Publikacijos

Lukianas iš Samosatos
Apie gintarą arba Apie gulbes

Apie autorių

Lukianas iš Samosatos (apie 120 m. – 180 m.) – graikų rašytojas, satyrikas, sofistas. Gimė Samosatoje (dab. Turkija), prie Eufrato upės, nuo mažens kalbėjo sirų kalbą, bet išmoko ir graikų kalbos. Gavo retorikos išsilavinimą. Atėnuose išstudijavo senuosius graikų filosofus, ypač Platoną, gerai žinojo literatūrą, ypač komediją. Pradžioje Lukianas kūrė kalbas teismams, pasižymėjo kaip advokatas, o vėliau Galijoje tapo retorikos mokytoju. Tuo laiku Lukianas sukūrė publicistinių rašinių. Senatvėje buvo nuvykęs į Egiptą ir ten Egipto valdytojo rūmuose ėjo aukštas pareigas. Padarė didelę įtaką literatūrai, Bizantijoje jis buvo mėgdžiojimas, o 15 a. jo įtaka pastebima Vakarų Europos kūriniuose.

Daugiau - pabaigoje...

1. Jūs, tikriausiai, tikite pasakojimu apie gintarą – apie tai, kad topoliai prie Eridano, apverkdami Faetoną, lieja ašaras – juk šitie topoliai buvo Faetono seserimis – ir kaip, liūdėdami Faetono, pavirto medžiais ir nuo to laiko lašais iki šiol savo ašaras – gryną gintarą - tuština. Amber at Sand Girdėdamas tai iš dainas kuriančių poetų, aš, žinoma, pradėjau viltis, kad jeigu kada nors atsidursiu prie Eridano, tai prieisiu prie vieno iš topolių ir, atkišęs drabužio kraštą, surinksiu truputį ašarų ir tapsiu gintaro šeimininku.

2. Ir štai neseniai, vienu reikalu, atvykau į tą vietovę – reikėjo plaukti aukštyn Eridanu – ir, įdėmiai žvelgdamas į krantus, nepamačiau nei topolių, nei gintaro, o vietiniai gyventojai net nežinojo Faetono vardo. Kai pradėjau klausinėti ir aiškintis, ar greitai nuvyksim prie topolių – tų, su gintaru, valtininkai nusikvatojo ir paprašė aiškiau paaiškinti, ko noriu. Tada jiems papasakojau mitą, kad Faetonas buvo Saulės sūnus ir, sulaukęs žydinčios jaunystės, pareikalavo, kad tėvas duotų pavažnyčioti vežėčias, leisdamas pačiam važiuoti jomis bent vieną dieną. Tėvas nusileido, o sūnus žuvo, išmestas iš vežėčių, o seserys, apverkdamos jį kažkur čia, kaip sakiau, pas jus, - nes čia, prie Eridano, jis nukrito, - pavirto topoliais ir iki šiol verkia jo gintaro ašaromis.

3. „Koks apgavikas, koks melagis tau tai papasakojo?“ – paklausė jie. – Mes niekada nematėme jokio krentančio važnyčiotojo, o ir topolių, apie kuriuos pasakoji, pas mus nėra. Kaip tu manai: jei kažkas panašaus būtų nutikę, argi dirbtume irklais dėl poros obolų ir ar temptume laivus prieš tėkmę, kai būtų galima praturtėti renkant topolių ašaras?“

Labai sukrėtė mane tie žodžiai, ir aš užsičiaupiau sugėdintas, kad, tarytum mažas vaikas, nukentėjau už dalyką, patikėjęs poetais, kuriantiems tokias nesąmones, kai niekas, kas padoru, jų netenkina. Apgautos dėl tos mano pirmosios ir nemažos vilties, buvau smarkiai susikrimtęs, tarytum būtų man iš rankų išslydęs gintaras, apie kurį jau daug buvau prisigalvojęs - kur ir kaip jį panaudosiu1).

