|
Priedas: Herodotas. Istorija. 4 knyga. Melpomanė
Skaitykite Herodoto Istorija apie hiperborėjus
150. ... Tero palikuonis Grynas, Esanijo sūnus, Teros salos karalius, atgabeno iš savo
polio į Delfus hekatombą 1). Jį atlydėjo keli teriečiai, tarp jų Polimnesto sūnus
Batas, minijas eufemidas. Kai Grynas ėmė klausinėti orakulą įvairių patarimų, pitija jam liepė
Libijoje įkurti polį. Karalius į tai šitaip atsakė: "Viešpatie, aš jau senas, man sunku leistis į ilgą
kelią. Liepk tai padaryti kam nors jaunesniam iš čia esančių". Taip sakydamas, jis parodė į
Batą. Tuo viskas ir pasibaigė. Grįžęs namo, karalius ir jo palydovai išmetė iš savo galvos
orakulo ištarmę, nes nežinojo, kur yra toji Libija, ir nedrįso siųsti žmonių į nežinomą kraštą.
151. Po to ištisus 7 metus Teroje visai nelijo, ir saloje išdžiūvo visi medžiai, išskyrus
vieną. Tada teriečiai kreipėsi į orakulą, ir pitija vėl liepė įsikurti Libijoje. Gyventojai
nebeišmanė, kaip gelbėtis nuo sausros, todėl pasiuntė žmones į Kretą pasiteirauti, gal kas
nors iš kretiečių ar ten gyvenančių svetimšalių yra buvęs Libijoje. Klajodami po salą, jie
atkeliavo į Itano polį. Ten susipažino su vienu purpuro moliuskų žveju Korobiju, kuris sakėsi
buvęs vėjų nuneštas į Libiją, tikriau sakant, į Libijoje esančią Platėjos salą. Už pinigus jie
prikalbėjo žveją plaukti kartu su jais į Terą, o iš ten nedidelis būrelis vyrų su juo iškeliavo
ieškoti Libijos. Korobijas parodė jiems kelią į Platėjos salą. Ten teriečiai paliko Korobiją,
pridėjo jam maisto keliems mėnesiams ir patys išskubėjo atgal pranešti teriečiams apie tą salą.
153.
Teriečiai, palikę saloje Korobiją, grįžo namo ir pranešė, kad užėmė salą Libijos
pakrantėje. Tada buvo nutarta iš visų septynių salos rajonų pasiųsti po vieną iš dviejų brolių
tą, kuris ištrauks burtus. Jų vadovu ir karaliumi paskyrė Batą. Teriečiai išsiuntė į Platėjos salą du penkiasdešimtirklius laivus.
154. ... apie Batą kirėniečiai pasakoja kitaip negu teriečiai. ...
155. Čia Fronimę pasiėmė už sugulovę kilmingas terietis Polinmestas. Po kurio laiko ji
pagimdė sūnų, kuris užaugęs šveplavo ir mikčiojo. Jis gavo Bato vardą taip sako teriečiai ir
kirėniečiai. Bet aš kitaip manau: Batu jis buvo pavadintas tik tada, kai atplaukė į Libiją: pagal
Delfų orakulo ištarmę ir įsigytąją garbę, nes libiai batu vadina karalių. Aš manau, kad
pitija, žinodama, jog jis bus Libijos karalius, ištarmėje panaudojo tą libių kalbos žodį. Mat kai
jis užaugo ir nuvyko į Delfus klausti [patarimo dėl mikčiojimo, pitija jam taip atsakė:
Bate, dėl balso tu čion atėjai, bet Febas valdovas
Siunčia tave įsikurt į Libiją, gausią ėriukų.
Helėniškai ji būtų maždaug šitaip pasakiusi: "O karaliau, dėl balso tu čion atėjai". Jai
Batas šitaip atsakė: "O valdove, aš atėjau tavęs paklausti dėl balso, o tu man liepi tai, kas
neįmanoma, - įsikurti Libijoje. Bet su kokia kariuomene? Su kokiais žmonėmis?" Vis dėlto
šituo savo atsakymu jis neįtikino dievo duoti jam kitą nurodymą. Kai orakulas ir antrą kartą
davė tą pačią ištarmę, Batas, nelaukęs pranašystės galo, grįžo į Terą.
