Rigveda
Žmogau, pasitenkink tuo, ką turi. (Rigveda)

Turinys

Apie pasaulio sutvėrimą (10.129);
Himnas dievams (10.72);
Himnas Purušui (10.90)
Himnas Indrui (1.32);
Himnas Agniui (10.12);
Nenurimstanti gulbė (10.8.18) ir
'Himnas varlei' ir jo komentarai (1997.07.20);
kiti Rigvedos ir S.M. paruošti "Vedų" tekstai


Apie pasaulio sutvėrimą (10.129)

Palyginkite kelis vertimus

Tada būties nei nebūties nebuvo,
Nei oro, nei dangaus virš jo nebuvo.
Kas gaubė ką? Ir kur? Ar kas judėjo?
Gal buvo tai vanduo, gelmė bedugnė.

Nebuvo dar mirties, nemirtingumo,
Dienos-nakties joks ženklas dar neskyrė.
Tik Viena sau be judesio alsavo,
Daugiau išvis nebuvo nieko kito.

Pradžioj tamsa apgaubus laikė tamsą,
Tik maišatis, bedugnė be skirtybių.
Visur belytė tuštuma plytėjo,
Kol Vienąjį kaitros galia pagimdė.

Pradžioj į jį surado kelią geismas,
Pirma minties tokia tai buvo sėkla.
Iš nebūties atrado kilus būtį
Išminčiai, į širdžių gelmes panirę.

Virvę skersai ištempę jie atskyrė -
Kas buvo virš jos, kas po ja paliko?
Vaisintojai ir įtempimas buvo,
Žemai - veikla, o viršuje - palaima.

Kas žino iš tikro, kas drįs paskelbti,
Kur užgimė, iš kur tvėrimas plinta?
Dievai vėliau, pasauliui esant, rados.
O jis iš kur - kas žino - prasidėjo?

Ir kaip pradžios šaltinis atsirado -
Gal pats save sutvėrė, gal - kas kitas?
Žino tik tas, kurs iš dangaus prižiūri
Pasaulį šį. O gal nė jis nežino.

Tada nebuvo dar Būties ir Nebūties,
Nebuvo oro erdvėse, dangaus virš jo.
Tai kas tada judėjo pats savaime? Kas jį prižiūrėjo?
Kas buvo tas vanduo - gelmė gilaiusia?

Nebuvo dar mirties, nemirtingumo,
Jokia riba neskyrė Dieną nuo nakties.
Tik vien Kažkas alsavo pats, nejudindamas oro,
Ir nebuvo nieko kito, tiktai jis.

Pradžioje rūką supo rūkas.
Viskas per vieną buvo susipynę.
Tas gimstantis, aiškėjantis iš (tuštumos),
Tik vienas jis buvo pagimdytas karščio.

Vos gimus (jį) užvaldė geismas,
Ir buvo tai minties pirmoji sėkla.
Būtį iš nebūties išnirusią surado
Išminčiai susimąstę, klausdami širdies.

Jie savo šventą virvę ištiesė skersai.
Ar buvo ten viršus? Ar buvo apačia?
Buvo kas apvaisino, kas prižiūrėjo.
Apačioje džiaugsmas. Viršuje - malonumas.

Kas tikrą tiesą žino? Kas ją pasakys?
Iš kur (kas) užgimė? Iš kur (tas) tvėrimas?
Nes tik paskui (pasirodė) dievai,
            kurie tvėrė (šį) pasaulį
Tai kas žino, iš kur (jis) atsirado?

Iš kur (šis) tvėrimas?
Gal jis pats save sutvėrė, o gal ne,
Stebintis (pasaulį) iš aukšto dangaus, -
Tik jis vienas žino, o gal ir ne.

S.M. vertimas

P r a d ž i o j e     (Nasadiya sukta)

Tada nebuvo neesančiojo,
Nebuvo nei esančiojo,
Žemės nebuvo, nei dangaus skliauto,
Nei to, kas būtų išorėje.
(Tada, kai nieko nebuvo), kas galėjo ką dengti,
Kur ir kieno rūpesčiu vandenys ir
    bedugnė gelmė tada egzistavo?

