Herodotas apie hiberborėjus

Herodotas. Istorija, 4 knyga. Melpomenė

Skaitykite Hiperboriečiai senovės liudijimuose     

13. Prokonesietis Aristėjas, Kaistrobijo sūnus, savo epe pasakoja, kad, Apolono įkvėptas, buvo nuvykęs į isedonų kraštą; už šių gyveną vienaakiai arimaspai, toliau – auksą saugantys grifai, o toliausia, iki pat jūros, hiperborėjai. Visi jie, išskyrus hiperborėjus, visą laiką puldinėję kaimynus …

16. Niekas nežino, kas yra į šiaurę nuo tos šalies, apie kurią čia pasakojau. Neteko sutikti nė vieno, kuris būtų matęs savo akimis. Juk net Aristėjas… nesigiria buvęs toliau už isedonų kraštą – kas yra toliau, girdėjo iš isedonų…

20. … Šiauriau karališkųjų skitų gyvena melanchlenai; tai kita, ne skitų gentis. Už šių, kiek žinau, tik negyvenamos pelkės.

21. Anapus Tanajo – nebe skitai, bet pirmosios sauromatų valdos. Jos eina nuo Meotų ežero lomos ir tęsiasi į šiaurę 15 d. kelio. Ten nėra nei laukinių, nei žmonių užveistų medžių.

24. Iki tų plikagalvių [argipėjų] kraštas ir gyvenančios gentys kažkiek žinomi. Mat ten kartais nukeliauja vienas kitas skitas,… apsilanko ir helenų…

25. … Bet kas toliau už plikagalvių, jau niekas tikrai nežino. Mat ten stūkso aukšti nepereinami kalnai. Plikagalviai sako, jog tuose kalnuose gyvena ožiakojai žmonės (bet tuo netikiu), o anapus kalnų – kiti žmonės, kurie miega 6 mėn. per metus. Žinoma, kad į rytus nuo plikagalvių gyvena isedonai, o kas gyvena į šiaurę, niekas nežino – nei plikagalviai, nei isedonai; nebent tik tiek, kiek patys pasakoja.

Herodot. Sculpture

27. Kas gyvena toliau, jau žinoma tik iš isedonų: ten esą vienaakiai žmonės ir auksą saugantys grifai…. Vadiname tuos žmones skitiškai – arimaspais. Mat skitų kalva "arima" reiškia "vienas", o "spū" – akis.

28. Visame minėtame žemės plote labai šaltos žiemos – 8 mėn. Nepakeliamas šaltis. Tuo metu, papylęs ant žemės vandens, nepadarysi purvo – pavyks tik užkūręs ugnį. Jūra sustingsta, Kimerijos Bosporas irgi užšąla. Anapus kanalo gyvenantys skitai per ledą traukia į karą ir su vežimais važiuoja į aną pusę pas sindus…

31. Dėl tų pūkų, apie kuriuos skitai pasakoja, kad jų yra pilnas oras ir per juos negalima nei ką matyti tolumoje, nei keliauti, mano nuomonė tokia: į šiaurę nuo skitų žemių visada sninga…

32. Apie hiperborėjus nieko nepasakoja nei skitai, nei kiti tų kraštų žmonės, išskyrus isedonus…. Hiperborėjus mini Heziodas, taip pat Homeras "Epigonuose", jei iš tikrųjų Homeras sukūrė tą epą.

