Himnas varlei
Sunkiausiai nuginčijamas argumentas, kad Vedų kultūra kito keičiantis klimatui yra RigVedos vienas vėliausių "Himnas varlei", kurį dėl gausaus žodžių žaismo yra sunku versti.
7.103.
1. Gulinėdami per samvatsara [dešimt Mėnulio mėnesių]
Brahminai, praktikuojantys vrata,
ir varlės pakėlė balsą prieš lietaus debesį.2. Kai dangaus vandenys [lietus] užeis virš jos
gulinčios tarsi sausas odinis maišelis ežere,
varlių kvarkimas susilies į vieną tarsi
karvių baubimas su teliukais.3. Kai tik ateina lietų metas, [lietaus debesys]
pakyla virš jų, ištroškusių ir maldaujančių [lietaus].
Kvaksėdama 'akhkhala' vienas jų artėja prie kito -
kaip sūnus [kad eina] prie tėvo.4. Vienas jų sutinka kitą, kai tik prisigers
krintant lietaus vandeniui. Kai varlė sušlaps nuo lietaus,
ji šokinės visur, dėmėtųjų balsai susimaišys su žalsvai geltonųjų.5. Kai viena jų atkartos kitos kalbą,
kaip mokinys - mokytojo, vios jos šauks vienu balsu
kaip skambi [Vedų] giesmė, kurią gieda per lietų.6. Viena bliauna kaip karvė, kita mekena kaip ožka;
viena dėmėta, o kita žalsvai gelsva.
Turi tą patį vardą, bet skiriasi išvaizda,
jos kvaksėdamos visaip keičia balsą.7. Kaip Brahminai nakties ceremonijoje [atirAtra]
dainuojantys aplink [pilną taurę] somos tarsi ten būtų visas ežeras.
O Varlės, švenčiausios tą samvatsaros dieną, pradedančią lietų metą.8. Somos veikiami Brahminai pakelia balsus
melsdamiesi parivatsarai [samvatsaros sinonimas]
Adhvarya šventikai, įkaitę ir prakaituoti, parodo save.
Nė vienas jų nesislepia [daugiau].9. Jie laikosi dvylikos mėnesių dieviškosios tvarkos,
tie vyrai [Marutai, audros debesys] nedrįsta nepaklusti lietų metui.
Samvatsaros pabaigoje ateinant lietų metui,
įkaitusi gharma [kaip gamtos reiškinys - šiltas pereinamojo
vasaros laikotarpio oras; ritualine prasme - karšto pieno aukojimas] išlaisvinama.10. Toji, bliaunanti kaip karvė, ir toji, mekenanti kaip ožka,
dėmėtoji ir žalsvai gelsva atneša mums gerbūvį.
Varlės prailgina mums gyvenimą duodamos šimtus karvių ir tūkstančiais somos.
Aukštieji Himalajai užtverdavo kelią lietaus debesims. Todėl musonai buvo vietinis reiškinys nežinomas gretimoms sritims, pvz., Tibetui ar Afganistanui. Indijoje, išskyrus pajūrį ir kai kurias Šri Lankos sritis, nelyja nuo spalio iki balandžio ir augmenija praktiškai nustoja augti. Pučia karšti vėjai, medžiai ir krūmai meta lapus ir atrodo kaip mirę. Kenčia žvėrys ir galvijai, o kartais ir gaišta dideliais kiekiais - ne tik nuo vandens ir maisto trūkumo, bet ir dėl to, kad neturi kur pasislėpti nuo alinančio karįčio. Paukščiai ir reptilijos pranyksta, o varlės įsikasa į žemę. Ir staiga birželio mėnesį staiga pasirodo juodi debesys, jie greitai juda ir pradeda pliaupti smarkus lietus, lydimas žaibų ir griaustinio. Temperatūra staigiai krenta, per kelias viskas atsigauna, žolė auga, medžiai išaugina naujus lapus, iš visur pasirodo paukščiai, reptilijos, varlės ir vabzdžiai. Tai daugelio rūšių poravimosi metas. Orai veikia ir žmonių veiklą. Dėl smarkaus lietaus ir patvinusių upių judėti yra sunku. Ir prieš tai gyvenę "už durų", žmonės sulenda į pastoges.
