Ankstyvosios kelionės į Mėnulį. Vartiklis: Fiction

Gerą trumpą įvadą į ankstyvuosius kūrinius, skirtus kelionėms į Mėnulį, duoda L.G. Wells „Išgalvotos kelionės į Mėnulį“ (1962, Fictional Accounts of Trips to the Moon) [L. Wells dirbo retų knygų Sirakūzų universiteto bibliotekos skyriuje]. Anot L. Wells, pirmuoju tokiu kūriniu buvo 2 a. Lukiano iš Samosata „Vera Historia“ (Tikra istorija, apie 160 m., angliškai išleista 1909 m.). Jame laivą į „didžiąją oro šalį“ užneša viesulas. Mėnulyje randami gana išsivystę gyventojai, jie mėgo nešvarumus, nieko nežinojo apie seksą ir kai mirdavo, virsdavo dūmų kamuolėliu. Mėnulio gyventojai galėjo stebėti, kas vyksta Žemėje, per stiklą gilaus šulinio dugne.

Kitame Lukiano kūrinyje „Icaromenippus“ aprašoma dar viena kelionė į Mėnulį. Šįkart keliautojas prie kūno prisisega sparnus (peslio ir erelio). Mėnulis jam nepatinka, tad jis persikelia į Dausas, kur nemirtingieji jį sugražina atgal į Žemę pasinaudoję greituoju pasiuntiniu Hermiu. (daugiau apie Lukianą >>>>) Francis Godwin. Man in the Moone

1516 m. Lodovico Ariosto „Pašėlęs Rolandas“ herojus į Mėnulį vyksta vežimu, kurį traukia stiprūs žirgai. Apie tai taip pat žr. >>>>> bei >>>>>

1638 m. vyskupo Francis Godwin'o¹⁾ „Žmogus Mėnulyje“ (The Man in the Moone or A Discourse of a Voyage Thither by Domingo Gonsales) yra pirmas toks pasakojimas anglų kalba. Laivui sudužus prie salos, Dominykas Gonzalis išmoko paukščius, kad šie pakeltų jį į orą. Vieną dieną šie jį nuneša tiesiai į Mėnulį. Kelionė trunka 11 dienų. Jis patiria gravitacinės traukos sumažėjimą (beje, tai rašyta pusamžiu anksčiau, nei Niutonas pateikė savo gravitacijos dėsnius). Mėnulyje jis sutinka aukštus žmones, dukart aukštesnius už žemiečius, kurie neserga, juda šokinėdami ir save ilgai vėduojasi. Jie kalba muzikos kalba. Gonzalis su jais kalbasi daugeliu temų, tame tarpe ir apie ispanišką vyną bei Antverpeno alų. Mėnuliečių princas jam įteikia brangakmenį, kuris leidžia jam grįžti į Žemę tik per 9-ias dienas dėl „Žemės traukos“. Detaliau apie jį >>>> bei >>>>
Ištrauka iš kūrinio: >>>>

1638 m. John Wilkins'as²⁾ „Mėnulio pasaulio atradimas“ (The Discovery of a World in the Moone... ) yra mokslinis-filosofinis traktatas, kuriame išdėstoma 13-a teiginių apie Mėnulio prigimtį ir galimybes sukurti orlaivį, kuriuo būtų galima ten nuskristi ir įkurti koloniją. Tą orlaivį turėtų kelti plasnojantys sparnai. Placiau skaitykite >>>>

1650 m. Savinier de Cyrano de Bergerac'as „Histoire Comique des Estats et Empires de la Lune“ (Komiškoji istorija apie Mėnulio valstybes ir imperijas) pasiūlė kelis būdus, kaip galima nuvykti į Mėnulį (plačiau jie aprašomi šiame puslapyje). Vienas jų buvo naudojant butelius su rasa, kurią traukia saulė, tačiau, deja, herojus nukrito Kanadoje. Jis pabėgo nuo vietinių barbarų ir sukūrė naują metodą, kurį sudarė geležinis kubas su keliamuoju akmeniu, o kitas naudojo sparnus ir spyruoklę, prikabintą prie raketų. Dar apsivyniojo jaučių kaulų smegenimis John Wilkins. Discovery of a World in the Moone

John Wilkins. Discovery of a World in the Moone

ir aukštyn traukė Mėnulis. Ir galiausiai pasiekė Mėnulį raketa. Mėnulio gyventojai yra dvasios, kalbasi kūno gestais, nevilki drabužių ir maitinasi įkvėpdami verdamo maisto garus. Beržerako kūrinys taip pat minimas puslapyje „Septintasis kontinentas“.

