Budizmas Kinijoje  

Budizmas Kiniją pasiekė po Budos mirties praėjus keliems amžiams, kai šalyje vyravo konfucizmas ir daosizmas. Pradžioje nebuvo daug jo pasekėjų. Tačiau 2 a. jis kiek išplito savo paprastumo ir kai kurių panašumų su daosizmu dėka. Tai skatino ir daugelio iškilių mokytojų atvykimas (kaip An Ših-Kao1)Partos ar Lokakšema iš Kušano2) ). Tuo metu iš pali ir sanskrito į kinų kalbą išversta kai kurie budizmo tekstai.

Hanų dinastijos žlugimas apie 220 m. sukėlė visuomenėje tam tikrą sumaištį, kuri truko apie 350 m. Budizmas vis labiau varžėsi su konfucizmu ir daosizmu. Mongolų kilmės Wei Kinijos valdovai ir kai kurie valdytojai pietuose (kaip Wu) budizme rado sąjungininką naujos tvarkos įvedimui. Tad 6 a. Kinijoje jau buvo tūkstančiai vienuolynų ir milijonai budistų.

Tuo metu išsikristalizavo dvi kryptys: Viena jų rėmėsi filosofiniais ir mistiniais budizmo aspektais, o kita – Kinijos kaimo folkloru ir prietarais. Taip pat metu į Kiniją atvyko daug mokytojų - kaip Dharmarakša4) (3 a.) ir Kuradživa (4 a.), išvertę į kinų kalbą nemažai budizmo tekstų. O ir pačioje Kinijoje atsirado iškilių mokytojų: Seng-Čao, Tao-Šeng ir Fah-sien.

6-10 a. Kiniją valdė Sui ir Tang dinastijos, kurios globojo budizmą, todėl jis labai išplito. Tačiau tuo pat metu prasidėjo ir jo išsigimimo procesas. Nemažai Kinijos vienuolynų užsiėmė komercine veikla (žemės ūkiu, prekyba, pinigų skolinimu ir kt.) ir apleido dvasinius dalykus. Taip pat atsirado naujų budizmo mokyklų, kurių kiekviena rėmėsi tais pačiais budistiniais raštais. Kai kurios jų persikėlė į kaimynines šalis (Korėją ir Japoniją), kur tapo dominuojančiomis religijomis.

Budizmo nuopuolis prasidėjo valdant Kinijos imperatoriui Wu-Tsung (841-847). Jis įsakė sugriauti visus budistų vienuolynus ir sugražinti vienuolius į pasaulietinį gyvenimą. Tai, nors ir nesunaikino budizmo, tačiau sukrėtė jo pagrindus. O nuo 11 a. Kinijoje vėl kilo susidomėjimas konfucizmu ir tradicinėmis religijomis. Kilo ir brahmanizmo populiarumas, agresyviai veržėsi islamas. Tai įtakojo „lengvesnių“ budizmo formų atsiradimų, pvz., Pu-Tai, Besijuokiančio Budos.

1280 m. atėjusi į valdžią Yuan dinastija patvirtino lamaizmą kaip valstybinę religiją. Tai buvo tibetietiška budizmo atmaina, adaptavusi vadžrajana budizmą iš rytų Indijos. Jie tikėjo Maitrėjos atėjimu ir naujos tvarkos pasaulyje įsigalėjimu. Tos mokyklos praktikavo kovų menus, tokius kaip kungfu.

Didžiausią smūgį Kinijos budizmui sudavė komunistinis režimas, kuris uždraudė bet kokias garbinimo formas ir uždarė vienuolynus. Budizmas liko kaip praeities reliktas ir neaišku, po kiek laiko jis vėl atsigaus.

Kinijos budizmo mokyklos

Budizmas į Kiniją atėjo per knygas ir vaizdus, kai dar niekas nebuvo girdėjęs apie jo mokyklas. Bodhidharma3) atvyko su savo mokymo, pagal kurį asmenys, sužinoję savo tikrąją prigimtį, gali pasiekti Budos būseną, tradicija. Jis tapo svarbiausiu ezoterinių mokyklų, pasidalijusių į 5-ias pagrindines šakas (Vinaya, Yoga-mi-kiau, Wei-ši-siang-kiau, Čung-lun, Fa-šun), įkūrėju. Ezoterinės mokyklos apibendrintai vadinamos den (sanskritu dhyana), o šiuolaikiniu tarimu - čan.