33. Daugiausia apie juos pasakoja deliečiai. Jie tvirtina, jog hiperborėjai kasmet siunčia skitams dovanų aukas, įrištas į kviečių šiaudus. Iš skitų jas priima artimiausi kaimynai. Šitaip vienos gentys perdavinėja kitoms į vakarus iki tolimiausios vietos, Adrijos; iš čia jos siunčiamos į pietus… Taip sako, tos aukos pasiekiančios Delą. Pirmą kartą hiperborėjai pasiuntė su aukomis dvi merginas, kurias deliečiai vadina Hiperoche ir Laodike. Jas lydėjo penki hiperborėjai – tie, kurie dabar vadinami perferėjais ir Delo saloje labai gerbiami. O kai pasiųstosios negrįžo, hiperborėjai labai išsigando, nes pamanė, kad pasiuntinės gali negrįžti kiekvieną kartą. Todėl jie pradėjo nešti savo aukas, įrištas į kviečių šiaudus, pas savo kaimynus, kad šie jas perduotų tolyn… Aš žinau, kad ir kitur taip daroma: trakės ir peonės aukodamos deda aukas karalienei Artemidei taip pat įrištas į kvietinius šiaudus. Aš tikrai žinau, kad jos taip daro.

34. Dele mirusių merginų atminimui vaikinai ir merginos kerpasi plaukus: merginos prieš ištekėdamos nusikerpa kasas, apvynioja jas apie verpstę ir nunešusios padeda ant jų kapo (jis yra Artemidės šventovėje, kairėje pusėje; šalia auga alyvmedis). Vaikinai savo plaukus apsuka apie bet kokios žolės stiebą ir taip pat padeda ant hiperborėjų kapo,

35. Taip gerbia hiperborėjų merginas deliečiai. Jie tvirtina, kad per tas pačias gentis anksčiau už Hiperochę ir Laodikę iš hiperborėjų buvo atkeliavę kitos dvi merginos – Argė ir Opidė. Jos atnešusios auką Ilitijai už greitą ir lengvą gimdymą. Sako, kad Argė ir Opidė atvykusios kartu su dievais, todėl deliečiai jas irgi gerbia – moterys joms renka rinkliavą ir jų vardus mini himne, kurį sukūrė likas Olenas. Iš deliečių išmokę, kitų salų gyventojai ir jonėnai taip pat gieda apie Opidę ir Argę ir renka rinkliavą… Be to, ant aukuro sudegintų gyvulių šlaunų pelenus išbarsto ant Argės ir Opidės kapo. Jų kapas yra už Artemidės šventyklos į rytų pusę netoli kėjiečių vaišių menės.

36. Tiek apie hiperborėjus. Nepasakosiu apie Abarijų, tariamai irgi buvusį hiperborėju – jis apie žemę apnešė strėlę nieko nevalgydamas. Jeigu iš tikro yra kažkokie hiperborėjai šiaurėje, tai turėtų būti ir hipernotijai pietuose…


Paaiškinimai

13. Prokonesa – sala Marmuro jūroje.
Aristėjas (kažkur 7-6 a. pr.m.e.) laikomas neišlikusios poemos "Arimaspų legenda" ir veikalo "Teogonija" autoriumi. Herodotas [4.15] manė jį gyvenus 7 a.pr.m.e. pirmoje pusėje, tačiau pagal Suidą jis Kroeso amžininkas. Taip laikoma ir Paulio poemoje, bet joje kalbama apie kimerų įsiveržimą, kas dera su ankstyvesne data. Atrodo, kad Aristėjas į savo poemą įtraukė ankstyviausius Šiaurinio Ponto pakrantės naujakurių pasakojimus. Aristėjo poemą labai įtakojo pasakojimai apie Apolono kultą. Pati poema dingo Dioniso iš Halikarnaso laikais, bet spėjama, kas Tzetzas pacitavo kelias jos eilutes.
Taip pat žr. >>>>>

16. Čia matome Herodotą abejojant, ar Aristėjas tikrai buvo nukeliavęs taip toli, kaip tvirtina savo poemoje.

20. Melanchlenai – "juodaskverniai". Kai kas mano juos gyvenus Lietuvos teritorijoje.

21. Tanajo upė – Donecas. Sauromatai, tai sarmatai, iranėnų gentis gyvenusi stepėse tarp Dono ir Volgos.

Diena kelio – apie 35-40 km.

Loma - tai Dono slėnis. Ji atskiria skitus nuo sarmatų.

