Brihadaranjana upanišada
Pastaba: Vertime įvestas vardas Vienatinis (arba Savipatis) yra sinonimas Vienas, Pats arba Vienas Pats. Jis artimas psichoanalizėje naudojamam Ego, - kartais taip ir verčiama.
Brihadaranjaka upanišada (Didžioji miško) - viena pagrindinių upanišadų, svarbi daugeliui induizmo mokyklų. Priskiriama Baltajai jadžurvedai bei Šatapatha brahmanai. Ji pavadinta pagal mišką, į kurį rinkdavosi ir į filosofinius svarstymus leisdavosi atsiskyrėliai. Šis kūrinys tradiciškai priskiriamas išminčiui Jadžniavalkjai. Ji sudaryta iš 4 dalių (kandų). Jose alegoriniais pasakojimais ir filosofinėmis diskusijomis atskleidžiama visatos prigimtis, ritualų prasmė, Brahmano ir Atmano tapatumas, žmogaus psichologija. Šiame kūrinyje suformuojami karmos, persikūnijimo ir atgimimo dėsniai. Jo pirmąkart raštiškai aprašyta sąmonės prigimtis ir pagrindinės sąmonės būsenos.
Pirmoji adhyaja
Pirmoji brahmana
1. Tikrai, aušra - tai paruošto aukojimui žirgo galva, o saulė - jo akys; vėjas - kvėpavimas; šnervės - Vaisvanara liepsna; metai - aukojamo žirgo kūnas. Dausos - jo nugara, o dangus - pilvas; žemė - krūtinė; pasaulio šalys - jo šonai, o kryptys tarp pasaulio šalių - jo šonkauliai; kūno dalys - metų laikai, o sąnariai - mėnesiai ir pusmėnesiai, kojos - dienos ir naktys; kaulai - žvaigždės, o mėsa - debesys.
Pusiau suvirškintas maistas - smėlis, o upės - žarnos; kepenys ir plaučiai - kalnai; karčiai - žolė ir medžiai. Saulei kylant - žirgo priekis, o leidžiantis - užpakalinė dalis. Kai žirgas nusipurto - žaibuoja, o kai spardosi - griaudžia; kai šlapinasi - lietus; kalba yra jo balsas.2. Tikrai, Diena atbėga paskui žirgą kaip [aukso] indas, vadinamas Mahimanu [didybė], kurs [aukojimo metu] padedamas prieš žirgą. Jos buveinė yra Rytų jūroje. Naktis atbėga paskui žirgą kaip [sidabro] indas, vadinamas Mahimanu, kurs [aukojimo metu] padedamas už žirgo. Jos buveinė yra Vakarų jūroje.
Ir tikrai, šie du indai [arba didybės] atsiranda abiejose žirgo pusėse.Lenktynių žirgas neša Devus, eržilas - Gandarvus, ristūnas - Asurus, o žirgas - žmones.
Jūra yra jo giminaitė, jūra yra jo gimimo vieta.
Antroji brahmana 1. Pradžioje nebuvo nieko čia, ką galima suvokti. Viską dengė Mirtis [Mritju], - troškulys, - nes Mirtis yra troškulys. Mirtis [pirmoji būtis] pagalvojo: "Tegu aš turėsiu kūną." Tada ji pajudėjo iš vietos, melsdamasi. Iš jos maldos vanduo atsirado. Ir ji ištarė: "O tikrai, vanduo [ka] atsirado man meldžiantis [arkate]." Štai kodėl vanduo yra vadinamas ar-ka. Ir todėl vanduo [arba malonumas] tam, kurs žino, kodėl vanduo vadinamas arka.
2. Tikrai, vanduo yra arka. O ant jo buvo kažkas, kaip putos, kurios sutvirtėjo ir atsirado žemė. Ant šios žemės Mirtis ilsėjosi ir iš jos [Mirties] besiilsinčios ir įkaitusios, atsirado Agni [Virag], visas liepsnose.
3. Šis padalino save į tris dalis: trečdalis - Aditja [saulė] ir trečdalis Vaju [vėjas, oras]. Ši dvasia [prana] susideda iš trijų dalių. Galva yra Rytai, rankos - ta ir kita pusė [t.y. šiaurės rytai ir Pietryčiai]; šonai yra Pietūs ir Šiaurė; nugara - dausos, o pilvas - dangus; dulkės - žemė. Tai jis [Mritju kaip arka] stovėjo tvirtas vandenyje ir todėl tas, kurs tai žino, išlieka tvirtas, kur benueitų.
4. Ji nusprendė: "Tegu ir antras kūnas gimsta iš manęs" ir ji [Mirtis arba Troškulys] savo mintyse pasodino Kalbą. Iš sėklos išaugo metai, - lig tol nebuvo laiko. Kalba brendo ištisus metus ir, prabėgus šiam laikui, išsprogo. Jai gimus, ji [Mirtis] išsižiojo, lyg rytų ją, ir sušuko: "Bhan!", - ir tai buvo kalba.5. Ji mąstė: "Jei aš ją užmuščiau, turėtų būti šiek tiek peno". Taip ji per kalbą ir kūną [laiką] pagimdė visa, kas egzistuoja: Riki, Jagus, Saman, ritmus, aukojimus, žmones ir gyvulius.
Ir ką ji [Mirtis] pagimdė, ji nusprendė suėsti [ad]. Ir tikrai, kadangi ji ėdė viską, todėl Aditė [Mirtis] yra Aditė [ėdanti]. Tas, kurs žino, kodėl Aditė yra Aditė, tampa visa ką ryjantis, - ir viskas yra jo maistas.
