Ant sparnų bei dievų valia. Vartiklis

Galbūt seniausiu rašytiniu pasakojimu apie žmogaus kelionę už Žemės ribų yra nežinomo poeto epas iš 2-o tūkstm. pr.m.e. Viena jo versijų rasta Ninevėjoje Babilono karaliaus Asurbanipalo bibliotekoje, - pasakojanti apie įvykius, vykusius, atseit prieš 3 tūkstančius metų pr.m.e. (t.p. žr. >>>>>).
Be to, Tarpupis turėjo ir dar vieną mitą – apie žveją Adapą, Dievo Ea ir mirtingosios sūnų. Aplaužė jis sparnus vėjui ir buvo iškviestas į teismą danguje. Ten, nors ir išteisintas, jisai, bijodamas pinklių, atsisakė „nemirtingumo maisto“ ir buvo gėdingai gražintas į Žemę - daugiau žr. >>>>>

Skirtingai nuo kitų išvardintų beveidžių pirmųjų šumerų karalių, Etanas buvo pirmasis, apie kurį pateikiami trumpi duomenys – kad jis įvedė tvarką nedidelėje (šių dienų matais) teritorijoje tarp Tigro ir Eufrato. Iš tikro, tai nemaž-as pasiekimas – ten dar ir šiomis dienomis liejasi kraujas. Pragyveno (ar valdė) jis 1560 m. (pagal kitus šaltinius, 635 m.) – tai irgi nestebina, nes Adomas bei Nojus taipogi netrumpai gyveno...

Etanas buvo Kyšo karaliumi 23 a. pr.m.e. Kyšas buvo svarbiausiu Šumero miestu ir klestėjo apie 200 m. Ir kai molinės Kyšo sienos dūlėjo, „Kyšo karaliaus“ titulas vis dar skambėjo aukščiausio valdovo įvertinimas. Tad nenuostabu, kad apie Etaną dar daugelį amžių kūrė legendas. Mus pasiekė viena versija - 3 molio lentelės po 150 eilučių...

Karaliaus Etano žmona buvo bevaikė, o karalius labai norėjo vaikučio. Gyvatė draugavo su ereliu, tačiau vėliau erelis prarijo gyvačiuką, nepaisydamas sūnaus perspėjimo apie pasekmes. Gyvatė jį patykojo, apkandžiojo ir numetė mirti į duobę-kalėjimą. Dievas Šamašas patarė ereliui kreiptis į Etaną. Tas atėjo, išgelbėjo ir išgydė erelį (per 8 mėn.), o tada paprašė atsimokėti – nunešti į dangų ieškant „gimimo žolės“, padėsiančios jo žmonai pagimdyti palikuonį.

Erelis papasakojo Etanui, kad ieškoma žolė auga dievo Anu danguje, ir pasiūlė skristi ten ant jo stipriai prisispaudus prie nugaros ir apsikabinus kaklą. Pakilę į kelių mylių aukštį ir pasiekę dangų, jie žolelės nerado, o Anu jiems patarė skristi aukščiau, pas dievų motiną Ištarę. Erelis su Etanu pakilo dar aukščiau, į tokį aukštį, kad nesimatė Žemės. Matyt išsigandęs, Etanas paprašė savo nešėjo grįžti atgal.

Iš šio pasakojimo neaišku, ar tas kosmoso keliautojas rado, ko ieškojo, danguje, tačiau archeologiniai radiniai rodo, kad Etanas turėjo sūnų (Balichą). Tekstas stiprokai pažeistas, tačiau vis tik aišku, kad skrista buvo bent 3 kartus, nes dangus iš kelių juostų. Neradęs „žolelės“ žemutiniame danguje, skrido į „Ištarės dangų“ (Ištarė – meilės ir vaisingumo deivė, prostitučių globėja).

Tarp skrydžių Etanas samprotauja apie savo sapnus. Ir jei pirma legendos dalis susijusi su kažkokiomis nesantaikomis krašte, tai antroji – tarsi traktatas apie sosto paveldėjimo naudą, taikų valdžios perdavimą ir dievų globą. Tačiau šįkart pateiksime mūsų temą dominančios ištraukos šiuolaikinę adaptaciją:

- Sparnai tavo stiprūs. Nunešk mane į dangų, prie didžiojo Anu sosto.
- Sėsk! – atsakė erelis. – Įsitaisyk patogiau. Krūtine priglusk prie mano nugaros. Įsikibk rankomis sparnų..
Vos spėjo Etanas įsikibti į erelį, kaip tas rovė į dangų. Kai jie pakilo aukštai, erelis paklausė:
- Pažvelk į žemę, ką ten matai?
Pažvelgė Etanas žemyn ir atsakė ereliui:
- Visa žemė panaši į kalvą, o jūra be platesnė už Eufratą.

