Ištakų beieškant

Indo-iranėnai ir kalba  

Kadaise, tiksliai nežinoma kada, buvo grupė, kalbėjusi proto-indoeuropiečių kalba. Per du šimtmečius mokslininkai bando nustatyti vietą ir laiką, bei rekonstruoti tą kalbą. Archeologas C. Renfrew‘as (1987) įsitikinęs, kad ji buvo Anatolijoje maždaug 7000-6500 m. pr.m.e., o jos išplitimas įvyko dėl pažangesnės technologijos: žemdirbystės. Lingvistai T.V. Gamkrelidzė*) ir V.V. Ivanovas (1984, 1995) juos atkelia arčiau Kaukazo ir keliais tūkstantmečiais vėliau. J.P. Mallory ir V. Mair'as**) (2000) sutinka su 5-4 tūkstm. pr.m.e. data, bet kelia į Ponto-Kaspijos stepes.

Tačiau sutariama, kad toji grupė skilo į dvi pagrindines dalis: viena migravo į vakarus, Europą, ir ėmė kalbėti indoeuropiečių kalbomis, o kita į rytus, Euraziją, ir ėmė kalbėti indo-iranėnų kalbomis. Vėliau pastaroji skilo į iranėnų (Irano-iranėnų, Pakistano-baluchų, Afganistano-puštunų ir tadžikų) ir vediškąsias arba indo-arijų kalbas (hindi ir daugelis susijusių).

C. Renfrew‘as spėjo, kad indo-iranėnų kalbos prokalbę galima rasti Ukrainos Kukuteni-Tripolio kultūroje, iš kur į rytus ji ėmė plisti po 3000 m. pr.m.e. priežasties nenurodo, nors mano, kad ji nesusijusi su jojimu ant žirgų, kurio atsiradimą priskiria 2 tūkst. pr.m.e. pabaigai. Persikėlimą į Indijos pusiasalį priskiria maždaug 1700 m. pr.m.e. siedamas su „elito dominavimo“ hipoteze (vietinių gyventojų valdymas karo vežimų „elito“), kaip nurodoma Rigvedoje.

Migracija (lydima etninių, kalbinių, rasinių ir kultūrinių esybių susiliejimo) kaip pagrindinis socialinių pokyčių veiksnys įprastas rusų archeologų aiškinimuose (E. Kuzmina, 1994; V.P. Aleksejevas, 1967, 1986, 1989; P. Malaspina ir kt., 1998; M.I. Vojevoda ir kt., 1994). Skeletų liekanos Baktrijos Margianoje palygintos su Harapos civilizacija, nutariant, kad jos gana skiriasi (B. Hemphill ir kt., 1995). Šie tyrinėtojai mano, kad genai slinko iš vakarų į rytus, iš Irano į Centrinės Azijos oazes.

Archeologinių radinių vietos
A, Mikhailovka; B, Petrovka; C, Arkhaim; D, Sintashta; E, Botai; F, Namazga; G, Gonur; H, Togolok; I, Dashly Oasis; J, Sapelli; K, Djarkutan; L, Hissar; M, Shahr-i-Sokhta; N, Sibri; O, Shahdad; P, Yahya; Q, Susa. Cultures: 1, Tripolye; 2, Pit Grave/Catacomb; 3, Sintashta/Arkhaim; 4, Abashevo; 5, Afanasievo; 6, Andronovo; 7, Bactrian Margiana archaeological complex; 8, Indus; 9, Akkadian; 10, Hurrian; 11, Hittite

Pagrindiniais veikėjais archeologijos scenoje yra Ponto-Kaspijos stepių Duobinių kapų kultūra (4000-2800 m. pr.m.e.), jų įpėdinė Katakombų kapų kultūra (2800-2000 m. pr.m.e.) ir šią sekusi Medinių kapų (Srubnaia) kultūra (2000-1000 m. pr.m.e.) bei susijusios Andronovo kultūros (2000-900 m. pr.m.e). Nėra sutariama, su kuo jos yra susiję. Kiekviena jų skirstoma į kelias versijas, tarp kurių yra tokių, kurioms yra indo-iranėnų apologetų. Nors paprastai šios kultūros laikomos indoeuropietiškomis (D.W. Anthony, 1991).