6. Ir ji nusprendė paaukoti dar didesnę auką. Ji sunkiai triūsė ir atpirko nuodėmes. Ir, kadangi ji sunkiai triūsė ir atpirko nuodėmes, šlovinga jėga išėjo iš jos. Tikrai, šlovinga jėga reiškia jausmus [prana]. Išėjus jausmams, kūnas pradėjo plėstis ir jame [kūne] atsirado sąmonė.
7. Ji nusprendė, kad šis kūnas turi būti paaukotas [medhya] ir kad ji turi įgyti šį kūną. Tada ji virto žirgu [asva], nes išaugo [asvat] ir buvo paaukota [medhya], - ir štai kodėl žirgo auka vadinama asva-medha. Tikrai, tas, kurs žino tai, žino Asvamedhą. Tada, paleisdama žirgą laisvai bėgioti, ji mąstė ir metų gale paaukojo jį sau pačiai, nes atsisakė nuo kitų gyvulių, skirtų dievybėms. Štai kodėl aukojams apsivalymo žirgas priklauso Pradžiapačiui, [nes skiriamas] visoms dievybėms.
Tikrai, šviečianti saulė yra Asvamedha auka ir jos kūnas yra metai; Agni yra aukos ugnis ir tie pasauliai yra jo kūnai. Šiedu yra aukos ugnis ir Asvamedha, - ir jie vėl yra viena dievybė, taigi Mirtis. Tas [,kurs tai žino,] nugali mirtį ir mirtis neliečia jo, jis pats yra Mirtis, nes jis pavirsta viena iš šių dievybių.
Trečioji brahmana 1. Ir buvo dvi Pradžiapačio palikuonių šakos: Devai ir Asurai. Iš jų Devai jaunesnieji, taigi asurai - vyresnieji. Devai, kurie gynėsi tuose pasauliuose, tarė: "Aplenkime asurus aukose [Gyotištoma], pasinaudodami udgitha".
2. Ir jie paklausė kalbos [Vak]: "Ar padainuosi mums [udgithą]?". "Taip", - atsakė kalba ir uždainavo [udgithą]. Kad ir koks malonumas buvo kalboje, kurią ji perdavė Devams padainuodama [tris pavamanas], bet ką ji ištardavo ypač gerai [kitose devyniose pavamanose], buvo tik jai pačiai.
Asurai žinojo: "Tikrai su šiuo dainininku jie pranoks mus". Todėl jie užpuolė dainininką ir persunkė jį blogiu. Tas blogis buvo blogų dalykų sakymas, tų, kurie yra blogis.3. Tada jie [Devai] paklausė kvėpavimo [kvapo]: "Ar dainuosi mums?". "Taip", - atsakė kvėpavimas ir uždainavo. Kad ir koks malonumas buvo kvape, kurį jis perdavė Devams padainuodamas, bet kas kvepėjo ypač gerai, buvo tik jam pačiam.
Asurai žinojo: "Tikrai su šiuo dainininku jie pranoks mus". Todėl jie užpuolė dainininką ir persunkė jį blogiu. Tas blogis buvo sudarytas iš blogų kvapų, tų, kurie yra blogis.4. Tada jie [Devai] paklausė akies: "Ar dainuosi mums?". "Taip", - atsakė akis ir uždainavo. Kad ir koks malonumas buvo vaizde, kurią ji perdavė Devams padainuodama, bet ką ji matė ypač gerai, buvo tik jai pačiai.
Asurai žinojo: "Tikrai su šiuo dainininku jie pranoks mus". Todėl jie užpuolė dainininką ir persunkė jį blogiu. Tas blogis buvo blogų dalykų regėjimas, tų, kurie yra blogis.5. Tada jie [Devai] paklausė ausies: "Ar dainuosi mums?". "Taip", - atsakė ausis ir uždainavo. Kad ir koks malonumas buvo garse, kurią ji perdavė Devams padainuodama, bet ką ji girdėjo ypač gerai, buvo tik jai pačiai.
Asurai žinojo: "Tikrai su šiuo dainininku jie pranoks mus". Todėl jie užpuolė dainininką ir persunkė jį blogiu. Tas blogis buvo blogų garsų klausymas, tų, kurie yra blogis.6. Tada jie [Devai] paklausė minties: "Ar dainuosi mums?". "Taip", - atsakė mintis ir uždainavo. Kad ir koks malonumas buvo mąstyme, kurį ji perdavė Devams padainuodama, bet ką ji mąstė ypač gerai, buvo tik jai pačiai.
Asurai žinojo: "Tikrai su šiuo dainininku jie pranoks mus". Todėl jie užpuolė dainininką ir persunkė jį blogiu. Tas blogis buvo sudarytas iš blogų minčių, tų, kurios yra blogis.
Taip jie užvaldė šias dievybes blogiu, kuriuo persunkdavo jas.7. Tada jie [Devai] paklausė kvėpavimo: "Ar dainuosi mums?". "Taip", - atsakė mintis ir uždainavo.
Asurai žinojo: "Tikrai su šiuo dainininku jie pranoks mus". Todėl jie užpuolė dainininką ir bandė persunkti jį blogiu. Tačiau, kaip žemės grumstas ištykšta atsitrenkęs į akmenį, taip jie, nugalėti, buvo išblaškyti į visas puses. Nuo tada Devai pirmauja, o asurai atsilieka. Tas, kurs tai žino, iškyla, o priešai, kenkiantys jam, nusileidžia.8. Tada jie [Devai] klausė: "Kur buvo tas, kurs parėmė mus?" Jis [kvėpavimas] buvo burnoje [asye 'ntar] ir todėl vadinamas Ajasja; ji yra lūpų [anga] gyvybės sultys [rasa] ir todėl vadinamas Angirasa.
