Marksizmas ir budizmas papildo vienas kitą. Vartiklis

Gyvenimas yra kančia – ir tai nepriklauso nuo to, ar sėdi po bodhi medžiu, ar esi tarp darbuotojų. Bet ar abi kryptys šios sutaria dėl sprendimo?

Atrodytų, marksizmas ir budizmas turi mažai ką bendra. Pirmasis yra socialinė ekonominė teoriją 19 a. sukurta barzdočio iš Triero Vokietijoje. Antrasis yra religija, dar prieš mūsų erą taikingo jaunuolio išdėstyta žodžiu po medžiu. Istoriškai ir geografiškai jie labai nutolę vienas nuo kito, tačiau abiejų jų žmogaus būsenos filosofinės analizės yra stulbinančiai panašios – net tiek, kad budistinė metafizika gali papildyti marksizmą. Claude Lévi-Strauss‘as 1955 m. pastebėjo: „marksizmas ir budizmas atlieką tą patį, tik skirtinguose lygiuose“.

Bent jau nuo tada, kai Tenzin Gyatso¹⁾, jo šviesybė Dalai Lama XIV, 1993 m. pakomentavo savo marksistinius polinkius, tapo aišku, kad yra kažkas bendra:

Iš visų šiuolaikinių ekonominių teorijų marksistinė pagrįsta moralės principais, kai kapitalizmui terūpi pelnas ir pelningumas... Režimo žlugimas buvusioje Tarybų Sąjungoje man buvo ne marksizmo, o totalitarizmo nesėkme. Dėl to iki šiol save laikau pusiau marksistu, pusiau budistu.

O ir Marksas šį tą žinojo apie budizmą ir 1866 m. laiške draugui išdėstė savąją meditacijos praktiką:

Aš tapau tarsi lazdelė pasivaikščiojimams, visą dieną bėgiojanti tai šen, tai ten, ir savo protą laikaitis nebūties būsenoje, kurią budizmas laiko žmogiškosios palaimos kulminacija.

Abiejose filosofijose pagrindinę vietą užima „diagnostikos ir gydymo“ schema. Jų abiejų diagnozė ta pati: gyvenimas, iš esmės, yra kančia. Marksui pagrindiniu kančios stimuliatoriumi yra kapitalizmas; Budai laikina ir praeinanti gyvenimo prigimtis nurodo, kad kančia neišvengiama. Šiuolaikinėje japonų kalboje subtilus liūdesys, susijęs su prigimties kitimu, vadinamas mono no aware. Budizme prigimties nepastovumo pasekmės įvardijamos kaip duhkha²⁾ (kas verstina kaip „kentėjimas“). Ir duhkha yra Pirmoji iš 4-ių kilnių tiesų, kurias Buda paskelbė iškart po savo nušvitimo po Bodhi medžiu.

Mes senstam ir mūsų fizinės bei protinės galios mąžta, mes prarandam mylimus žmones ir turtą, kurį branginom – ir tai neišvengiama, nes tai nepastovumo ir laikinumo pasaulis (anitya). Mus persekioja nerimas, sukeltas baimės susirgti, netekti darbo, netekti vietos visuomenėje... Kančios realumas – neginčytina tiesa!

Tai mus atveda prie Antrosios kilnios tiesos, trišna³⁾, dažnai verčiamos kaip troškimai, nors gal geriau būtų ją suprasti kaip prisirišimas. Tai nebūtinai blogai, nes rodo rūpestį savimi, bet kartu kelia ir kančią dėl nepastovumo to, prie ko esam prisirišę. Mes įsikibę klaidingos idėjos, kad gerumas tęsis amžinai, o blogumas niekad neateis, o jei ir ateis, tai netruksim sugrįžti prie gerumo būklės.

Anot Markso „Kapitalo“ (1867), duhkha apima kai ką daugiau, nei vien nuolatinį tikrovės nepastovumą. Egzistuoja tokia socialinė-ekonominė sistema, kuri skatina žmonių konkurenciją kaupiant turtus, kuriais juos kuriantys žmonės negali arba gali tik ribotai pasinaudoti. Todėl dauguma žmonių patiria priespaudą, kontrolę ir žiaurų elgesį, progimties susvetimėjimą – jau nekalbant apie gamtos ir jos resursų eksploataciją. Tad kapitalizmas sukuria papildomą duhkha kiekį. Socialinė nelygybė skatina nusikalstamumą, prievartą ir neapykantą. Visa tai didina kančias – ir ne vien tik darbininkams; kapitalistai bijo prarasti savo statusą ir pinigus, tad turi nuolat stengtis juos apginti (tai ką valdote, galiausia ima valdyti jus!).

