A. Cvetkovas. Ateities pabaiga    

Apie autorių

Aleksejus Cvetkovas (g. 1947 m.) – ukrainiečių poetas, eseistas, kritikas ir vertėjas, nuo 1975 m. ištremtas iš Rusijos ir gyvena JAV. JAV išleido eilėraščių rinkinius „Pjesių rinkinys soliniam gyvenimui“ (1978), „Sapnuojant“ (1981), „Edemas“ (1985).

Istoriniai dokumentai turi skirtingas savybes. Iš vienos pusės, kiekviena valstybė turi padorų archyvą, kaip taisyklė, dalinai užslaptintą, kuriame užfiksuota jos diplomatinė ir biurokratinė veikla. Tačiau plačiąja prasme tai gali būti visos visuomenės produktas, užfiksuotas įvairiausiose laikmenose, visas kultūrinis pjūvis, kurį tiria specialistai pagal savo dėmesio sritis – kadaise tai daugiausia buvo molinės kaukolės ir cilindriniais atspaudai, vėliau popierinės ir celiuloido šūsnys, o dabar, daugiausia, serveriai, diskai, optinės laikmenos ir „fleškės“.

Čia dėmesys skiriamas vienam aspektui. Mokslinė fantastika, bent jau Vakaruose, kur kilo ir audringai vystėsi, tradiciškai priskiriama „žanrinei“, t.y. žemai, bulvarinei, dažnai pramoginei... produkcijai. Ir vis tik ji ilgą laiką valdė žymaus gyventojų sluoksnio protus, į apyvartą išleido tūkstančius memų ir nemažai prisidėjo formuodama mūsų kultūrą – tam tikra prasme ją galima laikyti į mišką išvarytą mitologiją to amžiaus, kuris iš inercijos save laiko racionaliu.

Ji turi du akivaizdžius šaltinius: H. Velsą ir Ž. Verną. Pirmasis, visais atžvilgiais rimtas rašytojas, tapo antiutopijos žanro pradininku, O. Hakslio ir Dž. Orvelo pirmtaku, tačiau tai gana siaura rankovė, o štai Ž. Vernas nutiesė magistralinę vagą, kurioje, kaip taisyklė, dominavo optimizmas: žmonijos kelio į visatą triumfas, tikėjimas mokslo ir proto visagalyste, sunkia, tačiau neišvengiama pergale prieš laiką ir erdvę, ligas ir mirtį.

Šis tikėjimas, daugiausia apeliuojantis į vidutinioką be ypatingų intelektualių pretenzijų, labai dažnai – į paauglį, buvusį tipiniu skaitytojų masės atstovu, negeso dešimtmečiais – istorijos, kuri vis mažiau ją atitiko, fone. Realiam pasaulyje idealai, kuriuos savo nelabai gudria maniera dėstė fantastika, ėmė griūti dar iki jos suklestėjimo, Pirmojo pasaulinio karo, po savęs palikusio dvasios griuvėsius, metais. O Antrasis pasaulinis karas tai tik pagilino – ir juos aprašinėti ėmėsi „brandi“ literatūra, nuo T. Mano iki E. Hemingvėjaus. Europos protų valdytojai, jei tokia etiketė taikytina inteligentams (greičiau jai jie savų minčių valdytojai), nepasidalindami prisiekinėjo liberalių vertybių išdavyste ir, po ilgo užsižaidimo marksizmu ir fašizmu, krito į chronišką reliatyvizmą, tačiau fantastika vis dar rodė tvarų imunitetą postmodernizmui. Jau 7-e dešimtm., kai prancūzų desantas, pavymui Frankfurto mokyklai, rengėsi išsilaipinti amerikietiškuose universitetuose, TV ekranuose pasirodė „Žvaigždžių trekas“, progresyvaus idealizmo gulbės giesmė, kartu su „Enterprise“ žvaigždėlėkio ekipažu po tolimiausias galaktikas sėjantis tai, kas protinga, gera ir amžina.