Džainai garbina 24-is didžiuosius mokytojus - avatarus arba tirthankaras [tirtha yra bet kokios nebudistinės sektos eretiškasis mokytojas, asketas ar inkarnacija]. Kinai turi 24 patriarchų liniją – laikoma ją sutampant su džianų avatarais. Tokiu būdu Bodhidharma būtų džainų eretiku ir atšaka, pietų Indijoje prasidėjusia Basiasita, nuo džainų avatarų.

1. Vinaya (Lu-tsung; sanskr. „disciplina, taisyklės“)
Dėl jos svarbos Vinaya dažnai vadina „Dharmos pagrindu“. Jos mokymas koncentruojasi apie vienuolynų discipliną (Vinaya) ir aiškina, ką vienuoliai turi daryti ir nedaryti remiantis Vinaya Pitaka (Vinaja krepšiu). Sakosi, kad ją 7 a. įkūrė Tao-hsuan. Jos pavadinimas kildinamas nuo antrojo Pitakos krepšio, kurio autoriumi (kartu ir mokyklos pradininku) laikomas Upali (vienas iš 10-ies svarbiausių Šakjamunio mokinių), pavadinimo.
Atsirandant naujoms budizmo kryptims, susidarė skirtingi Vinaya variantai, atitinkantys tas kryptis. Vinaja therevada priimta Šri Lankoje, laose, Kambodžoje, tailande ir pan. Kinijoje, o iš dalies ir Japonijoje bei Korėjoje, laikosi Vinayos dharmaguptakos5) su 250 taisyklių vienuoliams ir 311 taisyklių vienuolėms. Tibeto ir dalies Japonijos budistų seka Vinaya muladsarvastivada su 253 taisyklėmis vienuoliams ir 354 taisyklių vienuolėms.

2. Realistinė (Ču-še, Yoga-mi-kiau - „slaptasis jogos mokymas“)
Kildinama iš Vasubhandu (319-396) veikalo „Abhidhamma Koša“. Tai buvo Pešavare gyvenęs vienuolis, pradžioje buvęs sarvastivados atstovu ir besilaikęs tradicinio Budos tikėjimo. Šiai mokyklai priklauso labai populiari alkanų dvasių šventė, švenčiama 7-ą mėnesį. Vėliau šios mokyklos idėjas perėmė idealistinė mokykla.
Jogos (arba jogačaros) mokykla taip pat dar vadiname tantrine mokykla, nes moko naudoti magiškas formules ir nesuprantamus užkeikimus lietaus valdymui, apsaugai nuo audrų ir t.t. Jie užrašomi sanskrito at tibetietiškomis raidėmis.

3. Trijų veikalų mokykla (San-lun)
Ji remiasi Indijos vienuolio Nagardžuna (žinomo dėl Sunyavada arba Absoliučios tuštumos teorijos) Madhyamika sutromis. Jo požiūris buvo artimas upanišadų ne-savasties idėjai ir advaitos ir nedualistinių induizmo mokyklų doktrinoms. Jo idėjas į Kiniją atnešė Kumaradživa, išversdamas sutras, vėliau komentuotas Čih-Tsang (549-623), kuris aiškino, kad metafizines tiesas galima suvokti tik paneigiant dalykus dėl proto ribotumo suvokiant transcendentinę tikrovę. Ši mokykla taipogi sėmėsi įkvėpimo iš Aryadeva "Šata šastra" (Šimto raštų rinkinio). Iškilus Idealistinei mokyklai, ji sunyko. Vėliau, 7 a., ją atgaivino Indijos vienuolis Suryaprbhasa.

