Džiroftas. Vartiklis

.Džiroftas. Vartiklis

Paslaptingos vietos

Džiroftas

Džiroftas - miestas Kermano provincijoje pietų Irane, esantis 230 km į pietus nuo Kermano; apie 290 tūkst. gyventojų. Praeityje buvo vadintas ir Sabzevaranu, o dėl derlingų apylinkių ir Hend-e-Koochak (Mažoji Indija).
Džiroftas randasi plačioje Halilio upės slėnio lygumoje. Tai viena karščiausių vietų Irane ir Žemėje – 1933 m. rugpjūtį čia buvo užregistruota 57^oC temperatūra.
Miestas neseniai tapo plačiai žinomas pasaulyje, kai Iranas paskelbė, kad netoli jo rastos senovinio miesto liekanos, kurios gali priklausyti užmirštai Džirofto civilizacijai, viena seniausių (o, galbūt, ir seniausia), gyvavusi iki dantiraščio kultūros Mesopotamijoje.
Džirofto kultūra (dar kartais vadinama Halil-Rudo kultūra) priskiriama ankstyvajam Bronzos amžiui (3 tūkst. pr.m.e. pabaiga), buvusi dabartinėse Sistano ir Kermano provincijose Irane. Hipotezė iškelta remiantis iš „juodųjų archeologų“ konfiskuotais artefaktais. Spėjama jų vieta yra netoli Džirofto esantis Konar Sandalas, kurį sudaro dvi kalvos, esančios keli kilometrai viena nuo kitos (13 ir 21 m). Kitos svarbesnės su ja susijusios vietos yra Šahr-e Sukhteh (Sudegęs miestas), Tepe Bampuras, Espiededžas, Šahdadas, Iblisas ir Tepe Yahya.
Šahr-e Sukhteh'as (Šahr-e Sokhte) randasi dabartinėje Sistan va Balučestano provincijoje. Gyvenvietė datuojama 3200 m. pr.m.e. ir buvo bent tris kartus sudegusi iki ją apleidžiant maždaug 2300 m. pr.m.e. Čia rasta neįprastų radinių, tokių, kaip dirbtinė akis, žmogaus kaukolė, parodanti buvus galvos chirurgiją ir seniausias iš žinomų trik trako žaidimo (bekgamono) rinkinys.
Šių archeologinių radinių vietos apjungimo į civilizaciją, kuri būtų tarpinė tarp Elamo¹⁾ ir Indo slėnio, idėja priklauso Yousefui Madžidzadehui²⁾, kuris yra kasinėjimų komandos Džirofte vadovas. Jisai spėja, kad tai yra dingusios Aratos (kaip ją vadino šumerai) karalystės liekanos. Arata vėliau Irano plynaukštėje persikėlė į pietvakarius (Herodotas Partą vadino Artaioi). Baktrija ir Parta gali būti Arati perėmėjos. Šie pasiūlymai priimti skeptiškai. Kiti (D.T. Potts, P. Steinkeller ir kt.) Konar Sandalo radimvietę sieja su paslaptingu Markaši miestu-valstybe, spėjamai buvusiu į rytus nuo Elamo.
Ankstyvuosius kasinėjimus Kermano provincijoje apie 1930 m. atliko M.A. Steinas, o 1966-67 m. čia dirbo dvi archeologų grupės: vadovaujama Dž. Kolduelo iš Ilinojaus ins-to ir Č. Lambert-Karlovskio iš Harvardo un-to.
Vis tik dauguma artefaktų buvo iki 2001 m. konfiskuota iš nelegalių kasinėtojų (vagysčių iš kapų pagausėjo po potvynio, atvėrusių kapus - apie 2000-2002 m.). Daugelis radinių buvo dekoruoti architektūriniais motyvais bei gyvūnų atvaizdais. Dalis jų nepanašūs į jokius kitus, rastus šiame krašte. Kai kurie jų pagaminti iš chrorito, pilkai žalsvo akmens, o kiti – iš vario, bronzos, terakotos ir lapis lazuri. Vėliau čia kasinėjimus pradėjo Y. Madžidzadehas, kurio komanda atkasė maždaug 2 km² miesto liekanas, kurios datuojamos apie 3 tūkst. pr.m.e. pabaiga. Atkasta tvirtovė, turėjusi langus, užimanti apie 13,5 ha plotą.
Tie artefaktai priklauso vadinamajam „tarpkultūriniam“ keramikos stiliui, nuo 20 a. 7 dešimtm. žinomam Mesopotamijoje ir Irano aukštikalnėse iš Tepe Yahya kasinėjimų. Vis tik hipotezė apie „Džirofo civilizaciją“ nėra visuotinai pripažinta.
Įtariama „rašto sistema“
Maddžidzadehas tvirtina, kad rasti užrašai nežinomu raštu, kaip manoma, palyginamu su linijiniu elamitų raštu, datuojami maždaug 22 a. pr.m.e. Tačiau tasai pranešimas sutiktas skeptiškai ir kai kurie specialistai mano, kad jie priklauso Rytų civilizacijai.
Priešistorinis Iranas
Iki indo-iranėnų atsikėlimo į šį regioną 2 tūkst. pr.m.e., jame gyveno visai kitos tautos. Neandertaliečiai čia gyveno jau prieš 100 tūkst. metų. Seniausių jų įrodymų rasta Kašafrude (Khorasane, šiaurės Irane). Žmonių artefaktai sutinkami nuo 9000 m. pr.m.e., t.y. iki Elamo (ne semitinės ir ne arijų kilmės) ir indo-iranėnų atsikėlimo. Seniausi vėlyvojo paleolito artefaktai daugiausia rasti Zagros kalnų Kermašacho ir Khoramado olose. Tarp jų, ten rasta ir 7000 senumo ąsočiai vynui. Kitų artefaktų rasta Irano vakaruose esančiame Gandž Darehe.