9. Ši dievybė buvo pavadinta Dur, nes Mirtis išėjo [duran] iš jos. Tam, kurs tai žino, mirties nebėra.
10. Ta dievybė nuėmė blogį nuo kitų dievybių ir išsiuntė jį [mirtį] ten, kur baigiasi pasaulio šalys. Ten ji tveria savo nuodėmes. Todėl nė viena iš jų neina prie žmogaus, nė viena iš jų neina į [pasaulio] kraštą, nes ten gali susidurti su blogiu, su mirtimi.
11. Ta dievybė, nuėmusi nuo kitų dievybių blogį, pernešė jas anapus mirties.
12. Pirmiausia ji pernešė kalbą. Kai kalba išsilaisvino iš mirties, ji tapo [, kokia ir buvo anksčiau,] Agni [ugnis]. Nuo tada Agni, peržengusi mirtį, suliepsnojo.
13. Tada ji pernešė kvėpavimą [kvapą]. Kai kvapas išsilaisvino iš mirties, jis tapo Vaju [vėjas]. Nuo tada Vaju, peržengęs mirtį, pučia.
14. Tada ji pernešė akį. Kai akis išsilaisvino iš mirties, jis tapo Aditja [saulė]. Nuo tada Aditja, peržengusi mirtį, kaitina.
15. Tada ji pernešė ausį. Kai ausis išsilaisvino iš mirties, jis tapo pasaulio šalimis [erdve]. Tai mūsų pasaulio šalys [erdvė], kurios peržengia mirtį.
16. Tada ji pernešė mintį. Kai mintis išsilaisvino iš mirties, jis tapo Mėnulis [Kandramas]. Šis mėnulis, peržengęs mirtį, spindi. Bet tai daro kita dievybė, kuri pernešė jį, - kas žino tai, - per mirtį.
17. Tada kvėpavimas [gyvybės jėga], dainuodama gavo sau peno. Ir nors šis maistas suvalgomas, jį valgo tik vienas kvėpavimas, - ir nuo jo kvėpavimas pailsi.
Devai prašė: "Tikrai, nors tai ir maistas, tu, dainuodamas, gavai jį sau. Todėl dabar pasidalink su mumis šį maistą.". Jis tarė: "Jūs ten, įeikite į mane." Jie tarė: "Taip" ir įėjo į jį. Todėl, nors maistą valgo kvėpavimas, jį gauna ir kiti jausmai.
18. Jei žmogus tai žino, tada jis išlaiko tuos pačius sąryšius, jis tampa jų šeimininku ir griežtu valdytoju. Bet jei kuris bando save priešpastatyti besivadovaujančiam tokiomis žiniomis, tas negali suvaldyti savo priklausomybės nuo jų.
Tačiau tas, kurs seka tokiu žmogumi ir, šiam leidus, bando juos suvaldyti, galės valdyti savo lemtį.19. Jis buvo pavadintas Ajasja Angirasa, nes jis yra lūpų sultys. Tikrai, kvėpavimas yra lūpų [anga] gyvybės sultys [rasa]. Taip, kvėpavimas yra rasa angoje.
20. Jis [kvėpavimas] taip pat yra Brihaspati, kalbai esant brihati, ir jis yra jos valdovas, todėl jis yra Brihaspati.
21. Jis [kvėpavimas] taip pat yra Brahmanaspati, kalbai esant brahman, [Jagur Veda] ir jis yra jos valdovas, todėl jis yra Brahmanaspati.
Jis [kvėpavimas] taip pat yra Saman [udgitha], kalbai esant Saman [Saman Veda], - ir tai yra abu - kalba [sa] ir kvėpavimas [ama, iš čia lietuviškai - 'amas', pvz. 'užkando amą'].22. Arba, nes jis yra tapatus [sama] vikšrui, tapatus uodui, tapatus drambliui, tapatus tiems trims pasauliams ir netgi tapatus Visatai, - todėl jis Saman. Tas, kurs žino šį Saman, susijungia ir įsilieja į Saman.
23. Jis kvėpavimas yra Udgita. Iš tikro, kvėpavimas yra 'Ut', nes kvėpuojant palaikoma Visata [Uttabdha]; ir kalba yra 'gita', - giesmė. Ir kadangi jis kartu yra ir 'ut' ir 'gita', todėl ir yra 'udgita'.
24. Ir todėl Brahmanadatta Kaikitanėja [Kikitanos anūkas] gerdamas Somą [ragan] sakė: "Ar ši Soma apsuks man galvą, jei Ajasija Angirasa dainavo kitą udgitą nei ši. Jis ją dainavo, būtent, kaip kalbą ir kvėpavimą".
25. Tas, kurs žino, kuo pasižymi Saman, įgyja tai. Dabarties, iš tikro, jo savybė yra intonacija (tonas). Tad tegu šventikas besiruošiantis aukai kaip Sama dainininkas, stengiasi, kad jo balsas būtų skambus. Todėl tie [norintys tapti šventikais] aukai atlikti, ieško, kieno skambus balsas. Todėl tas, kurs žino, kuo pasižymi Saman, įgyja šią savybę.
26. Tas, kurs žino, kas yra Saman auksas, gauna šį auksą. Dabarties, iš tikro, jo auksas tėra intonacija. Tas, kurs žino, kas yra Saman auksas, gauna šį auksą.
