Kas leistina fantastikoje?  

1963 m. „Moksle ir gyvenime“ buvo atspausdinta V. Tendriakovo*) apysaka „Amžių trunkanti kelionė“. Neimsim nagrinėti jos literatūrinių privalumų ir trūkumų. Įdomu kitkas. Apysakos veikėjas susiduria su specialiosios reliatyvumo teorijos pagrindinio principo nesilaikymu – jis aptinka, kad galima momentinė sąveika, taigi informacijos perdavimas greičiau už šviesą. Ar autorius turėjo teisę nepaisyti gamtos dėsnių?

Tenka atsakyti – taip ir be jokių abejonių. Juk Tendriakovas rašo ne mokslinį veikalą, o meno kūrinį. Ir gali leisti viską, kas neprieštarauja elementariai logikai! Ir Tendriakovas įveda tą teigimą labai taktiškai. Jis tiesiog konstatuoja faktą pas jį nėra jokių kvazifizikinių samprotavimų. Taigi, jis nekartoja A. Tolstojaus klaidos (apie ją žr. >>>>>). O tokiomis sąlygomis rašytojas turi teisę neigti bet kokius gamtos dėsnius. Fantazavimas

Tačiau kaip dažnai jie nusikliedi?! Juk aišku, jei kažko neįkerti, geriau daugiareikšmiškai patylėti arba apsiriboti vien tokiomis pat neaiškiomis užuominomis. Bet ne – jie ypač dažnai puola pagrįsti savo išradimus. Ir tada atsiranda „hiperboloidai“, „arieliai“, „iš patrankos į Mėnulį“, „Marso anūkai“ ir daugybė kitų „nepaprastų“ kūrinių. Juk prisimenant klasikus, tarkim, Velsą iš jo geriausių kūrinių, jis niekada savo teorijų pagrindimui nesigriebdavo kvazifizikinių aiškinimų. Gal todėl toks tikroviškas jo „Pasaulių karas“?!

Griežto moksliškumo reikalauti iš rašytojo negalima. Dar 19 a. pabaigoje lordas Kelvinas kandžiai apibūdino „kaip jiems būdingą vaizduotės trūkumą“. Neabejotina viena – toji mintis kaip niekad šiuolaikiška. Kaip taisyklė – fantastų fantazija ne velniai žino kokia...

Gausiame mokslinės fantastikos sraute, tarp nesibaigiančių tarpžvaigždinių skrydžių variacijų, kibernetinių ultrarobotų ir (paskutiniu metu) įvairiausių „telepatinių“ siužetų retai, labai retai šmėkšteli kažkas neįprasta. Kažkas tokio, kas iš tikro susiję su fantastika...

Beje, įdomu, kad grįžtant prie „žanro ištakų“, taip pat pastebimas fantastikos trūkumas. Dievai arba sukuriami pagal panašumą į žmogų arba sumontuojami iš įvairių gyvūnų. Retkarčiais panaudojami nariuotakojai (senovės babiloniečių skorpionžmogiai), tačiau nė vienas, kiek man žinoma, iš senovės fantastų nesumąstė dievo okeano pavidalu (kaip S. Lemo „Soliaryje“). Atmetant meninius romano privalumus, pati „Soliario“ idėja tikrai fantastiška. Mat fantazijos samprata artima netikėtumo sampratai. Fantazija – tai įprastinių būdų, kelių sulaužymas; beje pagrindžiant ir meniškai, ir logiškai.

Iliustracijai pasinaudosime Severo Gansovskio**) apsakymų rinkiniu „Žingsniai į nežinomybę“ (1963). Tie apsakymai, kaip mėgsta rašyti kritikai, labai skirtingo lygio. Tiesa, vis tik parašyti tvarkingai, jei kalbėsime apie rašymo techniką – bet ne daugiau.

Užtat smarkiai išsiskiria vienas apsakymas – „Įlankos šeimininkas“. Ne kažkurioje nežinomoje žvaigždės sistemoje, o mūsų Žemėje, kažkur Ramiojo vandenyno atoluose gyvena paslaptinga būtybė, kuri savo valia virsta arba smulkiausių dalelių dariniu, arba tvirtu kūnu – „muskulu“. Ir vėl, matyt, rašytojui pavyko, nes jis neaiškina tos būtybės prigimties. Jis išsako faktą. Ir klausia skaitytojo: „Kas tai per gyvūnas?“

O aplinkos kasdieniškumas, įprastumas, atrodo, tik pabrėžia idėjos fantastiškumą, daro ją įtikima ir tikroviška. Tada daug kas atleidžiama rašytojui – tiesmukiški veikėjų charakteriai, tradicinis kolonijinis koloritas, kalbos primityvumas...

Tačiau tokios sėkmės retos, labai retos.