1703 m. David Russen'as³⁾ „Iter Lunare“ (Kelionė į Mėnulį) siūlo pasinaudoti prie kalno prikabinta spyruokle, kuri nusviestų keliautoją į Mėnulį. Aptariamas Sirano de Beržerako Mėnulio aprašymas, pateikiamas pokalbis su mėnuliečiu, atrodančiu „tarsi Dievas“.

1705 m. Daniel Defoe „Vienytojas“ (The Consolidator...) Mėnulis pasiekiamas degalais varomu orlaiviu. Į kelionę paima trankvilizatorių, nuo kurių keliautojas sustingdomas. Mėnulyje randama viskas labai panašiai į Žemę. Kūrinyje šaipomasi iš anglų politinio gyvenimo.

1824 m. Vilhelmas Kiuchelbekeris⁵⁾ kartu su V. Odojevskiu leido almanachą „Mnemozina“, kurio antroje knygoje buvo išspausdinta jo satyrinės fantastinės apysakos „Begalvių žemė“, kurios veikėjas, patekęs į Paryžių, susipažino su oreiviu ir su juo išskrido į Mėnulį, kur randa begalvių šalį: „Didesnė šios šalies gyventojų dalis yra be galvų, daugiau nei pusė be širdžių, praturtėję tėvai naujagimiams uždeda antkaklius, kurie iki 20 m. amžiaus trina kaklą ir bando ištiesinti širdį. Jie Akefalijoje vadinami auklėtojais. Retas kaklas gali atsilaikyti prieš jas; reta širdis apsiginklavusi prieš jas pakankamai stipria krūtine“ (apie tai taip pat žr. '>>>>>).
Deja, tuo jo publikacija ir baigėsi. Per dekabristų sukilimą 1825 m. gruodžio 14 d. V. Kiuchelbekeris buvo Senato aikštėje ir šaudė į Didįjį kunigaikštį Michailą. Numalšinus sukilimą, jis bandė bėgti į užsienį, tačiau buvo pagautas ir nuteistas 20 m. tremties Sibire. Tremtyje jis intensyviai dirbo, tačiau daugiau jau nebandė grįžti prie pasakojimo apie kelionę į Mėnulį.

1827 m. Joseph Atterly⁴⁾ (George Tucker pseudonimas) „Kelionė į Mėnulį...“ (A Voyage to the Moon...) pastatomas laivas iš specialios metalinės substancijos (apie kurią pasakė brahminas vienuolis), kuri vadinama lunarijumi. Pats laivas pagamintas iš vario, su langais ir durimis, o lunarijus pritvirtintas išorėje ir valdomas iš vidaus. Pakeleiviai kelionės metu aptaria daugelį temų prieš nusileisdami į Mėnulio šalį Morosofiją ir ten nuvyksta į miestą, ne didesnį nei Albanija. Selenitai yra aukšti, liesi ir geltonoko atspalvio. Namai statomi dalinai po žeme, kad būtų apsisaugota nuo Saulės spindulių. Gyventojai tokie pat kaip žmonės, gimsta neturėdami proto, juda kaip automatai tol, kol jų neapšviečia Žemės spinduliai. Jie gauna žinias kai Žemės žmonės jas praranda. Jie vadinami glonglimais, yra įvaldę paukščių kontrolę, neturi sunkių bausmių, augina gyvulius ir naudoja garo virykles. Galiausiai Atterley su brahminu įlipa į savo varinius balionus ir grįžta į Žemę 1825 m. rugpjūčio 20 d.

1835 m. Edgaras Alanas Po „Kažkokio Hanso Pfaalio nepaprasti nutikimai“ (The Unparalleled Adventure o fone Hans Pfaal) olandas iš Roterdamo į Mėnulį skrenda guma dengtu oro balionu. Pintinėje, apsiaustoje gumos kamera, orą atnaujina oro tankinimo aparatas. Pateikiamas skrydžio dienoraštis. Mėnulio gyventojai maži, atrodo bjauriai, nekalba. Apie taip pat pat zr. >>>>>
Skaitykite E.A. Po. Kažkokio Hanso Pfaalio nepaprasti nutikimai...

1836 m. John Russel „Nuotykiai Mėnulyje ir kituose pasauliuose“ (Adventures in the Moon, and other worlds) yra gyvas pasakojimas apie komfortišką ir lengvą kosminę kelionę, o Mėnulis yra vieta, kur atsiduria viskas, kas buvo prarasta Žemėje: jaunystės svajonės, kadaise pasakyti žodžiai, aistros ir norai.

