Filosofijos istorija (2 dalis)  

Senovės Kinijos filosofijos priešistorė  

Išskiriami 6 laikotarpiai: 1) Šan arba In (18-12 a. pr.m.e.); 2) Čžou – Vakarų Čžou (12-8 a. pr.m.e.); 3) Čžou – Rytų Čžou-Lego (8-5 a. pr.m.e.); 4) Čžou-Rytų Čžou-Čžango (kariaujančių karalysčių:  Ci, Chan, Čžao, Vei ir Jan, 5-3 a. pr.m.e.); 5) Cin imperija (221-206 m. pr.m.e.); 6) Chan*) (3 a. pr.m.e. pabaiga – 3 a.).

Senovės Kinijos valstybė – tipinė „rytų“ despotija su griežta hierarchija, kurios viršuje vanas, paveldimas monarcho titulas ir aukščiausiasis religinis vadovas ir vienintelis žemvaldys. „Giesmių knygoje" (Ši czin; skaitykite ištrauką >>>>>) rašoma: „Plačiai aplink nutįsta dangus, bet po juo nėra nė pėdos žemės nepriklausančios valdovui“.

Po vano yra čžuhou, žemvaldžių aristokratija, kurių žemėse gyveno valstiečių bendruomenės, šužen (prastuomenė). Tarp jų buvo ši, didelių šeimų valdytojai, ir dafu, šeimų klanų valdytojai. Nustojus dievams aukoti belaisvius, atsirado vergai.

Su laiku aplinka keitėsi, atsirado turtinė aristokratija. Kaime buvo įvestas žemės mokestis (su Šan Jan reforma, 4 a. pr.m.e.). Atsirado keliaujantys mokslininkai ši, kurių dalis, laikui bėgant, tapo valdytojų patarėjais. Vėliau susikūrė atskiras mokslininkų-valdininkų (šenši) sluoksnis.

Kinijoje nesusikūrė demokratiniai institutai. Visi santykiai buvo paremti abipusio pasveikinimo ir bendravimo ritualais, kurių pagrindas „dangaus pastovumas, tvarka žemėje“. Visas gyvenimas vyko kaip ataskaita protėviams. Dvasioms reikėjo aukoti. Bet tik vanas galėjo aukoti aukščiausioms dangaus ir žemės dvasioms – ir taip būti tarpininku tarp žmonių ir sudievinto dangaus.

Bet senovės kinų dvasių ir dievų vaizdiniai migloti. Vyriausioji dievybė Šandi**) buvo neatsiejama nuo dangaus (tian; iš kitos pusės, vanai laikyti „dangaus sūnumis“, tianczi). Šandi buvo apibūdinamas kaip didis, amžinas, griežtas, bauginantis. Dangaus valia mums nežinoma: „Aukščiausiojo dangaus darbai mums nežinomi, dangaus valia neturi nei kvapo, nei garso.

Jan Šan laikotarpiu atsiranda primityvus hieroglifų raštas mus pasiekęs kaip burtų užrašai ant galvijų kaulų ir vėžlio šarvų. Užrašydavo klausimą, o po to "laikmeną" kaitindavo ir atsakymą spėdavo iš įtrūkimų. Šan-In laikotarpiu jau buvo skaičiuojama tūkstančiais. Atsirado astronomija, sudaryti kalendoriai. Atsirado abstrakčios sąvokos – pirmykštės kategorijos.

Deja, Kinijoje mitologija blogai išliko. Dėmesio centre buvo visuomenė, istorija, žmonių santykiai. Bet pasak kosmogoninių mitų, pradžioje buvo beformis chaosas, iš kurio radosi Jan ir In, padalinę chaosą į dangų ir žemę. Iš sunkių dalėlių tvėrėsi gyvūnai, iš lengvų – žmonės.