Andronovo kultūrą pirmasis aprašė S.A. Teplukovas (1927) ir ji buvo archeologinių tyrinėjimų Uralo- Kazachstano stepėse ir Sibire dėmesio centre (K. Jettmar, 1951). E. Kuzmina (1994) buvo tarp daugelio, tikėjusių jos vientisa kultūrine indo-iranėniška priklausomybe. Tačiau palaipsniui vientisos kultūros, apimančios 3 mln. km2 plotą ir trukusios tūkstantmetį, koncepcija traukėsi (L. Jablonskis, 2000), skaidėsi į fazes (J.G. Kutimovas, 1999; M. Levine ir kt., 1999, …), išskirta daugelis subkultūrų. E. Kuzmina bando įtikinti, kad pietų Uralas yra indo-iranėnų tėvynė, atsekdama 1-o tūkstm. pr.m.e. sakus ir sarmatus iki Andronovo kultūros (kaip ir Rigvedą bei Avestą – Rigvedoje yra įspėjimas prieš rato naudojimą žiedžiant keramiką, - tai siejama su rankomis gaminta Andronovo keramika).

Vis tik lieka neatskleista Andronovo kultūros etninė ir lingvistinė tapatybė. Daug kalbėta apie žirgo svarbą joje, tačiau jo įtaka gyvulininkystės vystymuisi ginčijama (A.M. Chazanovas, 1983). Arklių naudojimas traukti plūgą ir vežimus buvo 3-io tūkstm. pr.m.e. Duobinių kapų kultūros (nuo Dunojaus iki Uralo) inovacijos. Andronovo karių atributai (kirviai, ietys, lankai ir strėlės, durklai ir karo vežimai) priskiriami Duobinių kapų kultūrai. Beje, Mesopotamijos karalius Mari (apie 1800 m. pr.m.e.) atsisakė joti ant žirgo dėl savo statuso: „Tu Kanaano ir Akado karalius. Neturi joti ant žirgo. Tegu mano karalius važiuoja vežimu ar ant mulo ir taip išaukštinti savo galvą“.

Dėl Sintašta-Arkhaimo-Petrovkos kultūros yra dvi nuomonės: 1) kilusi iš ankstyvosios šiaurės Kazachstano Botai kultūros (G. Zdanovičius, 1995); 2) migravusi iš vakarų Medinių kapų atmainų Abaševo ar Mnogovalikovo.

Kasinėjimus Sintaštoje 1972 m. pradėjo V.I. Stepanovas, o 1983 m. atnaujino G. Zdanovičius***) ir V.F. Geningas. 140 m skersmens pusrutulio formos gyvenvietės įtvirtinimus sudaro išorinė siena, griovys ir vidinė siena su periodiniais sutvirtinimais, manoma buvusiais bokštais. Įėjimas pro du vartus su pakeliamu tiltu per griovį. Atkasti keli 2-3 patalpų namai iš medžio, pinučių ir tinko bei nedegtų plytų, kurių kai kuriuose rasta metalo ir keramikos požymių.

200 m į šiaurės vakarus yra laidojimo kompleksas iš 40 kapų su atkastais 60-65 palaikais. Jie palaidoti, po vieną ar kelis, duobėse su medinėmis konstrukcijomis, uždengtomis mediniais basliais. Kapuose rasta indų, peilių, adatų, awl, kirvių, grūstuvių, akmeninių įrankių ir kitų daiktų. Penkiuose kapuose rasta žąslų ir „kovos vežimų“. 25 kapai turi įrodymų apie žirgų, galvijų, avių, ožkų ir šunų aukojimus – pačiame kape arba gretimose duobėse. Kai kuriuose rasta „altorių“ ir susijusių „ritualinių laužų“ liekanų.

450x150 km rajone rasta 19 šio tipo gyvenviečių. Arkhaime (daugiau žr. >>>>>) rasta sorų (Panicum miliaceum) ir turkiškų miežių (Hordeum turkestan). Spėjama čia buvus drėkinamos žemdirbystės. Paradoksalu, kad Arkhaimas tapo rusų supernacionalistų okultiniu centru. Aiškinama, kad jo struktūra atspindi Visatos modelį ir jis pastatytas karaliaus Yimos (kaip rašoma Avestoje, žr. A.P. Medvedevas, 1999), kad yra šventykla ir observatorija, Zoroastro gimimo vieta (palaidoto Sintaštoje), o taip pat arijų gimtinė. Ant Arkhaimo keramikos sutinkama svastika laikoma arianizmo simboliu. Nacionalizmo stiprėjimas Rusijoje papylė įtartinų publikacijų (kaip S.V. Česko. Kas jie ir iš kur, 1998), teigiančių, kad Arktis buvo Vedų ir rusų kalbos (beje, artimiausios sanskritui!) gimtinė.

