Kur išėjo hetitai?    

Hetitų imperija valdė ne tik visą Anatoliją, bet ir dalį Mesopotamijos ir Sirijos. Atrodo, kad jos vasale buvo ir legendinė Troja. Tačiau II tūkstm. pr.m.e. pabaigoje ši imperija išnyko. Kas jai nutiko?

Pirmi hetitų paminėjimai yra iš II tūkstm. pradžios, o paskutiniai – iš XII a. pr.m.e. Atrodo, kad laukinės hetitų gentys atėjo iš Balkanų ir užėmė Hatuso miestą^**), priklausiusį chatams, ne indoeuropietiškos kilmės tautai. Apie hetitus žinoma mažai, tik atskiri

12-a hetitų dievų. Požemis netoli Hatuso šventvietės Jazilikaja

paliudijimai hetitų karių dantiraščio archyve. Matyt, kartu su teritorija hetitai perėmė ir karaliaus valdžios instituciją, dievų panteoną ir, galbūt, metalų apdirbimų technologijas. Svetimi dievai į šalį nustūmė dienos šviesos dievą: „Ir visi dievai bėgo priešais mane“ (t.y. „man padėjo“), - tradicinė frazė, kuria hetitų karalius Mursuli II (valdęs apie 1321-1295 m. pr.m.e.) aprašo savo karines pergales.

Gana greitai, vos po šimtmečio, po pasirodymo Hatuse, hetitai vasališkais susitarimais užvaldė didelę Anatolijos ir šiaurės Sirijos dalį. Vieno žygio metu užimtas ir apiplėštas Babilonas, tačiau tokių tolimų teritorijų ilgai išlaikyti hetitai neįstengė. O po 4 m., kritus Hatusui, liovėsi egzistavusi ir hetitų imperija.

Ilgą laiką laikyta, kad miestą užėmė ir sugriovė išorės jėgos – jūros žmonės, tačiau neseni Jurgen Seeher‘io ir Andreas Schachner‘io vadovaujami kasinėjimai rodo, kad, prieš galutinai sugriaunant miestą, dauguma jo gyventojų jau buvo išėję, su savimi pasiėmę visus daiktus. Tad paliktą miestą plėšė tik marodieriai. Tai kur ir kodėl iš jo išėjo hetitai?

Australų prof. Trevor Bryce mano, kad paprasti miesto gyventojai tiesiog išsiskirstė po sritis, kuriose dominavo hetitų kultūra. Tačiau paskutinis karalius Supiluliuma II galėjo turėjo gana aiškią kryptį – Anatolijos pietvakarius arba Sirijos šiaurę. Ten hetitų įtaka buvo tokia stipri, kad pirmuosius keturis geležies amžiaus šimtmečius egzistavo karalystės, aiškiai perėmusios hetitų paveldą. Ten I-e tūkstantmetyje dar naudotas pavadinimas „Hatti miesto šalis“. Viena jų – Karkemišas šiaurės Sirijoje, kurios karalių dinastija truko 1200-900 m. pr.m.e.

Beje, hetitų sostinė buvo keičiama dukart. Pirmąkart Mutavali II ją iš Hatuso pekėlė į Tarchunchasą (kuris iki šiol nerastas), tačiau tąkart dinastijos linija nenutrūko ir karaliai grįžo į savo imperijos širdį. Antrąkart tai padaryti nepavyko.

Su savimi kartu, spėjama, pasiimta ir svarbiausi valstybės valdymui dokumentai: sutartys, įstatymai ir pan. O liko įvairiausi dokumentai, tarp kurių ir didelis kiekis religinių tekstų bei senų sutarčių.

[ Hetitų pavadinimas gali būti kilęs iš finikiečių Hatti ar Khatti ]

Kartu su hetitų elitu išnyko ir hetitų raštininkai, žinoję hetitų kalbą. Ir kaip akimirksniu gali išnykti kalba? Ogi, ja II tūkstm. pr.m.e. pabaigoje jau beveik nebuvo kalbama. Nuo pat pradžių net elitas kalbėjo gimininga luvių kalba^*).

Dantiraštis hetitams atiteko II tūkstm. pr.m.e. pradžioje iš šumerų per akadų tarpinę mokyklą. Jis kiek galima buvo pritaikytas indoeuropietiškai (hetitų ir luvių) kalbai. Skaityti dantiraštį nėra lengva. Gali būti, kad karaliai buvo beraščiai ir visa rašto našta kliūdavo raštininkams.

Jau ankstyvuoju laiku pasirodo hieroglifikinio rašto požymiai Kapadokijos pirklių antspauduose. Tai laikytina hieroglifinio Anatolijaus rašto pradžia. Ir imperijos laikais hieroglifais rašydavo ant medinių vašku dengtų lentelių. Dantiraščiu molio lentelėse surašydavo tik politinės ir religinės reikšmės tekstus – ir tokių mus pasiekė santykinai mažai. Vėlyvuosiuose raštuose aptinkame luvių kalbos gramatines formas, o taip pat hetitų kalbos klaidas. Matyt, ją jau mažai mokėjo ir kas diktavo, ir kas užrašinėjo.

---

^*) Luvių kalba - senovinė indoeuropietiška kalba (arba kalbų grupė), priklausanti Anatolijos šakai. Ji buvo paplitusi 15-10 a. pr.m.e. Hetitų karalystės pietuose. Iš jos išsivystė likų ir sidų kalbos. Jos rašmenys buvo mišraus pobūdžio – ideogramos ir skiemenų žymenys (luvių hieroglifai). Kai kurie užrašai padaryti dantiraščiu artimu akadų kalbai. Luvių kalbą 20 a. pradžioje iššifravo čekas B. Hroznas, įrodęs jos priklausomybę indoeuropiečių kalboms.

^**) Hatušas - hetitų imperijos sostinės liekanos Turkijoje, centrinėje Anatolijoje, šalia Bogazkalės gyvenvietės, 145 km į rytus nuo Ankaros. Bronzos amžiaus pabaigoje šiose vietose apsigyveno hetitai; jų valdovas Labarnas II (1650–1620 m. pr.m.e.) atstatė miestą ir padarė jį visos karalystės sostine. Apie 1200 m. pr.m.e. žlugus hetitų imperijai, Hatušas buvo sugriautas ir niekas jame negyveno iki 800 m. pr.m.e., kai regione suklestėjo Frygija.
Hatušo miesto griuvėsius 1834 m. atrado prancūzų archeologas K. Teksieras, o nuo 1906 m. archeologinius kasinėjimus čia pradėjo Vokietijos orientalistai. Didžiausiu atradimu buvo dantiraščiu ant molinių plytelių surašytas hetitų karališkasis archyvas.

Gilgamešo epas
Izraelio kaimynai
Slontaho šventykla
Babelio bokšto data
Nubija ir jos istorija
Adivasi kultūra ir civilizacija
Babilono pasaulio sukūrimo epas
Mohendžo-daro - mirusiųjų kalnas
Akado (Inanos) užkariavimai šumerų mituose
Gobekli Tepe: seniausia šventykla
Slėpiningieji Edeno sodai
Astrologija ir visuomenė
Nauja dėl Stounhendžo
Zoologija ir mitologija
Tvanas Gilgamešo epe
Ar Žemė yra plokščia?
Kretos Festo diskas
Harapos civilizacija
Kanaano karalienė?
Numerologija
Mitologijos puslapis
Vartiklis