Tada nebuvo nei mirties, nei nemirtingumo;
Nebuvo nei nakties ženklo, nei dienos.
Tas Vienas gyvavo be išorinio dvelksmo
    savo Paties prigimtyje.
Kitko nei Jis už Jo nebuvo tada nieko.

Pradžioje buvo tamsa,
Sustiprinta tamsa, neatskiriama tamsa,
Visas šis matomas pasaulis buvo suvestas į
    savo pirmapradę prigimtį.
Šis pirmapradis pasaulis, apsiaustas     persmelkiančia galia To,
Priešais kurį medžiaginis pasaulis yra niekniekis,
    tapo Vienu (t.y., įžengė į būtį)
Dėka Jo uolaus veiklumo jėgos ir
    dvasinio užsidegimo.

Pradžioje sukilo Dieviškoji Valia.
Tai buvo pirmoji Kūrėjo minties sėkla.
Tie, kas gali regėti anapus, nukreipdami kartu
    savo mintis ir širdį,
Atranda rišančiąją grandį būties nebūtyje,
Nebūties buvimo būtyje.

Dieviškosios valios spinduliai sklido per visą pasaulį.
Jie plito apačioje ir viršuje
Ir viso to išdava buvo tai, kad gimė
    mažos ir didelės sėklas turinčios gyvos būtybės.
Kadangi Žemės būtis priklausė nuo
    Kūrėjo Dieviškosios Valios,
Medžiagos vieta buvo žemesnė už dvasios,
  kuri veikė su Dieviškąja Valia.

Kas iš tikro žino ir kas gali pareikšti
    iš kur tai atsirado
Ir kur tai pranyko?
Dieviškieji žmonės, kurie žino, gimė
Gerokai po to, kai prasidėjo Kūrimas.
Tad, kas žino, kada tai vyko?

Iš kur ši Kūryba kilo,
Kame, kas tai vykdė ar tai vyko savistoviai;
Jis, kuris yra to prižiūrėtojas aukščiausiame danguje,
Jis vienintelis žinojo
Ir vis žino iki šiol?

   
(Rig.2.129.4, kitas S.M. vertimas)

Pradžioje nebuvo nei nieko, nei ko nors,
Tada nebuvo nei dangaus, nei atmosferos viršuje.
Kas tada apsiautė visą šią visatą?
Kieno talpykloje ji buvo laikoma?
Tada nebuvo čia nei mirties, nei nemirtingumo,
Nebuvo tada nei dienos, nei nakties,
        nei šviesos, nei tamsos.
Vien tik Gyvenąs Vienintelis ramiai kvėpavo,
        išlikdamas savyje.

Tvarka atsirado iš chaoso - ir visa, kas gyva, gimė iš SALILAM (gelmės giliausios). iš vandens, kuris skyrėsi nuo kitų vandenų, kad juose nebuvo "gyvybės sėklų". Kažkas (TAD EKAM), vienur vyriškos, kitue nekatrosios giminės) alsavo jame - pagimdytas TAPAS (kosminio karščio). Geismas (KAMA) vystėsi savaime - tas jausmas apima visus jausmus, ne tik meilę (žr. prieš 2000 m. sukurtą "Kama Sutrą").

Pradžių pradžia nepažini - kažin ar kas žino tvėrimo paslaptį. Ir kažkas "stebi pasaulį" - gal dievybė, o gal tai tiesiog kosminė tvarka, priežasčių-pasekmių ratas.

Himnas Purušui, Rig.10.90


Purušas – tūkstantgalvis,
Tūkstantakis, tūkstantkojis.
Iš visų pusių apgobęs žemę,
Jis iškyla [virš jos] per dešimt pirštų.

Juk Purušas – tai visata,
Kuri buvo ir kuri bus.
Jis taip pat viešpatauja virš nemirtingumo,
Todėl, kad per aukas perauga [savo b uvimą].

Tokia jo didybė,
Ir da didesnis už ją [pats] Purušas.
Krtvirtis jo – visi tvariniai.
Trys ketvirčiai – nemirtingumas danguje.

Trim ketvirčiais pakilo Purušas aukštyn.
Ketvirtis jo vėl pasirodė čia.
Ir čia jis apsireiškė visur.
Jis išsiplėtė virš visų, kas valgo ir kas nevalgo.

