenis, kurie girdi gerai, bet nei klausosi, nei atsiliepia į aplinką.

Nūdien akustinio gimimo eiga nuoseklesnė nei ankstyvųjų Tomačio eksperimentų metu. Parengiamojoje akustinio sugrįžimo stadijoje skamba muzikinė, paprastai Mozarto, tema. Atlikdama nesamų tėvų pakaitalo vaidmenį, Mozarto muzika veikia geriausiai. "Mozartas yra labai gera mama, - pareiškė daktaras Tomatis. – Penkiasdešimties klinikinių ir tiriamųjų metų patirtis man leido laisva valia pasirinkti vieną vienintelį kompozitorių. Ir toliau nagrinėju naujosios muzikos formas, mielai naudoju giesmes, liaudies ir klasikinę muziką, bet Mozarto muzikos, ypač jo smuiko koncertų, galia žmogaus kūnui daro didžiausią gydomąjį poveikį".

Ši muzika, įvilkta į filtruotų garsų, imituojančių įsčių triukšmus, apvalkalą, veikia nuolat. Klausytoją masažuoja viena po kitos atsiritančios garso bangos. Garsus integravus į nervinius takus, sužadinamas subjekto gebėjimas kalbėti ir bendrauti su kitais. "Kai klausausi Mozarto, man atrodo, kad mane bučiuoja mama", - prisipažino Tomačio lavinamas šešiametis pyplys. "Ji verčia atidžiai klausytis, kad niekas neprasprūstų pro ausis, - džiugiai pareiškė architektas, atkreipęs dėmesį į toninį Mozarto muzikos kuriamą paskatos ir atsako piešinį. – Dabar žinau, kaip pradedama mokytis ką nors daryti pakaitomis".

Taip pat šiuo metodu sėkmingai gydomi nelaikšiai kūdikiai. Miuncheno vaikų ligoninėje Tomatis atliko eksperimentą su per anksti gimusiais trynukais. Kiekvienas jų svėrė pusantro svaro ir buvo laikomas inkubatoriuje. Pirmasis gulėjo tyloje. Jis nejudėdamas kovojo už gyvybę. Kitas, kuris klausėsi filtruotos Mozarto muzikos, rodė normalaus judrumo požymius. Jo kvėpavimas pagreitėjo, o pulsas nusistovėjo tarp 140 ir 160. Trečiasis kūdikis, kuriam leido filtruoto motinos balso įrašą, guviai krutėjo, šypsojosi ir rodė pasitenkinimą. Jis pradėjo giliai kvėpuoti, pulsas pasiekė 160. Įdomu, kad ir Mozarto muzika, ir motinos balsas, iš kurių nebuvo pašalinti žemo dažnio garsai, kūdikiams neturėjo jokio poveikio.

Tomatis pabrėžia, jog net tada, kai naujagimis visiškai sveikas, labai svarbu, kad tėvai kuo dažniau su juo kalbėtųsi. "Iš tikrųjų kiekvienas vaikas turi pažinti ramų ir išmintingą savo tėvų balsą... Jeigu šeima neras laiko kartu valgyti, kalbėtis ir viskuo dalytis, jų atžala natūraliai nebręs".

Tomačio vaikystė buvo panaši į daugelio kitų novatorių. Ji buvo kupina stebuklingų įvykių, ženklinančių būsimą gyvenimo aistrą Alfredas, italės ir prancūzo sūnus, gimė 1920 m. Nicoje. Pasaulį jis išvydo neišnešiotas ir beveik uždusęs. Tik tada, kai jo močiutė sučiupo mažutėlį už ausies ir iškėlė į orą (kaip pranašiška!). tėvai ir gydytojas pamatė, kad jis gyvas. Tomačio tėvas buvo operos dainininkas, tad vaikas augo muzikalioje aplinkoje. Nors pats muzikantu netapo, per pastarąjį ketvirtį amžiaus jis kaip niekas kitas padarė be galo daug, atverdamas gydomąją muzikos galią žmonėms, kurie stebuklams galėjo likti kurti. Jis panaudojo motinos balsą, Mozarto muziką ir grigališkąjį choralą, kad pažeistos ir savyje užsisklendusios asmenybės atgimtų, taptų smalsios ir pasitikinčios, trokštančios ištirti išorės pasaulį ir juo mėgautis. Tomatis teigia, kad šitaip vaiko nervų sistema esti parengta "koduotoms ir stabilizuotoms struktūroms ir ritmams, kurie sudarys ateities socialinę kalbą".

Pasiklausykite:   Pirmas įrašas  |  Antras įrašas

Iš anglų kalbos vertė Daiva Tamošaitytė  
Versta iš: Don Campbell. The Mozart Effect, London, 2002  
Muzikos barai  

Vertėjos pastabos

1) Kaizerio centras - Kaiser Permanente Center;
2) Magnetinio rezonanso vaizdas – Magnetic Resonance Imager (MRI);
3) Aneurizma - vietinis arterijos sprindžio išsiplėtimas dėl jos sienelių pakitimų;
4) Šekspyras. "Audra" - "The Tempest" (vertė A. Miškinis);
5) "Space, Time, and Medicine", "Healing Words", "Prayer is Good Medicine";
6) "Seven Brides for Seven Brothers";
7) Endorfinai – endogeniniai morfinai;
8) Niujorko atvirasis centras – New York Open Center;
9) Health - sveikata;
10) Healing, hale ir inhaling;
11) Heal - gydyti;
12) Hi;
13) Sound;
14) We are in tune, in harmony (with something);
15) Out of tune, out of cync;
16) Set the right tone;
17) Strike a sympathetic string;
18) Communicate on the same wavelength;
19) To play it by ear - pažodžiui neišverčiama;
20) Orchestrate adeal;
21) Administrate a sound beating;
22) Iš lot. audire - klausyti;
23) Put up with the pitches;
24) Doesn't miss the beat;
25) Tėvų ir mokytojų sąjunga – ši visuomeninė organizacija JAV egzistuoja PTA trumpiniu;
26) Persons;
27) Personalities;
28) Self-generating sound;
29) Mozart Effect - šį žodžių junginį autorius vartoja kaip nusistovėjusį techninį terminą;
30) Harvardo Graduate School of Education;
31) "Easy Labor Pain";
32) "The Conscious Ear".

Kai kas apie balsą
Ž. P. Sartras. Šleikštulys
Nyčė: Prieblandos kumyras
Aklieji vargonų virtuozai
Korespondenciniai šachmatai literatūroje
Čiurlionis: ar žinai, kas tai yra erdvė?
Kultūrinis „Užburtosios fleitos“ fonas
Paganini: Kiekvienas turi savo paslaptį
Bendra kosmoso ir muzikos istorija
XXI a. disidentai: David Icke
Žiūrovo nuostaba kūrinio suvokimui
E. Weinberger. Karmos pėdsakai
Kasdien laikykitės proto higienos
Paul Gauguin, pirmykštės idilės ieškotojas
G. Kuprevičius. Didžiojo meno sutemos
Andy Warhol "Oksidacija"
G. Beresnevičius. Autsaideriai
Psichiatro-paciento santykiai
Autizmas: iškilūs ir keisti
Apie socialinę fotografiją
Vartiklio naujienos
Meno skiltis