156. Po to jį ir kitus teriečius užgriuvo nelaimės. Nesuvokdami jų priežasties, jie vėl
pasiuntė žmones į Delfus pasiteirauti, kodėl taip yra. Pitija atsakė, kad jiems pasidarys geriau,
jei kartu su Batu įkurs Libijoje Kirėnę. Todėl ir išsiuntė teriečiai Batą su dviem
penkiasdešimtirkliais laivais. Šie nuplaukė į Liniją, bet nežinojo ką ten veikti, taigi apsisukę
grįžo į Terą. Teriečiai varė juos atgal apmėtydami ietimis ir neleisdami plaukti prie kranto.
Bato vadovaujami žmonės buvo priversti vėl plaukti į jūrą. Jie išlipo minėtoje Platėjos saloje
netoli Libijos kranto. Pasakojama, kad toji sala tokio pat dydžio, kaip dabartinis Kirėnės polis.
157. Pagyvenę joje 2 m. ir nieko gero nepatyrę, jie paliko vieną saviškį ir išplaukė į
Delfus. Čia atvykę, paklausė orakulo patarimo sakydami, kad jau gyveną Libijoje, bet nuo to
nė kiek geriau jiems nesą. Pitija jiems taip pasakė:
Jei tu nematęs pažįsti Libiją, gausią ėriukų,
Net geriau už mane, ją mačiusį, - baisiai protingas.
Tai išgirdęs, Batas su savo palydovais išplaukė atgal. Dievas primygtinai reikalavo įsikurti
pačioje Libijije. Grįžę į salą ir pasiėmę paliktąjį, jie įsikūrė Libijoje priešais šią salą. Toji vietovė
vadinosi Azyris. Iš dviejų pusių ją supa puikūs miškingi slėniai, o trečiojoje teka upė.
158. Šiame krašte jie gyveno 6m. Septintaisiais libiai prikalbėjo juos tą vietą palikti,
žadėdami nuvesti į geresnę vietą. Libiai juos vedė į vakarus ir pro gražiausią vietą,
apskaičiavę laiką, pravedė naktį, kad helėnai jos nepamatytų. Ta vieta vadinosi Irasa. Nuvedę
juos prie vadinamojo Apolono šulinio, pasakė: "Helėnai, štai jums tinkama gyventi vieta, nes dangus čia skylėtas".
159. Per visus 40 Bato2) ir 16 jo sūnaus Arkesilajo valdymo metų
kirėniečių tebebuvo tiek pat, kiek ir iš pat pradžių. Bet valdant trečiajam karaliui, vadinamam
Batu Laiminguoju2), pitija paragino visus helėnus plaukti į Libiją ir apsigyventi
pas kirėniečius. Mat kirėniečiai kvietėsi žmones, žadėdami jiems duoti žemės. Pitija šitaip paskelbė:
Kas atsikraustys vėliau į mieląją Libijos šalį,
Žemė kai bus išdalyta, tas baisiai skaudžiai gailėsis.
Galų gale Kirėnėje prisirinko daugybė žmonių, ir jie iš aplinkinių libių pradėjo atiminėti
žemes. Tada apiplėšti ir baisiai įžeisti libiai su savo karaliumi Adikranu pasiuntė į Egiptą
šauklius ir atsidavė jo karaliaus Aprijo globai. Aprijas surinko didelę kariuomenę ir nusiuntė
prieš Kirėnę. Kirėniečiai, išžygiavę į Irasos vietovę, susirėmė prie Testo šaltinio su egiptiečiais
ir juos nugalėjo3). Egiptiečiai iki tol nebuvo turėję reikalų su helėnais, juos
niekino, o dabar buvo taip sumušti, kad iš visos kariuomenės tik mažas būreis grįžo į Egiptą.
Dėl to egiptiečiai apkaltino Apriją ir prieš jį sukilo.
160. Batas turėjo sūnų Arkesilają. Tapęs karaliumi, šis vaidijosi su broliais tol, kol tie
paliko tėviškę ir, nuvykę į kitą Libijos vietą, savo rizika įkūrė polį ir pavadino jį Barka (ir dabar
jis taip vadinasi). Kurdami polį, broliai sukurstė libius sukilti prieš Kirėnę. Arkesilajas išžygiavo
prieš tas libių gentis, kurios buvo priėmusios jo brolius, ir prieš sukilėlius. Libiai išsigandę
pabėgo pas rytiniame krašte gyvenančias libių gentis. Arkesilajas juos vijosi tol, kol priėjo
Leukonę. Tada libiai nutarė jį užpulti. Jie kirėniečius visai sutriuškino: žuvo net 7000 kirėniečių
hoplitų. Po tokio pralaimėjimo Arkesilajas susirgo. Išgėręs vaistų, jis mirė. Arkelasiją
pasmaugė brolis Learchas. Tada Arkesilajo žmona klastingai nužudė Learchą. Jos vardas buvo Eriksa.