Iš jo Viradžas gimė,
Iš Viradžo – Purušas.
Gimęs ėmė keltis
Viršum žemės iš priekio ir užpakalio.

Kai dievai ėmė aukoti
Ir Purušą kaip auką,
Pavasaris buvo jo aukojimo aliejus,
Vasara – malkos, ruduo – auka.

Jį kaip auką smilkino ant aukojimo šiaudų,
Purušą, pagimdytą pradžioje.
Jį aukojo dievai,
Sadhai ir rišiai.

Iš tos aukos paaukotos
Himnai ir dainos gimė;
Metrika iš jos gimė,
Ritualinė formulė taip pat.

Iš jos arkliai atsirado
Ir tie [gyviai], kurie turi dvi eiles dantų;
Jaučiai iš jos atsirado,
Taip pat ožkos ir avys.

Kaip Purušą dalijo,
Į kiek dalių jį padalijo?
Kaip jo burna, kaip rankos,
Kaip klubai, kaip kojos vadinasi?

Jo burna tapo brahmanu, 
Jo rankos radžais,
Klubai – vaišijais,
O iš padų atsirado šudrai.

Mėnulis iš [jo] dvasios gimė,
Iš akių – saulė,
Iš jo lūpų – Indra ir Agnis,
Iš kvėpavimo atsirado vėjas.

Iš bambos – oro erdvė,
Iš galvos [atsirado] dangus,
Iš kojų – žemė, pasaulio alys – iš ausų.
Taip sutvarkė pasaulį.

Jis turėjo septynis pagalius laužo aptvarui,
Triskart septyni pagaliai laužui buvo padaryti,
Kai dievai, aukodami,
Pririšo Purušą kaip aukojamą gyvulį.

Dievai auką paaukojo aukai.
Taip aukota seniausiai.
Aukų galybės persikėlė į dangų,
Kur gyvena ir dievai – sadhai.

S.M. tekstas

Aukščiausioji Būtybė - su tūkstančiu galvų,
Tūkstančiu akių, tūkstančiu kojų;
Ji apima Visatą iš visų pusių,
Ir išsiplečia virš dešimties krypčių.

Toks yra Jo didingumas, tačiau
Aukščiausioji Būtybė yra didesnė nei tai;
Visos būtybės yra tik Jo ketvirtis,
Kiti trys ketvirčiai sudaro nemirtingumą Aukščiausiame Tikėjime.

Trys Aukščiausiosios Būtybės ketvirtadaliai išlieka abstraktūs (atitraukti nuo medžiaginio pasaulio),
Viena ketvirtoji dalis pasirodo vėl ir vėl,
Ir, įgijus įvairiausias formas, ji persikelia
Į gyvąjį ir negyvąjį pasaulį.

Dėka Aukščiausiosios Būtybės dieviškos galios
Atsirado ši sparčiai besikeičianti visata (Virat);
Visatos vystymosi eigoje atsirado žemė ir kitos tinkamos gyvenimui planetos;
Be to, ir sielos pasireiškė gyvų būtybių pavidalu, ir taip prasidėjo gyvenimas.

Atsiradus kintančiajai visatai,
Pirmapradė medžiaga buvo pritaikyta pirmykštėms veikloms.
Taip prasidėjo pasikeitimai pirmapradės medžiagos smulkiausiųjų dalelių sandaroje.
Šioje milžiniškame visatos pasišventime buvo pagamintos gyvybės palaikymui reikalingosios turiningosios formos,
Taip pat ir augmenija, javai, vaisiniai augalai, gėlės ir gydomosios medžiagos, stiprinančios jėgas, prailginančios gyvenimą.
To dėka tapo įmanomas gyvūnijos suklestėjimas.

Visatos kūrimo eigoje buvo atskleistos
RigVeda, SamaVeda, JadžurVeda ir AtharvaVeda.

Visatos kūrimo eigoje pradėjo gyvuoti trys gyvulių rūšys.
Naminių gyvulių grupei priklausė keturi gyvulių tipai.
1. arkliai, asilai ir kt., kurie turi du dantų rinkinius: viršutinį ir apatinį.
2. karvės, 3. ožkos, 4. avys. Šie trys turi tik apatinį dantų rinkinį.