4. Idealistinė (Fa-hsiang)
Ji įsikūrė laikydamasi Vasubhandu Yogačara mokyklos principų, perteiktų "Vimsatika Karika" (20 sakinių knyga). Ją išpopuliarino Hsuang-Tsang (596-664), vykęs rinkti į Indiją originalių budizmo tekstų. Aplinkiniu keliu pasiekęs Nalanda mokyklą rytų Indijoje, ten mokėsi Yogačara pas Silabhadra. Vėliau kelis metus praleido karaliaus Haršavardhana rūmuose. Tada, po sunkios kelionės, grįžo į Kiniją, atsigabendamas 650 budistinių tekstų ir keletą Budos relikvijų. Likusį gyvenimą praleido versdamas tekstus ir skleisdamas Vasubhandu mokymą. Jo dėka Idealistinė mokykla tapo populiariausia Kinijoje.

5. Mantros arba Tantrinė mokykla (Mi-tsung arba Čen-yen)
Tai kiniška tantriškojo budizmo atmaina, klestėjusi Kinijoje apie 100 m., pradedant Subhakarasimha (637-735) atvykimu. Jo vystymuisi įtaką darė ir Vadžrabodhi (670-741), įtraukęs mandalos koncepciją, bei Amoghavadžra, kuris, kaip sakoma, į tantriškąjį budizmą įšventino tris T'ang imperatorius. Ši mokykla pasižymi magijos naudojimu, giesmėmis, mandalų piešimu, burtais ir slaptų ritualų naudojimu. Vėliau ją pakeitė lamaizmas.

6. Avatamsaka arba Gėlių papuošimo mokykla
Klestėjo apie 200 m., pradedant 7 a. Ji patraukė garsiosios imperatorienės Wu (690-705) dėmesį. Ji rėmėsi Avatamsaka sutra. Jos pasekėjai laikė, kad toje sutroje perteikiamas sudėtingiausias Budos mokymas, nesuvokiamas paprastiems tikintiesiems. Sutra perteikė kosminį pasaulio vaizdą, susidedantį iš dviejų pagrindinių principų, li ir ših, kurie panašūs į induizmo Purušos (dvasinio pasaulio) ir Prakriti (fizinio pasaulio) koncepcijas – vėliau perimtas tantriškųjų mokyklų. Ji taip pat teigė kiekvienu ir visais kosminės tikrovės aspektus, perteikiamus jėgų sąryšiais ir balansu, pabrėžiant vieno visame ir viso viename tiesą.

Mokyklą įkūrė Tu-šun, kurio Avatamsaka komentarai, "Hačiek Kuan" (Dharmadhatu kontempliavimas), sudarė jai pagrindą. Jo įpėdiniais buvo keturi patriarchai Čihyen (602-668), Fa-tsang (nenustatytas tikslus laikmetis), Čiangling (738-838) ir Tsung-mi (780-841).

7. T'ien-t'ai arba Baltojo lotoso
Kaip ir Avatamsaka mokykla, ji rėmėsi sudėtingiausiu Budos mokymu, tačiau turėjo labiau išvystytą kosminės realybės požiūrį. Ją įkūrė Čih-I (538-597), gyvenęs Čekiang provincijoje remdamasis "Saddharma-pundarika sutra", jo laikytą visų tiesų indu. Anot jo, Tiesa turi tris aspektus. Vienas jų, tuštuma arna niekas, nepažintasis arba ne-savastis, apie kurį negalima pasakyti nieko, išskyrus neigimą. Kitame gale buvo laikinumas, kuris iš tikro buvo niekis, tačiau galėjo laikinai pasireikšti per mūsų jutimus, kaip tam tikra iliuzija. Trečiasis lygis, "vidurys" (bet nebūtinai viduryje), "skirtumas" (bet nebūtinai besiskiriantis), - suvienijantis tuos pirmus du ir pateikianti juos kaip Aukščiausiąją tiesą. Mokykla pabrėžė koncentravimąsi ir vidinę įžvalgą (čih ir kuan). Siekiant suvokti daiktų laikinumą ir Budos sąmonės pasiekimą. 9 a. Japonijoje išpopuliarėjo kaip Tendai.