Pagrindiniu pretendentu indo-iranėnų priklausomybei yra Baktrijos Margiana kompleksas, kurį atrado ir pavadinimą suteikė Viktoras Sarianidis (1976), atlikęs kasinėjimus Afganistane (Baktrija graikai vadino šiaurės Afganistaną, prie Amu-darjos upės, o Margiana buvo Achaemenidų dinastijos Persijos provincija su Mervo sostine, dabart. Turkmėnistane). Sarianidis čia įžvelgė ir išskirtinius zoroastrizmo požymius (1998).

Soma nebuvo žinoma kitoms indoeuropiečių grupėms, tad indo-iranėnai greičiausiai ją perėmė iš rytinės kultūros. Soma pavadinimas „anku“ yra pasiskolintas iš ne indoeuropietiškos kalbos – ir ji galėjo būti iš Baktrijos Margianos substrato.

Dašli oazėje aptiktas apvalus pastatas buvo identifikuotas kaip centrinė šventykla, į kurią vedė spindulinės gatvės. Joje galėjo tilpti 150-200 žmonių. Buvo rasta daug bronzinių antspaudų, kurie laikyti atlikę tą pačią funkciją kaip Mesopotamijoje – apsaugoti duris, saugomas ir gabenamas prekes. Sarianidis pravedė paraleles su Uruku ir spėjo esant atitikimų Avestoje ir Rigvedoje: galvijų auginimas, ugnies šventyklos, apvalios ir stačiakampės tvirtovės, gyvulių laidojimai, kupranugarių buvimas (1984).

Kasinėjimai atlikti Dašli, Togoloke, Gonure, Keleli, Sapeli ir Džarkutane. Juose rasti monumentalūs statiniai, pavadinti šventyklomis, tvirtovėmis ar rūmais. Ir nors jie įspūdingi, neaišku, kodėl vienos struktūros priskirtos šventykloms, o kitos rūmams. Sarianidis Baktrijos Margiana priskiria 2 tūkstm. pr.m.e. pabaigai kaip migracijos iš pietryčių Irano pasekmė, priskirdamas indo-iranėnams su objektais, tikėjimais ir ritualais, būdingais zoroastrizmui. Vis tik nustatytos paralelės neleidžia tvirtinti, kad kultūra atėjo iš pietryčių Irano.

V. Masson‘as (1959) pasiūlė pirmoje 2-o tūkstm. pr.m.e. pusėje buvo nemažai sąveikos tarp stepių klajoklių ir sėslių Baktrijos ir Marganos žemdirbių. Tai patvirtino atliktos archeologinės apžvalgos (A. Gubajevas ir kt., 1998; G. Erdosy, 1998; S. Bobomulojevas, 1999).

Kai kurie mokslininkai, lingvistai ir archeologai, laikosi nuomonės, kad dravidai migravo iš Irano aukštikalnių į pietų Aziją, kur susidūrė su Indo civilizacija (Witzel, 2002); kiti laiko, kad žirgus ir kupranugarius į Iraną atgabeno dravidai (R. Allchin, 1995; M. Kenoyer, 1998). Baktrijos Margiana kompleksas gali būti indo-iranėniškas, dravidiškas, altajiškas ar bet kurių jų kombinacija. Mokslininkai turis sunkumų su konvergencijos ir divergencijos procesais. Pokyčiai visuomenėje vyksta arba dėl vidinių socialinių procesų ar, dažniau, dėl išorinių veiksnių (klimato kaita, migracija). Tas problemas gerai aprašė W.B. Henning‘as (1978), bandęs Guti identifikuoti kaip „pirmuosius indoeuropiečius“. Apie 2200 m. pr.m.e. Guti užplūdo Mesopotamiją ir įveikė galingą Akadų imperiją. Jis identifikuoti kaip kalnų žmonės, matyt iš šiaurės vakarų Irano, valdę Mesopotamiją apie 100 m. Archeologai nesugebėjo nustatyti Mesopotamijoje nė vieno jiems priklausančio elemento, o akadų (vakarų semitų) tekstai neturi žodžių, identifikuojamų kaip indoeuropietiški. Išskyrus jų paminėjimus tekstuose Guti yra nematomi. Spėjama, kad jie migravo į rytus, kur kinų šaltiniai juos mini kaip Yue-čih. Bet nėra jokių jų migracijos požymių. Tai nepaneigia Guti egzistavimo, bet parodo, kad jis gali būti neišskiriamas iš aplinkinių esybių, kultūrinių ar lingvistinių.