Smėlynų Atlantidos paieškos

Anot legendos, kažkur po Arabijos dykumos kopomis randasi miestas, kurį sunaikino pats Dievas. Beveik šimtmetį jo ieškojo garsiausi pasaulio tyrinėtojai. Viena komanda netgi teigė jį radusi – tačiau tiesa, kaip ir pati dykuma, nuolat keičiasi.
Pagal padavimą Ubaras³⁾ buvo turtingas, įtvirtintas oazės miestas prie smilkalų prekybos kelio, pro kurį smilkalų ir miros karavanai vyko iš pietų Arabijos prie Viduržemio jūros. O tada jis išnyko – tai buvo dieviška bausmė už godumą ir amoralumą. Bet ir istoriniai duomenys rodo, kad kadaise Tuščiajame Ketvirtyje, didžiausioje pasaulyje vientiso smėlio dykumoje, klestėjo oazė.
Vakariečius Ubaras pritraukė 1931 m., kai britų tyrinėtojas Bertram Thomas⁴⁾ nusprendė tapti pirmuoju europiečiu, kirtusiu Tuščiąjį Ketvirtį. Jam beduinų gidai pasakojo istorijas apie prarastą miestą, ir Tomas jomis susižavėjo – jis savo žemėlapiuose nubraižė karavanų takus, kurie, jų teigimu, vedė į Ubarą, ir paskelbė savo išvadas žurnale „The Geographical Journal“, pavadindamas miestą „Smėlynų Atlantida“.
Tai paskatino paieškoms kitus žinomus žmones kaip Thomas Edward Lawrence, britus Harry St. John Philby ir Wilfred Thesiger’į bei amerikietį Wendell Phillips. Visi jie ieškojo šios Smėlio Atlantidos, - bet visi jos buvo nesėkmingos. O tada, 9-ame dešimtm., kino kūrėjas ir archeologas mėgėjas Nicholas Clapp’as⁶⁾ subūrė komandą iš nuotykių ieškotojo Ranulph Fiennes, archeologo Juris Zarins’o⁷⁾ ir kt., kuri, naudodamasi NASA palydoviniais vaizdais, atsekė senovės karavanų takus, susikertančius vadinamoje Šisro⁵⁾ vietovėje Omane. Atrodė, kad būtent kino kūrėjas nutiesė kelią į kasinėjimus, galiausiai atskleidusius įtvirtintas gyvenvietes, sugriuvusius bokštus ir nuolatinio šulinio liekanas.
1992 m. vasario 5 d. „New York Times“ straipsnyje teigiama, kad jie „atrado prarastą miestą giliai Arabijos smėlynuose ir jie beveik tikri, kad tai Ubaras, legendinis prekybos centras, kuriame prieš tūkstančius metų buvo prekiaujama smilkalais“
Tik čia iškyla viena problema: Šisras niekada nebuvo dingęs.
Thesiger’is apie šią vietą rašė jau prieš kelis dešimtmečius. Naftos kompanijų geologai XX a. 5-me dešimtm. minėjo tvirtovės griuvėsius ir atmetė ją kaip kandidatę Ubarui. Pati tvirtovė greičiausiai buvo pastatyta 16-me a., nors Clapp’o komanda teigė, kad ji stovėjo ant daug senesnės gyvenvietės. Saudo Arabijos pareigūnai viešai abejojo ??šiais teiginiais, o UNESCO Šišrą priskiria Viduramžiams. Ten nerasta nieko, kas liudytų, kad tai kada nors buvo daugiau nei gerai ginam prekybos vieta, jau nekalbant apie legendinį metropolį.
Vis tik Clapp’o komanda nepasidavė. 2007 m. žurnale „Remote Sensing in Archaeology“ paskelbtame tyrime rašoma, kad Šisre rasta artefaktų iš Persijos, Romos ir Graikijos, taip pat ten yra 8-kampė tvirtovė, susijusi su smilkalų prekyba. Ir nors jie nerado jokių smėlio audros įrodymų, jie rado smegduobę, prarijusią pagrindinius vartus, greičiausiai atsiradusią dėl to, kad gyventojai išnaudojo gruntinį vandenį. J. Zarinsas, pateikė subtilesnį argumentą: istoriniuose tekstuose Ubaras apibūdinamas kaip regionas ir tauta, o ne vienas miestas. Todėl jis tvirtino, kad Šisras vis dar gali būti šio galvosūkio dalis.
Prekybai persikėlus į jūros kelius, o ne per bevandenę dykumą, o gruntiniam vandeniui nusekus, Šisras greičiausiai nugrimzdo į užmarštį, o jo nuosmukis galėjo suteikti prielaidą legendai apie Ubarą. Tačiau jei Ubarą ir galima rasti, jis vis dar gali būti Tuščiojo kvartalo smėlynuose.