Dėka savo pranašesnių mastymo galių, žmogus pripažįstamas
Pažangiausiuoju iš visų gyvų būtybių,
Kurios atsirado visatos kūrime.
Tarp jų taip pat buvo ir tokie, kurie pasižymėjo dieviškomis savybėmis
Susilaikantieji, atsiskyrėliai, išminčiai,
Gerai išmanantieji Vedų žinias,
Kurie įtemptai svarsto apie tai, kaip suvienyti ir sutvarkyti, sutelkti visuomenę.

Visa žmonių rasė buvo įsivaizduota vienos žmogiškos būtybės pavidalu.
Keletas iš klausimų buvo:
Į kiek dalių ši žmogaus sampratos visuomenė buvo padalinta?
Kokia buvo burna ? kokios rankos ?
Kas išreiškė šlaunis ir kokios buvo pėdos ?

Šioje žmonių visuomenės kaip žmogaus sampratoje ypatingai protingieji Bramanai (dvasininkai) buvo laikomi burna,
Tuo tarpu, Kšatrijai, kurie buvo valdytojai ir kariai, išreiškė rankas.
Vaišijai, kurie buvo amatininkai, prekybininkai ir žemdirbiai, atitiko pilvo sričiai ir šlaunis,
Tuo tarpu kai visuomenės Šudrai buvo susiję su šios žmogaus sampratos visuomenės kojomis.

Paaiškinimai

Purušas – kosminis gigantas, iš kurio kūno dievai sutvėrė pasaulį. Pagal indus, tai vienas dievas trijuose asmenyse: kaip Brahma kuria pasaulį; kaip Višnus jį saugo; kaip Šyva griauna. Be to, jis laikas nuo laiko tampa Valytoju, kad iškuoptų žemėje susikaupusį blogį. Tai jis ta žuvis, kuri praprotėvį Manu išgelbėjo nuo Tvano,; vėžlys, padėjęs dievams iš okeano išgauti stebuklingą amritos gėrimą; šernas, iš vandens ištraukęs žemę, o taip pat Rama, Krišna, Buda ir kiti avatarai. Dešimtasis įsikūnijimas būsiąs Kalkinas, pasirodysiantis šios visatos žūties akimirką.

Purušas tapatinamas su pirmaprade materija, ir kurios visa tveriama. Keičiasi tik formos, bet esmė išlieka.

Atseit, visata sudaryta iš ketvirčio materijos, o likusi dalis dvasinė. Tad pasaulis tėrą maja, - trumpalaikė iliuzija.

Viradžas – Purušo pirmapradiškumas, beformė būsena.

Kurti su tikslu pradėta vėliau, iš kažkur atsiradus dievams, ėmusiems pertvarkyti pirminę materiją (Purušą), egzistavusią savaime.

O kas pagimdė Purušą – nėra aiškinama.

Kastų buvimo pagrindimas.

7, 21 – šventi vedų skaičiai.

Išminčiai (rišiai, sadhai, samanai) po mirties tampa dievais.

Himnas dievams (10.72)

Dievų gimimą mes nūnai
Pašlovint norim skelbdami,
Kad juos pažintų ateity
Tie, kur klausysis šių giesmių.

Brahmanaspatis nukalė
Visa it kalvis ugnyje.
Senų dievų laikais būtis
Išsirito iš nebūties.

Senų dievų laikais būtis
Išsirito iš nebūties.
Pasaulio šalys užgimė
Vėliau iš jos tarpukojo.

Pasaulis iš tarpukojo,
O iš pasaulio - šalys jo.
Aditė, Dakšą gimdžiusi,
Pati jo buvo kūdikis.

Pirma Aditė radosi,
O Dakšai, tavo ji dukra,
Paskui tik užgimė dievai,
Nemarūs ir palaiminti.

Kai vandeny stovėjote,
Dievai, viens kito laikėtės.
Nuo Jūsų lyg nuo šokančių
Pakilo dulkių debesis.

