A. Cvetkovas. Ateities pabaiga; Svetima šalis. Vartiklis

Apie autorių

Aleksejus Cvetkovas (g. 1947 m.) – ukrainiečių poetas, eseistas, kritikas ir vertėjas, nuo 1975 m. ištremtas iš TSRS ir gyvena JAV. JAV išleido eilėraščių rinkinius „Pjesių rinkinys soliniam gyvenimui“ (1978), „Sapnuojant“ (1981), „Edemas“ (1985).
Taip pat skaitykite: Blogio atskleidėjai ; Stebuklo jausmas

Istoriniai dokumentai turi skirtingas savybes. Iš vienos pusės, kiekviena valstybė turi padorų archyvą, kaip taisyklė, dalinai užslaptintą, kuriame užfiksuota jos diplomatinė ir biurokratinė veikla. Tačiau plačiąja prasme tai gali būti visos visuomenės produktas, užfiksuotas įvairiausiose laikmenose, visas kultūrinis pjūvis, kurį tiria specialistai pagal savo dėmesio sritis – kadaise tai daugiausia buvo molinės kaukolės ir cilindriniais atspaudai, vėliau popierinės ir celiuloido šūsnys, o dabar, daugiausia, serveriai, diskai, optinės laikmenos ir „fleškės“.

Čia dėmesys skiriamas vienam aspektui. Mokslinė fantastika, bent jau Vakaruose, kur kilo ir audringai vystėsi, tradiciškai priskiriama „žanrinei“, t.y. žemai, bulvarinei, dažnai pramoginei... produkcijai. Ir vis tik ji ilgą laiką valdė žymaus gyventojų sluoksnio protus, į apyvartą išleido tūkstančius memų ir nemažai prisidėjo formuodama mūsų kultūrą – tam tikra prasme ją galima laikyti į mišką išvarytą mitologiją to amžiaus, kuris iš inercijos save laiko racionaliu.

Ji turi du akivaizdžius šaltinius: H. Velsą ir Ž. Verną. Pirmasis, visais atžvilgiais rimtas rašytojas, tapo antiutopijos žanro pradininku, O. Hakslio ir Dž. Orvelo pirmtaku, tačiau tai gana siaura rankovė, o štai Ž. Vernas nutiesė magistralinę vagą, kurioje, kaip taisyklė, dominavo optimizmas: žmonijos kelio į visatą triumfas, tikėjimas mokslo ir proto visagalyste, sunkia, tačiau neišvengiama pergale prieš laiką ir erdvę, ligas ir mirtį.

Šis tikėjimas, daugiausia apeliuojantis į vidutinioką be ypatingų intelektualių pretenzijų, labai dažnai – į paauglį, buvusį tipiniu skaitytojų masės atstovu, negeso dešimtmečiais – istorijos, kuri vis mažiau ją atitiko, fone. Realiam pasaulyje idealai, kuriuos savo nelabai gudria maniera dėstė fantastika, ėmė griūti dar iki jos suklestėjimo, Pirmojo pasaulinio karo, po savęs palikusio dvasios griuvėsius, metais. O Antrasis pasaulinis karas tai tik pagilino – ir juos aprašinėti ėmėsi „brandi“ literatūra, nuo T. Mano iki E. Hemingvėjaus. Europos protų valdytojai, jei tokia etiketė taikytina inteligentams (greičiau jai jie savų minčių valdytojai), nepasidalindami prisiekinėjo liberalių vertybių išdavyste ir, po ilgo užsižaidimo marksizmu ir fašizmu, krito į chronišką reliatyvizmą, tačiau fantastika vis dar rodė tvarų imunitetą postmodernizmui. Jau 7-e dešimtm., kai prancūzų desantas, pavymui Frankfurto mokyklai, rengėsi išsilaipinti amerikietiškuose universitetuose, TV ekranuose pasirodė „Žvaigždžių trekas“, progresyvaus idealizmo gulbės giesmė, kartu su „Enterprise“ žvaigždėlėkio ekipažu po tolimiausias galaktikas sėjantis tai, kas protinga, gera ir amžina.