Budistams kančios šaltinis yra neatitikime tarp to, kaip mes suvokiame tikrovę, ir to, kokia ji yra iš tikro. Tad išsilaisvinti iš kančios – priimti tikrovę tokia, kokia ji yra, t.y. būti nušvitimo gunoje. Pagal Marksą, gamybos būde yra papildomas kančios šaltinis – tad jį reikia pakeisti kažkuo geresniu. Tačiau abiem atvejais sunku įžvelgti problemą – nes ir kapitalizmas bando slėpti tikruosius savo kėslus už patrauklios vartotojiškos kultūros uždanga (kas ir yra trišna).

Psichologas Philip Cushman‘as⁴⁾ 1990-ais tiksliai aprašė ping-pongą tarp vartojimo ir kančios šaltinio: „Kapitalizmas traktuoja žmones kaip tuščius indus, niekada neužpildomus, niekada vientisus, be stabilios tapatybės, - ir kuriuos reikia užpildyti prekėmis“.

Bet mes esam, aišku, daugiau nei tušti indai. Bet kas esam mes?! Savasties klausimas yra rimtų ginčų tarp marksistų tema. E. Fromas 1961-ais rašė, kad „Marksas netikėjo, kaip ir daugelis šiuolaikinių sociologų ir psichologų, kad nėra tokio dalyko kaip žmogaus prigimtis, kad gimęs žmogus yra lyg tuščias popieriaus lapas, kuriame kultūra rašo savą tekstą“. Vis tik privalo būti savastis, kitaip negalėtumėm nuo jos atsiriboti – bet ar tai tuščias indas, kuris prašosi būti užpildytas degalais?!

1845-ais Marksas apie savo draugą jaunąjį Hėgelio šalininką L. Fojerbachą rašė, kad jis „religijos esmę išskiria į žmogaus prigimties esmę. Tačiau žmogaus esmė nėra abstrakcija, būdinga kiekvienam atskiram individui. Tiesą sakant, tai yra socialinių santykių visuma“. Nėra jokios pagrindinės savasties savybės, tėra tik santykiai. O visuomeniniai santykiai, pagal Marksą, nulemiami „gamybos būdo“. Taigi, kai keičiasi tas būdas, keičiasi ir žmogaus prigimtis.

Tuo tarpu, pagal budizmą savastis neegzistuoja kaip esybė, o tik kaip neapibrėžta santykių visuma. Vėlesniajame budizme naudojamas terminas svabhava⁵⁾, dažnai verčiamas kaip „savastis“ (savarankiškumas), bet galime nagrinėti ir kaip substanciją. Bet budistams nėra nieko su svabhava, su substancija. Tad ir „aš“ neturi svabhava. Bet ir budistai (kaip ir Marksas) nenorėjo galutinai atsisakyti „aš“. Juk turi egzistuoti kažkas kaip kančios židinys.

Tam palieskime budistinę tuštumos⁶⁾ (šunjatos) sampratą. Jei kažkas neturi substancijos, tai jį apibrėžia santykiai. T.y., tai kas egzistuoja, egzistuoja dėka santykių su kitais dalykais – ir tai individualizuoja jį be būtinybės turėti substanciją. O tai, kad egzistuoja tokie daiktai kaip namai, mašinos, banko sąskaitos, tarsi nepriklausančios nuo santykių tinklo, tėra iliuzija. Tuštumos samprata apima ir „aš“ sąvoką. Savastis irgi tuščia ta prasme, kad ji apibrėžiama išimtinai vien santykiais, o ne kažkokia joje besirandančia substancija. Tai ir yra ne-Aš idėja.

Šis reliacinis požiūris gražiai išreiškiamas Indros tinklo metaforoje. Štai kaip religijotyrininkas Francis Harold Cook‘as (g. 1930 m.) tai apibūdino 1977 m.