Jei palyginsime Avestą ir RigVedą, kurių tekstai artimi, nes juos kūrė tie patys Indo-Iranėnai, tai rasime vieną skirtumą, kad Avesta labai mažai dėmesio skiria lietui, o RigVedoje daug lietaus garbinimo ir žaibų. Ir tai suprantama, nes Afganistane derlius priklausė nuo ištirpusio sniego vandens, o ne nuo pavasarinio lietaus. Ir tik persikėlę į kitą Hindukušo pusę ir patraukę žemyn palei Gangą, jie susidūrė su kitokiais orų reiškiniais: deginančiu vasaros karščiu ir šaltu lietų metu. Ir arijų dievybės, anksčiau nieko bendra neturėję su lietumi, pradeda jį šaukti. Pvz., Varuna iš pradžių tebuvo naktinio dangaus dievas kaip pirmapradžių vandenų atstovas, požeminis okeanas. Vėliau jis tapo musonų dievu (žr. Atharva Veda 4.15.12, kur jo prašoma lietaus, kad net varlės kvarktų prie vandens šaltinių).
Panašiai ir pasakojimai apie Indra ir Vritrą yra, be abejo, pasaulio sukūrimo mitas. Tačiau tradiciškai jis interpretuojamas kaip sausros ir lietaus kova (kaip užrašyta ir 5 a.pr.m.e. Yaska nirukta). RV 1.32.13 Vritra naudoja žaibus, griaustinį, rūką ir krušą (t.y. lietaus atributus) kovodamas su Indra. O kai Indra nugali Vritrą, žemyn pasipila Apas "vandenys". Ir čia Apus galėjo žymėti pirmapradžius vandenis. Vėliau RigVedoje 'Apas' jau nesiskyrė nuo debesų, kaip pasakojime apie bhujyu, aprašytu RV 1.116.3, kaip ašvinai išgelbsti iš okeano ar "vandenų" (RV 1.182.6). Bet RV 1.116.3 tie patys dievai gelbsti jau iš lietaus debesies (udamegha). Ir vandenys, išskaidyti saulės spindulių (RV 7.47.4) ir išnešioti vėjo, kurs yra jų draugas, tegali būti tik debesys. Panašu, kad taip kito šio žodžio reikšmė. Daugelyje sankskritiškųjų kalbų "Apas Ayan" ("vandenys eina") reiškia "lyja". Taip yra ir 2-ame "Himno varlei" posme. Be to, pagal RV 10.98.5-6 yra du okeanai: viršutinis ir apatinis. Lyja, kai dievai paleidžia viršutinį okeaną. Juk ir Zatapatha brahmana 11.1.6.1 lietaus debesys, Apas, tapatinami su okeanu: "Pradžioje, taigi, Apas buvo tapatūs su sūriuoju vandeniu (salilam)".
Šis žodis paminėtas net kelis kartus. Tiksli jo reikšmė gali padėti mums suprasti arijų gyvenimo būdo ir mąstymo pokyčius. Bendrąja prasme jis reiškia 'metai', tačiau iš pradžių žymėjo tik dešimt (Mėnulio) nėštumo mėnesių. Ir paraidžiui 'samvatsara' reiškia "apdovanotas puikiu vaisiumi ar kūdikiu" (žr. Panini 5.2.98). RV 10.87.17 tvirtina, kad "kad karvės duotų pieno, tai trunka samvatsara laiką". Vedose buvo tikima, kad karvių ir kumelių nėštumas trunka tiek pat, kiek ir moterų. Tad aišku, kad samvatsarina reiškia ne 'vienus metus', o 10 Mėnulio mėnesių. Pažvelkite ir į šiuos pavyzdžius:
Zatapatha Brahmana 11.1.6: "Tad moteris ar karvė gimdo per samvatsara".
ZB 4.5.2.4: "Tai tie 10 mėnesių, per kuriuos vaisius užauga".
KS 7.15: "Per samvatsara iš padėtos sėklos užauga jauniklis".
KS 28.6: "Per 19 mėnesių vaisius pasiruošia gimti".
KS 33.8: "Jei vaisius gimsta 6-ame ar 7-ame mėnesyje, jis miršta... per samvatsara, vienok, iš padėtos sėklos užauga jauniklis".