Kai, stebukladariai dievai,
Užpildėte visas šalis,
Sūrją iškėlėte aukštyn,
Kurs buvo jūroj paslėptas.

Aditės sūnūs aštuoni,
Kur iš jos kūno užgimė -
Septynis vedės pas dievus,
Martandą sviedė nuo savęs.

Aditė jų septynetą
Į pirmą amžių atvedė,
Martandą mums ji atnešė,
Kad gimtų jis ir mirtų vėl.


Apie Rigvedą

Tai pats seniausias (iš keturių) Vedas (žodis "Veda" reiškia "žinias, žinojimą"), datuojamas 2 tūkst. pr.m.e. pabaiga arba 1 tūkst. pr.m.e. pradžia, (t.y. iki didžiojo Bharata karo, vykusio apie 900 m.pr.m.e.) tad yra vienas seniausių Žmonijos kūrybos palikimas. Jis, kaip ir kiti Vedai, buvo parašytas Sanskrito kalba, kurią į Indiją atnešė arijų gentys, sugriaudamos ankstesnę Harapos civilizaciją (kitą nuomonę rasite šiame straipsnelyje).

Himnai yra laikomi šventais ir juose negalima pakeisti nė vienos raidės ar tarimo intonacijos. Todėl jis išliko beveik nepakitęs.

Indiškoji tradicija laiko Vedas sruti, t.y. apreikštomis (arba išgirstomis) Riši arba išminčiams, o dabartinė versija buvo iškraipyta pereinant į Kalijugos amžių. Skiriamos keturios Vedos: Rigveda, kurioje vyrauja himnai dievams, Jadžurveda (magiškos formulės - jadžus), Samaveda (liturginės sama melodijos), Atharveda (maldos, burtai - atharva).

Be Vedų Indijos literatūra dar turi brahmanus (religinių apeigų komentarus), aranjakus (žynių-brahmanų vaidmens aiškinimas), upanišadas (slapruosius apreiškimus, kuriuose apmąstoma kiti kūriniai; apibendrinamas supratimas apie būtį, pažinimą, tobulėjimą).

Rigvedos himnai (viso 1028) dažniausiai yra skirti šlovinti dievams ir arijų pergalėms prieš dasus. Arijai panaudojo savo karinį pranašumą (dažnai himnuose minimi ir šlovinami arkliai bei karo vežimai, o taip pat ietys, lankai bei strėlės) ir kovinį išprusimą plėšiant žemdirbių kaimus ir dasų miestus. Jie į Indiją atnešė naują patriarchalinę šeimą ir kario kultą. Rigvedoje minimi susirinkimai greičiausiai buvo sudaryti iš karių elito ir turėjo įtaką karaliams bei genčių vyriausiajam šventikui (purohita).

Sugrįžimas į pradžią

Praleisti paaiškinimus


Paaiškinimai
Apie pasaulio sutvėrimą
Pirmiausia nuo kaitros susidarė visatos gemalas, kuriame išsiskyrė du - vyriškas ir moteriškas - pradai, iš kurių gimė visata. Olandų vedologo F.B.J. Kioiperio nuomone, šis mitas galėjo kilti iš žmogaus prenatalinių apvaisinimo prisiminimų, kuriuos pasiekė išminčiai, panirę į savo širdžių gelmes.

"Rigvedoje" pateikiama įvairių versijų, kaip buvo harmonizuotas Chaosas. Kai kas versijų įvairovę aiškina tuo, kad tai vyko keletą kartų, kad amžinas Chaosas (ar jo dalis) daug kartų dėl subjektyvių priežasčių cikliškai keitė savo formą virsdamas Kosmosu, o išbaigęs savo būtį vėl dėl tų pačių subjektyvių priežasčių (o gal dėl to, kad kuriančios jėgos nepajėgė atsispirti Chaoso egzistencijai) vėl virto Chaosu. Pagal indus, Chaosas pirmiausia užvaldo atskirus žmones, vėliau bendruomenę. Todėl ypatingą dėmesį reikia skirti individui, kuris yra svarbiausias pasaulio sąrantoje. Bendruomenės paskirtis - išlaikyti sąlygas užtikrinančias Kosmoso egzistavimą.