Suprasti iš kur fantastika gavo savo ilgalaikę įkrovą nėra sunku. Tai, aišku, Apšvietos, vienintelio dvasinio judėjimo, pagrįsto tikėjimu žmogumi, laisvu nuo dangaus ir žemės valdžios ir gebančio geranoriškam gestui ir nesavanaudiškai pagalbai, palikimas. [Tiesa,] Loko ir Jumo, Montenio¹⁾ ir Monteskjė²⁾, Kondorsė³⁾ ir Kanto vardai toje literatūroje sutinkami ne taip dažnai [, bet jie užtikrino tą pavėluotą reakciją nusiviliant racionalumu]. Ir čia reikia prisiminti seną anekdotą apie tai, kad Afrikoje buvo šalnos, o kitais metais žirafa susirgo sloga.

Pasekti tą baigiamąją proceso fazę paprasčiausia literatūrinio ūgio, išaugusio laboratorijos sąlygomis, pavyzdžiu. Na, tarybinė ideologija irgi tam tikra prasme buvo vėlyva Apšvietos atšaka, nors ir išsigimusi – bet ir izoliuota nuo reliatyvizmo vakarietiško užkrato. Reiktų prisiminti beprotišką Fiodorovo-Ciolkovskio kultą pirmaisiais tarybinės valdžios dešimtmečiais. Vis tik geriausiu pavyzdžiu būtų brolių Strugackių kūryba, kurioje kelias nuo naivaus optimizmo iki nevilties be išeities buvo praeitas per trumpą laiką.

Dar iškalbingesnis Stanislavo Lemo pavyzdys. Jis buvo kur kas labiau informuotas apie Vakaruose vykstančius dvasinius procesus. Jis pradėjo beveik ten pat, kur ir Strugackiai, tada rašė linksmas „baikas“ ir ne tokias linksmas apysakas apie kontakto tarp civilizacijų neįmanomumą, o baigė ne tiesiog neviltimi (kaip Strugackiai), o apokalipsine padėtimi be išeities, peršokęs net per reliatyvizmą.

Tuo tarpu pirmas antkapis mokslinės fantastikos optimizmo kapinėse pastatytas dar iki Strugackiams ir Lemui imantis plunksnos. Tolkieno „Žiedų valdovas“ aiškiai išaugęs iš to paties Pirmojo pasaulinio karo kaip ir Europos postmodernizmas, tačiau vietoj ėjimo link nevilties, mes autoriaus numetami šimtmečius atgal, Apšvieta čia tiesiog išbraukta ir pasaulio schemos. Viduramžiai įsivyravo amžiams – ir tuo buvo duotas šablonas visam populiarios literatūros, pakeitusios fantastiką leidėjų planuose, sluoksniui. O jei „Žiedų valdovui“ sunku prikišti eskapizmą, tai įpėdinis „Sostų žaidimas“ jau nepalieka abejonių: kraujas, seksas ir jokios moralės.

Žmogus, jei nežinote, panašus į įžeistą vaiką – jei nori, pagauk jį. Mes tikim grubia praėjusio amžiaus reputacija su dviem pasauliniais karais, holokaustu, tačiau visai užmiršome šių įvykių foną, kuriuo, iš dalies, buvo Trisdešimties metų karas, gerokai žiauresnis ir kruvinesnis, nei visos 20 a. nelaimės, į kapus nusinešęs trečdalį Europos gyventojų, nusilpninusį visas vyriausybes ir daugelį vokiečių valstybių pavertusių dykumomis. Tačiau būtent tose dykumose užgimė tikėjimas geresne ateitimi, žmogaus verte, teise gyventi be pasaulietinio ir dvasinio jovalo – ir kuo tada paaiškinsi kontrastą su mūsiške isterika, su Teodoro Adorno rankų gražymu? Tuo, kad mums nupirko ne tą mašinėlę ir pamaitino ne ta košele? Ar mes nežinojome kokioms bjaurastims esam pajėgūs? Ir Lokas, ir Kantas tai žinojo ne prasčiau už mus.

