Adivasi kultūra ir civilizacija. Vartiklis

Adivasi (kas hindi kalba „vietiniai gyventojai“) tradicijos ir praktikos persmelkia visus Indijos kultūros ir civilizacijos aspektus, nors tai plačiojoje visuomenėje retai kada suvokiama, o mokslininkų nepakankamai įvertinama.
1950 m. Indijos konstitucijoje dauguma adivasių grupių nurodytos kaip reikalingos socialinio ir ekonominio vystymo. Nuo tada jos vadinamos „Sąrašinėmis gentimis“ (tokių genčių Indijoje pripažinta 645). Adivasiai nepatenka į hinduistinę kastų sistemą. 21 a. pradžioje jiems priklausė per 84 mln. gyventojų (apie 8,5%), daugiausia Arunačal Pradešo, Mizoramo ir Nagalando valstijose. Didžiausios grupės yra bilų, mundų ir santalų.

Adivasiai (sanskr. pirmieji gyventojai) - apibendrintas sanskrito žodis skirtingoms vietinių genčių grupėms įvardinti (kaip švelnesnis, nei britų kolonizatorių naudoti aborigenai ar gentys), 19 a. 4-me dešimtm. įvestas politinių aktyvistų. Terminas taip pat panaudojamas ir kai kurių kitų etninių mažumų atžvilgiu. Kai kur panaudojami ir kiti žodžiai, pvz., vanavasi („miškų gyventojai“), girijan („kalnų žmonės“) ir kt. Jie Indijoje įtraukti į „Sąrašines genčių“ sąrašą, kuriame yra 645 gentys.
Dauguma indoeuropiečių ir dravidų kalbomis kalbančių Indijos tautų adivasiams nepriklauso; išimtį sudaro tik Himalajų priekalnių indoeuropiečiai pahariai („kalniečiai“; pvz., džaunsariai, bhoksai, tharai) bei smulkesnės dravidų tautos (čenčai, gondai, khondai, kamarai, todai, irulai). Nemažai adivasių priėmė plačiai vartojamas aplinkines kalbas, bet išlaikė savo savitą kultūrą (pvz., bandžarai, bhilai), tačiau dauguma adivasių priklauso kitoms kalbinėms grupėms. Turi savą literatūrą, kuriamą per 100 kalbų.

Nors paplitę legendos apie budizmo kiltį užgožia jo pradinį įkvėpimo šaltinį, žinoma, kad Buda savuoju visuomenės modeliu rinkosi Indijos senųjų genčių (arba Adivasi) bendruomenę. Jis matė, kad jose nebuvo skurdą sukeliančios privačios nuosavybės, nebuvo ir kastų diskriminacijos. Ankstyvosios budistinės sanghos pabrėžė lyčių lygybę ir pagarbą visiems jų nariams. Tuo pačiu ir daugelis gentinių respublikų išlaikė nemažai socialinės lygybės aspektų.

Adivasi bendruomenė buvo grindžiama lygybe, taikoma visoms gyvybės formos, tame tarpe ir augalams bei medžiams. Buvo giliai įsišaknijęs suokimas apie gilius gamtos ir bendruomenės sąryšius. Žmogus buvo labai gerbiamas už savo indėlį tenkinant socialines reikmes, tačiau tik tol, kol jas atlikdavo. Žynys labai gerbtas religinių apeigų metu, tačiau šioms pasibaigus buvo lygus kitiems. Tai užtikrino, kad joks asmuo ar maža grupelė iškiltų aukščiau už kitus.

Tačiau genčių bendruomenės jautė vis didesnį pinigais paremtos ekonomikos spaudimą. Prekybos užtikrinimui jos sukūrė labai išvystytą garbės (gero vardo) sistemą. Už žalą geram vardui ar apgaulę gentis griežtai bausdavo. Toks asmuo ir jo šeima tam tikram laikui netekdavo teisės dalyvauti genties renginiuose. Tačiau išorės prekeiviai neretai pasinaudodavo tokiu patiklumu ir duotų pažadų laikymusi.