24. Argipėjai, - spėjama, prie Uralo gyvenę baškirai.

Westberg sarmatų gyvenamą vietą apibrėžė nuo Maničio, Dono kairiojo intako, iki Kamisčino prie Volgos, Saratovo srities pietuose. Isedonai gyventų į pietryčius nuo Uralo, taigi į šiaurės rytus nuo Kaspijos. Tačiau Ptolomėjus isedonus "apgyvendina" Centrinėje Azijoje, Tomašekas visas gentis pastumia gerokai į rytus ir argipėjai atsiduria net už Altajaus, o tai leidžia spekuliuoti, kad hinerboriečiai buvo kinai.

25. Kalnai skiria plikagalvius nuo nežinomų žemių ir yra į šiaurę nuo jų, kaip ir isedonų, esančių kiek ryčiau. Tad atrodo, kad kalnai tęsiasi iš vakarų į rytus, kai Uralo kalnai eina iš pietų į šiaurę. Tai leidžia kai kuriems komentatoriams manyti, kad kalbama apie Altajaus kalnus (besitęsiančius iš vakarų į rytus). Tačiau pagal atstumus Uralo kalnai yra priimtinesni.

Sindai gyvena rytinėje pusiasalio dalyje.

33. Perferėjai. Hiperboriečių pavadinimą bandoma sieti ir su "huperphoroi", t.y. šventaisiais dovanų nešėjais.

Šiaudai galėjo būti naudoti ne tik kaip "įpakavimo" priemonė, bet ir kaip šventumo požymis.

Peonai – spėjama ilyrų gentis, gyvenusi Makedonijos šiaurėje ir buvusi išstumta trakų.

35. Olenas, mitinis poetas, kažkur Homero laikų. O pagal Pausanijų, jis ankstyviausias, kažkur 8 a. pr.m.e.

36. Hipernotijai – "pietų žmonės".
Pasaulio simetrijos samprata vertė "įvesti" priešingoje pusėje esančius gyventojus. O jei jų ten nėra, tai ir hiperboriečių buvimas įtartinas


Priedas. Hiperborėjos prasmė

Viena populiariausių teorijų apie Hiperborėjos žūtį yra fizinis (katastrofiškas) Žemės ašies pakrypimas. Anot italo Juliaus Evolos, tai rodo pirmojo istorijos ciklo pabaigą ir naujo, Atlantidos, pradžią. Atseit, Aukso amžiaus prisiminimas, nors ir pateikiamas archetipine ir mitine forma, turi istorinę paskirtį. Mitai turi vitalinę funkciją – prisiminimą apie pradžią, į kur traukiame ir ką turime daryti.

Tačiau nenustatant „fizinės“ Hiperborėjos vietos, nemažai autorių priėmė galimybę, kad tie mitai turėjo specialų simbolinį ir dvasinį tikslą. Dauguma tradicijų kalba apie aukščiausiąjį dvasinį centrą ar šalį, kurie nebūtinai turi žemišką egzistenciją. Jie neretai yra šiaurės kryptimi, simboliškai laikomi „pasaulio ašimi“, dažnai vadinami „šventuoju kalnu“. Renė Guenonas knygoje „Pasaulio valdovas“ rašo:
„Beveik kiekviena tradicija turi pavadinimą šiam kalnui, kaip kad indų Meru, persų Albordžas ar Montsalvatas vakariečių Gralio legendoje. Taip pat yra arabų Kafo kalnas (kopimas į kurį perteikia perėjimą tarp dvasinių būsenų) bei graikų Olimpas, kuris daugeliu atvejų turi tokią pat svarbą. Tai yra sritis, kuri, tarsi žemiškas Rojus, yra neprieinama paprastam žmogui, ir yra už žmonių pasaulį tam tikrų laikotarpių pabaigoje sukrečiančių kataklizmų. Toji sritis yra autentiška 'aukščiausioji šalis', kuri, pagal kai kuriuos Vedų ar Avestos tekstus, pradžioje buvo link šiaurės poliaus net ir tiesiogine žodžio prasme. Nors ji gali keisti savo lokaciją skirtingais žmonių istorijos etapais, ji vis tiek lieka poliarine simboline prasme, nes iš esmės perteikia fiksuotą ašį, apie kurią visa sukasi“.