Postmodernizmas tapo nuoskaudos už neteisingą istoriją ir mus likimo valiai palikusį Dievą produktu. Tačiau istorija – mūsų pačių protų fikcija , o Dievas – tuo labiau. Ir šis šiandien grasina grįžti į ištuštėjusią vietą mūsų širdyse, į postmodernizmo paliktą dykumą, kartu su šachidų juostomis ir Kremliaus homofobų gaubtais. Visuomeninė sutartis ir kategorinis imperatyvas vis dar lieka vieninteliu gynybos būdu, - nieko kita mes neišradome, o reliatyvizmas negelbsti.

Mokslinė fantastika buvo nesaugia užbuksavusios Apšvietos priebėga, o geresniu atveju – plonu mitologiniu pasąmonės tarpsluoksniu. Šiandien ji susiaurėjo iki skaidrumo. Pasaulyje, kur nusivylimas tapo bendru, sunku išlikti sužavėtu – tačiau, galbūt, tai ir vertingiau, ir garbingiau.

Viena iš įprasto internetinio jumoro atmainų – ištraukos iš mokinių ir studentų rašinių, tame tarpe iš istorijos. Kas nors tokio, kad „Prahos pavasaris“ buvo 1918 m. Čekoslovakijos maištu. Iš tikro, tai keistas žanras, mokytojai su stažu pamena perliukų sąrašus, plitusius per rankas dar iki bet kokio interneto buvimo. Kiekvienai kartai lemta pasibaisėti jaunimo, kuriam vakarykštė diena neatskiriama nuo praeito tūkstantmečio, atminties neturėjimu.

Istoriko požiūriu, kaip man atrodo, blogiausia – tai ne tiek buities detalių užmiršimas, kiek visos dvasios, epochos etoso, tarkim, tarybinio laikotarpio susiliejimo su kokia nors opričnica ar pugačiovčina (Red. pastaba: ar, tarkim, spaudos draudimo metu Lietuvoje). Tos dvasios neatkursi jokia archeologija, dėl ko kyla pavojus vėl pakliūti į tuos pačius pelėkautus ar, arčiau paplitusio memo, užlipti ant to paties grėblio. Vienu būdingu tarybinio etoso bruožu buvo dėmesio sutelkimas į vadinamąją “šviesią ateitį”, išsilaikusio per visą režimo egzistavimo laiką: nuo pirmųjų raudongvardiečių būrių iki Gorbačiovo reformų. Jei trumpiau, idėja tame, kad kaip blogai begyventume dabar, mes iškęsim visus sunkumus, kad mūsų palikuonys gyventų geriau. Pradžioje tai buvo revoliucinio pasiaukojimo ideologija, arčiau galo – tiesiog įteigtas socialinės elgsenos automatizmas. Komjaunuoliai ir kiti visokių mobilizacijų dalyviai į naujų statybų sienas laidojo laiškus su sveikinimais ir pavydu tiems įsivaizduojamiems palikuonims – vienas toks neseniai ištrauktas į šviesą Ukrainos Nikolajevsko srities Pervomaiske; ir jį skaityti be karčios ironijos neįmanoma. Net lagerių kaliniai kartais persiimdavo tuo automatizmu, nors jų žinučių tekstai ateičiai smarkiai skyrėsi.

Panašios moralės ekstremizmas, jos akį režiantis netinkamumas, tarytum akivaizdūs: kad, nuo savęs atiduodant paskutinius marškinius, atiduoti įsivaizduojamą skolą žmonėms, iš kurių nieko nesiskolinome ir kuriems dar reiks pasirodyti pasaulyje? Čia nėra jokios filosofinės platformos: net atsižvelgiant į tai, kad rusų etikos filosofijos korpusas nykstamai mažas ir, net jei mes aklai priimsime pasiaukojimo modelį – argi ne geriau aukotis realių, mus supančių žmonių naudai – to gėriu bent jau galėsime pasidžiaugti? Atrodytų, neabejotina, kad moraliniai poelgiai – tai tokie, kurie paliečia konkrečių asmenų likimą, net jei tie asmenys nežinomi potencialiam geradariui; ir amoralūs taipogi. Gelbėtojai kovoja su stichine nelaime, miško gaisru ar potvyniu, rizikuodami gyvybe ir dažnai neturėdami nė mažiausio supratimo apie šimtus žmonių, kurių gyvybes ir turtą jie bando apsaugoti, tačiau tai, kaip taisyklė, realūs žmonės ir realus turtas, kai prieš tai minėtų komjaunuolių atveju kalbama apie tuos, kam dar tik teks gimti – arba, kaip lengva parodyti pavyzdžiais, nelemta. Laiškas butelyje

