Rudiger Schmitt. Arijai
Versta iš „Encyclopedia Iranica“, 2, 1989

Pastaba: iliustracijos ne iš enciklopedijos.

Pavadinimas. „Arijais“ (sen. ind. arya- [su ilga 'a-'], iran. arya- [su trumpa 'a-'], sen. pers. ariya-, Avest. airiia- ir t.t.) save vadino Senovės Indijos ir Irano žmonės, kalbėję arijų kalbomis, išskirdami save nuo ten gyvenusių "ne arijų" (žr. sen.ind. an-arya-, Avest. an-airiia- ir t.t.), žinomų etniniais alanų (lot. Alani), nauj, pers. iranų oset. irų ir ironų pavadinimais. Tad „arijai“ yra labiau lingvistinė koncepcija, žyminti artimai susijusias indo-arijų ir iranėnų kalbas (apimant Nūrestani), kartu sudarančias indoeuropiečių (IE) šeimos indo-iranėnų šaką ir turinčių atskirą lingvistinį bei kultūrinį vystymąsi, sesiskeriantį nuo kitų IE genčių. „Arijų“ pavadinimo naudojimas, ypač madingas 19 a., žymint visą IE kalbų šeimą, rėmėsi klaidinga prielaida, kad sanskritas yra seniausia IE kalba, ir požiūriu (pirmiausia propaguotu Adolphe Pictet), kad Airijos ir airių pavadinimai etimologiškai susiję su "arijais" (apie iranėnišką žodžio išaiškinimą žr. H.W. Bailey „Arya“ ankstesniame straipsnyje. Apie etimologines problemas taip pat žr. H. Siegert. Zur Geschichte der Begriffe 'Arier' und 'arisch'// Worter und Sachen 22, N.F. 4, 1941/42, pp.73-99. M. Mayrhofer. Kurzgefasstes etymologisches Worterbuvh des Altindischen I, Heidelberg, 1956, pp.49, 52, 79; III, Heidelberg, 1976, pp. 623, 633f.)

Inscription of Darius Arijų prokalbė. Bendra arijų ar indo-iranėnų kalbų prokalbe vadinama proto-arijų kalba gali būti atstatyta naudojant istorinės-lyginamosios kalbotyros metodus. Indijos arba indo-arijų (ypač Vedų kalba), Avestos ir senoji persų turi tam tikrus sutapimus ypač religijos srityje (galima ištisus "Avestos" sakinius išversti pažodžiui išversti į Vedų kalbą remiantis fonetiniais dėsniais). Lyginant (senąsias) indožarijų ir iranėnų kalbas galima atstatyti proto-arijų kalbą, kuri turėtų būti laikoma seniausia IE kalba.

Nemažai išskirtinių naujovių skitia indo-arijų ir iranėnų kalbas nuo kitų IE kalbų, pvz., 1) IE * a, e, o ir * a, e, o [ilgųjų] susiliejimas į indo- iran. * a ir * a [ilgąją] atitinkamai (o taip pat dvibalsius); 2) IE * e [trumposios] išsivystymas į indo-iran. * i; 3) IE * s po * i, u, r, k pasikeitimas į indo-iran. * š; 4) bendr. daugisk. galūnė * nam vokalin4si kamieno klasėse ir t.t. Taipogi yra svarbių atitikmenų žodyne, ypač religijos ir mitologijos srityse, apimant morfologinius elementus, tokius, kaip priesagos ir kamienų dariniai bei frazeologija (Žr. Chr. Bartholomae "Vorgeschichte der iranischen Sprachen"// Geiger und Knuth Grundr. Ir. Phil. I/1, 1895-1901, pp.1-151. A. Erhart. Struktura indoiranskych jazyku [Indo-iranenų kalbų struktūra], Brno, 1980.)

Arijai priešistoriniais laikais: jų atėjimas į Indiją ir Iraną. Lingvistikos bei jų religijos ir kultūros istorija rodo, kad arijai (indo-iranėnai) pradžioje turėjo būti viena tauta. Tik apie 2 tūkstantm. pr.m.e. ji skilo ir indo- arijai bei iranėnai nuėjo skirtingais keliais.