Tad samvatsara žymi ne visus metus, iš jų reikia išimti du varlių kvarkimo mėnesius. Be to, 7-e posme aiškiai pasakyta, kad po nakties ceremonijos (atirAtra) samvatsara diena virsta liūčių sezonu (pravrsinam babhuva). Tad atirAtra ir užbaigia samvatsara. Ir 9-ame posme sakoma, kad iš 12-a mėnesių išskiriama 'samvatsara' ir 'pravras'.
"Himno varlei" autorius matė panašumus tarp varlių ir Brahminų, praktikuojančių 'vrata' ritualą, nes
- vrata baigdavosi prasidėjus liūčių metui ir todėl mantrų dainavimas baigiamuoju naktiniu vrata metu susiliedavo su varlių kvarkimu (iš tikro kvarkimas yra kvietimas poruotis ir trunka 2 m4nesius);
- iki musonų brahminai tarsi varlės tylėdavo visą samvatsara laikotarpį, t.y. priesaika arba tylėjimo vrata atitiko varlių tylėjimą (kurs, beje, susijęs ne su jų 'vasarojimu', o poravimosi laikotarpio pabaiga).
RigVedos apeigos, čia vadinamos tiesiog 'vrata', vėliau yra žinomos kaip 'samvatsarasuttra', 'gosattra' arba 'gavam ayana', ir iš pradžių truko tik 10 mėnesių. Sayana*) savo RV 7.103.1 komentare paaiškina, kad "vrata, minima RigVedoje, yra tas pats, kas samvatsarasuttra ... samvatsara reiškia laikotarpį nuo rudens iki liūčių meto".
Oro nėštumas
Senovės Indijoje buvo tikima, kad debesys yra moteriškos būtybės ir negali lyti, savo apvaisintose įsčiose neturėdamos "lietaus vaiko" (žr. Valmiklya ramayana 4.28.3 "Dangus neša 9-ių mėnesių vaisių, gyvybės eleksyrą, kurš Saulės spinduliai pakėlė iš okeano" ir Kantalya arthazastra 2.24.7).
Be to, Varaahamihira bratsamhita turi visą skyrių garbhalaksana ('nėštumo požymiai'), kuris nieko bendra neturi su moters nėštumu, o kalba apie oro nėštumą. Ir ši idėja nėra vėlesnių laikų priedai, jos šaknys Vedose, pvz., AV 1.12.1: "Pirmasis raudonas jautis, gimęs iš placentos (jarayuja), pagimdytas vėjuotų debesų, ateina griaudėdamas su lietumi", o Vajasaneyi samhitoje 8.26-28 Apas lietaus debesys meldžiami, kad duotų vaiką po 10-ies Mėnulio mėnesių. Tokią Apas reikšmę randame ir RigVedoje, pvz, žinomos hiranya garbkasuttra 7-as posmas sako, kad "kai didysis Apas ateina, nešinas vaisiumi persmelkiančiu visa, gimdančiu agni, - jis pakyla iš ten, kaip vienintelis dieviškosios gyvybės dvelksmas".
Ir dar Hiranyagarbha iš ZB kai kuriais atžvilgiais panašus į Purušą (gimęs samvatsara pabaigoje), nes abu buvo kosminiai milžinai (RV 10.121.4, RV 10.90). Pagal AV 19.6.11, tuoj po gimimo, Puruša buvo nuplaustas lietaus vandenų: "Lietų metu jie [išminčiai] patepė Purušą, šventai gimusįjį pradžioje", nors tai prieštarauja RV 10.90.7: "Ant šventos žolės jie patepė Purušą, šventai gimusįjį pradžioje".
Gujarat džainistų ir Nevariečių kalendoriuose dangiškojo nėštumo udėja tebėra gyva. Džainistai tebešvenčia "bhadra zukla caturthl" kaip 'samvatsara' pradžią (mahaparva) ir po 10-ies Mėnulio mėnesių gimsta "lietaus vaikas" (asadha zukla šaštahl dieną). Džainistams šis vaikas yra 'Mahavlra', tad šią dieną yra švenčiama 'viešpaties Mahavlra nuslileidimas'. (zrlmahavlrasvamiprabhucyavana).