Bendrai paėmus, moksle nepalyginamai daugiau fantazijos nei fantastinėje literatūroje. Blogiausia, kad būtent rašytojai skleidžia priešingą mintį – atseit, jei jau yra fantazijos mokslo srityje, tai ji nė iš tolo nesulyginama su rašytojų, o ypač poetų, fantazija. Tiesa, mokslininkai irgi tuo pačiu atsilygina. Štai vokiečių matematikas Hilbertas į pranešimą, kad vienas jo mokinys atsisakė matematikos ir tapo poetu, sureagavo: „Ir teisingai! Matematikai jam nepakako fantazijos!“

Kas dėl mokslinės fantastikos – tai fantastai turi kautis svetimu ginklu: kurdami siužetą jie priversti pasikliauti turimu žinių kraičiu. Dar negimė nė vienas idealus rašytojas, kartu esantis ir aukštos klasės mokslininku, ir talentingu rašytoju. Tais retais atvejais, kai geras mokslininkas būna pusėtinai įvaldęs plunksną ar rašytojas yra kurios nors mokslo srities žinovas, atsiranda iš bendro fono iškylantys kūriniai. Užtenka paminėti biofiziko Azimovo ar akademiko Obručevo kūrinius.

Skaitant „Plutoniją“ nepalieka keistas jausmas, kad gal tas keistas pasaulis iš tikro egzistuoja. Tai todėl, kad jos autorius apie tolimų epochų fauną ir florą žinojo daug daugiau, nei dauguma jūsų apie Pavilnės gyvūniją ir augaliją. Ir jam buvo lengviau nei bet kuriam nespecialistui pagrįsti „Juros periodo valdovų“, gigantiškų skruzdėlių, „egzistavimą“. Atrodo, kad Obručevas ir atvėrė fantastikoje skruzdėlių temą (pakeliui skaitykite apsakymą „Skruzdžių pyktis“). Pats Obručevas pratarmėje grindžia panašią nuomonę:
Pykčio diena „Geras mokslinės fantastikos romanas privalo būti panašus į tiesą, įteigti skaitytojui, kad visi aprašomi dalykai yra įmanomi, kad juose nėra nieko antgamtiška, stebuklinga. Jei romanas apkrautas įvairiausiais stebuklais – tai jau ne romanas, o pasaka mažiems vaikams, kuriems galima pasakoti visokius niekus“.

Tik štai ... romanas paremtas visiška nesąmone. Juk tuščiavidurėje žemėje turi nelikti žemės traukos! Štai tau, boba, ir devintinės, štai tau tikroviškumas! Pavojinga fantastui aprašinėti savo idėjas – nuo to nukentėjo net toks rimtas mokslininkas kaip Obručevas… Tik tas netikslumas su gravitacija gana subtilus, ne kiekvienas skaitytojas jį pastebės (tai to paties lygio netikslumas kaip Ž. Verno kūrinys „Iš patrankos į Mėnulį“, kai keliautojai nesvarumą patyrė tik viename taške).

O štai „mokslų karalienėje“ matematikoje naujos teorijos vidinė logika ir grožis yra, ko gero, pagrindinis jos reikšmingumo kriterijus. O juk joje neretai nėra galimybės atlikti eksperimentą. Štai neeuklidinė geometrija pradžioje kurta kaip fantastinė teorija. Ir atrodo, kad Lobačevskis fantazijos drąsa ir netikėtumu toli po savęs paliko visokius ten romanus. O fizikoje jau visiems įgriso Boro frazė apie „beprotiškų teorijų“ būtinybę. Tačiau juk naujos idėjos visais laikais buvo „beprotiškos“ ir fantastiškos – ir Galilėjaus idėjos nebuvo beprotiškesnės už Einšteino, o Niutono idėja apie visuotinę trauką fantastiškesnė už visus Velso tomus, kaip ir Dirako pozitrono numatymas už visus Ž. Verno romanus.

Verta paminėti I.A. Jefremovą, kurio apsakymai, paremti geologine ar paleontologine medžiaga, ko gero fantastiškesni už visą „Andromedos ūko“ fantastinį užtaisą. Tarkim, išoriškai visai paprasta, tačiau visiškai netikėta ir nuostabiai patraukli mintis: atsitiktinai sutapus sąlygoms kalnų uolienos gali fotografuoti aplinkos vaizdus, kurie kai kuriais atvejais gali išlikti milijonus metų (apsakymas „Praeities šešėlis“). Jefremovas - paleontologas su jam būdinga profesiniu fantazavimu.