Gentis veikė daugelis veiksnių: prekybos plėtra, kariniai įsiveržimai į genčių teritorijas, brahminų apsigyvenimas gentyse. Buvo bandoma svarbiausius asmenis įtraukti į „vyraujančią“ hindi bendruomenę. Tad daugelis genčių bendruomenių įsitraukė į hindu visuomenę kaip džatis (arba kastos), o pasipriešinusios buvo nustumtos į kalnuotas ar miškingas sritis. Blogiausiu atveju, nugalėtos gentys buvo visuomenės paribiuose ir diskriminuojamos kaip esantys „už kastų“ arba „neliečiamieji“. Tačiau diferenciacijos procesai gentyse su laiku irgi skatino jas jungtis į hindi visuomenę – nepatiriant prievartos. Tarkim, centrinėje Indijoje valdančios dinastijos iškilo iš gentinės aukštuomenės.

Bet kuriuo atveju, genčių dievybės ir papročiai, mitai ir daugybė apeigų buvo absorbuoti į hindu visuomenę – ir dabar sutinkami tame, kas vadinama induizmu. Pvz., labai paplitusi „vratas“ praktika (t.y. pasninkavimo siekiant norų išsipildymo ar dvasiniam apsivalymui) irgi yra Adivasi kilmės – kaip Šyva ir Kali, Krišna ir Ganeša. 8 a. genčių miškų ir derlingumo deivės tapo adaptuotos kaip Šyvos žmona. Ganeša susijęs su įtakinga dramblių mokytojų gentimi, - įtrauktas į hindu visuomenę sudievinant jų totemą. Be to ir daugelis brahminų gotrų (giminių, tokių kaip Kašijapai) kilo iš genčių totemų (pvz., Kačhapa – vėžlys). Radžastane valdytojai pripažino [Adivasių] Bhilų vadus, o šie reikalavo, kad jų vaidmuo būtų pagrindinis kai kuriose apeigose.

Indijos regioninės kalbos, tokios kaip orijų, maravų ar bengalų, išsivystė susiliejus genčių kalboms su sanskritu ar pali ir praktiškai visos Indijos kalbos yra paėmusios žodžių iš Adivasi kalbų. Į hindi tradicijas perėjo ir Adivasi muzikos instrumentai, tokie kaip bansuli (pučiamasis) ir dholas (mušamasis), pasakos, šokiai ir sezoninės šventės. Adivasi indėlis juntamas ir žemdirbystės vystymuisi: pakaitinė sėjomaina, derlingumo padidinimas pakaitomis leidžiant dirvoms dirvonuoti ir panaudojant ganyklos. Orisos adivasiai išvedė įvairias ryžių veisles.

Adivasiai gerai žinojo augalus ir jų taikymą gydymo tikslams, kas tapo didele paskata ajurvedos vystymuisi. Nustatyta, kad Adivasi žinojo apie 9000 augalų rūšių, iš kurių apie 7500 naudota žmonių ir gyvūnų gydymui.

Vidurio Indijoje iš Adivasi bendruomenių išsivystė savi valdžios klanai. Ankstyvoji Gondo karalystė^*) pasirodė maždaug 10 a. ir Gondo radžos įstengė išlaikyti santykinę nepriklausomybę iki pat 18 a., nors buvo priversti paklusti Mugalo imperijai. Šiaurinė Garha-Mandla karalystė išsiplėtė aukštutiniame Narmada slėnyje ir aplinkiniuose miškinguose rajonuose. Deogarh-Nagpuro karalystė dominavo Wainganga slėnyje, o pietinis Čanda-Sirpuras užėmė teritoriją aplink Wardha.

Džabalpuras buvo vienu pagrindinių Garha-Mandla centrų ir, kaip ir kitos sostinės, turėjo didelę tvirtovę bei rūmus. Gondo karalystėje gausu šventyklų ir rūmų su puikiais raižiniais ir erotinėmis skulptūromis (žr. pvz., apie Kadžuraho šventyklas). Gondo valdantieji klanai palaikė glaudžius ryšius su Čandelos valdančiais klanais ir abi dinastijos bandė išsaugoti savo nepriklausomybę nuo Mogulo imperijos sudarinėdamos taktinio pobūdžio sąjungas. Džabalpuro Rani Durgavati gavo legendinę šlovę žūdami mūšyje prieš Mogulų invaziją. Nagpuro miestą Gondo Radža pastatė 18 a. pradžioje.