27. Tas, kurs žino, kas yra Saman stiprybė, - sustiprėja. Dabarties, iš tikro, jo stiprybė yra kalba. Dėl to, būdamas stiprus kalboje, tas kvėpavimas išdainuojamas kaip Saman.
Kai kas sako, kad stiprybė yra maistas. Toliau seksime Abhyaroko [kilme iš] Pavamano eilėmis. Tikrai, Prastotri pradeda dainuoti Saman ir kai jis pradeda, leiskite jam [aukotojui] deklamuoti šiuos [tris Yagur posmus]:
"Veski mane iš menamo prie realaus. Veski mane iš tamsos į šviesą. Veski mane iš mirties link nemirtingumo."Ir tada, kai jis taria: "Veski mane iš menamo prie realaus", menamas yra, žinoma, mirtis, o realus - nemirtingumas. Ir todėl jis sako: "Veski mane iš mirties link nemirtingumo, padaryk mane nemirtingu".Kai jis taria: "Veski mane iš tamsos į šviesą", čionai, žinoma, tamsa yra mirtis, o šviesa - nemirtingumas. Ir todėl jis sako: "Veski mane iš mirties link nemirtingumo, padaryk mane nemirtingu".
Ir kai jis ištaria: "Veski mane iš mirties link nemirtingumo", - nieko nėra tame, kaip buvo iki šiol, slapto [neaiškais, kurį reiktų paaiškinti].
28. Toliau eina kitos Stotras, kuriomis šventikas gauna sau peno išdainuodamas jas. Todėl tegu aukotojas, kol giedamos šios Stotras, prašo neturėti troškimų, kuriuos jis gali patirti.
Udgitri šventikas, kurs tai žino, dainuodamas pasiekia atsisakymą troškimų sau ar aukojančiam. Tasai [žinojimas] netgi vadintinas pasaulių nugalėtoju. Tas, kurs žino šį Saman, neturi nuogąstavimų, kad nebus priimtas į pasaulius.
Ketvirtoji brahmana 1. Pradžioje tebuvo Pats [Vienatinis] vienas žmogaus [puruša] pavidalu. Jis, apsižvalgęs aplink, neišvydo nieko, tik Patį save. Pirmiausia tarė: "Aš esu", todėl jis virto [vardu] Aš. Ir net dabar paklaustas žmogus pirmiausia ištaria: "Aš esu" ir tik po to pasako kitą savo vardą. O kadangi prieš [purva] visa šį, jis [Pats] sudegino [uš] visą blogį, todėl jis Puruša. Ir tikrai, tas, kurs tai žino, sudegina viską, kas buvo prieš tai.
2. Ir jis išsigando, todėl kiekvienas, likęs vienas, bijo. Bet jis pagalvojo: "Čia nėra nieko be manęs, kodėl tada aš turiu bijoti?" Ir tada baimė paliko jį. Ko jis turėjo bijoti? Ir tikrai, baimė kyla tik esant kam kitam.
3. Tačiau jis nejautė džiaugsmo. Todėl vienišas žmogus nejaučia džiaugsmo. Jis troško ko nors kito. Jis buvo tokio dydžio, kaip vyras ir moteris kartu. Jis tada padalino save į du [pat], ir nuo tada atsirado vyras [pati] ir žmona [patni].
Ir todėl Jagnavalkja kalbėjo: "Mes po du esame [kiekvienas], kaip kevalo pusikės." taip buvęs bevaisis papildė save žmona. Jis apvaisino ją, - ir buvo pagimdyti žmonės.
4. Ji mąstė: "Kaip jis gali mane apvaisinti sukūręs mane iš savęs? Man reikia pasislėpti." Ji pavirto karve, bet jis virto jaučiu ir apvaisino ją, - ir nuo tada gimė karvės. Ji virto kumele, bet - jis žirgu; ji - asile, o jis - asilu. Jis apvaisindavo ją, - ir nuo tada gimė kanopiniai gyvuliai.
5. Jis žinojo: "Dar daugiau, aš pats esu tas tvėrimas, nes sukūriau visa tai". Taigi, jis tapo tvėrimu ir tas, kurs žino, gyvena jo kūrinijoje.
6. Po to, trindamas, jis sukūrė ugnį. Iš burnos, kaip židinio, ir rankų jis sukūrė ugnį. Štai kodėl tiek židinio, tiek plaštakų vidinės pusės, kaip židinyje, yra be plaukų.
Ir kai jie sako: "Paaukok šitam arba paaukok kitam dievui", - bet kuris dievas yra kartu ir jo pašlovinimas, nes jis yra visi dievai.
Taipogi, tenai drėgmė, kurią jis sukūrė iš sėklos, - ir tai Soma. Ir, kaip bebūtų, Visatoje tėra arba maistas arba valgytojas. Soma yra maistas, o Agni - valgytojas.
Tai aukščiausiasis Brahmano kūrinys, kai jis kūrė dievus iš geresniosios savo pusės ir kai, būdamas [tada] mirtingu, sukūrė amžina. Štai kodėl tai aukščiausiasis tvėrimo aktas. Ir tas, kurs tai žino, gyvena šiuo aukščiausiuoju tvėrimu.
