Advaita vedanta  

Šiame puslapyje pateiksime kai kuriuos advaita vedanta, kurios įkūrėjas buvo Adi Šankara, šakos teiginius. Papildomai paskaitykite apie kelią, kuris vedė iki vedantos.

Šeši tikrojo pažinimo (pramana) šaltiniai:

  1. Pratyakša - juslinis suvokimas;
  2. Anumana - loginės išvados;
  3. Upamana - palyginimas;
  4. Agama - šv. Raštai (pakeitę šabdą, žodį)
  5. Arthapatti - sąlyginė prielaida;
  6. Anupalabdhi - išvada apie daikto nebuvimą, nes nėra galimybių jį suvokti.

Šie pramanai yra nukreipiančios gijos įprastiniame (gamtiškajame) pasaulyje. Visatą sukūrė majos, užsklandos ar iliuzijos, bangos. Maja paslepia tikrąją daiktų esmę, Brahmaną. Maja arba antstatas (adhyasa) yra tveriančioji galia (šakti) arba kita Brahmano pusė. Kinta ir vystosi (parinama) tik maja, o Brahmanas yra be jokių savybių. Jis tapatus sau pačiam ir vientisas (jis - nirguna brahmanas).

Maja yra ne kas kita, o avidja, nežinia. Tai ne tiek klaidingas pažinimas, o vienintelis suvokimo būdas ir būdas gyventi pasaulyje. Maja-avidja sutveria ir individualias asmens savybes - tarp jų ir psichines, pvz., charakterį, atmintį ir t.t. Bet kiekvienos atskiros sielos gelmėje randasi grynoji sąmonė, Atmanas, kuris nuo pat pradžių yra tapatus Brahmanui, Visatos esmei. Tą tapatumą galima pasiekti tik "ištirpus" Brahmane, kur išnyksta skaidymas į objektą, subjektą ir pažinimo procesą (ir išsivaduojant iš sansaros atgimimų rato). Brahmanas ir yra pats pažinimas (vidya). Kviečiame paskaityti daugiau atskirame upanišadų puslapyje.

Bet iš kur žmogus gali sužinoti apie tą vidinę savo prigimtį? Visų pirma, kiekvienas jų jaučia ją savyje (tai pirmapradė realybė, tarsi Dekarto cogito, žr. R. Dekarto sapnai): "Neįmanoma paneigti Atmano, nes tas, kas neigia, ir yr Atmanas".

Kelias link Brahmano nėra lengvas. Jo nepalengvina moraliniai ar religiniai nuopelnai, ritualai ir personifikuoto dievo, Ištaro, garbinimas. Nepadeda ir asmeninės proto pastangos - žinių gausinimas sekant pramanomis: "siekiant Atmaną, kuris neturi savybių, negalimi ir patys tikrojo pažinimo metodai". Šio pasiekimo negalima išmokyti, nes bet kuris žodis tampa neteisingu ir negyvu, kai tik juo pabandai aprašyti šios aukščiausiosios realybės prigimtį.

Atmanas tėra sąmonės esmė (caitanya) be jokių savybių. Apie jį galima tarti tik tai, kad jis yra. Tad jis ir apibrėžiamas kaip "neti, neti" ("ne tai, ne tai", Brihadaranjaka upanišada).

Bet kokios žinios (ir individualios sąmonės savybė) yra kažkas atsitiktinio ir pakeičiamo - ją galima "nuimti" (tai tarsi kokia fenomenistinė Hiuserlio redukcija). Tasai išorinis [žinių] turinys tiklaikinai "uždedamas" (adhyasyate) ant vidinės esmės. Ir todėl Brahmanas nesulyginamas (apramatritva) su likusiu pasauliu.

Ir nors Atmanas (kaip ir Brahmanas) nepavaldus pramanams, tačiau vis tik yra būdas (nors ir negarantuotas), leidžiantis priartėti prie jo. Tai šruti (šv. Raštai, agama), aiškinantys surišimo (sansaros) ir išsilaisvinimo sąryšius. Apreiškimo liudijimas žmogui duotas ne tik kaip pažadas, bet ir kaip kelias.