O kai kuriose mokslo srityse, pvz., kosmologijoje, mokslo ir mokslinės fantastikos atskyrimas gana sąlyginis. Juk kosmologijos pagrindinis metodas – hipotezės, o tai ne kas kita kaip mokslinė fantastika. Prisiminkim I. Šklovskio hipotezę apie dirbtinę Marso palydovų kilmę. Teisinga ji ar ne – čia kitas klausimas, tačiau ji galėtų papuošti ne vieną fantastikos kūrinį.

Išvengti kvazifizikinių aiškinimų labai sunku – tai matoma ir pas tokį pripažintą fantastą kaip S. Lemas. Savo jumoristiniuose kūriniuose („Soano Tyliojo kelionė“, „Aldebarano įsiveržimas“) jis puikiai parodijavo ir išjuokė daugiaprasmį „kvazimoksliškumą“. Tačiau pats gana sėkmingai tuo garnyru „paskanina“ savo kūrinius. „Soliaryje“ kažkodėl be jokios būtinybės pateikė keistus samprotavimus apie „neutronines struktūras“, iš kurių Soliaris tveria gyvas esybes.

Be abejo, literatūroje svarbiausia žmogus. Ir čia vėl susiduriame su paradoksu – juk literatūrinių kūrinių veikėjai ir situacijos, kaip taisyklė, išgalvoti. Ir nuo rašytojo talento priklauso, kiek jie tikroviški. Ir fantastui dar sunkiau – jis turi parodyti, kaip fantastinis pasaulis veikia aplinką ir žmogų.


*) Vladimiras Tendriakovas (1923-1984) – tarybinis rašytojas, kūręs aštraus siužeto konfliktines apysakas apie tuometinį gyvenimą bei gyvenimą kaime. Po 1964 m. priklausė žurnalo „Mokslas ir religija“ redakcinei tarybai. Profesionaliu rašytoju tapo 1955 m. Daugelis jo kūrinių buvo cenzūruojami ir nespausdinami iki pat Perestroikos, pvz., jo romanas „Pasikesinimas į miražus“ (1979-82) taip aštriai kritikavo sovietinį gyvenimą, kad nebuvo išleistas iki pat 1987 m. Daugumos jo kūrinių siužetas sukasi apie moralinį pasirinkimą. Taip jo garsiausia apysaka „Triakė, septynakė, tūzas“ (1961) yra apie paprastų žmonių baimę pasisakyti, „Išdaužos“ (1956) apie vadovo elgesį po avarijos aklai paklūstant valdiškoms taisyklėms.

**) Severas Gansovskis (1918-1990) – lenkų kilmės tarybinis fantastas daugiausia kūręs apsakymus, dramaturgas ir dailininkas. Publikuotis žurnaluose pradėjo 6-me dešimtm. dar studijuodamas Leningrado un-te filologiją. Pradžioje daugiau kūrė pjeses. 7-e dešimtm. persimetė į fantastiką – pirmuoju šio žanro kūriniu buvo „Svečias iš akmens amžiaus“ (1960). Pagrindine daugelio kūrinių tema – susidūrimas su nežinomybe (anti-pasaulio gyventojais, nežinomais gyviais ir pan.), kai domina tiek pats reiškinys, tiek žmogaus reakciją į jį. Žinomiausiu kūriniu yra apysaka „Pykčio diena“, aprašanti neatsakingų biologinių eksperimentų su lokiais pasekmes – sukurtieji „otarkai“ pasižymėjo žmogaus protu, tačiau buvo agresyvūs ir negailestingi. Keli jo kūriniai ekranizuoti. Taip pat pasižymėjo ir kaip grafikas su savitu stiliumi; pvz. jo iliustraciją apysakos „Sraigė šlaite“ viršeliui Strugackiai laikė geriausia šiam kūriniui.

Papildomai skaitykite:
Atlantida Marse
Į kur pakvietė Aelita?
Apie taiką nešantį ginklą
Tarpplanetinė komunikacija
Mitologija Visatos masteliu
Planetų judėjimo pakeitimai
Į žvaigždes – pas kitus protus
Ar „Marsietis“ nuves į Marsą?
Pirmoji tarpžvaigždinė kelionė
Inžinieriaus Garino hiperboloidas
Mūsų anūkai pasieks žvaigždes...
Jefremovo ir Kazancevo paleokosmonautai
Toji kosminė 19-ojo amžiaus antra pusė
Ž. A. Roni-vyresnysis. Nepažintasis pasaulis
Sv. Zlatarovas. "Protėjaus" operacija
Bendra kosmoso ir muzikos istorija
Atgal į ateitį: laivai kelioms kartoms
Mokslininkų indėlis fantastikai
Rusų fantastai apie Marsą
Žvaigždžių karų belaukiant
Kosminė opera ir Marsas
S. Ivanovas. Ramanas
Šeiveris ir „Slėpiniai“
Apie ufologiją kine
Ateities vizijos
Vartiklis