¹⁾ Elamas – į rytus nuo Tigro buvusi senovės šalis, viena iš seniausių rašytiniuose šaltiniuose minimų civilizacijų, egzistavusi nuo 3 tūkstantm. pr.m.e. pradžios iki Achemenidų imperijos užkariavimo 539 m. pr.m.e. Po 7 a. Elamo pavadinimą pakeitė Persija (nes į Anšano apylinkes atsikėlusi gentis vadinosi persais). Elamas laikomas pirmąja Senovės Irano civilizacija. Patys elamitai savo šalį vadino Haltamti (vėliau – Atamti). Elamo civilizacija apėmė dabartinio Irano pietvakarinę dalį, ten, kur dabar yra Chuzestano, Farso ir Bušehro provincijos. Elamo istorija žinoma tik fragmentiškai, remiantis daugiausia Mesopotamijos šaltiniais.
Joje gyvenusi pagrindinė tauta vadinama elamitais, kurių naudota elamitų kalba negimininga jokiai Irano kalbai. Elamitai turėjo savo atskirą dievų panteoną, tačiau skirtingais laikais buvo garbinamos skirtingos dievybės. Palaipsniu svarbiausiu elamitų dievu tapo Inšušinakas - iš pradžių buvęs nereikšmingas mirusiųjų pasaulio globėjas, ilgainiui tapo Elamo valdovų globėju. Dėl Mesopotamijos įtakos elemitai taip pat išpažino šumeriškus ir semitiškus dievus.

²⁾ Jusefas Madžidzadė (Yousef Majidzadeh, g. 1938 m.) - azerbaidžaniečių kilmės Irano archeologas, kasinėjimų Ozbaki, Kabristane ir Džirofte vadovas. 2007 m. Kermane pristatė seminarą Džiroftas, rytų civilizacijos lopšys. Po 1978 m. Irano revoliucijos persikėlė į Prancūziją.