Vedos „aukščiausią šalį vadina Paradeša, taip pat „Pasaulio širdimi“. Iš čia chaldėjai pasidarė Pardes, anglų Paradise šaltinį. Tula (graikų Thule) greičiausiai yra senesnis ir nuo Rusijos iki Centrinės Amerikos perteikia pirmapradę būseną, iš kurios išsirutuliojo dvasinė galia. Meksikos Tula kilusi iš toltekų, kurie atsikėlė, kaip sakoma, iš Aztlano, „žemės vandenų vidury“, kuri siejama su Atlantida. Žodį Tula jie atsinešė iš savo tėvynės ir suteikė naujajam centrui. Taigi, Tula neišliko fiksuotoje geografinėje vietoje. Guenonas laiko, kad Atlantidos ciklas, Hiperborėjos įpėdinis, siejamas su Tula, esančia pirmapradės būsenos šiaurėje vaizdiniu.

Budistinėje tradicijoje „Čakravarti“ reiškia „Priverčiantis sutis ratą“, esantį visa ko centre, visa vandantį pačiam nedalyvaujant, tarsi Aristotelio „nejudantis judintojas“. Pasaulio judinimas, polius ir ašis, išreiškiami ratu keltų, chaldėjų ir indų tradicijose. Tokia tikroji svastikos prasmė, esanti „poliaus ženklu“.

Viduramžių Irane randame mistikus sufijus, besiremiančius ne tik islamo, bet ir mazdėjų,  manichėjų, hermetikų, gnostikų bei Platono idėjomis.

Ezoteriškai persų teosofai savo „Orientą“ nukreipia Kaaba kryptimi. Henry Corbin'as („Žmogus Irano sufizmo šviesoje“) aiškina: „Orientas suprantamas mistiškai, Orientas negali būti pažymėtas mūsų žemėlapiuose, jis yra šiaurės kryptimi, anapus šiaurės“. (Tame polyje viešpatauja amžina Tamsa, sako Hayy ibn Yaqzan'o pasakojimas, vienas iš Avicenos vizijų pasakojimų: „Kasmet tekanti saulė šviečia joje nustatytą laiką. Stojantis prieš Tamsą ir neabejojantis pasinerti į ją dėl sunkumų baimės, ateis į plačią sritį, beribę ir apšviestą“). Toji Tamsa yra paprasto žmogaus tamsumas: „Pereiti ją yra baisi ir skausminga patirtis, nes ji sugriauna visas kantrybes ir normas, pagal kurias gyvena ir nuo kurių priklauso paprastas žmogus...“. Tačiau už jos pasieksi šviesą.

Papildomai skaitykite:

  • J. Godwin. Arktos: The Polar Myth in Science, Symbolism and Nazi Survival
  • Map of Herodotos time

    Hiperborėja Rusijoje
    Valerijaus Diomino ekspedicija
    Hiperboriečiai senovės liudijimuose
    Plutarchas. Biografijos: Solonas
    Tyro vergų sukilimas pagal Justiną
    Prokopijus. Nuslėptoji istorija
    Aleksandras Didysis Jeruzalėje
    Julijus Afrikanas. Istoriografija
    Lukianas iš Samosatos. Apie gintarą arba Apie gulbes
    Senovės Graikijos architektūros orderiai
    Filonas Aleksandrietis apie esenus
    Ką pasakoja Rozetos akmuo?
    Mainadės ir Dionisas
    Paslaptingas Atėnės gimimas
    Ar seniai kalbama lietuviškai?
    Iki Konfucijaus: kinų priešistorė
    Istorikas Al-Masudi
    Teofrastas. Apie akmenis
    Saharos įsisavinimas
    Slontaho šventykla