8. Tyrosios žemės (Čing t'u)
Ją įkūrė Hui-yuan (334-416), pradžioje buvęs daosistu. Ji rėmėsi Mahayana mokykla ir tikėjimu bodhisatvomis, aukščiausiomis būtybėmis, sekančiomis po Budos ir vos per žingsnį nuo išsilaisvinimo, tačiau atidėjusias išsilaisvinimą vandan kitų. Mokykla garbino Amitabha ir sieko jo palankumo, nes asmuo negali išsilaisvinti vien savo pastangomis (džiriki), o tik su kitų pagalba (tariki). Buvo praktikuojamas O-mi-to-fo vardo (Amitabha kiniško varianto) giedojimas. Mokykla rėmėsi Mažesniąja ir Didesniąja Sukhavati-vyuha sutromis. Mokykla palaipsniui išplito Korėjoje ir Japonijoje.

9. Dhyana (Č'an)
Ši populiariausia Kinijoje budizmo mokykla vėliau išpopuliarėjo Japonijoje dzen budizmo pavadinimu. Į Kiniją ji atejo kartu su vienuoliu Bodhidharma apie 520 m. Mokykla atmetė mokymąsi iš knygų kaip nušvitimo pagrindą, paliko nuošalyje visas kančios ir išsigelbėjimo sąvokas ir pasikliovė kasdieninias reikalais, paprastu mąstymu ir įprastiniu gyvenimu. Nušvitimas, pagal ją, nusileidžia kaip netikėtas pažinimo pasislinkimas, kylantis dėl savaiminio pasikeitimo mąstymo eigoje – uždangos nukritimas po daugelio metų laukimo ir nuolatinio ruošimosi. Mokslinės studijos gali tik sutrukdyti to valkčio nukritimui. Tačiau čan mokytojai skatino įšventintuosius studijuoti svarbiausius čan tekstus, tokius, kaip Lankavatara sutra, Vimalakritinirdesa, Vadžrachedika sutras ir kelis kitus tčan tekstus, kaip tolimesniam dalykų prigimties suvokimo pasirengimui.

"Čan" yra iškraipyta sanskrito "dhyana" (sutelktos meditacijos arba kontempliacijos) versija. Čan mokykloje dhyana yra svarbus aspektas, leidžiantis pasiekti vidinę ramybę ir či energijos sukaupimą. Tačiau čan budizmas dar labiau vertino nesuvaržytą ir išsilaisvinusį mąstymą, kuris neprisiriša prie nieko, lydi gyvenimą nieko nesiekdamas. Taigi čan labai stipriai neakcentavo meditacijos (skirtingai nuo japonų Zen budizmo), o pabrėždavo Budos minties suradimą kasdieniniuose darbuose ir pokalbiuose apie kasdienį gyvenimą.

7 a. čan budizmas patyrė skilimą, kai susiformavo dvi besivaržančios mokyklos: pietinę, kuriai vadovavo Hui-neng ir šiaurinę, kuriai vadovavo Šenhsiu (ši laikui bėgant išnyko). Pietinė vėliau išsiskaidė į penkis Namus ir septynias subsektas, kuriu dvi išliko iki mūsų laikų: Lin-či (jap. Rinzai) ir Tsao-tung (jap. Soto).

Čan budizmas padarė stiprią įtaką Kinijos pasaulėžiūrai. Čan menas garsėjo Kinijoje savo spontaniškumu ir išraiškos paprastumu. Tačiau kartu su budizmo nuopuoliu, čan budizmas irgi pasitraukė į nuošalius vienuolynus ir palaipsniui neteko savo patrauklumo.


1) An Šik-kao (An Šigao, jap. An Šeiko, misionieriavęs apie 148-180 m.) – vienas pirmųjų budizmo misionierių Kinijoje, pirmasis žinomas budistinių tekstų vertėjas į kinų kalbą. Anot legendos, jis buvo Partos princas, atsisakęs sosto vardan budizmo misijos Kinijoje. Apie jo gyvenimą žinoma iš „Gaoseng Čžuan“ (Iškilių vienuolių gyvenimai, 5-6 a.). 148 m. jis pasiekė Hanų sostinę Luoyang'ą, kur atliko didelį kiekį indiškų tekstų vertimų, nors manoma, kad tikrai jo versta yra tik 16-a iš per 200-ų jam priskiriamų. Vėliau gyveno šiuolaikinių Dziangsi ir Džedziango provincijų teritorijoje. Pagal legendą, žuvo per klaidą gatvės muštynių metu.