³⁾ „Smėlynų Atlantida“ (Awbar) - legendinė dingusi vieta Arabijos pusiasalio pietų dykumose, sunaikinta arba gamtos stichinės nelaimės, arba dievų bausmės. Apibūdinimas paprastai priskiriamas britui T.E. Lawrence, tačiau jo raštuose jis niekur neminimas. Neteisingi tvirtinimai, kad Ubaras minimas Korane ar „Tūkstantyje ir vienoje pasakoje“. Legendose jis kažkur Rub al Chalio dykumos pietvakariuose; Al-Bakuvi jį laikė esant kažkur Jemene. Padavimuose Ubaras užburtas ir saugomas miestas, kur auga palmių giraitės ir ganosi galvijų bandos, tarp jų ir patys gražiausi kupranugariai. Žmonės į ten gali patekti tik atsitiktinai. Legendos paskatino kai kuriuos archeologus pradėti ieškoti Ubaro. 9-10 dešimtm. sandūroje N. Klapas išskaičiavo karavanų kelius, o surengtos ekspedicijos jį nuvedė į Šisrą.
⁴⁾ Bertramas Tomas (Bertram Sidney Thomas, 1892-1950) – anglų diplomatas ir keliautojas, pirmasis žinomas vakarietis, pirmasis 1930-31 m. perėjęs Rub al Chalį („Tuščiąjį ketvirtį“), dykumą Arabijos pusiasalio pietuose; tą kelionę aprašė knygoje „Arabia Felix“ (1932). Pirmojo pasaulinio karo metais kovojo Mesopotamijos fronte ir po karo ten ir pasiliko. Buvo Maskato ir Omano sultanato finansų ministru (1925-32). „Neramumai ir nuotykiai Arabijoje“ (1931) aprašė arabų genčių kultūrą ir papročius. Vėliau keliavo po pasaulį ir skaitė paskaitas apie avo patirtį arabų pasaulyje. Antrojo pasaulinio karo metais vėl tarnavo Mesopotamijoje britų kariuomenėje. Praktikavo kaukolės antropometrijos metodus. Apie jo kelionę per dykumą susuktas dokumentinis filmas „Į tuščiąketvirtį“ (2013).
⁵⁾ Šisros radimvietė - archeologinė radimvietė prie Aš Šisros gyvenvietės Omane. Tai buvusi prekybos vieta, galbūt, oazė. Istorija siekia bronzos amžių. Jo pagrindinė paskirtis buvo išgauti ir paskirstyti labai vertingą ladaną iš gretimų Karos kalnų. Atkasta įspūdinga tvirtovė. Nuo 2000 m. UNESCO paveldo sąraše. Spėjama, kad čia galėjo būti legendinis Ubaro miestas.
⁶⁾ Nikola Klapas (Nicholas Clapp, 1936-2025) – amerikiečių kinematografininkas dokumentikas, archeologas mėgėjas, pravardžiuojamas „šiuolaikiniu Indiana Džonsu“. Gavo daugybė apdovanojimų, įskaitant kelis Emmy. Nuo 10-ojo dešimtm. pradžios išgarsėjo Ubaro („Smėlynų Atlantidos“) paieškomis Omane panaudojant kosmines technologijas ir priėjęs išvados, kad jis buvo Šisros radimvietėje. Tai pateikė PBS NOVA „Dingęs Arabijos miestas“ laidoje (1996) ir knygoje „Kelias į Ubarą“ (1998).
⁷⁾ Juris Zarinsas (Juris Zarins, 1945-2023) – latvių kilmės amerikiečių archeologas ir semitologas, Misūrio valstijos un-to profesorius (1978-2006). Dalyvavo daugelyje kasinėjimų Saudo Arabijoje, Egipte, Omane, o paskuriniu metu ir Jemene. Paskelbė daug straipsnių Artimųjų rytų temomis. Jo nuomone, semitų kalbos susiformavo ten klimato sausėjimo laikotarpiu iki-keramikinio neolito laikotarpiu. Ir, anot jo ir remiantis LANDSAT nuotraukomis, Edeno sodas radosi prie Persijos įlankos prie Tigro ir Eufrato žiočių: Gihonas būtų Karuno upė, o Pisonas –išdžiūvusi Vadi-Batino vaga. 1992 m. dalyvavo Ubaro paieškų komandoje, paieškas baigusioje Šisros radimvietėje - tačiau J. Zarinsas nebuvo tuo įsitikinęs ir 1996 m. interviu „Nova“ programai sakė, kad Ubaras šaltiniuose labiau minimas kaip regionas ar žmonių grupė, o ne atskiras miestas.

Nan Madolis
Chimera tebegyva
Šnabždanti uola
Kijevo paslaptys
Nubija ir jos istorija
Kadžuraho paminklai
Bado kalnai Afrikoje
Indo-iranėnai ir kalba
Bokoro rūmai, Kambodža
Kur sustojo tūkstantmečiai?
N. Žirovas. Zimbabvės mįslė
Stounhendžas: mistinis statinys Anglijoje
Lenkijos trapeciniai kapai senesni už Egipto
Nan Madolis - apleistas paslapčių miestas
Gobekli Tepe - seniausia šventykla
Guilinas: jungtis iš amžių glūdumos
E.Blavatskaja. Kiklopų griuvėsiai
Bažnyčia už laiko gniaužtų
Ayers Rock uola: Australija
Janas Ščepanskis. Majai
Buvęs uždaras Tibetas
Naska linijos, Peru
Ofyro aukso šalis
Megalitai: dolmenai
Languedoko akmenys
Kur išėjo hetitai?
Kinijos piramidės
Slontaho šventykla
Matriarchatas
Vartiklis