Jie pakilo dar aukščiau, ir žemė tapo maža giraite. Erelis kilo vis aukščiau, kol žemė tapo ne didesnė už drėkinimo griovį, kurį kasa sodininkas.
- Štai dabar pasiekėme viršutinį dangų, kuriame gyvena dievai, - pasakė erelis , ir Etanas iškart išvydo dangaus vartus, o už jų didžiojo Anu rūmus.

Nusileidus prie pat sosto, Etanas kreipėsi į Kūrėją tokiais žodžiais:
- O didysis valdove, tu man suteikei viską, apie ką gali svajoti mirtingasis. Mirsiu aš ir bus pamirštas mano vardas, tarsi ir nebūčiau gyvenęs. Turiu prašymą. Leisk bent kartą prisiliesti prie gimimo žolės.
- Prisiliesk, Etanai, - tarė Anu, - nes Šabašas giria tavo dorą.

Ir čia Etano akyse tuščioje vietoje išaugo vešli žolė, ir jis prie jos prisilietė. Tada jis padėkojo Anu, sėdo ant erelio ir davė šiam ženklą leistis. Aleksandro Didžiojo skrydis

Anot žydų Talmudo (3 a. pr.m.e.), Aleksandras Didysis (Makedonietis) liepė prie sosto įkinkyti 4 stiprius paukščius, ir tris dienas neduoti ėsti. Tada sėdo į sostą ir aukštai virš galvos pakėlė dvi ietis, prie kurių buvo pririšti mėsos gabalai. Siekdami geidžiamo maisto, ereliai pakėlė į orą sostą su valdovu. Aukštai jis sutiko paukštį žmogaus veidu, kuris liepė jam grįžti į žemę. Tą akimirką pažvelgęs žemyn, Aleksandras išvydo ją kaip nedidelę pakylą, kurią supo gyvatė – jūra. Tada jis nuleido žemyn ietis su mėsa ir ereliai nutupdė jį ant žemės, tiesa, tolokai nuo pakilimo vietos, tad keliautojas nelengvai pasiekė savo karius. Tiesa, nekalbama apie skrydžio motyvus, tačiau tai tikrai turėjo pakelti vado autoritetą.
Tiesa, rusų padavimuose šis nutikimas priskiriamas karaliui Saliamonui. O Aleksandro skrydis buvo populiaria tema ir yra atvaizduotas įvairiuose ankstyvuosiuose meno kūriniuose. Čia, dešinėje, pateikiame miniatiūrą iš 14 a. vokiečių rankraščio (Enikels „Weltchronik“), tačiau jų yra gerokai daugiau.

Ir aišku – nėra kiek išsilavinusio žmogaus, negirdėjusio legendos apie Ikarą iš Kretos salos (apie šią istoriją daugiau žr. >>>>; t.p. ištrauka iš Apolodoro pasakojimo). O išsiskyrimas su savo planeta būdavo ir baudžiamas – prisiminkime rūsčiai Jupiterio nubaustą Faetoną už bandymą atitrūkti nuo Žemės.

Bet Ikaras turėjo ir savo pirmtakų (žr. >>>>). Indų „Ramajanoje“ (1 tūkst. pr.m.e.) du Arunos (aušros dievo ir Saulės vežėčių važnyčiotojo) sūnūs Sampati ir Džatajusė (Jatayu), abu garbėtroškos, dar vaikystėje susiginčijo, kuris nuskris arčiau Saulės. Džatajusė neatlaikė karščio ir grįžo, o Sampati skrido tol, kol apdegė sparnus ir nukrito ant žemės. Pro šalį ėjęs išminčius Čandrama pranešė, kad jo kita misija – papasakoti vanarams, kur randasi Sita. Kai jis tai padarė, jam ataugo sparnai.
Pagal kitą versiją – kai Džatajusė ėmė skųstis, kad nepakelia karščio, Sampati jį užstojo savo sparnais, ir taip išgelbėjo brolį, tačiau pats nudegė sparnus, - ir likusį gyvenimą praleido be sparnų.
Papildomai skaitykite Nežemiški senosios Indijos personažai