161. Valdžią paėmė Arkesilajo sūnus Batas2). Jis buvo šlubas viena jo
koja buvo trumpesnė. Kirėniečiai pasiuntė į Delfus žmones paklausti orakulą, kaip jiems po
tokios nelaimės tvarkytis, kad puikiai gyventų. Pitija patarė pasikviesti iš arkadų Mantinijos
taikintoją. Kirėniečiai paprašė ir mantiniečiai jiems pasiuntė garbingiausią savo pilietį
Demonaktą. Jis, atkeliavęs į Kirėnę ir susipažinęs su padėtimi, suskirstė gyventojus į tris files:
iš teriečių ir aplinkinių vietovių gyventojų padarė vieną filę, iš peloponesiečių ir kretiečių
antrą, o iš visų salų gyventojų trečią. Karaliui Batui jis paliko tik žemės sklypą ir pajamas iš
šventyklų, o visa kita, kas anksčiau priklausė karaliams, atidavė žmonėms.
162. Valdant Batui, viskas liko taip taip, kaip sutvarkė Demonaktas, bet kai paėmė valdžią
jo sūnus Arkesilajas, prasidėjo vaidai dėl karaliaus privilegijų. Mat Arkesilajas, Bato šlubojo ir
Feretimės sūnus, pareiškė nepakęsiąs tos tvarkos, kurią įvedė Demonaktas, ir pareikalavo
grąžinti jam protėvių privilegijas ir valdas. Kilus peštynėms, jis pralaimėjo ir pabėgo į Samą, o
jo motiną į Kipro Salaminą, kurį valdė Eueltonas. Jis paaukojo Delfams labai gražų
smilkytuvą (dabar jis yra korintiečių lobyne). Pas jį atplaukusi Feretimė paprašė kariuomenės,
kad ši padėtų jai ir sūnui grįžti į Kirėnę. Eueltonas davė jai visko, tik ne kariuomenenės.
Kiekvieną dovaną imdama gyrė, bet sakė, kad būtų geriau, jei duotų jai kariuomenės. Kai ji,
gaudama dovanų, vis tą patį kartojo, Eueltonas pagaliau padovanojo auksinę verpstę ir vilnų
kuodelį. Feretimei vėl pakartojus tuos pačius žodžius, Eueltonas pasakė, kad jis moterims dovanoja tokius daiktus, o ne karius.
163. O Arkesilajas tuo metu Samo saloje rinko visokius vyrus, žadėdamas laimėjęs jiems
duoti žemės. Subūręs kariuomenę, jis išplaukė į Delfus pasiteirauti orakulo apie grįžimą. Pitija
šutaip pasakė: Apolonas jums leidžia valdyti Kirėnę 8 žmonių kartas, keturias valdomas Batų
ir keturias Arkesilajų, ir dauhgiau nė nemėginti. O tu, grįžęs namo, būk ramus. Jeigu rasi pilną
krosnį amforų, neišdek jų, palik tokias, kokios jos yra. O jeigu jas išdegsi, tai neik į tokią vietą,
kurią iš visų pusių supa vanduo. Jei nepaklausysi, žūsi pats ir gražiausiasis tavo bandos jautis. Taip Arkesilajui pasakė pitija.
164. Jis pasiėmė visus ir iš Samo grįžo į Kirėnę. Užėmęs ją, Arkesilajas užmiršo orakulo
ištarmę ir pradėjo persekioti tuos, kurie jį išvijo. Vieni jų buvo priversti visam laikui dingti iš šio
krašto, kitus suėmė Arkesilajas ir išsiuntė į Kiprą, kad ten būtų nužudyti. Tačiau juos vėjas
nunešė į Knudą. Knidiečiai juos išlaisvino ir pasiuntė į Terą. Dar kitus kirėniečius,
pasislėpusius Aglomacho bokšte, sudegino, apkvovęs tą bokštą malkomis. Kai viskas buvo
baigta, Arkesilajas suprato, kad išsipildė orakulo pranašystė: juk pitija jam buvo uždraudusi
išdegti krosnyje amforas. Norėdamas išvengti išpranašautos mirties, pats pasitraukė iš
Kirėnės polio, nes manė, kad Kirėnė ir yra toji vieta, kurią supa vanduo. Jis buvo vedęs savo
giminaitę, Barkos karaliaus Alazyro dukterį. Tad jis nuvyko į Barką pas Alazyrą. Čia jį turguje
prekiaujantį pažino barkiečiai su pabėgėliais kirėniečiais ir jį užmušė. Kartu jie nužudė jo uošvį
Alazyrą. Taip Arkesilajas sąmoningai, o gal ir nesąmoningai nusikalto, ir dėl to išsipildė orakulo pranašystė.