Atmanas, vidinė gyvų būtybių siela, upanišadose minimas arba kaip atominis dydis (anu) arba begalinis (vibhu. Atominis todėl, kad jis nesuvokiamas (tarsi koks nykstamai mažėjantis dydis dingstantis už suvokimo ribų), bei dėl jo sąryšio su „apribojimais“ (upadhi).

Pagal sankhi koncepciją siela susidarė laikinai susijungus Puruša (gryna dvasia, Atmanas) ir „vidiniam organui“ (antahkarana), kuris yra prakriti (gamtos, pirminės materijos) tvarinys. Tasai „organas“ susideda iš buddhi (proto-valios sėkla), ahankara („Aš“ suvokimas) ir manas (sveikas protas apjungiantis jausmų organų veiklą). Dživos atomo dydis atitinka buddhi dydį: Ahankara parametrai, gulantys ant Atmano ir sudaro tuos "apribojimus“, kurie laikinai apibrėžia sielos dydį ir savybes.

Iš kitos pusės net ir kalbant apie begalinę ir visur esančią dživą (tas pats Atmanas visose būtybėse) - reikia skirti jo „dieviškumo“ ir galios (kylančios iš sąmonės sluoksnių, kuriais jis yra apribotas) apraiškas.

Be „aukščiausiosios tiesos“ (paramarthika) ir „fenomenaliosios praktikos“ (vyavaharika) įvedamas ir „matomumo“ (pratibhasika) lygis. Jam priskiriami visokie paklydimai ir jutimų klaidos, kurias galima paneigti šio pasaulio ribose (pvz, kriauklės sumaišymas su sidabro luitu). Abu atvejai priklauso nuo ankstesniųjų prisiminimų ir net praktiškai patikrintas variantas (kriauklė) negali būti laikomas tikru (sat). Tad visa, ką galime pasakyti apie „fenomenalią praktiką“ - tai, kad ji nenusakoma nei realaus, nei nerealaus kategorijomis.

Kai kurios gyvo kūno savybės gali būti aptiktos (forma, odos spalva ir pan.), o kitos (atmintis, mąstymas) - ne.

Ypatingą vieta skiriama kalbai. Be abejo, nepakanka „pamatyti regėjimo liudininką ar apmąstyti tai, kas persmelkia pačią mintų“. Tačiau yra galimybė "kalbėti apie" (nedėliojant žodžių į kategorijų lentynėles) ir išliekant šalia aukščiausiosios būties. Mums nebuvo pasakyta viskas (ir neduota galimybė pasakyti), todėl kaskart mes bandome pagauti būties esmę tarp žodžių, t.y. žodžių fragmentuose, jų nuotrupose, kuriuose girdisi tikrųjų žodžių aidas - nepasakytų ir nepasakomų. Štai kodėl indų filosofinėse mokyklose didelė trauka metaforoms, patarlėms, etimologijai.

Skaitykite "Tylos kalba"  


Vedantos vystymas po Šankaros    

Vėlesnių advaita-vedantos atstovų skirtumai daugiausia susiję su Šankaros vienareikšmiškai neišaiškintais klausimais, - tokiais, kaip avidjos2) šaltinio ir pagrindo santykį (ašraja) ar Išvaro1) ir dživos prigimtį. Jei Šankara tapatino mają ir avidją, tai jo pasekėjai labiau linko prie minties, kad majai labiau būdingos kūrybinės, tveriančiosios (vikšepa - pažodžiui, „skaldančios“) funkcijos, o avidja reiškiasi labiau kaip „besislepianti“ (avarana) jėga.

Bendrai imant, advaita vedanta vystėsi trimis pagrindinėmis kryptimis. Pirmoji išsivystė nuo artimiausio Šankaros mokinio Padmapata, parašiusio „Panča-padiką“. Tada 12 a. Prakašatmanas3) parašė komentarus “Panča-padikai” pavadinimu „Vivarana“ (t.y. „išaiškinimas, komentaras“) – jos atstovai Šricharša (12 a.), Čitsukha ir kt. pabrėžė teigiamą majos vaidmenį ir toji jėga įgavo savarankiškumą ir ėmė vis labiau panašėti į sankhjos prakriti (žr. >>>>>). Vivaranos šalininkai artėjo prie bimba-pratibimba-vados4), nes palaikė Brahmano atspindėjimą savarankiškos majos atžvilgiu.