Kitame variante pasaulio sukūrimas siejamas su pirmapradžiame kiaušinyje gimusiu Pan-gu, perskėlusiu kiaušinį į dangų ir žemę. Pasaulis atsirado iš mirusio Pan-gu kūno dalių. Žmonės atsirado iš jo kūnu šliaužiojusių parazitų ("ir vėjas juos išnešiojo plačiai").

Lego laikotarpiui priskiriama "U-dzin" (Penkiaknygė): Ši-czin8) (Giesmių knyga), Šu-czin7) (Istorijos knyga), I-czin (Permainų knyga), Li-czin9) (Apeigų knyga) ir vėlesnė Čun-dzin (Metraštis).Ši-czin ir Šu-czin socialinių sukrėtimų Cin laikotarpiu buvo sudegintos ir vėliau atkurtos iš atminties. Jų perdarymas siejamas su pirmuoju išminčiumi Kun-Fudzi. Šu-dzin turi valstybės valdovo Pan-Gen kalbą žmonėms, kuriuos sumanė perkelti į kitą Chuanche krantą. Jis lygina tautos valią, kurią jis atstovauja, su tautos valia, kuri trukdo suprasti naudą sau. Tos valios reiškėjams jis grasina, kad nupjaus nosis ir net išnaikins su visomis šeimomis.

Jan ir In simbolizuoja šviesą ir tamsą, šilumą ir šaltį, užsispyrimą ir nuolaidumą, vyrišką ir moterišką pradą. Pasaulis yra šių dviejų skirtybių kova. Jų sąveikoje atsiranda 5 elementai: vanduo, ugnis, medis, metalai ir žemė [Šu-czin]. Kartu randasi ir ci, pirmapradės substancijos, kurios būsenomis yra jan ir in, sąvoka. Kitos ci būsenos: vėjas, lietus, sutema, šviesa. Pagrindinės dvi ci formos: janci ir inci (lengvoji ir sunkioji). Atsiranda ir nepriklausomo pasaulio dėsnio (tiek kosminio, tiek moralinio) „dao“ (reiškiančio „kelias“) samprata.

Kartu su dangaus šlovinimu kyla ir abejonės dėl jo teisingumo, netgi nuoskauda: „Tegu blogį padarę už blogį atsako. Bet kodėl niekuo nenusikaltę randas bėdų verpete?“ [Ši-czin]. Blogį vieni aiškina griežtojo dangaus pykčiu, kiti jo ištakų ieško žmonėse. Tad, kadangi dievas nėra blogio šaltinis, - jis nėra visagalis. Tad palaipsniui prieinama išvados, kad „visa priklauso nuo žmonių“.

„Permainų knygos“ kilmė siejama su Fu Si, turėjusiu gyvatės kūną. Jis išmokė žmones gaudyti žuvį ir medžioti. Ant drakono, einančio iš Chuanche, nugaros išvydo rašmenis, kurie tapo kinų hieroglifų rašto pradžia. Pačioje „I-czin“ tėra tik du ženklai – ištisinė ir trūki linijos (jan ir in). Dvi ištisinės linijos reiškia Saulę, o dvi trūkios – Mėnulį; trūki virš ištisinės – dienos šviesą, ištisinė virš trūkios – naktį. Trigramose trys jan – dangus ir šiluma; trys in – žemė ir šaltis. Likusios 6 trigramos išreiškia reiškinius tarp dangaus ir žemės: dangaus vandenis, dangaus ugnį, griaustinį, vėją, žemės vandenis ir kalnus. Toliau eina 64 heksagramos.

Kinų filosofija atsiranda Čžango laikotarpiu. Kinijoje egzistavo 6 pagrindinės mokyklos: Konfucijaus,  moistinė, įstatymininkų (legistinė),  daosizmas, in-jan (natūrfilosofai), ir vardų (sofistai). Kinijoje dominavo praktinė filosofija, vadovavimo tautai, valstybei klausimai. Moksle buvo silpnas teorinis pagrindas.