Himnas dievams
Mitas atspindi kelias pasaulio sutvėrimo teorijas.

1) "Kad juos pažintų ateity", t.y. kitame visatos cikle - jugoje;
2) Brahmanaspatis arba Brihaspatis - maldos ir aukojimo apeigų dievas; Brihaspatis - Jupiterio planeta
3) "Pasaulio šalys užgimė iš jos tarpukojo.", - t.y. iš būties (Aditės) pirmapradžio chaoso dievų motinos. Ji pagimdė dievus, vadinamus Adičiais.
4) Dakša - "galia", "jėga" arba vyriškasis Visatos pradas, šeštasis Aditės sūnus, - savo tėvo, kosminės jėgos, įsikūnijimas;
Skaitykite mitą apie Dakšos aukojimą
5) Sūrja - Saulės dievas, riedantis per dangų švytinčiame vežime.;
6) Martandas arba Vivasvatas - "mirtingojo kiaušinis', paukštis, Saulės dievas.
7)Jugos - pasaulio eros, trunkančios daugelį milijonų metų. Iš viso buvo 4 jugos: Satjajuga (aukso amžius, trukęs 1.728.000 metų), Trėtajuga (sidabro amžius, trukęs 1.296.000 metų), Dvaparajuga (vario amžius, trukęs 864.000 metų) ir Kalijuga (geležies amžius, trunkantis per 432.000 metų), - pats blogiausias, apimantis ir mūsų laikus. Visos jugos kartu sudaro Mahajugą (didžiąją jugą), kuri trunka 4 320 000 metus. Daugiau >>>>>

Grįžti prie Himno Dievams pradžios


Himnas Indrui (1.32)

Palyginkite du vertimus
Didvyrio Indro žygdarbius giedosiu-
Ką vėzdavaldis nuveikė pirmiausia:
Angį nukovė, vandenis paleido,
Pervėrė uolų dubenį, suskaldė.

Angį nukovė, gulintį ant kalno,
Dangišku vėzdu, Tvaštaro darytu.
Mūkiančiom karvėm nuo kalnų skubėjo
Srautai ir plūdo tiesiai vandenynan.

Nartus it jautis somą pasirinko,
Iš trijų šventų taurių gėrė sultis.
Tada dosnusis stvėrė griausmo vėzdą
Ir pirmagimį angių nudaigojo.

Kai smogei angių pirmgimiui, o Indrai,
Klastas gudriųjų pergudravęs šauniai,
Saulę ir dangų pagimdei, ir aušrą,
Ir jau varžovų niekur tau neliko.

Indras nukovė Vritrą, tą bepetį
Priešą, sunkiuoju jam vėzdu užtvojęs.
Kaip medžio kamblys, kirvio nugenėtas,
Šliužas jau tyso paslikas ant žemės.

It girtas karys iššūkį jis metė
Didžiavyriui, kurs tirštą somą geria,
Bet baisaus ginklo atremt neįstengęs,
Indro varžovas guli sudaužytas.

Kvietė berankis ir bekojis Indrą,
Šis trenkė savo kuoka jam į kuprą,
Jaučiu norėjęs būti Vritras drybso
Išromytas, po lauką išdrabstytas.

Per tįsantį it meldai iškapoti
Patvinę Manaus vandenys čiurlena.
Vritro galybė ką sukaučius laikė,
Pėdos tų dabar angies kūną trypia.

Ir Vritro motė gyvasties neteko.
Indras sviedė į ją galingą ginklą.
Motina viršuj, apačioj sūnus jos -
Danu kaip karvė guli prie veršiuko.

Tarp nestygstančių, neramių srovelių,
Žvitriai bėgančių, slepiasi jo kūnas.
Vandenys plauna slaptą Vritro vietą.
Indro varžovas tamsumon prasmego.

Daso moterys - vandenys - stovėjo
Saugomi angies - tartum Panių karvės.
Angą vandeniui, aklinai užtvertą,
Indras atvėrė, kai nukovė angį.

Žirgo uodega tu tapai, o Indrai,
Kai jis per strėlę smogė tau, vienvaldi,
Karves užgrobei, somą atkovojai,
Septynias upes bėgt laisvai paleidai.