Pirmasis arijų pasirodymas istorijoje yra apie 2 tūkstantm. pr.m.e. viduryje Mittani (šiaurės Mesopotamijoje) Hurijų imperijoje, kur arijai priklausė aristokratų dinastijai. Atrodo, kad atskiros indo-arijų grupės, vietoje to, kad eitš į rytus link Indijos, per Irana atėjjo į derlingą pusmėnulį kartu su Hurijais, su kuriais greitai asimiliavosi tiek kalba, tiek kultūra. Tad jų kalbos pėdsakai išliko tik kai kuriuose vyriškuose varduose (tokie karališki vardai kaip Artatama, Tušratta, Šattiwaza), dievų varduose ir komandose, kuriuose naudojami techniniai žirgų apmokymo terminai. Jie nustatyti 15-14, o gal net ir 13 a. pr.m.e. Mitanų imperijos bei vėlesnių Sirijos-Palestinos valstybių, jos įtakotų politiškai ir kultūriškai, užrašuose dantiraščiu (Žr. naujausią M. Mayrhofer "Welches Material aus dem Indo-Arischen von Mitanni verbleibt fur eine selektive Darstellung?"// Investigationes philologicae et comparativae. Gedenkscrift fur Heinz Kronasser, Wiesbaden, 1982, pp.72-90; taipogi, "The Earliest Linguistic Traces of Aryans outside India and Iran"// J. of the K. R. Cara Oriental Institute, 50, 1983, pp. 87-95).

Indo-arijų buvimas Arimuosiuose Rytuose niekaip neįrodo, kad vėlesnieji indo-arijai migravo per tuos gana į vakarus nutolusius kraštus. Dar mažiau tikėtina teorija, kurios anksčiau laikėsi P. Kretschmer'is, o neseniai O. N. Trubachiov'as, kad kadaise indo-arijų gentys buvo įsikųrusios Juodosios jūros pkrantėje, nes jų argumentai remiasi nepatikima ir spekuliatyvia vardų įvairovės etimologija.

Atrodo, kad taip pat apie 2 tūkstantm. pr.m.e. vidurį, pirmieji indo-arijai prasiskverbė į šiaurės vakarų Indiją (Pandžabo ir gretimus rajonus), per Hindu Kušo kalnų perėjas, o iš ten išplito toliau, nugalėję vietinių genčių žmones, Vedose vadinamus dasais ar dasijais (Dasyu). Nėra įrodymų, dokumentuotų ar archeologinių, apie jų kelius į Indijos subkontinetą ir jų ankstesnę tėvynę, tačiau galime spėti, kad jie atėjo keliomis bangomis, kalbėjusių šiek tiek skirtingais dialektais. Taip ankstyviausios grupės gali būti atskiriamos pagal r ir l (iš IE * r ir * l), tuo tarpu vėlesnių indo-arijų grupių dialektai turi (daugiausia) bendro su iranėnų r ir l susiliejimu į r.

Dauguma mokslininkų laiko pradine proto-arijų klajoklių tėvyne Centrinę Aziją, t.y. Rytų Irano stepes senosiose Sogdiana, Chorazmo ir Bakrijos šalyse bei gretimas sritis į šiaurę nuo jų (tarp Žemutinės Volgos ir Kazachstano). Du Spėjama arijų migracija: Arijai svarbūs faktai paremia šią teoriją: 1) Skirtingai nuo kitų iranėnų teritorijų, čia nėra patikimų ne-arijų tautų (tai yra gyventojų, buvusių prieš arijus) pėdsakų; 2) nemažai Rytų iranėnų geografinių pavadinimų, sutinkamų tiek "Avestoje", tiek senuosiuose persų tekstuose randami ir senuosiuose indo-arijų šaltiniuose, pvz., Avest. Haroiuua-, sen. pers. Haraiva - "Arėja", palyg. sen. ind. Sarayu- - upės pavadinimas; Avest. Harax`aiti-, sen. pers. Harauvati - "Arachosija" palyg. sen. ind. sarasvati-, upės pavadinimas ir t.t. Teorijos apie dar ankstesnius laikus remiasi pernelyg skurdžiais duomenimis, todėl čia prie jų neužsilaikysime.