Antroji kryptis užgimė pradedant kito Šankaros mokinio Surešvara (8 a.) kūriniais „Naiškarmja-sidhi“ ir „Vartika“ (komentarai Šankaros komentarams „Brihadaranjaka upanišadai“). Polemikoje su purva-mimansa jis nurodė, kad nors Vedų tekstų žinojimas pats savaime negali vesti prie Brahmano pažinimo, nuolatinis jų kartojimas (tarsi isichastų „nuolatinė malda) padeda priartėti prie išsivadavimo. Be to, pagrindine avidja yra ne dživa, o pati tyra sąmonė – kas sulaukė nuolatinės višnuitų5) krypties kritikos, kad tada bent vienos sielos išsivadavimas (t.y. avidjos pašalinimas) vestų prie visų sansaros susietų sielų išsivadavimo. Vėliau daugelis jo bei Sarvadžnatmano6) (10-11 a.) buvo išvystyta „drišti-srišti7) “ („kūrimui prilygstantis mąstymas“) kryptyje, kurios iškiliausiu atstovu buvo Prakašananda (16-17 a. pr.), parašiusio „Sidhanta-muktavali“. Imdamas mają kaip absoliučiai iliuzorinę, jis laikė, kad ir kalbos negali būti apie priežastingumą, nes objektų egzistavimas susiveda į jų suvokimą. Tad „srišti-srišti“ artimiausia vidžnianai-vadai.

Trečia kryptis susijusi su 8-9 a. Mandanamišra8) („Brahma-sidhi“) ir Vačaspatimišra9) („Bhamati“). Pirmasis skyrė dvi avidja rūšis – a) subjektyvią ir visuotinę, b) „šakninę“ (mulavidaya), išliekančią netgi eilinio kosminio ciklo pabaigoje. Pirmenybė teikiama avačheda-vados doktrinai, nes avidjos pagrindu bet kuriuo atveju lieka sielos, o ne aukščiausiasis Brahmanas. Šią kryptį galima laikyti kompromisu tarp pirmųjų dviejų.


Paaiškinimai

1) Išvara (sanskr. „viešpats, valdovas“) - filosofinė induizmo sąvoka, išreiškianti visatos Viešpatį arba visagalį Dievą monoteistinėje sampratoje. Terminas naudojamas ir budizme, tačiau jo nepripažįsta sankhja ir mimansa.
Advaita vedanta aiškina, kad kai žmogiškoji būtybė medituoja Brahmaną, Aukščiausioji dvasia projektuojama į ribotą žmogaus protą ir jam apsireiškia kaip išvara. Jei vaizdžiai,- kai Kosminės dvasios „atspindys“ krenta į majos (iliuzijos) veidrodį, jis pajuntama kaip Aukščiausias viešpats.
Višišta advaitoje išvara yra Aukščiausioji kosminė dvasia, pilnai valdanti visatą ir visas gyvas būtybes, sudarančias tarsi kokį išvaros „super-organizmą“ ar kūną. Išvaros, visatos ir gyvų būtybių trejybė sudaro Brahmaną, perteikiantį tarsi būties visuma. Išvara – tai Parabrachmanas su begalinėmis transcendentinėmis savybėmis (kaljana gunomis). Jis tobulas, visažinis, visur esantis, bekūnis, pasaulio sutvėrėjas ir jo tikrasis valdytojas bei būsimas griovėjas. Jis bepriežastinis, amžinas ir nekintantis, tačiau kartu esąs šio pasaulio apraiškų priežastimis. Jis visur esantis (kaip balta pieno spalva), tačiau kartu nuo nieko nepriklausomas. Jis garbinimo objektas, moralės principų pagrindas ir duodančiu karmos vaisiumi. Pasaulį valdo per dievišką majos energiją.
Dvaita vedantoje išvara turi visas savybes kaip višišta advaitoje, tačiau reiškiasi tik kaip reali, bet ne materiali visatos ir gyvų būtybių priežastis. Tad išvara neatskiriamas nuo Brahmano ir netikima, kad Brahmanas neturi asmeninių savybių – kaip ir tuo, kad išvara bekūnis. Jis pasireiškia kaip aukščiausia tiesos apraiška.