Aukštai aukštai, dievo Indros dangiškoje buveinėje, randasi stebuklingas tinklas, kažkokio išmanaus meistro pakabintas taip, kad be ribų driekiasi į visas puses. Atsižvelgdamas į ekstravagantišką dievybių skonį, meistras kiekvienoje tinklo „akyje“ pakabino po vieną spindintį brangakmenį, o kadangi pats tinklas yra begalinio dydžio, brangenybių yra begalinis skaičius. Ten kabo brangakmeniai, spindintys kaip pirmo ryškio žvaigždės – nuostabus vaizdas. Jei dabar laisvai pasirinksime bet kurį iš šių brangakmenių ir įdėmiai į jį apžiūrėsime, pamatysime, kad jo poliruotame paviršiuje atsispindi visi kiti tinkle esantys brangakmeniai, kurių skaičius yra begalinis. Negana to, kiekvienas iš brangakmenių, atsispindinčių šiame brangakmenyje, taip pat atspindi visus kitus brangakmenius, todėl vyksta begalinis atspindėjimo procesas.

Ši visuotinės tarpusavio priklausomybės idėja pabrėžia bendruomeninį žmogaus gyvenimo aspektą ir turėtų būti metafizinis marksistinės filosofijos pagrindas. Marksistinis savęs įsivaizdavimas nustatomas biologiniais, psichologiniais ir ekonominiais asmens santykiais su kitais, - ir maža to, su visais kitais, gyvajame ir negyvajame pasaulyje. Kaip ir numato tinklo metafora, tai sukuria visuotinį tarpusavio sąryšį arba „interbūtį“, kaip tai 7-me dešimtm. pavadino budistų vienuolis Thich Nhat Hanh‘as⁷⁾. Budistams tas savasties ir tikrovės vaizdas pasiekimas per meditaciją.

Mintis, kad savastis apibrėžiama kitų atžvilgiu, atskleidžia tuščio indo metaforos iliuziškumą. Žmonės – ne tušti indai, nes jie aplamai ne indai. Tame ir yra „ne-Aš“ esmė: yra santykiai, bet nėra indų. Kai tik žmogus suvokia tikrąją tuštumos prigimtį, jam nelieka prie ko kabinti vartotojiškas prekes lyg magnetukus ant šaldytuvo; ping-pongo žaidimas tarp vartojimo ir susvetimėjimo liaujasi. Bet kodėl? Ogi todėl, kad budizmo metafiziniu požiūriu šaldytuvas neegzistuoja.

Budistų nuomone, interbūties ir tuštumos suvokimas sukelia užuojautą. Jei tiesa, kad bendrauju su mane supančiais žmonėmis, verčiau susilaikysiu kenkimo jiems, nes galų gale pakenkčiau sau dėl savo veiksmų padarinių. Kapitalizmas užtemdo šią tarpusavio priklausomybę, skatindamas neapgalvotą ir mitinę individualumą, tačiau marksistinėje mintyje tarpusavio priklausomybė randasi visur. Taigi, budizmas turėtų būti marksistinio požiūrio pagrindu. Kaip Dalai Lama sakė, tikslas yra visuomenės nirvana.

Visuomenė, pagrįsta budistiniu užuojautos idealu, yra ta, kurioje marksizmas pagaliau gali būti įgyvendintas. Tiesą sakant, jau buvo keli bandymai politizuoti budizmą. Tai, ką Thich Nhat Hanh‘as vadina Įsitraukusiu budizmu, yra vienas iš pavyzdžių; kaip ir Uchiyama Gudo⁸⁾ (1874-1911), Soto dzen⁹⁾ dvasininkas, propagavęs socialistinius judėjimus Meidži eros metu. Bene atviriausias budistas-marksistas buvo Giro Seno'o¹⁰⁾ (1890–1961), japonų Nichiren‘o budistas, kuris 4-me dešimtm. pasisakė už atgaivintą budizmą, derinantį marksistinę ekonomiką su Tyrosios žemės budizmu. Seno'o netgi teigė, kad „kapitalistinė sistema sukelia kančias ir taip pažeidžia budizmo dvasią“.