Nepadėjo jam nei žaibai, nei griausmas,
Kruša nei miglos, kuriom apsisupo,
Indrui ir angiui žiauriai susigrūmus,
Dosnusis visam laikui nugalėjo.

Kokį išvydai keršytoją, Indrai
(Širdis žudiko prisipildė baimės),
Jog devyniasdešimt devynias upes tu
Lyg pabaidytas sakalas praskriejai?

Indras valdovas to, kas juda, stovi,
Žvėris, galvijus laiko vėzdavaldis,
Visiems gyviesiems vienas viešpatauja,
Tartum ratlankis, stipinus apjuosęs!

Indros didvyriškus žygius aš noriu pašlovinti:
Pačius pirmuosius, kuriuos atliko nešiojantis vėzdą.
Jis užmušė drakoną, jis iškalė skyles upėms,
Jis perkirto kalnų keteras.

Jis užmušė drakoną, rymojusį ant kalno.
Tvaštaras jam ištekino stambų vėzdą.
Kaip mūkiančios karvės [prie veršiuko], skubėdami,
Tiesiai į jūrą bėga vandenys.

Įniršęs kaip jautis, jis išsirinko somą.
Per šventę trikadruko jis prisigėrė išspausto somo.
Dosnusis čiupo svaidyklę-vėzdą.
Jis užmušė jį, pirmagimį drakonų.

Kai tu, Indra, užmušei pirmagimį drakonų
Ir pergudravai gudrybę gudročių,
Ir pagimdei saulę, dangų ir ryto žarą,
Tada jau tikrai nebeturėjai varžovo.

Indra užmušė Vritrą, patį aršiausią priešą bepetį,
Vėzdu - nepaprastu ginklu.
Kaip [medžio kamienas], [kurio] šakos apkapotos kirviu,
Drakonas drybso, prigludęs prie žemės.

It netikša karys, apsvaigęs nuo gėrimo, jis išsikvietė
Didįjį herojų, įveikiantį jėga [jėgą], geriantį antro spaudimo somą.
Jis neišlaikė išbandymo ginklu:
Jis nugalėtas, netekęs nosies nuo smūgio; Indros priešas.

Bekojis, berankis kovojo su Indra.
Tas trenkė jam vėzdu į pakaušį.
Pagyrūnas, norėjęs atstoti jautį,
Vritra guli suplėšytas į gabalus.

Per pasliką, [taip], kaip per sumaigytą nendrę,
Teka putodami Manu vandenys.
Tie, kuriuos Vritra laikė sukaustęs savo didybe, -
Prie jų kojų dabar drybsojo drakonas.

Tos, kurios sūnus buvo Vritra, gyvybės jėga silpo.
Indra užmetė ant jos mirtiną ginklą.
Viršuje buvo gimdytoja, apačioje - sūnus.
Danu gulėjo, kaip karvė su [savo[ veršiu.

Tarp nestojančių, nerimstančių
Vandens srovių paslėptas kūnas.
Vandenys plauna Vritros slėptuvę.
Indros priešas nugrimzdo į gilų rūką.

Dasos žmonos, saugomos drakono, - vandenys
Tvyrojo sukaustyti kaip karvės Pani [jėga].
Vandens tekėjimą, kuris buvo užkimštas,
Jis išlaisvino, kai užmušė Vritrą.

Arklio plauku pavirtai tu, o Indra, tą kartą;
tai jis sudavė tau, Vienintelis dieve;
Tu užvaldei karves, tu užvaldei somą, o herojau!
Laisvėn paleidai septynias sroves.

Nepadėjo jam nei žaibai, nei griaustinis,
Nei lietus ir kruša, kurią jis bėrė.
Kai Indra kovojo ir drakonas,
Visiems laikam nugalėjo dosnusis.

Bet ką išvydai tu, o Indra, kas užstojo drakoną,
Kad tavo, žudiko, širdyje užgimė baimė,
Kad skriedamas per 99 sroves,
Tu puolei į erdvę kaip pabaidytas erelis.