2) Avidja - indų filosofijos sąvoka, perteikianti nežinojimą (upanišadose - vidja priešingybė). Pagal advaita vedantą, tai apgaulingas suvokimas, kad Atmanas (dvasinė savastis) skiriasi nuo Brahmano (aukščiausios tikrovės). Ji sukuria daugybinį pasaulį ir judėjimą jame, t.y. kitimą. Išsivaduoti nuo avidjos galima studijuojant Vedas ir Upanišadas.
Budistams - avidja yra tikrosios prigimties ir gyvenimo prasmės nesuvokimas, sukeliantis kančią.

3) Prakasatmanas dar vadinamas Prakašanubhava - Ananyanubhava mokinys, parašęs komentarus Padmapado „Pančapadikai“. Juose liečiamos tik pirmosios 4-ios Brahmasutrų sutros. Šis veikalas davė pradžią naujajai advaitos mokyklai Vivaranaprasthana. Prakasatmanas buvo pirmasis pasiūlęs mulavidya arba majos, kaip esančios teigiamos neturinčios pradžios pradžios, teoriją. Ši mokykla Brahmaną laikė avidja šaltiniu.

4) Pratibimbavada, refleksijų teorija, kurios pradžia atsekama iki Brahma Sutra II.iii.50. Dėl ryšio tarp dživos ir Brahmano, dživa yra prototipo (bimba, t.y. Brahmano) refleksija (pratibimba). Pratibimbavada išreiškia tikėjimą, kad visa visata tėra minties projekcija, ji neturi savosios esmės ir netikra; mąstymas tiesiog projektuoja savo turinį į pasaulį ir laiko, kad tai yra tikra.

5) Vaišnavizmas - viena pagrindinių ir plačiausia hinduizmo šaka, kurios pagrindas yra Višnaus garbinimas. Skirtingos jo atšakos garbina įvairius Višnaus avatarus – Krišną bei Ramą ir kitus. Tikėjimas ir praktika, ypač bhakti ir bhakti jogos koncepcijos yra daug pagrįstos Upanišadomis ir susijusios su Vedų ir Puranų tekstais: kaip Bhagavad-gita, Padma Purana, Višnu Purana, Bhagavata Purana… Vaišnavizmą Vakaruosse ypač išpopuliarino krišnaitai. Vaišnavų šventyklos žinomos jau nuo 1 a. pr.m.e. Vaišnavai per gyvenimą turėtų aplankyti 108 divjadešas – šventąsias vietas ir šventyklas. 105-ios yra Indijoje, 1-a Nepale ir dar dvi dvasiniame pasaulyje (Param-pagam - šventieji Dievo stulpai; Tiruparkadal - „pieno vandenynas“, kuriame ilsisi Višnus).

6) Sarvadžnatmanas - advaitos filosofas, gyvenęs apie 900-uosius ir buvęs Surešvaros mokiniu. Žinomas savo „Samkšepa-šariraka“, kuriame aiškinos svarbiausias advaita vedanta koncepcijas. Pirmame skyriuje parodo, kaip Brahmanas yra visa ko priežastis ir paaiškina adžnana ryšį su Brahmanu. Nors Brahmanas kuria pasaulį per adžnaną, šis neturi realios tikrovės ar nepriklausomo egzistavimo ir egzistuoja tik nežinantiems. Jis dingsta kartu su Tiesa, ištirpsta tarsi sviestas ant ugnies. Antrame skyriuje tęsia Brahmano aiškinimą ir parodo, kaip advaita skiriasi nuo budizmo. Trečiame skyriuje aprašo sadhana (metodus) adžnanos pašalinimui ir t.t.

7) Drišti-srišti-vada - „kūrimo per pojūtį doktrina“, advaita vedanta atšaka. Ji laiko, kad juntamas reiškinių pasaulis randasi tik žmogaus stebėjimo proceso metu ir matomas kaip jo paties mentalinės konstrukcijos pasaulis, neturintis objektyvios tikrovės, nės teegzistuoja tik mintyse. Tad mąstymas yra Visatos priežastis; pasaulis sutveriamas minties.