Atrodo, kad indo-arijai paliko proto-arijų kraštą apie 2000 m. pr.m.e.; pagal R. Ghirshman jie traukė dviem grupėmis: pirmoji pasiekė šiaurės Mesopotamiją, kita praėjo tarp Karakumų dykumos ir didžiosios Centrinės dykumos, Dašt-e Kavyr, per Koppa Dag į šiaurės Afganistaną, ir per Hindu Kušą į Indiją.

Bendrai laikoma, kad iranėnų genčių migraciją į Irano plynaukštę ir gretimus rajonus turėtų būti datuojama gerokai vėlesniu laiku nei indo-arijų. Šykštūs istoriniai įrodymai ir archeologiniai radiniai leidžia spėti, kad tai įvyko per eilę genčių (grupių), kai kiekviena gentis kalbėjo savo iranėnų kalbos atmaina. Anksčiausioje grupėje buvo "vakariniai" iranėnai (nedai ir persai), kurių migraciją laiko buvus 2 tūkstantm. pr.m.e. pabaigoje (11 ar net 10 a. pr.m.e.). Vienok, tikslius jų kelius labai sunku nustatyti. Yra dvi galimybės: 1) jie keliavo šiauriau Kaspijos jūros, perėjo Kaukazą ir Armėnijos aukštikalnes ir tada pasuko į pietryčius; 2) jie atėjo tiesiai iš šiaurinių ar šiaurės rytinių stepių, kirto Dašt-e Kavyrą ir buvo sustabdyti tik Zagros kalnų. Matyt, vėliau atėjo "rytiniai" iranėnai, kurie istoriniais laikais įsikūrė regione nuo Margianos ir Baktrijos iki Arachosijos ir Balūčestano.

Pirmą kartą medai apsireiškė 836 m. pr.m.e. asiriškame karaliaus Salmanasaro III (kariavusio su matajais) įraše. Jie turėjo gyventi Centriniame Irane, ypač Hamadaną supančiose srityse, kur keletas archeologinių radimviečių (Godin Tepe, Baba Jan Tepe, Tepe Nuš-e Jan ir Tepe Sialk) liudija apie juos. Persai sutinkami keliais metais anksčiau (843 m.pr.m.e., ši data yra pirmas aiškus įrodymas įsikūrimo Irano krašte) ir vadinti Parsuaš (iran. * Parsva-). Matyt jie buvo apsistoję piečiau ir vakariau nuo Urmia ežero. Kitų dviejų šimtmečių laikotarpiu jų vardas atspindimas pavadinimuose forma * Parsva- ir "Parsa , kuris pasirodo vėliau tiek chronologiškai, tiek geografiškai: valdant Asirijos karaliui Tiglathpileserui III, tikriausiai Parsuaš regionas buvo labiau į pietvakarius, centrinėje Zagros dalyje, o valdant Sanheribui (691 m.pr.m.e.) jie buvo Elamitų sąjungininkais ir radosi netoli Baktiari kalnų. 639 m.pr.m.e. Assuebanipalas sunaikiko Elamitų karalystę ir išstoko prieš Kirą I, kuris, kaip tvirtinama, valdė tiek Parsumaš, tiek Anšan (t.y., Tall-e Malian, kas reiškai, kad tuo metu persai jau buvo beveik pasiekę jų istorinę Farsos vietovę).

Nors turime suskaičiuoti kelias gentis tuo pačiu pavadinimu, šis įrodymas gali būti aiškinamas kaip persų judėjimas iš šiaurės vakarų Irano į jų galutinę vietą, tuo pačių būnant pagrindiniu argumentu apie šiaurės vakarų invazijos kelią. Argumentai dėl šiaurės rytų (ar rytinio) invazijos kelio, tiesiai per stepes, atvirą lygumų kraštą šiaurės rytų Irane kaip natūralus kelias klajokliams, iš kitos pusės, yra 1) panašios migracijos vėlesniais laikais; 2) keramikos faktai (pvz., T. Cuyler Jr, Jaunesniojo, žr. bibliografiją), 3) lingvistiniai sutapimai senojoje persų (kuri tradiciškai yra pietvakarių Irano kalba) ir šiaurės rytų Irano Sogdian'o kalbose. Pagrindinis prieštaravimas šiai hipotezei yra archeologiniai radiniai, nurodantys, kad rytiniai iranėnai Centrinėje Azijoje pradžioje atėjo iš Irano lygumų, esančių vakaruose (!).