7. Visa tada dar buvo nesukurta. Tai įgavo formą ir vardą; todėl kad kiekvienas dabarties galėtų sakyti: "Jis pavadino taip ir taip, - tai yra tas". Todėl dabarties kiekvienas gali sakyti: "Jis pavadino taip ir taip, - tai yra tas". Jis [Brahmanas arba Vienatinis] įėjo į ten, iki pačių pirštų nagų galiukų, - kaip skustuvas uždaromas futliare ar ugnis - židinyje.Jis neregimas, nebent dalinai; kai kvėpuoja, jo vardas kvėpavimas; kai šneka, kalba - jo vardas; kai žvelgia - akis jo vardas; kai klauso - ausis jo vardas; kai mąsto - mintis jo vardas. Visa tai tėra jo veiklos vardai. Ir tas, kurs priima jį kaip vieną iš šitų, nepažįsta jo, nes skiriasi jis nuo vieno ar kito.
Taigi, žmonės priima jį kaip Vienatinį, nes jis yra Vienas visų jų. Šis Vienatinis yra visa ko pėda, nes vienintelis težino viską. Ir kaip bet kuris gali atsekti pėdomis, kurios buvo užmirštos, taip tas, kurs tai žino, suranda šlovę ir pagarbą.
8. Šis, esąs arčiau mūsų už bet ką kitą, šis Vienatinis yra brangesnis (mielesnis, artimesnis) už sūnų, brangesnis už turtus, brangesnis už bet ką kitą. Ir jei kas nors sako kitam, teigiančiam esant brangų kaip Vienatinis, kad praras tai, kas šiam brangu, - labai tikėtina, kad taip ir bus. Tebrangina jis tik Vienatinį kaip artimąjį. Tam, kurs jį vienintelį garbina, jo susižavėjimo objektas niekada nepradings.
9. Čia jie klausia: "Jei žmonės mano, kad per Brahmano pažinimą jie taps bet kuo, kaip tada Brahmanas žino, iš kur visa tai radosi?"
10. Iš tikro, pradžioje tebuvo Brahmanas; tas Brahmanas pažino [save] Patį, ištardamas: "Aš esu Brahmanas". Iš to visa radosi. Taigi, kaip Devai praregėjo [pažinę Brahmaną], kad jis tapo tuo [Brahmanu], o taip pat Riši ir žmonės.
Riši Vamadevamatė ir suprato tai, dainuodamas:
"Aš buvau Manu [mėnulis], aš buvau saulė"
Todėl, taip pat, ir tas, kurs žino, kad jis yra Brahmanas, tampa viskuo ir net Devai negali sutrukdyti jam, nes jis yra jų Vienatinis.Dabarties, jei žmogus garbina kitą dievybę, manydamas, kad dievybė yra viena, o jis - kita, jis klysta. Jis lyg gyvulys Devams. Juk iš tikro, kaip daugelis jų teikia peną žmonėms, taip šie - Devams. Jei atimamas tik vienas gyvulys, tai skaudu, - kas, jei atimama daugybė? Todėl ir Devams nesinori, kad žmonės tai žinotų.
11. Be abejo, pradžioje tebuvo Brahmanas, jis vienas. Tačiau būdamas vienas, nebuvo pakankamai stiprus. Todėl jis sukūrė puikiausią Kšatrą [jėgą]; ta Kšatra tarp Devų, - Vedų Indra, Soma, Varuna, Rudra, Pardžanija, Jama, Mritju, Isana. Štai kodėl nėra nieko anapus Kšatros ir todėl Radžasuja aukojimo metu Brahmanas sėdi žemiau nei kšatrijai.
Jis šią garbę suteikė vienai Kšatrai. Tačiau Brahmanas yra [ne kas kita], kaip Kšatros gimimo vieta. Ir todėl, kad ir kaip radža [karalius] yra aukštinamas, jis sėdi gale [aukojimo metu] žemiau Brahmano, kaip jo gimimo vietos. Tas, kurs įžeidžia jį, įžeidžia savo gimimo vietą. Jis tampa blogesnis, nes įžeidžia geresnį nei pats.
12. Jis nebuvo pakankamai stiprus. Jis sukūrė Viš [žmones], Devus, kurie kitaip dar vadinami Vaišijai (Vasas), - Rudrai, Adičiai, Višve Devai, Maručiai.
13. Jis nebuvo pakankamai stiprus. Jis sukūrė Šudra spalvotųjų [kastą] kaip Pušaną [maitintojus]. Ši žemė, iš tikrųjų, ir yra Pušanas [maitintoja], nes būtent žemė maitina visa, kas bebūtų.
14. Jis nebuvo pakankamai stiprus. Jis sukūrė puikiausią Įstatymą [dharmą, dėsnį]. Įstatymas yra Kšatros Kšatra [jėga]. Todėl nieko nėra stipresnio už dharmą.
Ir štai kodėl net silpnas žmogus gali valdyti stiprų panaudodamas dharmos dėsnį, tarsi su radžos pagalba. Ir todėl ši Dharma vadinama Tiesa.
Ir jei žmonus skelbia, kad tai tiesa, jis skelbia dharmą; ir jei jis remia dharmą, sakoma, kad tai tiesa. Taigi abu yra tas pats.
15. Taigi, buvo tada šie Brahmanas, Kšatra, Viš ir Šudra. Tarp Devų tik tas Brahmanas buvo Agni [ugnis]; tarp žmonių kaip Brahmanas, kaip kšatrijai per [dieviškuosius] Kšatrijus, kaip vaišijai per [dieviškuosius] Vaišijus, kaip šudros per [dieviškąsias] Šudras. Štai kodėl žmonės siekia ateityje vietos tarp Devų per Agni, per aukų ugnį, o tarp žmonių per Brahmaną, - tose dviejose formose ir egzistuoja Brahmanas.
Dabarties, jei žmogus išvyksta iš gyvenimo nekreipdamas dėmesio į būsimą gyvenimą [Vienatiniame], tada šis Vienatinis, nepažintas, nepriima ir atmeta jį, - kaip kad jei Veda neperskaityta ar nepadarytas geras darbas.