8) Mandana Mišra - apie 8 a. gyvenęs indų filosofas, rašęs apie mimansa ir advaita vedanta mokyklas. Buvo karma mimansa mokyklos pasekėju ir Šankaros amžininku. Dažnai tapatinamas su Surešvara. Žinomas kaip „Brahmasiddhi“ autorius. Plačiau apie jį >>>>>

9) Vačaspati Mišra - 9-o ar 10-o a. indų filosofas, rašęs daugybe temų, tad vadintas „tas, kuriam visos sistemos jo“. Jis parašė komentarus beveik visų 9-o a. induistinių mokyklų pagrindiniams tekstams – ir net budizmo bei čarvakos (indų materializmo). Jo „Tattvabindu“ („Tiesos lašas“) dėmesį sutelkia mimansos teorijoms apie sakinio prasmę.

Apie Mają...

Kartą Krišnos mokinys Narada paprašė Krišnos:
- Mokytojau, parodyk man mają...

Praėjo kelios dienos, ir Krišna pasiūlė jam išeiti kartu į dykumą. Paėjęs kelis kilometrus, Krišna paprašė:
- Narada, noriu gerti; at negali atnešti vandens?

Ir Narada nuėjo. Netoliese buvo gyvenvietė, jie priėjo ir pabeldė į vienas duris. Jos atsidarė ir ant slenksčio pasirodė nepaprasto grožio mergina. Ją išvydęs Narada iškart užmiršo, ko jis atėjo, kad jo Mokytojas nori gerti; viską užmiršo ir visą dieną praplepėjo su mergina. Ir kitą dieną taip pat. Pokalbiai perėjo į meilę – ir jis paprašė jos rankos. Jie susituokė ir susilaukė nemažai vaikų. Taip prabėgo 12 m. Jo uošvis mirė, jis paveldėjo turtą ir gyveno laimingas su gražia žmona, vaikais, dirbamais laukais, galvijais ir kita.
Tik štai kilo potvynis. Vieną naktį upės vanduo pakilo ir užliejo kaimą. Namai pradėjo griūti, žmonės ir gyvuliai skendo, - ir viską nunešdavo sraunus srautas. Narada buvo priverstas bėgti. Už vienos rankos jis vedė žmoną, o kita – vieną vaikų. Dar vieną vaiką nešė ant pečių. Taip jis bandė perbristi tą išsiliejimą.
Tačiau srovė pasirodė esanti per stipri, ir vos jis nuėjo kelis žingsnius, kaip nukrito vaikas nuo pečių – ir jį nunešė vanduo. Narada iš nevilties suriko ir, bandydamas išgelbėti tą vaiką, paleido tą, kurį vedė už rankos; tas irgi žuvo. O galiausiai ir žmoną, kurią jis laikė prispaudęs prie savęs, srautas atplėšė nuo jo – ir tik jį vieną išnešė į krantą.
Raudodamas Narada krito ant žemės ir skundėsi likimu. Staiga jis pajuto kažkieno rankos lengvą prisilietimą ir išgirdo:
- Kur gi vanduo, mano mielas? Juk nuėjai jo atnešti?! Laukiu tavęs jau visą pusvalandį…

Mandana Mišra
Bhadža govindam
Kelias link Vedantos
Katha upanišada
Šankara ir vaišešikos atomizmas
Įvadas į Vedantos principus
Adi Šankara daina "Tad Niškala"
Datatrėja gyvenimo istorija
Garsusis tamilas Auvaiyar
Senoji Indijos istorija
Reinkarnacija ir Atmanas
Chan budizmas: reinkarnacija
Kaip suprantu indų filosofiją?
Virš-sąmonė ir mistinio proto kritika
Dasanami sampradaja – vienuolynų tradicija
Reinkarnacijos idėja tarp ankstyvųjų krikščionių;
Kibernetikos istorijos etiudai
Požiūriai į arijų įsiveržimą
Džainizmo filosofinės prielaidos
Slaptoji doktrina
Koks yra Vidurio kelias?
Kabalos ir Tantros sąryšiai
Patandžali joga
Sankhjos sutros
Upanišados
Mitologijos skyrius
Religijos skiltis
Vartiklis