4. Kas dėl daugybės upės pakrantėje giedančių gulbių, tai iš jų tikėjausi apie tai gauti nepaneigiamus parodymus, tad iškart paklausiau valtininkų (mes vis dar tebeplaukėme): „Na, o kur čia pas jus gulbės gieda savo skambią giesmę, išsibarstę upėje čia ir ten? Sako, kad gulbės, būdamos Apolono palydovėmis ir žmonėmis-dainininkais, kažkur čia pavirto paukščiais ir todėl vis dar gieda, nepamiršę dainavimo meno2)“. Topolis

5. Valtininkai gi besijuokdami atsakė: Tu, mielasis, atrodo šiandien nepaliausi išsigalvoti apie mūsų šalį ir upę. Mes gi, nuolat čia plaukiodami ir beveik nuo vaikystės dirbdami prie Eridano, retkarčiais matome gulbes upių užutekiuose. Tačiau šitie paukščiai rėkauja gailiai ir klaikiai, tad varnos ir kuosos lyginant su jais mums atrodo sirenomis; tuo tarpu geismingai dainuojančių, kaip tu pasakoji, niekada net sapne negirdėjome. Mes tik stebimės, iš kur jus pasiekia tokie pasakojimai“.

6. Daug kur galima apsigauti, jei tikėsi visais perdėjimais! Todėl dabar ir aš baiminuosi, ar nesitikėjote jūs, atėję ir pirmąkart iš mūsų išgirdę šitą istoriją, rasti pas mus kažkiek gintaro ir gulbes, o tada po trumpo laiko išvyksite, juokdamiesi iš mūsų, pažadėjusiais jums rasti daug turtų. Tačiau paliudiju, kad nei jūs, nei niekas kitas niekada negirdėjo, o ir neišgirsite, kad kada nors būčiau gyręsis dėl kažko panašaus. Tačiau galima sutikti nemažai kitų oratorių-eridanų, kuriems ne kad gintaras, o pats auksas liejasi žodžiais, o jų žodžiai gerokai skambesni už poetines gulbes. Mano gi kalbos – jūs matote, kokios jos paprastos ir nepagražintos mitų, o ir dainų jokių aš neprijungiu. Saugokis, kad nepatirtum ir tu kažką panašaus, pernelyg manimi pasitikėjęs, kaip tie, žiūrintys į daiktus vandenyje!

Jie galvoja, kad daiktai tokie, kokiais atrodo iš viršaus, tuo tarpu spinduliai padidina daikto atvaizdą. Todėl, ištraukę daiktus iš vandens, ir pamatę, kad jie gerokai mažesni, jaučia nuoskaudą.

Todėl aš iš anksto perspėju tave: nupylęs vandenį ir atradęs mano dovaną, neketink ištraukti ką nors didesnio, nei yra. Priešingu atveju kaltink save patį dėl neišpildžiusios vilties.

1) - geltonas gintaras buvo labai vertinamas prekyboje.

2) - Senovės Graikijoje gulbės laikytos šventaisiais Apolono paukščiais; pagal mitą, gulbinas buvo Apolono sūnumi, dievo paverstu paukščiu.

Plačiau

Lukianas iš Samosatos (apie 120 m.–180 m.) – graikų rašytojas, satyrikas, sofistas, retorikas. Gimė Samosatoje (buv. Commagene karalystėje, Sirijoje, dab. Turkija - miestas žinomas tapo po L. Foichvangerio romano „Apsišaukėlis Neronas“, 1936), prie Eufrato Singing swans upės, smulkaus amatininko šeimoje. Nuo mažens kalbėjo sirų kalbą, bet išmoko ir graikų kalbos. Save vadino „siru“, „asiru“ ir „barbaru“. Atėnuose išstudijavo senuosius graikų filosofus, ypač Platoną, gerai žinojo literatūrą, ypač komediją. Pradžioje Lukianas rašė kalbas teismams, pasižymėjo kaip advokatas Antiochijoje, o vėliau Galijoje tapo retorikos mokytoju. Savo jumoristinius, parodijuojančius dialogus, matyt pradėjo rašyti vėliau. Daug keliavo - senatvėje Egipte ėjo aukštas prokuratoriaus pareigas.