Britams užvaldžius rytinę Indiją, labiausiai jiems priešinosi būtent Adivasi gentys, dabartinių Džharkhando, Čhatisgarho, Orisos ir Bendarijos teritorijose. Čia nuolat kildavo stiprūs sukilimai. Tačiau 1865 m. miškų reguliavimo įstatymas įgalino britų vyriausybę bet kurią miškais apaugusią sritį paskelbti priklausančią vyriausybei ir ją valdyti. Adivasi neteko jokių teisių į jas. O 1871 m. britų vyriausybė išleido Aktą dėl kriminalinės genčių veiklos, leidusį besipriešinančias grupes (kaip adivasius) laikyti kriminaliniais nusikaltėliais.

Nepaisant adivasių aktyvios kovos prieš britus, Indijai iškovojus nepriklausomybę, adivasiai (kaip ir dalitai) buvo palikti nuošalyje. Kyla ir naujos problemos. Nuo 1947 m. gyventojų skaičiui patrigubėjus, didėja poreikis žemės resursams. Daugybė adivasių buvo iškelta iš gimtųjų vietų dėl korumpuotų valdininkų pasirašytų nuomos kontraktų, prieštaraujančių adivasių teisėms, kurias numato Indijos konstitucija.

^*) Gondvana - Indijos regionas, kuriame gyveno gondi tautos. Pavadinimas kilęs iš senovinio Gondvanos žemyno, nes būtent čia buvo pirmiausia ištirtos seniausios to žemyno uolienos (Odišos valstijoje). Gondžiai buvo išplitę po visa vidurio Indiją, tad nėra tikslių regiono ribų. Vis tik, pagrindinės regiono dalys apimtų Maharaštros rytinį Vidarbha regioną, kai kurias Madhya Pradešos sritis (šiauriau) ir dalį vakarinio Čhatisgarho. Klimatas karštas ir apysausis. Didesnė dalis apaugus miškais, įsteigiti keli parkai, tarp jų ir tigrams.

Gondžių yra apie 11 mln. Jie kalba gondi kalbos (artimos telugų) dialektais, priklausančiais dravidų kalbųⁿ¹⁾ šeimai. Dar visai nesenai vertėsi degimine žemdirbyste (ugnimi išvalant vietą sklypams), medžiokle ir miško gėrybių rinkimu.

Gondžiai laikosi koyapunem (gamtos jėgomis besiremiančio tikėjimo).Taip pat garbina ir induizmo dievus. Jie sienas išpiešia vietos augalų, gyvūnų ir dievų atvaizdais – tam naudodami natūralias medžiagas. Mistiką jiems suteikia taškai ir linijos. Jie skirti gamtos jėgų pašlovinimui, o taip pat apsaugai nuo blogio.
Stebina, kad gondžiai nuo seno turi daugelį astronominių idėjų, kurių dauguma susiję su laiko skaičiavimu ir kalendoriumi.

Regione gyvavo kelios karalystės, valdomos gondžių karališkų šeimų. Pirmoji paminėta 1398 m., kai teigta, kad Narsingh Rai valdė visas Gondvanos kalvas. 14-18 a. gyvavo bent trys gondžių karalystės: Garha-Mandla užėmė Narmada aukštupio slėnį; Deogarh-Nagpur’as užėmė Kanhano ir Wainganga slėnius, Čanda-Sirpur’as užėmė dabartinius Čandrapuro, Gadčirolio, ir Adilabado rytų rajonus.

Vis dar vyksta judėjimai prieš esančią politinę struktūrą. 2014 m. įsikūrė Gondvana pradža partija, reikalaujanti naujos Gondvanos valstijos vietiniams gyventojams.

ⁿ¹⁾ Dravidų kalbos - apie 85 kalbas apimanti kalbų šeima. Jos vartojamos pietų ir kitose Indijos srityse, Šri Lankoje, Pakistane bei aplinkiniuose kraštuose; jomis kalba per 200 mln. žmonių. Ryšys su kitomis kalbų šeimomis nenustatytas, mėginama jas sieti su senovine elamitų kalba, tačiau paskutiniai tyrimai nerodo giminingumo; kai kurios kalbos mažai ištirtos. Žinomesnės jų yra tamilų, telugų, malajalų ir kanadų kalbos.