O Nevariečiai tiki, kad kartikeya kumara yra "lietaus vaikas", kurio gimtadienis švenčiamas jyestha zukla šašthl, oficialią liūčių meto pradžios sithi (sanskritu sašthi) dieną, kuri Nevariečiams yra šeštoji diena po gimdymo. Pagal 7-ojo amžiaus karaliaus Amzuvarman'o įsaką ši diena yra paskutinė šventyklų ir namų remontui, šulinių ir vandens saugyklų valymui, ruošiantis liūčių sezonui. Po jos 4-ems mėnesiams nutraukiama kultūrinė veikla ir linksmybės. Kartu svarbu pažymėti, kad Krittikas, Kumrana motinų vardai meghayanti (Taittirbya samhita) yra kilę iš debesų sininimų: abhrayanti, stanayanti, meghayanti ir t.t. Ankstyvajame Kusana mene iš Mathura Kumara motinos vaizduojamos laikančios upę/debesį. Ir net tai, kad Kumara gauna povą kaip transporto priemonę nurodo jo, kaip lietaus vaiko, kilmę.
Varlių garbinimas
Aišku, kad "Himnas varlei" sudėtas jau arijams atvykus į Indiją, kai lietus jau reiškė augmeniją, o ji - galvijus, o šie - gerbūvį ir sveikatą. Štai kodėl paskutiniame posme varlės garbinamos kaip dieviškosios būtybės, galinčios duoti galvijų ir ilgą gyvenimą. Arijai į Indiją neatnešė musonų ir neatnešė ritualų, susijusių su lietumi ir varlių garbinimu. To jie išmoko iš vietinių gyventojų.
Įdomu pastebėti, kad net šiandien Jyapus, Katmandu slėnio žemdirbiai, liūčių metu tebešlovina varles, kad šios atneštų gerą derlių. 15-ą zravana mėnesio dieną (liepa/rugpjūtis) Jyapus eina į savo fermas atlikti 'byamjanakeyu' ('duoti varlėms ryžių') ritualą (ta diena pažymėta pajcagga kalendoriuje). Jie į 4-ių molinių varlių figūrėlių įdubas (arba, jei jų neturi, suvynioja į žalius lapus) įdeda ryžių ir pupų. Po to figūrėles (ar lapus) išdėlioja keturiuose lauko kampuose ir, atsistojęs lauko centre, žvelgia į viršų ir šlovina varles Nevari kalba (priklausančia Tibeto-Burmese šeimai) 3-4 kartus tardamas: "O varlės, pernai mums atnešėte daug ryžių ir kitų grūdų. Ir šiais metais duokite jų mums gausiai". Po to jis surenka maistą, o figūrėles (lapus) palieka laukuose. Kadangi Jyapus nėra galvijų augintojai, jie prašo ne galvijų, o derliaus.
Augmenija ir plaukai
Arijai tikėjo, kad augmenija yra tapati žmogaus plaukams. Tad apie vasaros pabaigą, kai karštis išdžiovindavo visą augmeniją, Vedose sakoma, kad Agni nukirpo žemės plaukus (Taittirlya Brahmana, 1.5.6.5-6). O RV 1.164.44 tas pats rašoma panaudojant žodį 'samvatsara': "Agni nukirpo [žemės] plaukus (augmeniją) samvatsaros pabaigoje".
Kiti pavyzdžiai:
TS 7.5.25.1: "Plaukai yra augmenija".ZB 7.4.2.11: "Plaukai, nukritę nuo Pradžiapačio kūno pavirto šia augmenija".
JB 5.24: "Tikrai, augmenija ir medžiai yra plaukai".
Ir net Apaia himne RV 8.91:
5. "O Indra, tegu tos trys sritys atsigauna: mano tėvo galva ir javų (kviečių) laukai, juk ši [sritis] netoli mano pilvo.
6. Tie mūsų javų laukai ir mano kūnas ir mano tėvo galva - tepriželia pilni plaukų".
Jo tėvas nebuvo plikas, o tik laikinai nusiskutęs galvą. Taip pat ir TB 1.5.6.5-6: "Jis nusiskuto [plaukus] raudono vario skustuvu. Kai Agni nukerpa šią [žemę] po [karšto vasaros] meto, jis kerpa ją savo [liepsnų skustuvo] forma; po to ji diena po dienos darosi vis derlingesnė, nes laukiasi".