Taigi, rusų mokslininkai, darbuodamiesi Eurazijos stepėse, beveik vieningai laikosi nuomonės, kad Andronovo kultūra su jos variantais yra indo-iranėniška – kaip ir Baktrijos Margiana. Tos dvi kultūros yra vienalaikės, tačiau skirtingos. Pagrindimui cituojama Avesta ir Rigveda, tačiau citatos yra pernelyg bendros, kad leistų tiksliai identifikuoti. O Kuzmina naudoti indikatoriai galėtų būti laikomi arabiškais, turkiškais ar iranėniškais. Etniškumas ir kalba nelengvai sujungiami su archeologiniais radiniais.

Indo-iranėnų esybė yra lingvistinė konstrukcija, turinti dvi šakas, kurių viena veda į Iraną, o kita į šiaurės Indiją. Jų atvykimas į naujas vietas laikomas apie 2 tūkstm. pr.m.e. Jokio Andropovo kultūros artefakto nerasta šiaurės Irane ar šiaurės Indijoje, bet yra įrodymų apie Margianos elementų Irano plynaukštėje ir Balučistane. Nėra galimybių juos atsekti į 1-ą tūkstm. ir susieti su žinomomis iranėnų kalbos kultūromis, medais ir achaemenidais (ar jų geležies amžiaus protėviais – žr. R. Ghirshman, 1977; T.C. Young, 1967).

Tad indo-iranėnų problema lieka atvira.

*) Tamazas Gamkrelidzė (1929-2021) – gruzinų tarybinis kalbininkas, orientalistas, hetitų tyrinėtojas, akademiko Revazo Gamkrelidzės brolis, žurnalo „Kalbotyros klausimai“ vyr. redaktorius (1988-94), Tbilisio un-to rektorius (1991). Veikalų apie indoeuropiečių kalbas, senąsias kalbas, teorinę kalbotyrą, rašto tipologiją ir kilmę bei kartvelų kalbas autorius. 1972 m. su V. Ivanovu iškėlė vadinamąją glotalinę teoriją („Indoeuropiečių kalba ir indoeuropiečiai“, 1984) apie proindoeuropietiškų okliuzinių priebalsių rekonstrukciją.

**) Viktoras Meiras (Victor Henry Mair, g. 1943 m.) – amerikiečių sinologas. Aktyviai pasisakė už mandarinų kalbos abėcėlinio rašto (pinyin) naudojimą laikant jį pažangesniu kinų kalbos mokymuisi, kompiuteriniam panaudojimui ir leksikografijai. Redagavo „Kolumbijos kinų literatūros istorijos“ ir „Kolumbijos kinų klasikinės literatūros istorijos“ antologijas. Vertė „Dao de čing“, „Čuan-czi“ ir Sun Dzi. „Karo meną“.

***) Genadijus Zdanovičius (g. 1938 m.) – rusų archeologas, „Arkaimo“ istorinio-kultūrinio draustinio direktoriaus pavaduotojas, Čialiabinsko archeologinės mokyklos įkūrėjas. Įvedė terminą „Miestų šalis“, kuriuo apibūdina bronzos amžiaus Pietų Uralo kultūrą. 1987 m. atradus Arkaimą, G. Zdanovičius suorganizavo veiklą radinio apsaugojimo nuo užtvindymo. Jo tyrinėjimu bei panašių gyvenviečių paieška užsiėmė daugelį metų 2007 m. kartu su I. Batanina išleido monografiją „Arkaimas – miestų šalis“. Tačiau akademinių sluoksnių imtas kritikuoti už radinio, kurį aktyviai panaudojo neopagonys, ekstrasensai ir nacionalistai, propagandą, o Stačiatikių bažnyčios – už neopagoniškų ir sektantiškų judėjimų palaikymą.