Suprasti iš kur fantastika gavo savo ilgalaikę įkrovą nėra sunku. Tai, aišku, Apšvietos, vienintelio dvasinio judėjimo, pagrįsto tikėjimu žmogumi, laisvu nuo dangaus ir žemės valdžios ir gebančio geranoriškam gestui ir nesavanaudiškai pagalbai, palikimas. [Tiesa,] Loko ir Jumo, Montenio1) ir Monteskjė2),  Kondorsė3) ir Kanto vardai toje literatūroje sutinkami ne taip dažnai [, bet jie užtikrino tą pavėluotą reakciją nusiviliant racionalumu]. Ir čia reikia prisiminti seną anekdotą apie tai, kad Afrikoje buvo šalnos, o kitais metais žirafa susirgo sloga.

Pasekti tą baigiamąją proceso fazę paprasčiausia literatūrinio ūgio, išaugusio laboratorijos sąlygomis, pavyzdžiu. Na, tarybinė ideologija irgi tam tikra prasme buvo vėlyva Apšvietos atšaka, nors ir išsigimusi – bet ir izoliuota nuo reliatyvizmo vakarietiško užkrato. Reiktų prisiminti beprotišką Fiodorovo-Ciolkovskio kultą pirmaisiais tarybinės valdžios dešimtmečiais. Vis tik geriausiu pavyzdžiu būtų brolių Strugackių kūryba, kurioje kelias nuo naivaus optimizmo iki nevilties be išeities buvo praeitas per trumpą laiką.

Dar iškalbingesnis Stanislavo Lemo pavyzdys. Jis buvo kur kas labiau informuotas apie Vakaruose vykstančius dvasinius procesus. Jis pradėjo beveik ten pat, kur ir Strugackiai, tada rašė linksmas „baikas“ ir ne tokias linksmas apysakas apie kontakto tarp civilizacijų neįmanomumą, o baigė ne tiesiog neviltimi (kaip Strugackiai), o apokalipsine padėtimi be išeities, peršokęs net per reliatyvizmą.

Tuo tarpu pirmas antkapis mokslinės fantastikos optimizmo kapinėse pastatytas dar iki Strugackiams ir Lemui imantis plunksnos. Tolkieno „Žiedų valdovas“ aiškiai išaugęs iš to paties Pirmojo pasaulinio karo kaip ir Europos postmodernizmas, tačiau vietoj ėjimo link nevilties, mes autoriaus numetami šimtmečius atgal, Apšvieta čia tiesiog išbraukta ir pasaulio schemos. Viduramžiai įsivyravo amžiams – ir tuo buvo duotas šablonas visam populiarios literatūros, pakeitusios fantastiką leidėjų planuose, sluoksniui. O jei „Žiedų valdovui“ sunku prikišti eskapizmą, tai įpėdinis „Sostų žaidimas“ jau nepalieka abejonių: kraujas, seksas ir jokios moralės.

Žmogus, jei nežinote, panašus į įžeistą vaiką – jei nori, pagauk jį. Mes tikim grubia praėjusio amžiaus reputacija su dviem pasauliniais karais, holokaustu, tačiau visai užmiršome šių įvykių foną, kuriuo, iš dalies, buvo Trisdešimties metų karas, gerokai žiauresnis ir kruvinesnis, nei visos 20 a. nelaimės, į kapus nusinešęs trečdalį Europos gyventojų, nusilpninusį visas vyriausybes ir daugelį vokiečių valstybių pavertusių dykumomis. Tačiau būtent tose dykumose užgimė tikėjimas geresne ateitimi, žmogaus verte, teise gyventi be pasaulietinio ir dvasinio jovalo – ir kuo tada paaiškinsi kontrastą su mūsiške isterika, su Teodoro Adorno rankų gražymu? Tuo, kad mums nupirko ne tą mašinėlę ir pamaitino ne ta košele? Ar mes nežinojome kokioms bjaurastims esam pajėgūs? Ir Lokas, ir Kantas tai žinojo ne prasčiau už mus.