Maža to, net jei nepažįstantis tai [Vienatinio], praleistų čia žemėje kokį nors šventą darbą, galų gale ir jis pranyktų. Tegu žmonės garbina jį tik kaip vieną tikrą. Jei žmogus garbina Vienatinį, kaip vieną tikrą, jo darbas nežus, nes jis trokšta tai, ką ir gauna iš Vienatinio.
16. Dabarties, iš tikro, šis [neišmanančio žmogaus] Vienatinis yra visų kūrinių pasaulis. O kai žmogus aukoja ir nulieja Devams, jis yra Devų pasaulis; ir kai jis visąlaik kartoja himnus, jis Riši pasaulis; ir kai jis neša skanumynų Tėvams ir bando susilaukti palikuonių, jis yra Tėvų pasaulis; ir kai jis duoda pastogę ir maisto žmonėms, jis yra žmonių pasaulis; ir kai jis suranda pašaro ir vandens galvijams, jis yra gyvulių pasaulis; taipogi keturkojų, paukščių ir netgi skruzdėlių jų namuose, - jis yra jų pasaulis. Ir kaip kiekvienas nenori, kad į jo nuosavą pasaulį nebūtų įsibrauta, taip ir visos būtybės tikisi, kad tas, kurs tai žino, neįsibraus. Be abejo, tai žinotina ir gerai pagrįsta.
17. Pradžioje tebuvo vienas Vienatinis, tik jis vienas. Jis norėjo: "Tebūnie žmona man, kad galėčiau susilaukti palikuonių, ir turtai, kad galėčiau aukoti". Iš tikro, tai buvo tikriausias noras, ir net norėdamas daugiau, jis to negalėjo rasti. Ir todėl, dabarties, vienišas žmogus trokšta: "Tebūnie žmona man, kad galėčiau susilaukti palikuonių, ir turtai, kad galėčiau aukoti".
Ir tol, kol jis neturi šių daiktų, jis mato, kad nėra iki galo patenkintas. Dabarties, jo pilnumas [susideda iš]:
mintis - jis pats [vyras]; kalba - žmona; kvėpavimas - vaikas; akis - visi pasaulio turtai, nes jis juos suranda akimis; ausis - jo dieviškieji turtai, nes jis juos išgirsta ausimis; Kūnas [atman] yra jo veikla, nes kūnas dirba. Čia penkiaguba auka, - penkiaguba gyvuliui, penkiaguba žmogui, penkiaguba bet kam kitam. Tas, kurs tai žino, gauna visa tai.
Penktoji brahmana 1. Kai [kūrinijos] tėvas savo žinių ir atgailos [darbo] dėka sutvėrė septynių rūšių maistą; - viena maisto atmaina buvo bendra visoms būtybėms, dvi jis skyrė Devams, "tris sukūrė sau, o vieną atidavė gyvūnams. Jame visi guli, kvėpuoja arba nekvėpuoja. Tai kodėl tada tieji nenišnyksta, nors visąlaik yra suvalgomi? Tas, kurs žino jų nemirtingumo priežastį, valgo šios rūšies maistą su jo veidu. Jis netgi priartėja prie Devų, jis gyvena tarpe jų"
2. Kai sakoma, kad 'tėvas savo žinių ir atgailos dėka sytvėrė septynių rūšių maistą', aišku, kad [buvo taip, kaip] jis tai padarė. Kai sakoma, 'viena maisto atmaina buvo bendra', tai apie tą bendrą visiems maistą, kuris yra valgomas. Tas, kurs turi [valgo] tą [bendrą maistą], nėra išlaisvintas nuo blogio, nes, tikrai, šiame maiste įmaišyta [priemaišų].
Kai sakoma, 'dvi skyrė Devams', tai apie huta, kuri aukojama ugnyje, ir prahuta, kuri išeina lauk aukos metu. Bet sakoma, taipogi, kad čia paminėtos jauno ir pilno mėnulio aukos, tad nereikia jų laikyti išti arba sieti su prašymais.
Kai sakoma, kad 'vieną atidavė gyvūnams', - tai pienas. Pradžioje [vaikystėje] tiek žmonės tiek gyvuliai minta pienu. Ir todėl naujagimiai laižo ghrita [sviestas] arba ima krūtį. Ir todėl naujagimis vadinamas 'atrinada', t.y., 'nevalgančiu žalumynų'. Todėl, kai sakoma, kad 'jame visi guli, kvėpuoja ar nekvėpuoja, regime, kad visi, kvėpuoja ar nekvėpuoja, priklauso nuo pieno.
Ir kai [kitoje brahmanoje] sakoma, kad asmuo, visus metus aukojantis su pienu, vėl nugali mirtį, - neleidžia sau taip manyti. Ne, tądien, kai jis aukoja, tądien vėl nugali mirtį; - tam kurs tai žino dievams pasiūlo visą maistą [taigi, pieną].
Kai sakoma, "kodėl tada tieji nenišnyksta, nors visąlaik yra suvalgomi?", atsakome, be abejo, Brahmanas yra Nemarus maistas, jam pasigaminant vėl ir vėl mąstant ir todėl jis neatlieka tos veiklos, kuri numarina.
Ir kai sakoma, 'tas valgo šios rūšies maistą su jo veidu', šis veidas reiškia jo burną, jis jį suvalgo savąja burna. Kai sakoma, 'priartėja prie Devų, jis gyvena tarpe jų', tai reiškia liaupses.