Ir vis tik, susirūpinimas ateitimi, apie dar nesančius pasaulyje, - bendras mūsų laikmečio bruožas, nors ne tokių ekstremalių parametrų, kokie buvo tarybiniais laikais. Ten, kur moralė neribota rovoliuciniu pasiaukojimu ar komjaunuoliška rutina, filosofai bandė išsiaiškinti problemą, dabar turinčią pastovų pavadinimą: neidentiteto problema arba būsimojo individo paradoksas. Štai pavyzdys, paimtas iš šiuolaikybės iškilaus moralės filosofo Dereko Parfito⁴⁾ knygos „Priežastys ir asmenys“.

Tarkim, nepilnametė mergina nusprendė gimdyti. Galima nesunkiai nuspėti, kad to kūdikio likimas bus toli gražu nuo optimalaus: motina nesugebės gauti tinkamo išsilavinimo ir profesijos, kūdikis negaus pakankamo rūpinimosi ir priežiūros ir jo tolimesnis gyvenimas greičiausiai bus pilnas sunkumų. Tokia motina aiškiai yra skolinga būsimajam vaikui. Ji gali pakeisti situaciją atidėjus gimdymą keliems metams, per tą laiką gaudama išsilavinimą ir pasigerinusi savo materialią padėtį. Tačiau triukas tame, kad, kaip rodo mūsų biologijos žinios, po kelių metų jai, net jei partneris bus tas pats, gims visai kitas vaikas, visai kitų lytinių ląstelių produktas – čia kalbėti apie identiškumą taip pat kvaila, kaip brolį ir seserį laikyti vienu žmogumi. Kaltė pirmajam niekaip nekompensuojama nuopelnais antrajam. Be to, jei pirmojo vaiko gyvenimas, kokios bebūtų jį lydinčios neigiamos aplinkybės, visumoje bus vertas jį nugyventi, nėštumo ir gimdymo atsisakymas jam bus neatlygintina žala. Komjaunuoliai su savo laiškais į ateitį vargu ar gilinosi į tokias subtilybes.

Akivaizdžiausiai toji skola nesantiems kreditoriams, žmonėms, kurie mums niekada neįgaus konkrečios išvaizdos, iškyla būsimų kartų problemoje – pvz., kai kalbama apie nekontroliuojamą gamtinių išteklių, kurie palikuonims nelemta bus atstatyti, švaistymą ar klimato globalaus pasikeitimo ignoravimą. Šiais atvejais iškyla konfliktas tarp dviejų moralinių įsipareigojimų tipų: dabar gyvenančių ir juos pakeisiančių. Pirmieji, mums labiau įprasti, reikalauja iš mūsų, kad mes neverstumėm savo amžininkų aukotis, neišvengiamai blogindami jų gerbūvį ir jų gyvenimą darydami mažiau komfortabiliu. Mes nenorime atsisakyti papildomo apsilankymo teatre ar sporto salės abonemento tuo metu, kai mūsų akyse tūkstančiai pabėgėlių skęsta Viduržemio jūroje, gelbėdamiesi nuo karų, bado ir despotizmo ir pretenduodami į gamtos išteklių savo dalį. Antrieji reikalauja apsiriboti dėl žmonių, apie kurių identitetą neturime supratimo, kurių kančių mums neparodo per televizorių, tačiau kurių gyvenimas stipriai pablogės, jei mes jiems paliksime per skurdų palikimą. Ir tuo pačiu nesunku parodyti, kad šiuo atveju, priklausomai nuo to, kaip elgsimės, kalbama apie visiškai skirtingas populiacijas – mūsų dabartiniai veiksmai keičia ateities kompoziciją.