1858 m. [Seras John Hershel] „Atradimai Mėnulyje, padaryti Gerosios vilties iškyšulyje“ (Discoveries in the Moon lately made at the Cape of Good Hope) – Mėnulio aprašymas šiam priartėjus iki 5 mylių sukėlė sensaciją, prilygstančią Velso „Pasaulių karams“. Mėnulyje išraišytos žalio Jules Verne. De la Terre a la Lune

bazalto kolonos, ametistu padengtos kalvos, safyrų ir rubinų kalnai. Jame gyvena simianai, būtybės tarp gyvūnų ir žmogaus, tarsi „betmanai“, 4 pėdų aukščio, lygiais blizgančiais vario spalvos plaukais ir plonos membranos sparnais.

1865 m. Ž. Vernas „Iš Žemės į Mėnulį“ (De la Terre a la Lune) mokslininkas iššaunamas patrankos sviedinyje. Kūrinys minimas ir puslapyje „Septintasis kontinentas“.

1882 m. A. Čechovas. Skraidančios salos. Londono Karališkosios geografų draugijos narys su paslaptingu mokslininku Džonu Lundu aerostatais išskrenda link greta Mėnulio pastebėtų dėmių. Pasirodo, kad tai skraidančios salos, į kurių vieną jie patenka. Į Žemę sugrįžta nukritus tai "salai".
Skaitykite A. Čechovas. Skraidančios salos.

1901 m. H. Velsas „Pirmieji žmonės Mėnulyje“ (First men in the Moon) Mėnulį pasiekia laivu, varomu antigravitacinės substancijos (panašiai kaip Atterly kubas). Kūrinys minimas ir puslapyje „Septintasis kontinentas“ (ten yra daugiau nuorodų į kitus kūrinius).
Ir tuo metu pasirodo Ježio Žulavskio⁶⁾ „Mėnulio trilogija“ (1901-1911, žr. >>>>>).

O gal senovės žmonės patys lankėsi Mėnulyje?

Taip pat skaitykite: Mus stebi iš Mėnulio?
Kaip buvo atrandami Mėnulio gyventojai?
Mėnulis tuščiaviduris ir dirbtinis?

Ar senovės žmonės žinojo apie Mėnulį faktų, kurie nustatyti tik šiuolaikiniais moksliniais tyrimais? Pasirodo tokių yra!? Iki 17 a. Mėnulį laikė kuo tik nori: dievo akimi, puodeliu, veidrodžiu, debesimi, bumerangu, gyva būtybe, valtimi ir t.t. Tačiau dar Antikoje nemažai autorių (Anaksagoras, Orfėjas, Talis, Epimenidas, Ksenofanas, pitagoriečiai) Mėnulį laikė panašiu į Žemę, t.y. dideliu rutuliu nelygiu paviršiumi. Skirtingai nuo 17 a. astronomų, laikiusių Mėnulio jūras vandens baseinais, Anaksagoras kalbėjo tik apie sausas Mėnulio įdubas, kurių sudėtis skiriasi nuo Mėnulio kalnų. O Lukianas vadino Mėnulį panašiu į sūrį (taip pat žr. >>>>>), kas yra gana sėkmingas palyginimas. Tačiau įdomiausias Plutarcho „Pokalbis apie veidą, matomą Mėnulio diske“, kuriame minimi „lygūs Mėnulio iškilimai“ – ši būdinga Mėnulio nulygintų kalnų, padengtų storu nuolaužų ir dulkių sluoksniu, forma paaiškėjo tik prasidėjus kosminiams skrydžiams. Tas pats pasakytina ir apie Plutarcho „liepsnų formos kalnus“, gerai matomus „Surveyer 1” ir „Lunachod 2“ perduotuose vaizduose. Dar Plutarchas rašė ir apie mažesnę traukos jėgą Mėnulyje – į ten patekę sielos „gyvena lengvą, tačiau toli gražu ne palaimingą ir dievišką gyvenimą“; ir net apie Mėnulio masę: „egiptiečiai, tvirtina, kad Mėnulis yra 72-oji Žemės dalis“ (P. Laplasas tik 18 a. pabaigoje paskaičiavo, kad Mėnulio masė lygi 1/75 Žemės masės).