Indra - valdovas visko, kas juda [ir] nejuda,
Beragio ir raguoto, jis laikantis rankoje vėzdą.
Tai jis kaip karalius valdo tautas.
Kaip ratlankis rato stipinus, taip jis [viską] laiko.



Paaiškinimai

1) Indras - griausmo, karinės galios dievas-didvyris, geriantis somą ir atliekantis žygdarbius. Šiame himne šlovinamas svarbiausias jo žygdarbis - pergalė prieš demoną Vritrą, kuris laikė sukaustęs gyvybės vandenis. Įvairiuose pasaulio lygiuose mito prasmė kitokia: atmosferoje - žaibas trenkia į debesį ir pasipila lietus; kosmogonijoje - Indro vėzdas smogia į kalną, plaukiojantį kosminiuose vandenyse ir juos išlaisvina, o taip pat saulę, aušrą, - taigi sutveria pasaulį. (paskaitykite ir kitą trumpą aiškinimą, o taip pat kito Rigvedos himno ištrauką)

2) Angis Vritras - pasipriešinimas, inercija (pažodžiui - Kaištis). Jis laikytas sausros demonu (asuru). Vedose dar vadinamas Ahi (angis). Jo valdžioje buvo griaustinis, žaibai, kruša.
Pasaulio pradžioje Vritra laikė pagrobęs visus pasaulio vandenis. Tvaštaro namuose Indra išgėrė somos, gavo žaibą (vadžrą) ir nukovė Vritrą, taip išlaisvindamas vandenis (pagal Vedas, upės [vandenys] tekėjo ne tik žemėje, bet ir danguje). Iš Vritros kaukolės Indra pasidarė taurę.

3) Tvaštaras - dievas demiurgas, visų daiktų kūrėjas.
Indros epitetas Vairin, nešiojantis vėzdą. Kai kuriuose variantuose, jį jam padovanojo Kavja Ušanas, Brahmos vaikaitis, tapęs asurų (gamtos jėgų įkūnytojų) vyriausiuoju žyniu ir globėju. Vadžra vaizduojama auksinė arba geležinė, su keturiais ar šimtu kampų, disko formos, vėliau kryžminė. Kai kas tikina, kad tai ne žemiškos kilmės ginklas, o kosmoso įnagis, kurį Indra gavo iš ateivių [žr., nežemiškos Indijos technologijos].
4) Somas - šventas augalas ir svaiginančios jo sultys, o taip pat vienas svarbiausių Rigvedo dievų, tarpininkas tarp žemės ir dangaus, susijęs su mėnuliu. Somo sultys būdavo aukojamos dievams, ypač Indrui.
Geriantis antro spaudimo somą - žr. apie tai somos kilmės interpretaciją.
5) Maghavanas - "dosnusis", dažnas Indro epitetas.
6) Klastas gudriųjų - t.y. asurų, kurie pasižymėjo gudrumu.
7) Jaučiu norėjęs būti - jautis yra šaunumo ir galios, ypač seksualinės, simbolis.
8 Manus - pirmasis žmogus, kurio laikais vyko tvanas.
9 Vritro motė - t.y. Danu, Dakšos dukra.
10 Dasas - bet koks priešas - demonas ar ne-arijas - šiuo atveju Vritras.
11 Panių karvės - demonai, pagrobę šventąsias karves, kurias atkovojo Indras.
12) 99 - šventas skaičius.
13 Širdis žudiko prisipildė baimės - Vritro žuvimas turėjo kosminių pasekmių, kurių išsigando net pats Indras.

Pereiti prie Himno Indrui pradžios


Sugrįžimas į pradžią
Sugrįžimas prie S.M. ruoštų "Vedų" tekstų pradžios
Pereiti prie Himno Agniui

Sankhjos sutros
Bhadža govindam
Katha upanišada
Senieji sankskrito raštai
Jugos – kosmologinės eros
Džainizmo filosofinės prielaidos
O. Schrader. Arijų religija
'Himnas varlei' ir komentarai
Kaip suprantu indų filosofiją?
E. Blavatskaja. Skaičius septyni
Adivasi kultūra ir civilizacija
Amžinojo gyvenimo siekis
Skaičių simbolika Vedose
Patandžali joga
Aukso amžius

Mitologijos skiltis
Vartiklis