3. Kai sakoma, tris sukūrė sau", minima mintis, kalba ir kvėpavimas. Kai žmonės sako: "Mano mintys buvo kitur, - ir aš nemačiau; mano mintys buvo kitur, - ir aš negirdėjau", tai aišku, kad žmogus regi ir girdi savo mintimis.
Troškimai, pareiškimai, abejonės, tikėjimas, noras tikėti, atmintis, užmaršumas, gėda, susimąstymas, baimė, - visa tai yra mintyse. Todėl net ir palietus žmogui nugarą, jis apie tai sužino per mintis.
Kas skamba, tas yra kalba. Pati kalba, tačiau, skirta tikslui arba objektui, - pati sau ji yra niekas.
Viršutinis, apatinis ar užpakalinis kvėpavimas, iškvėpimas ar įkvėpimas tėra vien tik kvėpavimas [prana]. Ir tikrai, tas Savipatis susideda iš jo; tas Savipatis susideda iš kalbos, minties ir kvėpavimo.
4. Tie yra trys pasauliai: žemė yra kalba, dangus - mintis, dausos - kvėpavimas.
5. Tos yra trys Vedos: Rig-Veda yra kalba, Yagur-Veda - mintis ir Sama-Veda yra kvėpavimas.
6. Tie yra Devai, Tėvai ir žmonės: Devai yra kalba, Tėvai - mintis ir žmonės yra kvėpavimas.
7. Tie yra tėvas, motina ir vaikas: tėvas yra mintis, motina - kalba ir vaikas yra kvėpavimas.
8. Tie, kurs yra žinantis, kurs pažinus ir kurs nepažinus. Žinantis turi kalbos formą, nes kalbantis žino. Kalba, virsdama tuo, apgina žmogų.
9. Pažinus turi minties formą, nes mintis pažįsta. Mintis, virsdama tuo, apgina žmogų.
10. Nepažinus turi kvėpavimo formą, nes kvėpavimas yra nepažinus. Kvėpavimas, virsdamas tuo, apgina žmogų.
11. Iš tos kalbos [, kuri yra Pradžiapačio maistas, ] žemė yra kūnas šviesos forma, taigi, ugnis. Tiek, kiek išsiplečia kalba, tiek išsiplečia ir žemė, tiek išsiplečia ir ugnis.
12. Toliau, iš tos minties dangus yra kūnas šviesos forma, taigi, saulė. Tiek, kiek išsiplečia mintis, tiek išsiplečia ir dangus, tiek išsiplečia ir saulė. Kai tiedu [ugnis ir saulė] apvaisina vienas kitą, - gimsta vėjas, - ir tas yra Indra, kurs yra neprilygstamas.
13. Toliau, iš to kvėpavimo vanduo yra kūnas šviesos forma, taigi, mėnulis. Tiek, kiek išsiplečia kvėpavimas, tiek išsiplečia ir vanduo, tiek išsiplečia ir mėnulis.
Tieji yra tapatūs, visi begaliniai. Ir tas, kurs juos priima kaip baigtinius, gauna visą baigtinį pasaulį. Tas, kurs priima juos kaip begalinius, gauna visą begalinį pasaulį.
14. Tasai Pradžiapatis yra metai ir susideda iš 16-os skaitmenų. Naktys yra jo 15-a skaitmenų, o fiksuotas momentas - jų 16-as skaitmuo. Šis didėja ir mažėja naktimis. Per jauno mėnulio naktį per šešioliktąją dalį įeidamas į visas gyvas būtybes, o nuo ryto vėl atgimsta nuo tada.
15. Taigi tikrai, šis Pradžiapatis, susidedantis iš 16-os skaitmenų, kurie yra metai, yra tas pats kaip ir žmogus, žinantis tai. Jo turtai susideda iš 15-os skaitmenų, o Brahmanas yra jo 16-as skaitmuo. Jis didėja ir mažėja per tuos turtus. Jo Brahmanas yra stebulė, jo turtai yra ratlankis. Todėl, net praradęs viską, jis lieka su savo Brahmanu, - žmonės sako, kad jis pametė tik ratlankį [, kurį bus galima iš naujo uždėti].
16. Po to, tikrai, yra trys pasauliai: žmonių pasaulis, Tėvų pasaulis ir Devų pasaulis. Žmonių pasaulį galima laimėti tik per sūnų, o ne per kokią kitą veiklos rūšį.
Per auką - Tėvų, o per pažinimą - Devų pasauliai laimimi. Devų pasaulis yra geriausias iš visų, nes jie garbina žinias.
17. Toliau palikimas. Kai žmogus mano, kad jau išeina, jis taria sūnui: "Tujei esmi Brahmanas [Veda, kurią įgijo tėvas], tujei esmi auka [kurią aukojo tėvas], tujei esmi pasaulis".
Sūnus atsako: "Ašei esmi Brahmanas, ašei esmi auka, ašei esmi pasaulis".
Kadaise išmoktas [tėvo], tasai, paimtas kaip vienas, yra Brahmanas; kokie bebūtų pasauliai, jie, paimti kaip vienas, yra pasaulis. Tikrai čia baigiasi šis [kas padaryta tėvo, t.y., mokslai, aukos ir t.t.]. "Jis [sūnus], visuo šiuo, išsaugos mane šiame pasaulyje", - jis mano. Todėl jie vadina sūnų, kuriam tai išaiškinta, pasaulio sūnumi ["lokya"], ir todėl jie aiškina jam.Kai tėvas, tai žinantis, palieka šį pasaulį, jis pereina į sūnų kartu su savo dvasia [su kalba, mintimis ir kvėpavimu]. Jei ten yra kažkas, ką tėvas darė blogai, viską paveldi sūnus, - todėl jis ir vadinamas Putra, t.y. sūnus. Sūnuje tėvas išlieka šiame pasaulyje. Tada tos dieviškosios nemirtingos dvasios [kalba, mintys, kvėpavimas] įeina į jį.