165. Kol Arkesilajas, užsitraukęs nelaimę, gyveno Barkoje, jo motina Feretimė Kirėnėje
perėmė visą sūnaus paliktą valdžią: ir šiaip viską tvarkė, ir net dalyvavo bulėje. Sužinojusi,
kad jos sūnus jau nužudytas, pabėgo į Egiptą. Mat Arkesilajas buvo padaręs paslaugą Kyro
sūnui Kambizui: jis Kirėnę pavedė persams ir įsipareigojo mokėti duoklę. Atbėgusi į Egiptą,
Feretimė puolė Ariandui į kojas maldaudama atkeršyti už sūnų ir sakydama, kad Arkesilajas žuvo todėl, jog buvo palankus persams.
166. Kambizas buvo paskyręs Ariandą Egipto valdytoju, bet tas, norėdamas susilyginti su
Darijumi, po kurio laiko žuvo. Mat pamatęs, kad Darijus trokšta palikti tokį savo atminimą,
kokio nė vienas karalius nėra palikęs, užsinorėjo juo pasekti ir už tai buvo nubaustas. Darijus
įsakė labai gerai išvalyti auksą pinigams kalti. Egipto valdytojas Ariandas irgi įsakė labai
švariai išvalyti sidabrą ir iš jo nukalti pinigą. Dar ir dabar Ariando sidabras yra švariausias.
Sužinojęs apie tokį Egipto valdytojo elgesį, Darijus apkaltino jį dar dėl vieno neva noro sukilti ir liepė nužudyti.
167. Bet tada Ariandas pasigailėjo Feretimės ir davė jai visą Egipto kariuomenę ir
pėstininkus, ir laivyną. Pėstininkų strategu jis paskyrė marafietį Amasį, o laivyno
pasargadietį Badrą. Prieš pradedant žygį, Ariandas pasiuntė į Barką šauklį pasiteirauti, kas
nužudė Arkesilają. Barkiečiai prisiėmė kaltę sau, nes daug blogo iš jo buvo patyrę. Tai
sužinojęs, Ariandas pasiuntė prieš juos kariuomenę kartu su Feretime. Ti buvo tik priekabė, o
iš tikrųjų, mano nuomone, kariuomenė buvo pasiųsta Libijos užkariauti. Mat joje gyvena daug
įvairių genčių; vienos jau klausė karaliaus, o kitos jų buvo dauguma nepaisė Darijaus.
168. Libiai gyvena šitaip išsidėstę: tuoj už Egipto pirmoji libių gentis yra adirmachidai. Jų
papročiai daugiausia egiptietiški, drabužius dėvi tokius, kaip ir kiti libiai. Moterys nešioja ant
abiejų blauzdų varines apyrankes. Jų plaukai ilgi. Sugavusios juose utėlę, perkanda ir
numeta. Iš visų libių tik jie vieni taip elgiasi ir tik jie siūlo karaliui ketinančias tekėti merginas:
kuri karaliui patinka, iš tos jis atima mergystę. Adirmachidų kraštas tęsiasi nuo Egipto iki Plino uosto.
169. Jų kaimynai yra giligamai; jie gyvena į vakarus iki Afrodisijos salos. Tame plote yra
Platėjos sala, kurioje buvo įsikūrę kirėniečiai, o sausumoje yra Menelajo uostas ir Azyrio sritis,
kurioje apsigyveno kirėniečiai. Čia prasideda silfijynai. Silfijais apaugęs visas plotas nuo
Platėjos salos iki Sirtos žiočių. Giligamų papročiai maždaug tokie patys, kaip ir kitų.