Jis tikriausiai pats neparašė visų tų daugiau nei 80 jam priskiriamų kūrinių.Ankstyvieji krikščionių mąstytojai ne ypač žavėjosi Lukianu (gal iš dalies ir dėl nuotykio grįžus į Žemę – juos praryja banginis ir jo skrandyje jie gyvena dvejus metus; tai aiški užuomina į pranašą Joną), tačiau Atgimimo laikais jis vėl įgavo mokytų žmonių palankumą. Jo pirmasis spausdintas kūrinių rinkinys pasirodė 1499 m. Florencijoje (Rusijoje pirmasis jo fragmentus išvertė M. Lomonosovas).

Jo kūryba (kurios originalai mūsų nepasiekė) apėmė filosofinius dialogus, satyras, biografijas, nuotykių romanus (sietinus su fantastikos priešistore) ir kelionių aprašymus (neretai, atvirai parodijuojančius). Pirmuosiuose kūriniuose atiduoda duoklę retorikai („Tirono žudikas“, „Pagyros musei“, „Sapnas“ ir kt.). Tačiau netrukus išsigalanda satyros strėles, kurias nukreipia prieš retoriką ir gramatiką („Leksifanas“, „Melagis“, „Retorikos mokytojas“ ir kt.), o vėliau ima studijuoti filosofiją ir savo kūriniuose išjuokia įvairių krypčių filosofus. Vienu metu domisi kinikais, vėliau pirmenybę atiduoda epikūriečiams. Šaiposi tiek iš savo laiką atgyvenusios pagonybės, tiek iš beįsigalinčios krikščionybės („Dievų pašnekesiai“, „Jūrų pokalbiai“, „Pokalbiai apie mirusiųjų karalystę“). Visur juokiasi iš mitinių vaizdinių.

Vadinamas pirmuoju fantastu dėl romanų „Ikaromenipas“ (apie 161 m.), davusio terminą „menipėjos”, ir „Tikra istorija“ (lot. Vera Historia, apie 170 m.). Pirmajame į Mėnulį nuskrendama sparnų pagalba (vien tam, kad į žemės reikalus būtų pažvelgta „iš aukščiau“), tada aplankomas Olimpas. Antrajame jūrų keliautojai irgi nunešami į Mėnulį (šįkart audros sūkurio), kur aptinka daugybę egzotinių gyvybės formų (trigalvių peslių, ant kurių „joja“ mėnuliečių kariai, milžiniškas blakes, uodus ir kt.), aktyviai sudalyvauja Mėnulio politikoje ir net dalyvauja „žvaigždžių karuose“ Veneros pusėje. Neabejotinai, jame jis parodijavo fantastinius Homero „Odisėjos“ epizodus bei savo laikmečio populiarius „pasakiškus“ pasakojimus (grįžę jie lanko salas, kuriose pienas teka tarsi vanduo, sutinha vandenyno paviršiuje gyvenančias tautas, kurių kojos iš kamštinės medžiagos, palaimintųjų saloje susitika su garsiais mirusiais senovės žmonėmis – Trojos karo dalyviais ir kt.).

Prologe jis aptaria pasakojimo autoriteto problema, aiškiai su užuomina į Epiminidą (7 a. pr.m.e.) jis dėsto: „Viena pasakysiu iš tiesų: rašysiu melagngai. Šis mano prisipažinimas turėtų, pagal mane, pašalinti kaltinimą, apsunkinantį kitus, kad jau pats prisipažinau, kad apie nieką nerašysiu tiesos“. Tuo jis netgi aplenkia Lukianas Ruso „Išpažinties“ pradžioje, kad negali prisiekti dėl sąžiningumo Tuo jo satyra turi nemažai bendra su postmodernizmu, nes grožinė literatūra skelbiasi sakanti „tiesą“, tačiau pati save įvardija „išmone“; ir atvirkščiai, „istorija“ laikoma tikra, tačiau turi tendenciją būti „išgalvota“, nes autoriaus autoritetu visad suabejojama, kaip ir bet kurio šaltinio patikimumu. Iš čia jau tiesus kelias link Nyčės ir jo prancūzų tyrinėtojų.