Parfitas ir kai kurie kiti filosofai laiko, kad abu įsipareigojimų tipai iš principo privalo turėti tą patį moralinį svorį, kiti tą tezę ginčija. O kaip šią problemą priimame mes patys, filosofijos labai neapsunkinti žmonės, kurie, skirtingai nuo minėtų komjaunuolių, vis tik turime realų pasirinkimą? Aeon svetainė skaitytojams pasiūlė apklausą panašia tema, kartu paaiškinę, kad išteklių išnaudojimo ir jų ekonomijos atveju kalbama apie skiringas populiacijas. Vis tik, kaip rašo Dominykas Vilkinsonas⁵⁾, dauguma respondentų sutiko, kad taupymo strategija priimtinesnė, nors pati neidentiškumo problema, sprendžiant iš visko, beveik nepaveikė atsakymų. Kitaip sakant, mes linkę elgtis moraliai ne tik tų, kurie mums artimi ar net visiškai mums nežinomi, nors ir egzistuoja, bet ir tų, kam, galbūt, dar tik teks gimti, kai mūsų jau nebus, atžvilgiu. Tačiau mintis apie tai, kad ateityje gyvens visiškai kiti žmonės, visai ne tokie, kokiais juos laikome, mums neintuityvi.

Dėl to man nevalingai prisimena filosofo Samuelio Šeflerio⁶⁾ iš Niujorko un-to knyga „Mirtis ir pomirtinis gyvenimas”, kurią savo laiku recenzavau. Nepaisant intriguojančio pavadinimo, joje kalbama ne apie gyvenimą po mirties, o apie hipotetinį scenarijų, pagal kurį netrukus po mūsų natūralios mirties visa planeta žus kartu su visais, kas joje gyvena. Atrodytų, mums turėtų būti vis vien, nes tai nutiks be mūsų, tačiau autorius stengiasi parodyti, kad mums be galo svarbu, kad gyvevimas tęstųsi ir po to, kai mūsų neliks, ir kad tokia perspektyva gali pasirodyti baisesne už savą mirtį: „atsiradimas ateityje žmonių, kurių mes negalime žinoti ir mylėti, mums svarbiau nei mūsų pačių išgyvenimas ir žmonių, kuriuos pažįstame ir mylime, išgyvenimas“. Ši netikėta išvada nulemta to, kad tokia apokalipsė virs visų žmogiškų vertybių ir prasmių išnykimu, tegu ir nereikšmingiausių, nuprasmindama visus jau nugyventus gyvenimus. Čia kalbama apie tą pačią neidentiškumo problemą, nors pats terminas ir neminimas; ir egoizmo ribos tikrovėje gerokai siauresnės nei gali pasirodyti pačiam užkietėjusiam egoistui.

Tarybinė valdžia, jei trumpai prie jos grįžti, galiausiai parazitavo ant žmogui natūralių moralinių instinktų, juos iškraipydama neatpažįstamai ir paversdama popierine moralės imitacija. Minėtame Pervomaisko laiške ateities kartoms nėra nė vieno gyvo žodžio; jis kiaurai sudarytas iš nuvalkiotų frazių, kurių didelė dalis dabartinio Ukrainos jaunimo jau, laimei, nesupranta, o dažnai ir nežino, kas tokie buvo tie komjaunuoliai, suvyti į talką 1967-ais. Praktiškai tą laišką šiandien reikia išversti – arba, bent jau, skaityti su istorijos žinynu rankoje. Jau nekalbu apie tai, kad autoriai nesusiprato įtraukti paprasčiausią ir pirmutinį dalyką, kuris ateitų į galvą normaliam žmogui: palinkėti laimės savo palikuonims. Būdinga, kad laiškas buvo išimtas breiko šokio festivalio metu; jo dalyviai daugiausia kalbėjo jau kita kalba, ukrainiečių, ir laiškas, kurį jie įmūrijo į sieną kitiems 50 m., taip pat buvo parašytas ja.