Plutarchas teisingai nurodė ir lengviausią keliavimą Mėnulyje jo disko krašte, kur sritys „tai nukreiptos į dangų, tai, priešingai, į Žemę“. Tik G. Galilėjus su teleskopu nustatė, kad matomo Mėnulio disko krašte iš tikro Žemė tai pateka, tai slepiasi už horizonto. To praktiškai neįmanoma aptikti plika akimi. Ir Plutarchas teisingai apibūdino negyvą, sterilų Mėnulį kaip mirusiųjų karalystę, kurioje nėra nieko „gendančio ir supuvusio“.... O čia prisimintinas ir dogonų mitas, kad „Mėnulis... – sausas ir be gyvybės, tarsi išdžiūvęs kraujas“.

Verta paminėti ir įvairių tautų (Indija, Korėja, encai ir kt.) įsitikinimus, kad Mėnulyje nepaprastai šalta. Tai tik 20 a. viduryje nustatė radijo astronomai – 50 cm gylyje tvyro 50^oC šaltis.

Plutarchas, atseit, rėmėsi kažkokiu svetimšaliu, bei kažkokiais užrašais, rastais Kartaginos griuvėsiuose. O Diogenas Laertietis rašė: „Demokritas kalba apie Anaksagorą, kad tai ne jo požiūriai į Saulė ir Mėnulį, o iš senovės: jis, atseit, juos pavogė“. Tai gal senovėje turėta tikslių, tačiau vėliau užmirštų žinių apie mūsų nakties šviesulį? Juk gausu pasakojimų apie dangaus gyventojų į dangų paimtus žmones: šumerų ir akadų Adapas ir Etanas, graikų Endimionas, žydų Enochas, Abraomas ir Varucha, indų Ardžuna (iš „Mahabharatos“), kinų Čžan-Tianši ir kt. Jie, grįžę į Žemę, su gentainiais dalinosi įspūdžiais ir kai kuriomis žiniomis.

Tuo labiau, kad neseniai viename iš Mėnulio „Apollo-14“ parvežtame akmenyje amerikiečiai L.A. Cheskinas, B.L. Džolifas ir R.L. Korotevas aptiko žemiško molio. Pavyzdžio užteršimas Žemėje praktiškai nebuvo galimas....

Dar Plutarchas savo „Pokalbis apie veidą, matomą Mėnulio diske“ minėjo kažkokias „purpurines juostas“, tačiau astronomai su nepasitikėjimu priėmė šio graiko „išmones“, nes net per teleskopus Mėnulis atrodė beveik vientisai pilku. Ir tik „Apollo 17” aptiko oranžinio grunto juostą ant nedidelio kraterio pylimo keteros. O juk Plutarchas išsakė ir mintis apie Mėnulio gyventojus: „O vietiniai gyventojai... žvelgia į Žemę, joje regėdami Visatos padugnes ir niekšus“.

Skaitykite tęsinį >>>> Gal senovės žmonės lankėsi Mėnulyje?

Literatūra:

¹⁾ Fransis Godvinas (Francis Godwin, 1562—1633) – anglų dvasiškis ir rašytojas.
Mokėsi Oksfordo 1562—1633 koledže, kur klausė Dž. Bruno paskaitų ir tapo Koperniko sistemos šalininku. 1590 m. lydėjo istoriką V. kemdena kelionėje po Velsą. 1601 m. paskelbė „Anglijos vyskupų katalogą“ (1616 m. išverstą į lotynų k.) ir to dėka tapo Landafo vyskupu, o nuo 1617 m. paskiriamas Herifordo vyskupu. 1616 m. parašo “Anglijos analus”. Jam priklauso ir veikalas apie kriptografiją „Nuncius inanimatus, išleistas Utopijoje“ (1629).
Jo fantastinis pasakojimas „Žmogus Mėnulyje“ (paskelbtas po jo mirties 1638 m.), išverstas į prancūzų, paveikė S. de Beržeraką, kurio „Kitame pasaulyje“ (1650) vėl pasirodo Godvino kūrinio herojus Dominykas Gonzalesas.

²⁾ Džonas Vilkinsas (John Wilkins, 1614—1672) – britų dvasininkas, Čertero vyskupas (nuo 1668 m.), mokslininkas, vienas Londono Karališkosios draugijos kūrėjų. Buvo tiek Oksfordo, tiek Kembridžo koledžų vadovu. Buvo vienu iš gamtos teologijos pradininkų. Buvo vedęs jaunesniąją O. Kromvelio seserį. Iš veikalų žinomiausias „Apie tikrąją simboliką filosofijos kalbą“ (1668), kuriame siūlė įvesti visuotinę kalbą (pakeisiančią lotynų) ir dešimtainę matų sistemą (pakeliui užmeskite į akį į Napoleono pastangas įvesti dešimtainius matus, žr. >>>>>).