Da Čžuan
Da Čžuan
Didingojo galia
(heksagrama ir
hieroglifas)

Skaitykite: Kinų priešistorė  

Šiuolaikinė kinų filosofija

„Šiuolaikinė kinų filosofija“ išreiškia įvairias filosofines sroves gyvavusias trumpais laikotarpiais – nuo konstitucinės „naujos politikos“ įvedimo (1901) iki tradicinės egzaminavimo sistemos atsisakymo (1905) ir Kinijos respublikos iškilimo ir nuopuolio (1911-1949). Jos ištakos yra budizme,  konfucionizme (o ypač neokonfucionizme) ir Xixue („Vakarietiško išsimokslinimo“, t.y. matematikos, gamtos mokslų ir krikščionybės), iškilusio vėlyvosios Mingų dinastijos laikais (apie 1552-1634) ir klestėjusios iki ankstyvojo Respublikos periodo (1911- 1923). Šiuolaikinės filosofijos atstovai arba transformavo kinų tradiciją (kaip Čžan Čži-dunas ir Sun Jat-senas), arba gynė ją (budistai ir konfucionistai) arba prieš ją pasisakė („Gegužės 4-osios judėjimas“). Daugelis šiuolaikinių filosofų vystė politinės filosofijos formas.

Vykstant modernizacijai kinų filosofija pradėjo įtraukti Vakarų koncepcijas, tačiau niekada nebuvo išplėtota žmogaus teisių koncepcija ir netgi klasikinė kinų kalba neturi žodžių joms išreikšti. Tik 1864 m. įvestas terminas quanli (quanli– „teisės“). Po Sinhai revoliucijos 1911 m. buvo daug bandymų, įskaitant 1919 m. „Gegužės 4-osios judėjimą***) “, atsisakyti senųjų principų ir įnešti „naujų vėjų“ – iš jų išskirtiniausias Sun Jat-senas (1866-1925) su „Žmonių trijų principų“ politine filosofija. Mao Dze-dunas (1893-1976) įnešė marksistinių ir komunistinių idėjų, kurių aktyviu populiarintoju buvo Ai-Syci (1910-1966).

Komunistams paėmus valdymą (1949), ankstesnės mokyklos, išskyrus legalizmą, buvo paskelbtos atgyvenomis, o vėliau per „Kultūrinę revoliuciją“ išvis išnaikintos. Po jos tradicinės pažiūros tapo labiau toleruojamos ir dabartinė valdžia skatina tam tikrą laisvos rinkos socializmo formą. 1978 m. Konstitucija garantuoja „religijų laisvę“, tiesa su tam tikrais apribojimais. Leista atkurti dvasines ir filosofines institucijas – kol jos nekelia grėsmės KP ir yra įdėmiai stebimos. Paskutiniu metu išsiskyrė Čžan Venmu (g. 1957 m.), aptariantis aktualiausias globalizacijos ir geopolitikos klausimus.

Atskirai paminėtinas Naujasis konfucionizmas, prasidėjęs 20 a. pradžioje Kinijos respublikoje („Gegužės 4-osios judėjimo“ įtakoje) ir atgijęs post-Mao laikotarpiu. Jį stipriai veikia Songų ir Minų dinastijų neokonfucionizmo idėjos. Įtakingiausiu vėlesnių laikų jo atstovu buvo Mou Zongsan (1909–1995).