Nuorodos:

  1. V.P. Alexeev. Antropologia Andronovskaj kultury// SovetskajaArkeologiya. 1967, no. 1,
  2. V.P. Alexeev. Etnogenez, 1986
  3. V.P. Alexeev. Istoricheskaia antropologia ethnogenez, 1989
  4. R. Allchin. The archaeology of early historic South Asia, 1995
  5. D. Anthony. The archaeology of Indo-European origins// J. of Indo-European Studies, 1991, no.19
  6. A. Bobomulloev. Discovery of a Bronze Age tomb on the Upper Zerafshan (in rus). Stratum Plus, 1999, no. 2
  7. G. Erdosy. The prelude to urbanization and the rise of Late Vedic chiefdoms// The archaeology of early historic South Asia, ed. by F.R. Allchin, 1995
  8. T.V. Gamkrelidze, V.V. Ivanov. Indoevropejskij jazyk i Indoevropejtsy, 1984
  9. T.V. Gamkrelidze, V.V. Ivanov. Indo-European and the Indo-Europeans, 1995
  10. R. Ghirshman. L’Iran et la migration des Indo-Aryens et des Iraniens, 1977
  11. A. Gubaev et al. The archaeological map of the Murghab Delta: Preliminary reports 1990–1995, 1998
  12. B. Hemphill et al. Trade or travel: An assessment of interpopulational dynamics among Bronze Age Indo-Iranian populations// South Asian archaeology, 1995
  13. W.B. Henning. The first Indo-Europeans// Society and history: Essays in honor of Karl Wittfogel, ed by G. L. Ulmen, 1978
  14. K. Jettmar. The Altai before the Turks// Museum of Far Eastern Antiquities Bulletin, 1951, no.23
  15. M. Kenoyer. Ancient cities of the Indus Valley civilization, 1998
  16. A.M. Khazanov. Klassoobrazovaniye: Faktory i mehanizmy. Issledovaniya po obchei ethnografii, 1979
  17. E.E. Kuzmina. Otkuda prishli Indo Arii, 1994
  18. M. Levine. The origin of horse husbandry on the Eurasian steppe// in Late prehistoric exploitation of the Eurasian steppe, ed. by m. Levine et al., 1999
  19. P. Malaspina et al. Network analysis of Y-chromosome types in Europe, North Africa, and West Asia reveal specific pattern of geographical distribution// Am.J. of Human Genetics, 1998, no.63
  20. J.P. Mallory, V. Mair. The Tarim mummies, 2000
  21. V.M. Masson. Drevnezemledelcheskaya kultura Margiany, 1959
  22. A.P. Medvedev. Avestan ‘Yima’s Town’ in historical and archaeological perspective// Complex societies of Central Eurasia in III-II Millennia b.c., ed. by G. Zdanovich, 1999
  23. C. Renfrew. Archaeology and language, 1987
  24. V.I. Sarianidi. Issledovanija pamjatnikov Dashlyiskogo Oazisa// Drevnii Baktria, vol. 1, 1976
  25. V.I. Sarianidi. Raskoki monumenta zdaniij na Dashly III// Drevnii Baktria, vol. 3. 1984
  26. S.A. Teploukhov. The ancient burials in the Minusis Region (in rus.)// Materialy po Etnografii, 1927:3(2)
  27. M.I. Voevoda et al. 1994. Molekuliarno-geneticheskie issledovaniya populiatsii korennykh zhitely//Chukotki Ekologiichesky Jurnal, no.2
  28. M. Witzel. Early sources for South Asian substrate languages// Mother Tongue, 2002
  29. L. Yablonsky. “Scythian triad” and “Scythian world” in Kurgan, ritual site, and settlements// Eurasian Bronze and Iron Age, ed.by J. Kimball-Daviset al., 2000
  30. T.C. Young. The Iranian migration into the Zagros// Iran, 1967, no.5
  31. G. Zdanovich. Arkhaim: Isseledovanija, poiski, otkritij, 1995

Džiroftas
Šiaurės Atlantida
Harapos civilizacija
Rudiger Schmitt. Arijai
Avesta. Vendidado knyga
Mitas apie arijų įsiveržimą
Kalba: nuo ištakų iki šių dienų
Senovės autoriai apie žydus
Julijus Afrikanas. Istoriografija
Šiaurės Atlantida: Meru kalnas
Gobekli Tepe - seniausia šventykla
Arijai ir kitos tautos Vedose ir Avestoje
Nežemiški senosios Indijos personažai
Gematrijos menas, numerologija
Plutarchas. Biografijos: Solonas
Patristinės elgsenos paplitimas
Trumpa istorijos mokslo istorija
Prokopijus. Nuslėptoji istorija
Senoji Indijos istorija
Kas yra Upanišados
Buvęs uždaras Tibetas
Harapos civilizacija
Nykstant kalboms
Matriarchatas
Azijos širdis
Vartiklis