O RV 1.164.44: "Trys ilgaplaukiai (kezin) pasirodo paskirtu laiku vasaros gale [samvatsare]: vienas jų (agni) nukerpa [žemės] plaukus; vienas (saulė) apžvelgia pasaulį savo galiomis, o vieno (vėjo) atėjimas matomas, bet jis be formos".
Plaukus, aišku, kerpa agni, nes RV 10.142.4: "[O Agni], kerpi žemę kaip kirpėjas barzdą".
Net ir dabar Pietų Azijoje (ir Katmandu slėnyje) brahminai kerpa galvas šiuo metų laiku (ir net tą pačią zravana zukla purnima dieną, kai Jyapus garbina varles). Nuo RigVedos laikų metų dienų skaičiavimai daug kartų kito, tačiau liūčių meto pradžia - nežymiai.
Mokslai
Žinoma, kad upanayana buvo pirmoji mokymosi ritualo diena berniukui iš dvidža "antrąkart gimusio" šeimos. Nors vėlesni Vedų tekstai mini, kad jis buvo atliekamas pavasarį, o kiti priskiria jį liūčių metui, pvz., pagal Paraskara grhyasutra 2.10.1-2 "jie vyksta zvavani (pilnaties diena zvavana mėnesį), kai žolės želia zravano mėnesį".
Taip pat ir "Himne varlei" varlių kvarkimas sulyginamas su mokinių pratimais. Vėliau Zravano mėnesio pilnaties diena tapo viena iš dviejų dienų, kai budistų vienuoliai dalyvauja liūčių meto atsiskyrime (kita diena mėnesiu anksčiau - per asadha mėnesio pilnatį). Beveik tuo pat metu atsiskyrimą švenčia ir džainistai. Ritualas kilęs iš ankstesnių laikų, Vedų varuna praghasa ritualas šlovinant liūčių meto atėjimą buvo atliekamas arba asadha arba zravano pilnaties dieną.
Išvados
Rig-Veda buvo sukurta pereinamuoju laikotarpiu, kai arijai perėmė ankstesniąją indų kultūrą. Iš "Himno varlei" galime padaryti tokias išvadas:
- Arijai perdirbo pirminį 'samvatsara' "dešimties mėnėsių oro nėštumo", besibaigiančio "lietaus vaiko" gimimu prasidedant musonų metui, idėją;
- Kaip ir pirmykščiai žmonės jie irgi įtikėjo, kad varlės sukelia lietų, o jų kvaksėjimas yra musoninių lietų priežastis;
- Jie kirpdavo plaukus prieš pat liūčių metą, kad plaukai augtų kartu su augmenija, tapatinama su dievo Kūrėjo arba žemės Deivės plaukais;
- RigVedos studijos prasideda lietums lyjant - jos yra budistinės ir džainistinės praktikos pagrindas.
*) Sajana (Sayana, m. 1387 m.) arba Sajanačarja indų šventikas (brahmanas), mokslininkas (panditas), garsus Vedų komentuotojas, mimansos atstovas. Gyveno Vidžajanagaros imperijoje (Indijos pietuose netoli dabart. Belario). Pagrindinis jo veikalas Vedartha prakaša (Atskleistoji vedų reikšmė), kuriame jis, kartu su mokiniais ir broliu Madhava, pakomentavo beveik visas Vedų dalis. Šiuos komentarus, spausdindamas Rigvedą pateikė vokiečių indologas Maksas Miuleris ir vėliau jais rėmėsi ne vienas vėlesnis vertėjas. Tačiau naujosios vedantos atstovai Sajaną kritikuoja už perdėm pažodinį ir ritualistinį Vedų supratimą, nenuoseklų žodžių vertimą. Taip pat Sajana sukūrė veikalų, aiškinančių gramatiką, apeigas, muziką, elgesio normas ir kt. jam priskiriama per 100 veikalų.
Varlė, keičianti lytį
Patandžali. Joga sutra
Karni Mata - žiurkiška deivė
Astrologija ir visuomenė
Avesta. Vendidado knyga
Indijos filosofijos sistemos
Požiūriai į arijų įsiveržimą
Apie Tibeto mirusiųjų knygą
Indo-iranėnai ir kalba
Naktinis Vedų dangus
Beždiondievis Hanumanas
Manu įstatymai
Papročių paskirtis
Vartiklis