Taip pat skaitykite  Kinų literatūra po Kultūrinės revoliucijos


*) Hanų dinastija - Kinijos imperatorių dinastija, valdžiusi 206 m. pr.m.e. – 220 m. (po Čin dinastijos ir prieš Trijų karalysčių laikotarpį). Tai vienas pagrindinių Kinijos klestėjimo periodų: iki šiol etniniai kinai save vadina haniais. Jis skirstomas į du laikotarpius: Vakarų Hano (206 m. pr.m.e.-9 m.; sostinė Čanganis) ir Rytų Hano (25-220 m.; sostinė Luojangas) [9-25 m. valdė uzurpatorius Vang Mang’as].
Po Čin Ši Huangdi mirties imperijoje kilo maištai, 206–202 m. pr.m.e. tarpusavyje kovojo dvi didesnės stovyklos: vienai vadovavo Hano valdovas Liu Bang‘as, o kitai Ču valdovas Siang Ju. Galiausiai pergalę pasiekė ir naujos dinastijos įkūrimą paskelbė Liu Bangas. Naujoji imperija sušvelnino centralizaciją. Ko gero žymiausias Hanų imperatorius buvo Udi, kurio valdymo metu valstybėje įsitvirtino konfucianizmas. 1 a. Kinijoje pasirodė budizmas. Tuo metu pablogėjo ekonominė situacija, šalyje vyko kovos dėl valdžios ir pasinaudojęs proga sostą užėmė valdininkas Vang Mang’as, pasižymėjęs kaip reformatorius. Kilo žemvaldžių ir pirklių maištas, kuriam vadovavo Liu Siu, kuris ir atkūrė (Rytų) Hanų dinastiją.
184 m. kilo „Geltonųjų raiščių“ maištas, susijęs su daoistine „Taiping“ (didžiosios lygybės) sekta, kurį žiauriai numalšino kariuomenė. Valdžią perėmė karo vadai, kurie patys ėmė kovoti dėl valdžios. Paskutinis imperatorius tebuvo marionetė – ir 220 m. Cao Pi privertė jį atsistatydinti.

**) Šandi (Šandi) - kinų „Aukščiausioji dievybė“ (imperatorius - „di“), sutinkama klasikiniuose tekstuose (ypač Šano dinastijos ir kaip vėlesnio Tiano („Dangaus“ arba „Didžiojo Viso“) analogas Čžou teologijose). Ir nors kinų religijoje dominuoja Tian, Šandi naudojimas išlaikytas kai kuriose tradicijoje, tame tarpe konfucionizmo atšakose, atskirose kinų „gelbėtojiškose“ religijose (ypač Yiguandao – „Visa apinančios vienybės kelio“), kinų protestantiškoje krikščionybėje. Taip pat terminas naudojamas verčiant abraomiškų religijų Dievo vardą.

***) Gegužės ketvirtosios judėjimas - masinės protesto akcijos Kinijoje, vykusios 1919 m. -birželio mėn. Pagrindinė jų priežastis - Paryžiaus taikos konferencijos nutarimas įtraukti į rengiamą taikos sutartį straipsnius dėl buvusių Vokietijos koncesijų Kinijoje perdavimo Japonijai (kurias Japonija užėmė per Pirmąjį pasaulinį karą).
Maištas prasidėjo gegužės 4 d. Pekino studentų protesto demonstracijomis prie Tiananmenio monumento, prie jų prisijungė darbininkai, o vėliau neramumai persimetė į Šanchajų, Nandzingą, Tiandzingą ir kitus miestus. Tai privertė Pekino vyriausybę atleisti iš pareigų kai kuriuos projaponiškų pažiūrų valdininkus ir birželio 28 d. atsisakyti pasirašyti Versalio taikos sutartį.
Plačiąja prasme, gegužės 4-osios judėjimas išreiškė kinų inteligentijos požiūrio pasikeitimą – persiorientavimą nuo tradicinės kultūros į vakarietišką. Jis apėmė visas Kinijos intelektualaus gyvenimo sritis: šnekamosios baihua kalbos įsigalėjimą, konfucionizmo etikos normų peržiūrėjimą, naujus reikalavimus išsilavinimui, naujų politinių teorių plitimą ir respublikos valdymo formos apmąstymą. Tuo pačiu judėjimas paspartino marksizmo paplitimą Kinijoje. Jo metu iškilo daugelis politinių ir visuomeninių lyderių, tame tarpe ir Komunistų partijoje.
Su Gegužės ketvirtosios judėjimu susiję ir 1989 m. Tiananmenio aikštės įvykiai, reikalaujant daugiau demokratijos, taikiai prasidėję balandžio 14 d. ir brutaliai išvaikytų (su gausiomis aukomis) birželio 4 d.