Negalima atsikratyti minties, kad situacija visiškai simetriška: net nuoširdžiai rūpinantis ateitimi, mes neturime supratimo, kas joje gyvens, tačiau mes taip pat realiai neprisimename tų, kurie buvo iki mūsų; istorija akimirksniu uždengia nuo mūsų savo paslaptis, ir kaltinti jaunimą užmirštumu jau beviltiška. Tokia išvada nedžiugina, tačiau nuo jos nenusigręši. Galima tik prisiminti anglų rašytojo L.P. Hartlio⁷⁾ žodžius: „Praeitis – svetima šalis, jie ten elgiasi kitaip“.

¹⁾ Mišelis de Montenis (Michel de Montaigne, 1533-1592) - prancūzų filosofas. Parašė trijų knygų autobiografinio pobūdžio veikalą „Esė“ (Les Essais) remiantis pastabomis ir apmąstymais apie perskaitytas knygas. Dėl laisvamaniškų minčių, Vatikanas 1676 m. „Esė“ įtraukė į „Draudžiamųjų knygų sąrašą“. Mišelis neigiamai vertino gyvulių skerdimą bei pats buvo vegetaras.

²⁾ Šarlis Monteskjė (Charles-Louis de Secondat, baron de La Br?de et de Montesquieu, 1689-1755) – prancūzų filosofas, literatas, istorikas, teisininkas, geografinės sociologijos mokyklos pradininkas. Svarbiausi veikalai: „“, „Apie įstatymų dvasią“ (rašytas 17 m. ir baigtas 1748-ais), kuriame pagrindžiamas prigimtinio dėsnio principas, ir satyra "Persų laiškai" (1721). Monteskjė manė, jog valdžia turi būti padalyta, nes neįmanoma išlaikyti laisvės tada, kai ir įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžios yra sutelktos vienose rankose.

³⁾ Nikola de Kondersė (Marie Jean Antoine Nicolas de Caritat, Marquis of Condorcet, 1743-1794) – prancūzų filosofas, matematikas, politikos teoretikas. Pirmasis sistemiškai panaudojo matematinius metodus socialiniuose moksluose. Žinomas Kondorsė kolektyvinių rinkimų paradoksu, kai neįmanoma išrinkti daugumos, ir Kondorsė balsavimo metodu. 1781 m. parašė pamfletą, kuriame smerkė vergiją. 1789 m. paskelbė „Voltero gyvenimą“, kuriame pritarė Voltero religijos kritikai. Užsiėmė diferencialiniu ir integraliniu skaičiavimu.

⁴⁾ Derekas Parfitas (Derek Antony Parfit, 1942-2017) – britų filosofas, specializavęsis asmens tapatybės, racionalumo, etikos klausimų analizei. Visą laiką dirbo Oksfordo un-te. Dėmesį patraukė straipsniu „Asmens tapatybė“ (1971). Puikiai įvertinta ir jo pirmoji knyga „Priežastys ir asmenys“ (1984), skirta etikai (4-oje jos dalyje aptaria pasaulio ateitį), kaip ir antroji „Apie tai, kas reikšminga“ (2011). Taip pat buvo užkietėjęs fotografas, pastoviai važinėjęs į Veneciją ir Sankt Peterburgą fotografuoti architektūros.

⁵⁾ Dominykas Vilkinsonas (Dominic Wilkinson) – Oksfordo un-to etikos profesorius, specializuojasi naujagimių intensyvios priežiūros ir medicininės etikos srityse. Išleido knygą „Mirtis ar invalidumas“ (2013), apie sprendimų priėmimą kritiškai nesveikiems kūdikiams.

⁶⁾ Samuelis Šefleris (Samuel Ira Scheffler, g. 1951 m.) – amrikiečių moralės ir politikos filosofas iš Niujorko un-to. Savo knyga „Mirtis ir pomirtinis gyvenimas“ (2013) patraukė dėmesįtuo, kad tvirtino, kad daug kas iš to, ką vertiname gyvendami, priklauso nuo prielaidos, kad tebegyvensime ir po mirties.

⁷⁾ Leslis Hartlis (Leslie Poles Hartley, 1895-1972) – anglų prozininkas. Žinomiausias romanas „Tarpininkas“(The Go-Between, 1953), pagal kurį susuktas filmas (1971). Taip pat garsi jo trilogija „Justacijus ir Hilda“ (1944-47). Įdomūs ir jo mistiniai apsakymai.