Tokią sistemą pavadinkime užjaučiančiu marksizmu. Jo pagrindiniu bruožu turėtų būti ahimsa¹¹⁾, prievartos nebuvimas. Tik taip marksizmas būtų nepakantus totalitarizmui ir autoritariniams piktnaudžiavimams – ir tokiu būdu nepakartotų savosios istorijos. Marksizmui tebėra skausmingu klausimas, ar K. Marksas iš tikro mokė, kad revoliucija privalo būti prievartinė. 1844-49 m. jis laikė, kad yra būtina smurtinė revoliucija dėl patvarios buržuazinės sistemos struktūros. Bet jeigu ekonominės aplinkybės verčia pasukti link kažko komunistinio, o ne totalitarinio, tuomet nesmurtinė revoliucija gali būti įmanoma, jei tik bus imtasi tinkamų politinių intervencijų.

Marksistinio projekto įgyvendinamumas yra pagrįstas geranoriška bendruomenine žmogaus prigimtimi. Kai kas gali ginčyti, kad mintis, jog žmonija, kartą suvokusi savo tarpusavio sąryšius, nusigręžtų nuo žiaurumo ir atsigręžtų link užuojautos, yra norimo paėmimas už esamą. I. Kantas suprato, kad žiaurumas ir neapykanta yra kiekvieno individo kaltė giliai įsišaknijusi žmogaus egzistencinėje prigimtyje. Ši mintis šiandien plačiai paplitusi, o klinikinės psichologijos tyrimai ją patvirtina. Tačiau Markso nuomone, dėl žiaurumo, neapykantos ir nusikalstamumo kaltos socialinės ir ekonominės sąlygos. Žmogus, anot jo, iš prigimties yra geranoriškas ir užjaučiantis. Tai kuris iš jų suprato teisingai?

Matyt Marksas pakliuvo į plaukiko kūno pinkles: plaukiko kūnas tobulas ne todėl, kad ji plaukikas; jis plaukikas, nes jo kūnas tobulas plaukimui. Taigi žmonija nėra bloga, nes tokia yra ekonominė sistema; ekonominė sistema yra bloga, nes bloga yra žmonija. Galiausiai mes esame ekonomikos sraigteliai, prekybos agentai. Ekonomika priklauso nuo mūsų, o ne atvirkščiai. 7-8 dešimtm. Milgramo¹²⁾ ir Stenfordo kalėjimo eksperimentai parodė, kad gyvename kapitalizmo tironijoje, nes arba patys esame iš prigimties tironiški, arba todėl, kad paklūstame. Visi ženklai rodo, kad mes neturime galimybių visuotinei geranoriškai užuojautai, neužterštai polinkiu į blogį, neapykantą ir konkurenciją. Negalime visi gyventi kaip vienuoliai, net jei tai užtikrintų, kad bendruomenė pasirūpins mūsų svarbiausiais materialiniais poreikiais.

¹⁾ Dalai Lama XIV (Tenzin Gyatso, g. 1935 m.) – Dalai lama, tibetiečių vadinamas Gyalva Rinpoče; Tibeto vyriausybės tremtyje vadovas (1959–2011). 1959 m. Kinijai numalšinus Tibeto sukilimą, Dalai Lama pasitraukė į Indiją, Dharamšalą ir aktyviai kovoja už Tibeto nepriklausomybę. 1963 m. paskelbė budizmo ir Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos principais pagrįstą būsimos autonominės Tibeto valstybės konstituciją, 1987 m. sudarė 5 pakopų taikos planą, numatantį paversti Tibetą taikos zona, nutraukti Kinijos vykdomą tautinę ir religinę priespaudą, suteikti gyventojams pagrindines žmogaus teises ir demokratines laisves bei atkurti Tibeto autonomiją. Parašė daugiau, kaip 20 budizmo filosofijos, religijos ir praktikos veikalų. Aktyviai keliauja po Vakarų šalis skaitydamas paskaitas filosofijos, religinėmis, kultūrinėmis, politinėmis temomis. 1991, 2001, 2013 ir 2018 m. lankėsi Lietuvoje.

²⁾ Duhkha („nepasitenkinimas, kančia“) - budizmo (taip pat džainizmo ir induizmo) sąvoka, pirmoji iš Keturių kilniųjų tiesų. Budizme ji turi plačią prasmę ir skirstoma į tris kategorijas dukkha-dukkha (fizinė ir psichinė kančia, sukelta gimimo, senėjimo, ligų, mirties ir norų neišsipildymo), Viparinama-dukkha (nerimas dėl laimė dingimo, kai geros sąlygos pasikeičia blogas) ir sankhara-dukkha (nepasitenkinimas dėl besikeičiančių ir nepastovių dalykų).