Ši czin, Giesmių knyga

„Giesmių knyga“ (Ši czin) yra 11-6 a. pr.m.e. įvairios tematikos dainų rinkinys (taip pat skaitykite >>>>>). Ši vertimas kaip „giesmė“ gana sąlyginis, nes dainavimas buvo palydimas muzika ir šokiu. Pirmame traktate apie poeziją, „Įvade į 'Giesmių knygą'“ (2 a. pr.m.e.) rašoma: „Ši gimsta kaip dvasios virpesys. Širdyje tai dvasinis virpesys, perteiktas žodžiais – ši. Jausmai kyla viduje, o formą įgauna žodžiais. Žodžių neužtenka – dūsauja, dūsavimų neužtenka – tęsdami [garsus] gieda, to neužtenka – rankos pačios pradeda daryti šokių judesius, o kojos trepsėti“.

Rinkinys išliko iš dalies ir todėl, kad jaunuolius, be šaudymo iš lanko ir karo vežimo važnyčiojimo, mokė ir dainų. Konfucijus pasakė: "Dainos vysto vaizduotę, moko stebėti, vienija žmones, kelia [teisingą] pyktį, verčia tarnauti tiek tėvui, tiek valdytojui, duoda daug žinių apie paukščius ir žvėris, medžius ir žoles".

Gyslotis

Gyslotį1) raunam, oi raunam,
Oi-joj! Raunam jį!
Gyslotį raunam, oi raunam,
Oi-joj! Surinksim jį!

Gyslotį raunam, oi raunam,
Oi-joj! Atrinksim jį!
Gyslotį raunam, oi raunam,
Oi-joj! Nukrėsim jį!

Gyslotį raunam, oi raunam,
Oi-joj! Nurinksim jį!
Gyslotį raunam, oi raunam,
Oi-joj! Susuksim jį! 
Skėriai

Tsss, švilpia skėrių2) sparnai,
Vaikai ir anūkai knibždėte knibžda.

Mmmm, gaudžia skėrių sparnai,
Vaikai ir anūkai virve vejasi.

Uuuu, skamba skėrių sparnai,
Vaikai ir anūkai spiečiumi spiečiasi.
Kalnuose krūmynas

Kalnuose krūmynas,
Žemumose – lotosai.
Nepamilti man dailaus,
O pamilti pašėlusį.

Kalnuose pušys aukštos,
Žemumose – lelijos.
Nepamilti man gražų,
O pamilti supratingą.
Volungė3)

Liūdnai volungė gieda,
Nutūpus kryklės4) krūme.
Kas paskui Muguną išeis?
Jan Si, iš Czyče giminės.
Bet juk jis pas mus
Geriausias iš šimtų vyrų.
Į kapą savo pažvelgė –
Ir iš siaubo suvirpėjo.

Deja! O žydrasis dangau!
Taip žūsta mūsų karių puikumas!
Kai galėjom, už tokių išpirką
Šimtų kitų gyvybes atiduodavom.

Liūdnai ten volungė gieda,
Į krūmą nutūpus dygliuotą.
Kas paskui Muguną5) išeis?
Čžun Chan, iš Czyče giminės6).
Bet juk jis pas mus
Iš šimtų vyrų geriausias.
Į kapą savo pažvelgė –
Ir iš siaubo suvirpėjo.

Deja! O žydrasis dangau!
Taip žūsta mūsų karių puikumas!
Kai galėjom, už tokių išpirką
Šimtų kitų gyvybes atiduodavom.

Liūdnai ten volungė gieda,
Ant šakos duriančios nutūpus.
Kas paskui Muguną išeis?
Czian Chu, iš Czyče giminės.
Bet juk jis pas mus
Tarp šimtų vyrų geriausias.
Į kapą savo pažvelgė –
Ir iš siaubo suvirpėjo.