Lukianas problem dar labiau pagilina įterpdamas tikrus ir mokslinius faktus. Tikėtiniausu jų šaltiniu galėjo būti Plutarcho „Mėnulyje matomas veidas“ – spėjimų apie Mėnulio paviršių ir jo fazes rinkinys kartu Mėnulį darant viskuo panašiu į Žemę. O satyrą panaudoja prietarų išjuokimui – ypač nuo jo kliūva filosofams: „Kiekvienas pasakojimas turi subtilią užuominą į kokį nors senovės poetą, istorijką ar filosofą, kurie prirašė tiek neįprastų dalykų“. Tačiau dar aštresne satyra buvo anksčiau minėtas „Ikaromenipas“.

Tasai kūrinys prasideda Menipo nepasitenkinimu savo žiniomis: „Nesuprantamiusia ir paslaptingiausia buvo viskas, kas susiję su Mėnuliu; jo pokyčių įvairovė man atrodė sukelta kažkokios slaptos priežasties“. Jis kreipėsi į filosofus, tačiau tų atsakymai buvo ne daugiau nei išmonė, pvz., nepajėgdami atsakyti koks atstumas nuo Megaro iki Atėnų, jie tiksliai žino Mėnulio atstumą nuo Saulės. Tad Menipas nusprendžia paklausti paties Dzeuso, kurį galų gale pasiekęs, gauna pažadą, kad „visi filosofai su jų dialektika bus išnaikinti“.

Padarė didelę įtaką vėlesnei literatūrai, tokiems autoriams kaip Ulrichas fon Gutenas, Tomas Moras (išvertusio daugelį Lukiano kūrinių), Erazmas Roterdamietis,  Fransua Rablė,  Džonatanas Sviftas.

Bizantijoje jis buvo mėgdžiojimas, o 15 a. jo įtaka pastebima Vakarų Europos kūriniuose.
Apie jį skaitykite ir puslapiuose Ant sparnų bei dievų valia bei Fantastikos priešaušris

Literatūra

  1. M. Caster. Lucien etla pensee religieuse de son temps, 1937
  2. Lucian. Works, 1913
  3. S.C. Frederics. Lucian‘s True History as SF// Sci.Fiction Studies, vol.3, no 1, 1976
  4. A. Georgiadou, D. Larmour. Lucian’s Science Fiction Novel True Histories: Interpretation and Commentary// Mnemosyne Supplement 179, 1998

Senovės istorikai
Herodotas. Istorija, 4 knyga
Hiperboriečiai senovės liudijimuose
Ivanas Naživinas. Judėjas
Kunigaikščio Gvidono valdos
Plutarchas. Biografijos. Solonas
Prokopijus. Nuslėptoji istorija
Julijus Afrikanas. Istoriografija
Francis Godwin. Žmogus Mėnulyje
Senovės Graikijos architektūros orderiai
Matematika Egipte: Rindo papirusas ir kt.
Aleksis de Tokvilis. Laiškas abatui Leziuerui Olbani
Apolonijus iš Tianos ir Simonas Magas
Filonas Aleksandrietis apie esenus
Valerijaus Diomino ekspedicija
N. Žirovas. Zimbabvės mįslė
Traktatas apie dvi Sarmatijas
Graikų matematikai - filosofai
Griaustinis, Tobula mintis
Teofrastas. Apie akmenis
Džalal ad-Din Rumi
Mainadės ir Dionisas
K. Tacitas apie žydus
Slontaho šventykla
Sibilės
Judėjai