³⁾ Trišna („troškulys, siekis, troškimai“) – Aštuntoji nidana, dvasinė meilė. Sąvoka sutinkama jau „Rigvedoje“. Buda ją išsakė kaip Antrąją kilnią tiesą. Budizmas moko neveiksnumo doktrinos – t.y. veiklos nutraukimo, mažų norų ir mažo veikimo. Troškimo egzistuoti išnykimas visose to formose ir jį sekantis kančių išnykimas yra nirvana.
Taip pat žr. >>>>>

⁴⁾ Filipas Kušmanas ( Philip Cushman) – amerikiečių psichoterapeutas. Jo tyrinėjimuose susiliejo vėlyvoji socialinė psichologija (E.E. Sampson'as) su hermeneustika (M. Heidegeris, Ch. Guignon, H.G. Gadameris). Viena naujesniųjų jo knygų yra „Kelionė su savimi: psichologija kaip kultūrinė istorija“ (1996).

⁵⁾ Svabhava („prigimtis, esmė“) – sąvoka induizme ir vėlesniajame budizme, žyminti daiktų prigimtį jų nepriklausomumo nuo išorinių veiksnių atžvilgiu. Jos koncepcija dažna dharminėse tradicijose (tarp jų ir advaita vedantoje, mahajanoje, vaišnizme ir t.t.).

⁶⁾ Šunjata („tuštuma, niekuma“) - budizmo sąvoka, reiškianti, kad bet kokia individuali tikrovė neturi jokios absoliučios būties. Tiesioginis šūnjatos išgyvenimas laiduoja išsilaisvinimą iš būties rato (samsaros) ir visišką atbudimą. Asmens gyvenime niekas neturi jokio (visa yra tuščia nuo) absoliutaus tapatumo, nekintamumo arba pastovumo, nusistovėjusio „aš“. Šunjata kilo iš budistinių mokymų apie nesavastingumą ir sąlygotąją kilmę. Mahajanoje ši doktrina jau išauga į plačią srovę, kuri, nepaneigdama savo vertės, ima neigti bet kokios esmės buvimą net tokiuose dalykuose kaip Budos atsiradimas ir Dharmos paskelbimas.

⁷⁾ Tchik Njat Hanis (1926-2022) - vietnamiečių tchien budistų vienuolis, taikos aktyvistas, poetas, daugybės knygų (per 130) autorius ir mokytojas, įkūręs Slyvų kaimo tradiciją (1982) pietvakarių Prancūzijoje, pripažintą kertine vadinamam įsitraukiančiojo budizmo socialiniam judėjimui. Įkūrė dešimtis vienuolynų ir praktikos centrų. 39 m. vienuolis praleido tremtyje; į Vietnamą grįžo 2018-ais. Į lietuvių kalbą išverstos knygos „Kur auga lotosai“, „Ramybė su kiekvienu žingsniu“, „Senasis baltųjų debesų kelias“, „Gyvasis Buda, gyvasis Kristus“ ir kt..

⁸⁾ Uchiyama Gudo (1874-1911) – soto dzen budistas ir anarcho-socialistinis aktyvistas, nuteistas mirties bausme už Kotoku sąmokslą nužudyti imperatorių Meidži. Buvo vienu iš įtakingų budistų, pasisakiusių prieš Meidži – ir pasirėmė Lotoso sutra bei Deimanto sutra. Anot jo, imperatoriškoji šeima nėra nei dieviški, nei šalies valdovai – ir nors galima atsekti jų genealogiją per 2500 m., jų protėviai nebuvo dievai, o tik atėję iš Kiušiu ir žudę bei plėšę žmones.

⁹⁾ Soto dzen mokykla - stambiausia iš trijų dzen šakų Japonijoje, kilusi iš kinų čan budizmo caoduno šakos. Ją 13 a. į Japoniją atnešė vienuolis Dogenas (suformulavęs kūno ir dvasios vienybės doktriną) ir ji išplito provincialių valdytojų ir paprastų žmonių tarpe. Dabar populiari ir JAV bei Europoje. Joje labai svarbi mitybos kultūra.