Postmodernizmas tapo nuoskaudos už neteisingą istoriją ir mus likimo valiai palikusį Dievą produktu. Tačiau istorija – mūsų pačių protų fikcija , o Dievas – tuo labiau. Ir šis šiandien grasina grįžti į ištuštėjusią vietą mūsų širdyse, į postmodernizmo paliktą dykumą, kartu su šachidų juostomis ir Kremliaus homofobų gaubtais. Visuomeninė sutartis ir kategorinis imperatyvas vis dar lieka vieninteliu gynybos būdu, - nieko kita mes neišradome, o reliatyvizmas negelbsti.

Mokslinė fantastika buvo nesaugia užbuksavusios Apšvietos priebėga, o geresniu atveju – plonu mitologiniu pasąmonės tarpsluoksniu. Šiandien ji susiaurėjo iki skaidrumo. Pasaulyje, kur nusivylimas tapo bendru, sunku išlikti sužavėtu – tačiau, galbūt, tai ir vertingiau, ir garbingiau.


1) Mišelis de Montenis (Michel de Montaigne, 1533-1592) - prancūzų filosofas. Parašė trijų knygų autobiografinio pobūdžio veikalą „Esė“ (Les Essais) remiantis pastabomis ir apmąstymais apie perskaitytas knygas. Dėl laisvamaniškų minčių, Vatikanas 1676 m. „Esė“ įtraukė į „Draudžiamųjų knygų sąrašą“. Mišelis neigiamai vertino gyvulių skerdimą bei pats buvo vegetaras.

2) Šarlis Monteskjė (Charles-Louis de Secondat, baron de La Br?de et de Montesquieu, 1689-1755) – prancūzų filosofas, literatas, istorikas, teisininkas, geografinės sociologijos mokyklos pradininkas. Svarbiausi veikalai: „“, „Apie įstatymų dvasią“ (rašytas 17 m. ir baigtas 1748-ais), kuriame pagrindžiamas prigimtinio dėsnio principas, ir satyra "Persų laiškai" (1721). Monteskjė manė, jog valdžia turi būti padalyta, nes neįmanoma išlaikyti laisvės tada, kai ir įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžios yra sutelktos vienose rankose.

3) Nikola de Kondersė (Marie Jean Antoine Nicolas de Caritat, Marquis of Condorcet, 1743-1794) – prancūzų filosofas, matematikas, politikos teoretikas. Pirmasis sistemiškai panaudojo matematinius metodus socialiniuose moksluose. Žinomas Kondorsė kolektyvinių rinkimų paradoksu, kai neįmanoma išrinkti daugumos, ir Kondorsė balsavimo metodu. 1781 m. parašė pamfletą, kuriame smerkė vergiją. 1789 m. paskelbė „Voltero gyvenimą“, kuriame pritarė Voltero religijos kritikai. Užsiėmė diferencialiniu ir integraliniu skaičiavimu.

Paslaptingosios zonos
Volteras. Mikromegas
Didžioji Marso revoliucija
Planetų judėjimo pakeitimai
Atgalinė kelionė prie pasakų
Ar „Marsietis“ nuves į Marsą?
Į žvaigždes – pas kitus protus
Terra Incognita ir Terra Fantastica
Pirmosios astronautės fantastikoje
Fantastikos istorija ir Vilniaus Dorado
Psichikos jėga, atomo energija ir reaktyvine raketa
Lukianas iš Samosatos. Apie gintarą arba Apie gulbes
Kauno "Feniksas" ir kiti Lietuvos klubai
Toji kosminė 19-ojo amžiaus antra pusė
Atgal į ateitį: laivai kelioms kartoms
Lao Še. Užrašai apie kačių miestą
Noutbukas planetininkui Bykovui
Kosminės operos bangomis
Rusų fantastai apie Marsą
Mokslininkai fantastikai
Mėnulio kronikos kine
Kino ufologija
Vimanai Ramayanoje
Fantastikos skyrius
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė
Vartiklis