2) Lokakšema (apie 147-189) – kinų budistų vienuolis iš Indijos (tradiciškai laikoma kad iš Kušano), į Kiniją atvykęs Hanų dinastijos laikais (apie 160 m.) ir čia 178-189 m. vertęs mahajanos budistinius tekstus.

3) Bodhidharma (5-6 a.) – budistų vienuolis Kinijoje; laikomas atnešusiu čan budizmą į Kiniją. Anot legendos, jis pradėjo mokyti Šaolinio vienuolyne fizinių pratimų, vėliau išsivysčiusių į kungfu kovų meną. Japonijoje jis vadinamas Daruma. Laikoma, kad jis į Kiniją atvyko iš vakarinių sričių, kuriomis vadintos Vidurinė Azija, tačiau gali apimti ir Indiją. Vaizduojamas kaip esantis ne kiniškos išvaizdos, vešlia barzda, plačiaakis, - ir tekstuose vadintas „mėlynakiu barbaru“. Anot legendos, siekdamas tiesos, jis 9 m. praleido oloje medituodamas žvelgiant į tuščią sieną. Gražiu papildymu legendai yra padavimas apie arbatos atsiradimą: atseit, kovodamas su miegu, jis nusiplėšė vokus ir metė juos ant kalno šlaito. Ten, kur jie nukrito, išdygo arbatos krūmai. Bodhidharmos mokymas koncentruojasi į meditaciją ir remiasi „Lankavatara sutra“.

4) Dharmarakša - 3 a. (gimęs apie 233 m.) Mahajanos sutrų vertėjas į kinų kalbą. Šios sutros turėjo didelį poveikį Tolimųjų rytų budizmui. Jau 8 m. tapo Indijos vienuolio Zhu Gaozuo mokiniu. Pasakojama, kad jis buvo labai protingas ir keliavo po Kinijos vakarines sritis, besimokydamas kalbų ir studijuodamas raštus. Tada grįžo į Kiniją su daugeliu budistinių tekstų ir su daugeliu pagalbininkų juos išvertė (pradedant 266 m. Čanjane, dabar Siano miestas; vėliau persikėlęs į naująją sostinę Luojangą). Taip pat kurį laiką dirbo ir Dunhuange, kur buvo gimęs. Čanjane jis atliko pirmuosius žinomus „Lotoso sutros“ ir „Dešimties žingsnių sutros“ vertimus (atitinkamai 286 ir 302 m.). Viso išversta apie 150 sutrų.

5) Dharmaguptaka - viena iš daugelio ankstyvojo budizmo mokyklų, kaip laikoma, kilusi iš mahi6asakos atšakos. Jos vaidmuo buvo svarbus Vidurinės Azijos ir Kinijos budizme, o jos pratimokšos (taisyklės vienuoliams) vis dar galioja Rytų Azijos budistams. Tai viena iš trijų išlikusių Vinaya šakų (greta Teravados ir Mulasarvastivados). Jos ištakos yra ginčas tarp budistų apie dovanų Budai ir vienuolynui vertės – ją įkūrė vienuoliai, laikę kad dovanos Buddai yra vertingesnės.

Kitos nuorodos:
Buddha ir budizmas
Kas yra budizmas?
Šin budizmas
Vidurio kelias
Baltasis kelias
Slaptoji doktrina
Buvęs uždaras Tibetas
Tibeto Mirusiųjų knyga
Kas yra reinkarnacija?
8 proto lavinimo stulpeliai
Trys budistinės ontologijos
Bodhičita - kario kelias
Tibeto Mirusiųjų knyga
Kas yra reinkarnacija?
Katmandu Jurgos akimis
Senoji Indijos istorija
Apie Tibeto mirusiųjų knygą
T. Mertonas. Dzenas ir alkani paukščiai
Budizmo įtaka Vakarams senaisiais laikais
Nyčė ir Šopenhaueris apie užuojautą
Protocivilizacija: Tibeto paslaptis
Laužai Himalajų papėdėje
Budizmas ir nemirtingumas
Kagju budizmas
Vartiklis