¹⁰⁾ Giro Senoo (1890–1961) – Ničireno budizmo vienuolis, marksistas. 1936-42 m. kalintas. Jis teigė, kad kapitalizmas kuria kančias ir tokiu būdu pažeidžia budizmo dvasią. Jis kritikavo tiek ortodoksinius marksistus, neigusius dvasingumo svarbą, tiek karingai nusiteikusius budistus, palaikančius japoniškąjį imperializmą. Jis kančia laikė ne tik kaip kažką, ką reikia įveikti dvasingumu, bet ir kaip egzistencinę būseną, kurią būtina išanalizuoti ir pašalinti. Jis tikėjo „tyros budų šalies“ sukūrimo galimybe per naujus budistinius idealus, atvesiančius į dvasinį išsivadavimą, o kartu ir į socialinį ir ekonominį išsilaisvinimą.

¹¹⁾ Ahimsa („nekenkimas, prievartos nebuvimas“) - etinis principas džainizme, budizme ir induizme, kai atsisakoma naudoti prievartą ir siekiama mintimis, žodžiais bei veiksmais nesukelti fizinio ir dvasinio skausmo. Pirmiausia iškeltos džainų, sąvokos reikšmė vėliau išsiplėtė. Budizme ahimsa laikomi visi moraliniai priesakai: draudimas žudyti, prievartauti, vogti, meluoti, šmeižti, šiurkščiai kalbėti, skleisti paskalas, geisti svetimo turto, puoselėti piktą valią ir klaidingas pažiūras. Remiantis ahimsa budistų vienuoliams privalomas vegetarizmas.

¹²⁾ Milgramo eksperimentas - socialinės psichologijos eksperimentas, aprašytas 1963 m. Stanley Milgram'as straipsnyje „Paklusnumas: elgesio tyrimas“. Jis parodo, kad sekdamas autoritetu, žmogus laisva valia (t.y. niekieno neverčiamas) gali elgtis labai žiauriai ir visiškai nepaisydamas savo paties įsitikinimų.
Eksperimento esmė tokia. Laikraštyje paskelbta, jog kviečiami savanoriai dalyvauti „atminties tyrimo“ bandymuose už tai gaunant 4,50 dolerio. Atvykusiam savanoriui bei kitu savanoriu apsimetančiam savo asistentui būdavo paaiškinama, jog jie dalyvaus bausmės įtakos mokymosi procesui tyrimuose. Buvo apsimetama jog traukiami burtai, kuris iš dalyvių bus „mokytojas“ ir kuris „mokinys“, nors iš tiesų abiejuose traukiamuose popieriaus lapeliuose buvo parašyta „mokytojas“. „Mokytojui“ pradžioje trinktelėdavo 45 voltų įtampa, taip paaiškindami, ką jaus pagal jo komandas kratomas „mokinys“. „Mokinio“ užduotis buvo perskaityti ir iš atminties pakartoti duotą žodžių sąrašą. „Mokytojui“ buvo liepta bausti už kiekvieną klaidą, kiekvienąkart didinant įtampą 15 voltų. „Mokytojas“ iš tiesų tikėjo trenkiąs elektra, tačiau asistentas, būdamas profesionaliu aktoriumi, tik apsimesdavo gaunąs smūgį. „Mokytojas“ buvo užtikrinamas, jog jis nesąs atsakingas už Milgramo nurodymų vykdymą. Kiekvienąkart „mokytojui“ pasiūlius nutraukti jam nebepatinkantį bandymą, eksperimentatorius duoda nurodymą tęsti, nes tokia tvarka. Milgramo bandymų metu 65% eksperimento dalyvių eksperimentatoriaus nurodymu pasiuntė aukai įsivaizduojamą 450 V elektros smūgį, nors kai kurie prieš tai ir pasakė grąžinsią už dalyvavimą gautus 4,50 dolerius. Nė vienas dalyvis neatsisakė trenkti aukai 300 V įtampa. 84% vėliau apklaustų dalyvių teigė esą „patenkinti“ arba „labai patenkinti“ dalyvavę šiame bandyme, daugelis rašė išsamias padėkas, siūlėsi asistuoti kituose eksperimentuose ar prašėsi priimami į darbą šioje laboratorijoje.