Tolimesnės teorijos apie šias įvairias priešistorinias migracijas gali būti spėliojimai. Jie galėjo, pvz., įgauti įfiltracijos į mažesnes grupes ar iš tikro masinių migracijų formas. Kelios archeologinės kultūros Centrinės Azijos stepėse, kruopščiai ištirtos tarybinių archeologų paskutiniais dešimtmečiais (ypač Andronovo kultūra) galėjo būti indoeuropiečiais. Tačiau dar nenustatyta, ar Abdronovo ar kitos kultūros yra susijusios su proto-arijais (ar tam tikra specialia Irano gentimi).

Arijų kultūra ir religija. Kalbiniai senovės iranėnų tekstų, ypač Zaratustros Gatas (seniausia "Avestos" dalis), ir senovės indų Vedų (ypač jos seniausios dalies, Rigvedos arba Rigvedasamhita) panašumai yra tikrai nepaprasti ir gerokai didesni nei tarp kokių nors dviejų indoeuropiečių kalbų. Tie panašumai liečia ne tik fonologiją. morfologiją ir atskirus žodžius, bet ir suduertinius žodžius bei ištisas frazes (palyg., pvz., Vedų uttanahastamanasa [Rg. 6.16.46 ir kt.] ir Avest. Gatų neamnhaustanazasta [Y. 28.1] - "pamaldžiai sudėtomis rankomis"; Vedų hrda manasa [Rg. 1.61.2 ir kt.] ir Avest. Gatų zeredača mananhača [Y. 31.12] - "širdimi ir protu"). Buvo teisingai pabrėžta, kad tokie atitikimai idiomose liudija ne tik kalbinę giminystę, bet ir dvasinį bei kultūrinį bendrumą. Atskiru atveju, B. Schlerath parodė, kaip palyginamos Vedos ir Avesta gali nušviesti viena kitą, nes, pvz., jo studijose apie sen. ind. kšatra-, Avest. xšatra, sen. pers. xšaca - "vadovauti, valdyti; suverenitetas" (Das Konigtum im Rig- und Atharvaveda, Wiesbaden, 1960, pp.128-31) ir sen. ind. asu-, Avest. ahu- - gyvenimas ("Altindisch asu- awestisch ahu- und ahnlich klingende Worter", Pratidanam, Indian, Iranian and Indo-European Studies Presented to F.B.J. Kuiper, The Hague and Paris, 1968, pp.142-53, ypač p. 152f). Bendri Vedų ir Avestos poetinės frazeologijos elementai. paveldėti iš proto- arijų kalbos, sistemingiausiai surinkti B. Schlerath Awesta-Worterbch. Vorarbeiten II: Konkordanz, Wiesbaden, 1968, pp.148-64 (papildant J. Duchesne-Guillemin "L'etude de l'iranien ancien au vingtieme siecle", Kratylos 7, 1962, pp.1-44, ypač pp.33-36; E. Benveniste "Phraseologie poetique de l'indo-iranien", Melanges d'indinisme a la memoire de Louis Renou, Paris, 1968, pp.73-79).

Tiek indo-arijai, tiek iranėnai yra daugiau konservatyvūs, kas reiškia, kad daug jų pradinių bendrų tikėjimų ir papročių laikėsi ir istoriniais laikais, galbūt, daugiau Irane nei Indijoje, nes geografinės ir klimato iranėnų gyvenimo sąlygos buvo labiau panašios į jų proto-arijų tėvynę. Šių dviejų arijų tautų homogeniškumas aiškiausiai matomas religijos, mitologijos ir kulto dalykuose ir vis dar atspindimas jų seniausiuose ir labiausiai archaiškuose tekstuose, nors religinės reformos, daugiausia Zaratustros, sukėlė didesnius ar mažesnius pasikeitimus. Taip yra su indo-iran. * daiva-, kuris iranėnų kalboje įgavo reikšmę "demonas" (Avest. daeuua-, sen. pers. daiva-), o tuo tarpu sen. ind. deva- išsaugojo pradinę reikšmč "dievas".