170. Už giligamų į vakarus laikosi asbistai. Jie gyvena į pietus nuo Kirėnės, bet jūros
nesiekia, nes pajūris priklauso kirėniečiams. Iš visų libių jie labiausiai mėgsta važinėti ketvertu
arklių ir apskritai stengiasi mėgdžioti kirėniečių papročius.
171. Į vakarus nuo asbistų gyvena auschisai. Jie įsikūrę tarp Barkos ir jūros ties
Euesperidėmis. Viduryje auschisų yra bakalai, negausi gentis. Jos gyvenamoji teritorija siekia
jūrą ties Barkos valdose esančiu Tauchyros poliu. Jų papročiai tokie patys, kaip ir tų, kurie gyvena ties Kirėne.
172. Į vakarus nuo auschisų gyvena nasamonai, gausi gentis. Vasarą jie palieka pajūryje
savo bandas ir keliauja į šalies gilumoje esančią Augilos vietovę skinti datulių. Ten auga
daugybė didelių datulių palmių, ir visos jos veda vaisius. Nasamonai gaudo skėrius, džiovina
prieš saulę, paskui sutrina ir, užsipylę pienu, valgo. Kiekvienas turi daug žmonų, ir visi jomis
bendrai naudojasi kaip masagetai. Kai nori pasantykiauti, įsmeigia joms prieš savo duris lazdą
ir atlieka reikalą. Yra toks paprotys: kai vyras veda pirmą kartą, nuotaka pirmąją naktį turi su
visais svečiais pasantykiauti ir kiekvienas, atlikęs reikalą, jai įteikia dovanėlę, atsineštą iš
namų. Jų priesaika ir būrimai tokie: prisiekia tais, kurie jų krašte senovėje buvo teisingiausi ir
geriausi vyrai; prisiekdami prisiliečia prie jų kapų. Buria suėję prie savo protėvių kapų: čia
pasimeldę užmiega, ir ką susapnuoja, tas ir būna lemta. Ištikimybės sutartį sudaro duodami
gerti iš savo delno ir patys iš kito delno gerdami. Jei neturi vandens ar ko geriamo, tai pasisėmę palaižo smilčių.
173. Nasamonų kaimynai psilai. Ši gentis žuvo tokiu būdu: pietų vėjas pūtė toks stiprus,
kad išdžiovino jų teritorijoje vandenį, visa jų žemė, esanti išilgai Sirtos, liko be lašo vandens.
Tada psilai patraukė į žygį prieš pietų vėją (aš tik perduodu libių pasakojimą). Kai jie atsidūrė
smėlio dykumoje, pakilo pietys ir visus juso užpylė smėliu. Psilams žuvus, jų žemę valdo nasamonai.
174. Toliau už jų į pietus jau žvėrių gyvenamame krašte laikosi garamantai. Jie vengia
visų, su niekuo nebendrauja, neturi ginklų ir nemoka kariauti.
175. Garamantai gyvena už nasamonų tolyn į žemyną, o palei jūrą į vakarus yra makai.
Jie skutasi galvas, palikdami plaukų skiauterę: plaukus palieka viršugalvyje, o iš visų pusių
žemyn nuskuta. Vietoj skydų kariaudami jie naudojasi stručių odomis. Per jų kraštą teka
Kinipo upė: ji prasideda vadinamoje Charitų kalvoje ir įteka į jūrą. Toji Charitų kalva apaugusi
tankiu mišku, nors šiaip visoje iki šiol minėtoje Libijoje neauga jokie medžiai. Nuo jūros iki tos kalvos 200 stadijų.
176. Šalia makų yra gindanai. Jų moterys vaikščioja čiurnis apsirišusios odos juostelėmis.
Štai dėl ko jos taip daro: kai tik pasantykiauja su vyriškiu, tuoj užsiriša tokią juostelę. Kuri tų
juostelių yra užsirišusi daugiausia, ta laikoma geriausia mat su ja daugiausia vyriškių mylėjosi.
177. Šalia tų gindanų pajūryje gyvena lotofagai, mintantys tik lotoso vaisiais. Tie vaisiai
yra tokio didumo kaip mastikmedžio riešutai, o saldumo kaip datulės. Iš lotoso vaisių lotofagai gaminasi ir vyną.
178. Už lotofagų pajūryje gyvena machlijai. Ir jie valgo lotosą, bet mažiau nei anie. Jų
kraštas remiasi į didelę upę vardu Tritonas. Toji įteka į Tritonidės ežerą. Jame yra sala Fla.