Tačiau senovės žmonės turėjo ir kitokių priemonių. Štai Plutarchas iš Cheronėjos dialoge „Mėnulyje matomas veidas“ (1 a. pabaiga) aprašo kosmogoninį aplinkinio pasaulio modelį ir žmogaus vietą jame. Jame išdėstomos įvairios to laikmečio teorijos apie pasaulio prigimtį, Saulės ir Mėnulio savybes, individualią žmogaus sielą. Jame trys pasaulio hierarchijos lygiai (Saulė-Mėnulis-Žemė) atitinka tris žmogaus esybės lygius: protą-sielą-kūną. Saulė, kaip viešpataujanti, atitinka protą, Mėnulis (iš žvaigždžių ir žemiškos medžiagos), iš Saulės gauna protą ir žmogui duoda sielą. O Žemė bedvasė, pasyvi ir priklausoma – ji nieko neduoda, tik gražina Saulei ir Mėnuliui tai, ką gavo žmogaus sukūrimui, t.y., protą ir sielą. Iš Žemės į Mėnulį keliauja tik sielos.

Toliau po pusės amžiaus Lukiano iš Samosatos satyroje „Ikaromenipas arba skrydis anapus debesų“ Menipas, suabejojęs pasauliu, kurį filosofai vadina kosmosu, nusprendžia pats pakilti į dangų ir pažiūrėti, kaip ten yra. Jis paima sparnus – vieną (dešinį) erelio, o kitą peslio, - pririša diržais prie pečių, ir, pasitreniravęs, išmoksta skraidyti ne prasčiau už paukščius ir pakilti iki Olimpo. O iš ten, apsirūpinęs lengviausiu maistu, nuskrenda tiesiai į dangų. Prasibrovęs pro tankius debesis, atsiduria prie Mėnulio, kur sutinka filosofą Empedoklį, ten patekusį, kai puolė į Etnos ugnikalnį, o tasai jį išsviedė į Mėnulį. Filosofas išmoko keliautoją ereliško akių žvitrumo, ir tasai iš Mėnulio ima matyti žmonių ydas. Tada jis kyla aukštyn, tačiau Mėnulis paprašo, kad susitiktų su Dzeusu ir paprašytų, kad nubaustų filosofus, įkyrėjusius tuščiomis kalbomis apie jo prigimtį. Trečią dieną, praskridęs Saulę o\ir skrisdamas tarp žvaigždžių, pagaliau priartėjo prie dangaus ir pateko pas Dzeusą. Šiam paaiškina savo kelionės tikslus ir perduoda Mėnulio prašymą. Dzeusas jį atiduoda dievų svarstymui, o šie nusprendžia, kad visus filosofus kartu su jų dialektika reikia išnaikinti, o iš Menipo atimti sparnus, kad daugiau nedrįstų pasirodyti dievams. Apie dievų sprendimą grįžęs į žemę herojus su džiaugsmu papasakoja filosofams.
Taip pat žr. >>>>> bei Ankstyvosios kelionės į Mėnulį...

Vis tik ir Lukianas savo kūryboje kūrybingai panaudojo savo pirmtakų idėjas. Taip, pirmuoju apie žmogaus siekį praplėsti žinias apie supantį pasaulį mini Homeras „Iliadoje“ (750 m. pr.m.e.). Dainius apdainavo legendinę „Argo“ laivo kelionę. O Lukianas žemišką laivo kelionę iškėlė į dangų – „Tikroje istorijoje“. Viesulas laivą su keliomis dešimtimis plaukiusiųjų pakelia į 100 lje aukštį, kur jį pagriebia vėjas ir nuneša į Mėnulį. Jos valdytojas kariauja su Saulės valdytoju dėl galimybės perkelti į Rytinę žvaigždę savo vargšų. Į kovą įtraukti ir Paukščių tako, ir Grįžulo ratų ir kai kurių kitų žvaigždžių gyventojai. Prisideda ir keliautojai iš Žemės.
Apie tai žr. ir >>>>>

Įdomiai į Mėnulį keliauja „Bhagavitos“ herojus – jis ten patenka savo dvasios galia, kuri leidžia jam dematerializuotis Žemėje ir materializuotis dangaus kūne. Ir čia matome paralelę su Žemę palikusiu kinų gydytoju ir mistiku Ma Cze-janu.

Nemažai Naujojo testamento personažų kilo į dangų: ir pranašas Jonas (ugninėmis vežėčiomis traukiamomis ugnies žirgų), ir Dievo motina, ir Jėzus. Nuošalį neliko ir Koranas, pasakojanti Mahometo kelionę iš Mekos į Jeruzalę. O tada per septynias dangaus šalis jį pravedė angelas Gabrielius ant sparnuoto Borako, turėjusio moters galvą, žirgo kūną ir povo uodegą.