Bendros, paveldėtos indo-arijų ir iranėnų tradicijoms priklauso bendra politinė, socialinė, ekonominė ir religinė terminologija, kuri yra beveik išimtinai tenaudojama tose kalbose. Pakanka paminėti sen. ind. kšatra-, Avest. xšatra-, sen. pers. xšaca- - "vadovauti, valdyti; suverenitetas"; sen. ind. sena-, Avest. haena-, sen. pers. haina- - "(priešo) kariuomenė"; sen. ind. kšetra- - "žemės nuosavybė; dirbama žemė", Avest. "šoitra- - "sodyba" ir būdingas trigubas visuomenės skaidymas į tris grupes, kaip sen. ind. brahmana- - "šventikas", kšatriya- - "karys" ir vaišya- - "amatininkas"; Avest. Gatų zootar - "šventikas", narž - vyras, karys" ir vastar - "piemuo", o nauj. Avest. atrauuan/ataurun- - "šventikas", rataešta- - "karys" ir vastriia-/ fšuiiant- - "šerėjas piemuo" (palyg. ypač E. Benveniste "Traditions indo-iraniennes sur les classes sociales", JA 230, 1938, pp.529-49).

Kadangi dauguma mums prieinamų tekstų yra religiniai, jų bendra religinė terminija (plačiausia žodžio reikšme) yra geriausiai žinoma srvovės arijų kalbose. Šis bendras palikimas yra atspindimas, tarp kitų dalykų, abstrakčių koncepcijš pavadinimuose, tokiuose, kaip svarbi religinė-filosofinė koncepcija indo-iran. rta-, Vedų rta-, Avest. aša-, sen. pers. rta- - "tiesa, teisumas, dieviška tvarka" arba kulto terminai, tokie kaip Vedų yadžna, Vavest. yasna- - "aukoti" (indo-iran. * yazna-, Vedų mantra-, Avest. matra- - "šventas ištarimas" (pažodžiui: minties instrumentas, t.y. formuluota meditacija, indo-iran. * mantra-) ar šventikų titulai: Vedų hotar-, Avest. zaotar- (indo-iran. * zhautar-) ir Vedų atharvan-, Avest. atrauuan-/ataurun-. Proto-arijų panteonui priklauso įvairių charakterių dievai, simbolizavę gamtos veiksnius ar jėgas (kaip saulė, mėnulis, vanduo, ugnis, vėjas ir pan.), o taip pat kaikurie personalizavę abstrakčias idėjas (kaip vedų Mitra-, Avest. Indian seal- undeciphered Mitra-, indo-iran. * Mitra- - "susitarimo dievas", išvedamas iš indo-iran. prašymo * mitra- - "sutartis, susitarimas"). Kulto dievai yra, pvz., Ugnis (Vedų Agni-, o Avest. Atar-) bei indo-iran. * Sauma-, Vedų Soma-, Avest. Haoma-, pražioje reiškęs augalą, iš kurio spaustos svaiginančios sultys. Tiek Ugnis, tiek Soma (ir pan.) vaidina svarbius vaidmenis aukojimuose ir simbolizuoja paties aukojimo aspektus. Taip pat iš proto-arijų paveldėtas mitinis Pirmasis žmogus, Yama, Vivasvanto sūnus (Vedų Yama-. Vivasvant- sūnus; Avest. Tima-, Viuuanhant- sūnus), kuris valdė mirusiųjų karalystėje. Artimas ryšis taro seniausiųjų indo-arijų ir iranėnų kalbų bei literatūrų galiausiai sukelia metodologines pasekmes. Faktiškai, proto-arijų religiniai terminai ir idėjos negali būti rekonstruotos paprasčiausiai projektuojant Vedų duomenis į proto-arijų laikotarpį; jie taip pat turi būti suderinami su "Avesta" (palyg. iš svarbiausių P. Thieme "The 'Aryan' Gods of the Mitanni Traties", JAOS 80, 1960, pp. 301-17; ir T. Burrow "The Proto-Indoaryans", JRAS, 1973, pp. 123-40).