Sako, orakulas liepęs lakedoniečiams joje įsikurti.
179. Yra ir šitoks pasakojimas: kai Pelijo papėdėje buvęs pastatytas Argo laivas,
Jasonas, įsikėlęs į jį hekakombą ir varinį trikojį, išplaukė aplink Peloponesą, norėdamas
patekti į Delfus. Pakeliui į Malėją borėjas pagriebęs laivą ir nunešęs į Libiją. Dar Jasonas
nematęs žemės, kai įstrigęs Tritonidės ežero seklumoje. Nežinančiam kaip iš tų seklumų
ištrūkti Jasonui pasirodęs Tritonas ir paprašęs atiduoti jam tą trikojį, pažadėdamas už tai
parodyti, kaip išplaukti iš to ežero, ir nieko jiems nedaryti. Jasonas sutikęs, ir Tritonas
parodęs, pro kur išplaukti iš seklios vietos, o trikojį pasistatęs savo šventykloje ir iš to trikojo
išpranašavęs Jasonui Ir jo draugams ateitį: jei kurio nors Argu plaukiančio vyro kuris nors
palikuonis pavogs tą trikojį, tai aplink Tritonidės ežerą iškilsią šimtas helėnų polių. Tatai išgirdę, vietiniai gyventojai libiai trikojį paslėpė.
180. Machlijų kaimynai yra ausijai. Ir jie, ir machlijai gyvena aplink Tritonidės ežerą;
Tritono upė sudaro tarp jų ribą. Machlijai nešioja ilgus plaukus galvos užpakalyje, o ausijai
priekyje. Per Atėnės šventę jų merginos pasiskirsto į dvi grupes ir kovoja vienos su kitomis
akmenimis ir lazdomis sakydamos, jog pagal senovinį paprotį tai daro vietinės deivės garbei.
Tą deivę mes vadiname Atėne. Tas, kurios miršta nuo žaizdų, vadina netikromis merginomis.
Dar nesibaigus kovai jie štai ką daro: geriausiai kovojusiai merginai uždeda korintiečių šalmą,
helėniškus šarvus ir, įlaipinę į kovos vežimą, veža aplink ežerą. Kaip ausijai merginas
puošdavo anksčiau, kol ten dar negyveno helėnai, negaliu pasakyti, bet manau, kad
egiptiečių ginklais, nes man atrodo, kad skydą ir šalmą helėnai perėmė iš egiptiečių. Ausijai
tvirtina, kad Atėnė yra Poseidono ir Tritonidės ežero deivės duktė, tik susipykusi su
Poseidonu ir atsidavusi Dzeuso globai, o šis ją priėmęs kaip savo dukterį. Taip jie pasakoja.
Su moterimis santykiauja bendrai, kaip gyvuliai, jų neveda. Moteriai pagimdžius sveiką, stiprų
vaiką, po 3 mėn. susirenka visi vyrai, ir tas, į kurį vaikas labiausiai panašus, laikomas jo tėvu.
181. Tokios pajūryje yra libių klajoklių gentys.
[toliau aprašomos dar kitos gentys bei libių papročiai]
200. Feretimės gelbėtojai persai, Ariando pasiųsti, atplaukė į Barką ir apgulė polį,
reikalaudami atiduoti tuos, kurie buvo kalti dėl Arkesilajo nužudymo. Barkiečiai, jausdamiesi
dėl to kalti, nesileido į derybas. Persai laikė apgulę Barką 9 mėnesius, kasdami požeminius
įėjimus į tvirtovę ir nuolat smarkiai puldami. Požeminius įėjimus aptiko vienas kalvis variniu
skydu šitaip: nešdamas skydą palei tvirtovės sieną iš vidinės pusės, visur juo lietė žemę; kur
tik dėjo skydą, neišgirdo jokio garso, o ties iškastąja vieta skydo varis suskambo. Tada
barkiečiai, išrausę požeminį įėjimą iš priešingos pusės, užmušė kasančius persus. Šitaip buvo
surastas persų pakasas, o puolimus barkiečiai atremdavo.