18. Iš žemės ir ugnies, dieviškoji kalba įeina į jį. Ir tikrai, tai dieviškoji kalba, kaip ir ką ji sako, turi būti.
19. Iš dangaus ir saulės, dieviškoji mintis įeina į jį. Ir tikrai, tai dieviškoji mintis, tapdama džiuginanti, daugiau neliūdina.
20. Iš vandens ir mėnulio, dieviškasis kvėpavimas, kuris, judėdamas ar nejudėdamas, niekad nepavargsta ir todėl nemiršta. Tas, kurs tai žino, tampa visų būtybių Savipačiu. Kaip toji dievybė [Hiranyagarbha] yra, taip ji tampa. Ir kaip visos būtybės, kuros tai žino, šlovina ją.
Kad ir kokį sielvartą keltų tos būtybės, tos visos yra vienas [ir todėl išnyksta]. Tik tas, kurs yra gėris, priartėja prie jo; tikrai, blogis nepriartėja prie Devų.
21. Toliau apeigų [veiksmų] aptarimas. Pradžiapatis sukūrė veikimus [aktyvius jausmus]. Kai jie buvo sukurti, jie pradėjo varžytis tarpusavyje. Balsas spyrėsi, kad jis turi kalbėti, akis spyrėsi, kad ji turi regėti, ausis spyrėsi, kad ji turi girdėti, - ir kiti veikimai, taipogi. Mirtis, pavargdama, pačiupo juos. Pačiupusi vėl paleido juos [atgal į veikimą]. Todėl kalba pavargsta, akis pavargsta, ausis pavargsta. Tačiau mirtis nepačiupo pagrindinio kvėpavimo.
Tada kiti norėjo jį pažinti ir kalbėjo: "Tikrai, jis geriausias iš mūsų; jis, tas, kurs, judėdamas ar nejudėdamas, nepavargsta ir nemiršta. Taigi, visi įgaukim jo formą." Ir nuo tada jie nutarė įgauti jo formą ir todėl vadinami 'kvėpavimais' [dvasiomis].
Taip ir šeimoje yra vyras ir šeima išvardijama po vyro vardo. Ir tas, kurs varžosi su tuo, kurs tai žino, išsenka ir pagaliau numiršta. Taip yra, atsižvelgiant į kūną.
22. Dabar atsižvelgsime į dievybes. Agni (ugnis) spyrėsi, kad turi deginti; Aditė (saulė) spyrėsi, kad turi šildyti, Kandramas (mėnulis) spyrėsi, kad turi spindėti, ir, taipogi, kitos dievybės. Ir kaip atsitiko su pagrindiniu kvėpavimu tarp kitų kvėpavimų, taip su Vaju, vėju, tarp kitų dievybių. Kitos dievybės nublanko, tik ne Vaju. Vaju yra dievybė, kuri niekada nenusileidžia.
23. Ir tada Sloka:
Jis iš ten, kur saulė kyla ir kur i leidžiasi [iš tiesų, ji teka iš kvėpavimo ir į jį nusileidžia]. Jame Devų įstatymas; - tik jis šį-dien ir šį-rytoj [šiandien ir rytoj]. Tad tegu žmogus teatlieka apeigas, tegu jis įkvepia ir iškvepia, kad tas blogis - mirtis nepasiektų jo. Ir kai jis tai daro, tegu užbaigia jis. Tada jis gaus tai per sąjungą ir vienybę su ta dievybe [su prana].
Šeštoji brahmana
1. Tikrai, štai trejybė: vanduo forma ir darbas. Tieji vardai, kurie vadinami Kalba, yra Uktha [himnas, taip pat reiškia pradžios šaltinį], - iš kurios kyla visi vardai. Ji yra jų Saman [giesmė, taip pat reiškia tapatumą], nes ji tapati visiems vardams. Tai jų Brahmanas [šventikas, taip pat reiškia pagrindą], nes jis yra visų vardų pagrindas.
2. Toliau, dėl formų, toji, vadinama Akimi, yra Uktha, iš kurios kyla visos formos. Ji yra jų Saman, nes ji tapati visoms formoms. Tai jų Brahmanas, nes jis yra visų formų pagrindas.
3. Toliau, dėl darbų, toji, vadinama Kūnu, yra Uktha, iš kurios kyla visi darbai. Ji yra jų Saman, nes ji tapati visiems darbams. Tai jų Brahmanas, nes jis yra visų darbų pagrindas.
Taip trejybėje yra vienas, t.y. Savipatis, ir šis Savipatis, būdamas vienas, yra trejybė. Šis yra nemirtingas, padengtas tiesa. Tikrai, kvėpavimas yra nemirtingas, vardas bei forma yra tiesa, - ir jais padengtas nemirtingumas.
Upanišados
Kena upanišada
Katha upanišada
Kandogija-upanišada
Ganapati upanišada
Mitas apie arijų įsiverżimą
A. Jampolskaja. Mirtis ir kitas
Vaišešika: Atomai (paramanavas)
Amžinojo gyvenimo siekis
Rigvedos 'Himnas varlei'
Patandžali joga
Bhadža govindam
Mitologijos puslapis
Religijos skyrius
Atlantidos skiltis
Vartiklis