Deja! O žydrasis dangau!
Taip žūsta mūsų karių puikumas!
Kai galėjom, už tokių išpirką
Šimtų kitų gyvybes atiduodavom.

Paaiškinimai

1) Gyslotis Kinijoje buvo naudojamas gimdymo skausmams sumažinti.

2) Skėriai, debesimis nutūpę laukus, atnešdavo neapskaičiuojamus nuostolius žemdirbiams. Ta grėsmė kinams kėlė šventą baimę, ir todėl, tikėtina, skėriai buvo garbinami, buvo totemu. Šioje giesmėje-užkeikime gausiam palikuonių pulkui skėriai yra kaip gausybės simbolis.

3) Tai 7 a. pr.m.e. daina kaip priekaištas papročiui laidoti su valdovu geriausius karalystės vyrus.
4) Kryklė - dygioji slyva, Prunus spinosa.
5) Mugunas - Ci karalystės valdovas, 7 a. pr.m.e.
6) Jan Si, Čžun Chan ir Czian Chu - trys Czyče giminės broliai.

7) Šu czin arba Šan czin („Istorijos knyga“ arba „Dokumentų knyga“) – viena iš klasikinių kinų „Penkiaknygės“ knygų, kurioje surinkti seniausi dokumentai iš Kinijos istorijos. Jos redagavimas priskiriamas Konfucijui, sutvarkiusiam juos. Turimos dvi jos versijos: „Naujoji“ ir platesnė „Senoji“. Hanų dinastijos laikais prasidėjo šimtmečius trukę ginčai dėl jų. Jos dokumentai sudaro seniausią kinų istorijos ir mitologijos tarpsnį (pvz., joje aprašomas pasaulinis tvanas, vykęs, atseit, „imperatoriaus“ Jao laikais). Joje taip pat aiškinama apie tobuliausią šalies valdymo sistemą. Taip pat skaitykite >>>>>

8) Ši-czi („Giesmių knyga“) – vienas konfucionizmo kanonų (4-1 a. pr.m.e.), įeina į „Penkiaknygę“ (U-czin). Į ją įeina 305 liaudies dainos ir eilės, sukurtos 11-6 a. pr.m.e. Pasižymi kalbos archaiškumu. Skaitykite plačiau (su pavyzdžiu) >>>>>

9) Li-czi („Apeigų knyga“) – vienas konfucionizmo kanonų (4-1 a. pr.m.e.), įeina į „Penkiaknygę“ (U-czin). Joje aprašoma idealios socialinės sandaros modelis – nuo politinės administracijos pagrindų iki šeimos santykių normų bei apeigų. To modelio pagrindas – ritualizuotos padoraus elgesio normos. Taip pat skaitykite >>>>>

Daosizmas
Konfucizmas: Siun Czi
Mikės Pūkuotuko dao
Kinija: tolima ir artima
Filosofijos atsiradimo problematika
Iki Konfucijaus: kinų priešistorė
Kinų filosofija: Konfucijus
Han Fei - paskutinis Čžange
Huainan-czi, Mokytojų iš Pietų Užupio knyga
Kinų literatūra po Kultūrinės revoliucijos
Vardas ir skaičius rusų ir kinų filosofijoje
Jėzuitas Andrius Rudamina Kinijoje
Bai Sian-junis. Žiemos vakaras
Konfucizmas: Men Czi
Čuan-czi (ištraukos)
Imperatorius Huang Di
Kinų skraidantys vežimai
Hun ir po, siela ir gyvybės syvai
Paslaptingi Dropa diskai Kinijoje
Kelionės į pasaulio kraštą: M. Boymas
Pliuristinės kosmologijos iki Sokrato
Šinto ir japonų tikėjimai
Kas buvo Laozi?
Dao laikas
Filosofijos skyrius
Mitologijos skiltis
Vartiklis