201. Taip truko ilgą laiką, iš abiejų pusių krito daug karių, persų netgi daugiau, ir
pėstininkų strategas Amasis štai ką sumanė. Supratęs, kad jėga barkiečių neįveiks ir reikia
griebtis gudrumo. Padarė taip. Liepė naktį iškasti platų griovį, per jį nutiesti plonas lentas, jas
užpilti žemėmis ir sulyginti paviršių. Prašvitus jis pasiūlė barkiečiams pradėti derybas. Šie
mielai sutiko, nes norėjo susitarti. Persai prisiekė ant slaptojo griovio: priesaika bus tvirta tol,
kol ši žemė čia tvirtai stovės. Barkiečiai pažadėjo mokėti karaliui duoklę, o persai
barkiečiams nieko blogo nedaryti. Po tos sutarties barkiečiai, pasitikėdami priesaika, ne tik
patys išėjo iš tvirtovės, bet ir, atidarę visus vartus, leido kiekvienam priešui panorėjus į ją įeiti.
O persai, išgriovę slaptą tiltą, įsiveržė į tvirtovę. Tiltą išgriovė, kad nesulaužytų priesaikos, -
juk barkiečiams buvo pasižadėję laikytis priesaikos tol, kol ši žemė tvirtai stovės. Išgriovus tiltą, priesaikos nebereikėjo laikytis.
202. Kai persai perdavė Feretimei kalčiausius barkiečius, toji liepė užmauti juos ant stulpų
aplink visą tvirtovę ir, nupjausčius jų žmonoms krūtis, apdėlioti jomis visą sieną. Kitus
barkiečius ji atidavė persams kaip grobį, išskyrus Bato palikuonis ir tuos, kurie buvo nekalti
dėl Arkesilajo nužudymo. Jiems Feretimė ir atidavė polį.
203. Visus kitus barkiečius pasiėmę kaip vergus, persai iškeliavo atgal. Kai jie grįždami
priartėjo prie Kirėnės, polio gyventojai, vykdydami kažkokio orakulo ištarmę, leido persams
laisvai per jį pereiti. Einant kariuomenei per polį, Badras, laivyno strategas, įsakė jį paimti, bet
pėstininkų strategas Amasis neleido, nes kariuomenė, anot jo, buvo pasiųsta tik prieš vieną
helėnų polį Barką. Pagaliau išėję iš polio ir susėdę pailsėti prie Dzeuso kalvos, persai ėmė
gailėtis, kad nepaėmė Kirėnės. Tada pamėgino antrą kartą eiti, bet kirėniečiai jų nebeįsileido.
Nors niekas nekovojo, bet persai išsigando ir tekini nubėgo apie 60 stadijų tolyn. Kai jie ten
pasistatė stovyklą, atėjo Ariando pasiuntinys ir liepė jiems grįžti namo. Tada persai paprašė
kirėniečių kelionei maisto. Kirėniečiai davė, o tie iškeliavo į Egiptą. Tačiau juos ėmė persekioti
libiai ir atsiliekančius žudyti, kol priėjo Egiptą. (Jie tai darė, norėdami prisigrobti egiptiečių drabužių ir šarvų).
204. Tai buvo tolimiausias persų kariuomenės žygis į Libiją iki Euesperidžių. Vergais
paverstuosius barkiečius persai nuvedė pas karalių Darijų, o šis jiems leido apsigyventi
viename Baktrijos kaime. Jie tą kaimą pavadino Barka (tas kaimas ir dabar yra Baktrijoje).
205. Bet ir Feretimės gyvenimo galas buvo nekoks: kai, atkeršijusi barkiečiams, grįžo į
Egiptą, mirė labai bloga mirtimi mat ją gyvą suėdė kirminai. Per didelis kerštas dievams
nepatinka. Šitaip baisiai Feretimė, Bato žmona, atkeršijo barkiečiams.
|
Pirmasis įsikūrimas Platea saloje nepasisekė ir po 2 m. Battus su savo žmonėmis
persikėlė į žemyną, Aziris, kur gyveno 6 m., tačiau trūko vandens. Tada vietinė Giligammae
gentis nuvedė juos į vakarus, kur iki šiol tebeburbuliuoja šaltinis (pavadintas deivės Kirenės
vardu). Miestas buvo aukštai ant terasomis kylančių kalvų tarpe tarp dviejų Žaliojo kalno
viršūnių. Nuo čia į šiaurę 13 km plytėjo derlinga lyguma. Giligammae gentainiai tarė: O
graikai, čia tinkamai įsikursite, nes čia yra dangaus anga (nors iš tikro žemė priklausė
gretimai Asbystae genčiai. Tačiau vietiniai buvo sukalbami ir koloniją gausino žmonomis bei atlikdavo darbus).