Ankstyvieji darbai buvo fantastinio-utopinio pobūdžio. „Mėnulio pasaulio atradimas“ (1638) ir „Apmąstymai apie naująją planetą“ (1640) aiškiai parašyti F. Godvino įtakoje ir lygina Žemę su Mėnuliu ir spėja, kad šiame gyvena selenitai. Trečiame „Mėnulio pasaulio atradimo“ leidime (1640) įtrauktas skyrius apie realią galimybę vykti į Mėnulį.

1641 m. paskelbia kriptografijai skirtą veikalą „Merkurijus, slaptas ir greitas pasiuntinys“, o 1948 m. – „Matematinę magiją“, sudarytą iš dviejų dalių: „Archimede“ aprašo tradicinius įrenginius (kaip svertus), o labiau beletrizuotame „Dedale“ – mechanines mašinas ir įrenginius (ir čia pasakojama, kaip 11 a. kažkoks amglų vienuolis pasidirbino sparnus ir nuskrido nuo aukščiausios Ispanijos varpinės). Toliau aptariama metalinė konstrukcija, labai panaši į šiuolaikinį monoplaną ar aeroplaną. „Ekleziastas“ (1646) aptaria to meto komentarus Biblijai ir yra skirtas pamokslų sakymui.

³⁾ Deividas Rasenas (David Russen) – 18 a. pradžios anglų rašytojas, parašęs plačią S. De Beržerako knygos recenziją, išleistą knygos forma, pavadintą „Iter Lunare“ (1703). Joje jis sutinka, kad Mėnulis gali būti gyvenamas, tačiau kritikuoja mokslo požiūriu ir aptaria kitas kelionės į Mėnulį galimybes. Dar yra parašęs knygą apie anabaptistus (apie 1698 m.).

⁴⁾ Joseph Atterley - George Tucker’io (1775-1861), kilusio iš Bermudų, pseudonimas. „Kelionė į Mėnulį“ (1827) aprašo per 3 d. įvykusius įvairių egzotiškų mėnuliečių bendruomenių aplankymus. Laivas buvo padengtas „lunarijumi“ (tai pirmas antigravitacinės medžiagos paminėjimas). Kitu jo kūriniu buvo „Po šimtmečio“ apie gyventojų skaičiaus perteklių (parašytas apie 1841 m.).

⁵⁾ Vilhelmas Kiuchelbekeris (Wilhelm Ludwig von Küchelbecker, 1797-1846) – vokiečių kilmės rusų poetas ir visuomenės veikėjas, Puškino draugas, dekabristas. Nuo 1815 m. pradėjo publikuoti eilėraščius. 19 a. 3-io dešimtm. pradžioje aktyviai pasisakė prieš sentimentalizmą. Jis parašė: tragediją „Argivianai“ (1822-25), „Bairono mirtis“ (1824), „Šekspyro dvasios“ (1825), „Ižorskis“ (1825), poemą „Amžinas žydas“ (paskelbta 1878 m.) ir kt.

⁶⁾ Ježis Žulavskis (1874-1915) – lenkų literatas (poetas, dramaturgas), filosofas, vertėjas, alpinistas, geriausiai žinomas fantastine epine „Mėnulio trilogija“ (1901-10), pradėjusia lenkų fantastinę literatūrą ir pagal kurią pastatytas filmas „Sidabrinėje planetoje“ (1987). Pirmosios dekadentinės eilės paskelbtos 1895 m. (rinkinys „Sielos stygomis“), dabar jau užmirštos, nors tuo metu buvusios populiariomis. Jo kūrybinis palikimas gausus: 7-i poezijos rinkiniai, trys literatūrinės kritikos rinkiniai, gausus kiekis esė apie kultūrą ir filosofiją, 10-mt pjesių ir 5-i romanai. Tarp jų ir populiari filosofinė knyga „Spinoza: žmogus ir darbai“ (1902). Savo pasaulėžiūrą įvardijo kaip sintetinis monizmas (kurio idėjos sukosi apie Būtį, kartu ir dvasinę, ir materialią, Absoliutą ir Procesą) ir bandė posakiui „apnuoginta siela“ suteikti apčiuopiamą formą. 1901 m. persikėlė į Zakopanę, dirbo gelbėtoju ir kopė į viso pasaulio kalnus.