Kosminę kelionę arabų kraštuose atlieka jūreivis Singbadas (7 kelionės metu), kai patenka pas žmones, kuriems kas pavasarį atauga sparnai. Singbadas vieną jų įkalba pasiimti su savimi ir pakyla su juo įsitvėręs juostos. Jie pakilo taip aukštai, kad Singbadas ėmė girdėti angelų giesmes. Iš džiaugsmo jūreivis sušunka Alacho vardą, o jo gabentojas, pasirodęs esąs demonu, strimgalviais nusileidžia ir numeta Singbadą prie aukšto kalno.
Kitoje arabų pasakoje „Nepaprasta žirgo iš ebono medžio istorija“ persų caraitis sėda ant medinio žirgo, paspaudžia specialią vinį, ir pakyla aukštyn. Skrenda ilgai, beveik pasiekia Saulę. Pamatęs, koks baisus likimas jo laukia dangure, caraitis suranda kitą vinį, kurį paspaudęs sėkmingai nusileidžia.

O Firdousi epe „Šachnamė“ pasakoja apie persų šachą Kei-Kausą, pavergusį visą žemę ir dvasias joje, piktųjų dvasių valdovo Ibliso primokytas, nusprendžia užkariauti ir dangų, Saulę ir Mėnulį. Sukonstravęs aparatą panašų į sostą su ienomis, prie kurių pririša 4 alkanus erelius, ir pakėlęs virš galvos kartį su mėsos gabalu, aukštai pakyla. Ten pasitenkina iššaudamas į dangų iš lanko ir nusileidžia (taip pat žr. >>>>). Už tokį poelgį valdovui priekaištaujama, žr. >>>>
O arabų istoriko Tabari herojus valdovas Nimrodas lygiai taip pat, soste, kurį prilaiko 4 grifai, pakyla kautis su dievais, tačiau viskas irgi pasibaigia paleista strėle į jų pusę.

O kiek vėlesnėje mongolų pasakoje (iš A. Beningseno „Centrinės Azijos legendų ir pasakų“) 7 mongolai išmoko skraidyti, išskrido į dangų, kur sudarė Grįžulo ratų žvaigždyną. Mat tais laikais buvo labai šalta, nes Plejadžių žvaigždyne buvo 6 žvaigždės. Mongolai vieną jų atėmė ir Žemėje tapo šilčiau. O jų paimta žvaigždutė – ta maža žvaigždutė greta antrosios ratų „ienos“ žvaigždės.

Kartais priemonės be galo paprastos. Štai rusų pasakoje „Saulė, mėnuo ir Varnas-Varnavičius“ senis paprastai, pėsčiomis vyksta pas Saulę ir Mėnulį, kurie vedę jo dukras., o pasakoje „Ragana ir Saulės seserys“ varaitis Ivanas, bėgdamas nuo raganos, pasiekia Saulės dvarą raitas ant žirgo, o kitąkart tam panaudoją tamsiąją jėgą. Jis su ragana susiginčija: kas daugiau svers, tas kita ir užmuš. Caraitis pirmas sėda ant svarstyklių, o kai ant kitos svarstyklių lėkštės prisėda gerokai daugiau sverianti ragana, Ivaną taip mesteli į viršų, kad jis tiesiog nulekia pas Saulės seserį.

Atgimimo laikų italo Liudoviko Ariosto-Astolfo poemoje „Pašėlęs Rolandas“ (16 a. pradžia) šaunusis riteris skrenda į Mėnulį, kur, atseit, randasi visa, kas prarasta Žemėje. Jis ten vyksta su pranašo Jono vežėčiose, kurį traukia ketvertas žirgų. Tokiam nuotykiui ryžtamasi tam, kad būtų rasta ten Rolando protas, o taip pat dalis savo proto. Sėkmingai pakylama aukštyn, kur, pradžioje, patenkama į ugnies sritis, kurio karštis numaldomas greta esančio šventojo, o tada į „platų pasaulį Mėnulio, kurio paviršius blizga tarsi šviesusis plienas“. Ten randama tai, ko ieškota, ir atgal atgabenamas buteliukas su prarastu draugo protu.
Vis tik ne daug pažengta nuo Ovidijaus laikų, kai Faetonas panaudojo tą patį kelionės būdą – tiesa, šįkart išvengta žudančių dievų strėlių ir misija baigėsi sėkmingai.
Apie tai t.p. žr. >>>>> bei >>>>>

Taip pat skaitykite Fantastikos priešaušris
Mediniai paukščiai, skraidymas ant paukščių ninimas gyventojų prie Arkties lengose, žr. >>>>, o taip pat ir >>>>