Neabejotina, kad arijai turėjo poetinę tradiciją (daugiausia religinę poeziją kuriamą pačių šventikų) ir poetinę kalbą, kurių fiksuotos formulės ir metrinės struktūros išliko Vedų ir iranėnų literatūroje. Kaip faktas, tiek "Vedos", tiek "Avesta" pačius turi užuominas į ankstesnius himnus ir dainininkus, tokias, kaip paminėjimas poeto pasididžiavimo, sukūrusio giesmę, kokios "dar niekad nebuvo", Vedų apurvyam, Avest. apaourvim - "be ankstesnio, t.y., neturinčią precedento". Liudijimas rodo, kad dar proto-arijų laikais egzistavo giesmės su trumpesniais, daugiausia aštuonskiemeniais posmais greta rečitatyvinės gnomiškosios poezijos daugiausia su hendekasilabiniais posmais . Tačiau lieka atviru klausimu tai, kiek plačiai mitologinės temos ir motyvai buvo perimtos iš to laikotarpio.

Bibliografija: K. Jettmar "Zur Wanderungsgeschichte der Iranier", Die Wiener Schule der Volkerkunde [Vienos etnologijos mokykla], Horn- Wien, 1956, pp. 327-48. T. Cuyler Young Jr. "The Iranian Migration into the Zagros", Iran 5, 1967, pp. 11-34. D. Stronach "Achaemenid Village I at Susa and the Persian Migration to Fars", Iraq 36, 1974, pp.239-48. R. Ghirshman. L'Iran et la migration des Indo-aryens et des Iraniens, Leiden, 1977. I. V. P'yankov "K voprosu o putyakh proniknoveniya iranoyazychnykh plemyon v Perednyuyu Aziyu" [Apie iranėnų kalbomis kalbančių genčių prasiskverbimą į vakarų Aziją], Peredneaziskii sbornik III, Moscow, 1979, pp. 193-207. eEtničeskiye problemy istorii Tsentral'noi Azii v drevnosti (II tysyačelwtiye do n, e.) [Etninės Centrinės Azijos problemos ankstyvuoju laikotarpiu (Antrasis tūkstantmetis pr.m.e.), Moscow, 1981 (apima daug svarbių kokybiškų lingvistų ir archeologų straipsnių, kaip M.S. Azimovo, B. G. Gafurovo, V.I. Abajevo, E.E. Kuzmino, B.A. Litvinskio, E.A. Grantovskio, B ir F.R. Allčinų). Sistemingam, tačiau senstelėjusiam, proto-arijų kultūros ir tėvynės traktavimui žr. F. Spiegel Die arische Periode und ihre Zustande, Leipzig, 1887. Taip pat naudingas yra W. Geiger Ostiranische Kultur im Altertum, Erlangen, 1882 ir O. Schrader "Aryan Religion" // J. Hastings (ed.) Encyclopaedia of Religion and Ethics II, 1909, pp. 11-57

(R. Schmitt)      

Rigveda
Harapos civilizacija
Naktinis Vedų dangus
O. Schrader. Arijų religija
Patandžali. Joga sutra
Avesta. Vendidado knyga
Arijai: Mirusiųjų garbinimas
Mitas apie arijų įsiverżimą
Adivasi kultūra ir civilizacija
Apie žodžio 'Dievas' reikšmę
E. Weinberger. Karmos pėdsakai
Arijai ir kt. tautos Vedose ir Avestoje
Kaip suprantu indų filosofiją?
Požiūriai į arijų įsiveržimą
Vaišešikos gamtos filosofija
Indo-iranėnai ir kalba
Senieji sankskrito raštai
Senoji Indijos istorija
Rigvedos 'Himnas varlei'
Advaita vedanta principai
H.W. Bailey. Arya
Bhagavat-Gita
Katha upanišada
Mohendžo-daro
Jama - Mirtis
Upanišados
Vartiklis