Terra incognita ir Terra Fantastica. Vartiklis: fiction

Nuo seno ir glaudžiai susiję fantastika ir geografija. Neatsitiktinai pirmosioms geografijoms ir kosmografijoms yra būdinga objektyvios informacijos ir fantastinių elementų jungimas (ryškiu pavyzdžiu yra Platono aprašyta Atlantida). Chimere

Vienodas principas pastebimas „Mite apie Gilgamešą“ ir Homero „Odisėjoje“ – artimiausios žemės aprašytos gana realistiškai, jose gyvena žmonės, o toliau prasideda keistų būtybių kraštai: ciklopų ir hiogrifų, arismapų ir pigmėjų... Bet argi ne panašų vaizdą randame ir senovės bei Viduramžių kosmografijose? Argi nepasakojo airių ir norvegų jūrininkai, kad šiaurėje regėjo pragaro pakraščius ir Judą, amžiams prikaltą prie uolos?

Aplinkinio pasaulio pažinimą lydėjo ne tik geografinių realijų aprašymas, bet ir pasaulio, esančio už pažintos Oikumenos, sukūrimas. Iš esmės tiedu abu yra lygiaverčiai siekiant įsisavinti supančią erdvę.

Kai Dantė „Dieviškoje komedijoje“ pragarą vaizdavo kaip milžinišką olą, esančią Žemės gelmėse, o skaistyklą, kaip milžinišką kalną, iškylantį priešingoje Europai planetos pusėje, jis tebuvo tik kaip senovės kosmografas. Niekas negalėjo jo apkaltinti beprasme, niekuo nesiremiančia išmone. Viduramžių žmogui pasaulis „palei Dantę“ ir žemėlapiai, žymintys „čia gyvena drakonai“, - buvo, ko gero, tiksliausias pasaulio aprašymas.

Laikui bėgant, pasaulis, derinantis objektyvias realijas ir mitinius išsigalvojimus, išnyks ir jau mūsų dienomis bus „apžaistas“ U. Eko romane „Baudolino“, kuriame greta Fridricho Barbarosos veikia šungalviai, kinokefalai ir vienakojai ischiapodai.

Ištisas kūrinių sluoksnis skirtas net ne aprašymui, o naujų geografinių objektų konstravimui. Faktinis šios literatūros krypties pradininkas T. Moras, parašęs „Labai naudingą, o kartu ir patrauklią knygelę apie geriausią valstybės sandarą ir naujai atrastą Utopijos salą“. „U-topos“ – „niekur“. Ir tuose „niekur“ kraštuose vyksta veiksmas nemažame 16-18 a. romanų skaičiuje: T. Kampanelos „Saulės mieste“ – Taprobane (Šri Lankoje), F. Bekono „Naujoje Atlantidoje“ – Ramiojo vandenyno Bensalemo saloje, E. Heivudo „Prisiminimuose apie tam tikrą salą, esančia greta Utopijos“ – Atlante, S. Džonsono „Abisinijos princo Raselaso istorijoje“ – Afrikoje.

Neatsiliko ir rusai. Kunigaikštis M.M. Ščerbatovas parašė „Kelionę į Ofyro šalį“, pavaizduodamas idealią visuomenę, gyvuojančią kažkokioje saloje, o N.P. Brusilovas sukūrė „Kelionę į niekšų salą“, kur, kad sukritikuotų baudžiavą, neįvardintame vandenyne sukūrė ištisą archipelagą. Išgalvoti miestai ir šalys naudoti ir anti-utopijose. Pvz., V.F. Odojevskis apsakyme „Miestas be pavadinimo“ aprašė kažkur Kanadoje dingusią žmonių, siekusių sukurti idealią bendruomenę, koloniją - ir to prireikė vien I. Bentamo utilitarizmo kritikai (žr. daugiau apie autoriaus kūrybą >>>>> ).

Įkurdinti įsivaizduojamą bendruomenę saloje rašytojams visada atrodė saugiau didesnio tikroviškumo atžvilgiu. Juk ir žinomiausio utopinio Švietimo epochos Dž. Svifto romane „Lemiuelio Guliverio, pradžioje gydytojo, o vėliau kelių laivų kapitono, kelionės į kai kurias tolimas pasaulio šalis“ beveik visos aplankytos šalys randasi archipelaguose. Išimtis tėra tik Brobdingnegas, formaliai tesantis tik Šiaurės Amerikos pusiasaliu. Tačiau iš tikro, milžinų kraštas nuo Amerikos atskirtas nepraeinamais kalnais ir pasiekiamas tik jūra. Ir vėliau rašytojai utopines gyvenvietes rengė salose (A. Moskovskio „Išminties salos“, A. Morua „Kelionė į estetų šalį“). O bulgarų fantastas E. Manovas net 8-ojo dešimtm. viduryje nusprendė pratęsti satyrinę Dž. Svifto tradiciją, parašydamas “Kelionę į Uibrobiją”, kurioje pavaizdavo plaukiojantį kontinentą, apgyvendintą uibrobų – keistu visų Svifto herojų mišiniu. Guliver by Swift

“Švietimo” epochoje net Antarktida tapo utopijų įkurdinimo vieta. N. Retifo de la Bretono romane „Skraidančio žmogaus atradimas pietuose arba Prancūzų Dedalas“ prancūzų išradėjas prie Pietų poliaus suranda idealią komunistinę bendruomenę.

Greta utopinės erdvės įsikuria ir sakralinė erdvė, apimanti garbinimo objektus ir leidžianti bendrauti su dievais, pereiti į kitus pasaulius. Tačiau šventosios žemės nebuvo kuriamos autoriaus valia, o atspindėjo liaudies svajones apie geresnius pasaulius. Tai buvo tarsi rojai žemėje, pritraukiantys žmones, įdomu, kad sulig naujais atradimais jie keitė savo vietas, kad išliktų nepasiekiami.

Tokiems objektams priklauso „Kunigo Jono karalystė“, esanti kažkur Rytuose, tapusi vienos L. Gumiliovo knygos tema. Budistiniuose kraštuose nuo seno gyvavo legenda apie Šambalą – slaptą aukščiausią pažinimą pasiekusių išminčių buveinę, Kai kurie keliautojai po Centrinę Aziją (kaip N. Rerichas) gana rimtai tvirtino, kad buvo pasiekę šios šalies ribas. Literatūriniu įkūnijimu tapo Dž. Hiltono romanas „Prarastas horizontas“, kuriame Šambala iškeliama labai vaiskiu „Šangri-La“ pseudonimu. Hiltonui pavyko apjungti seną budistinę legendą, fantastinius utopinių pasaulių vaizdinius, būdingus Švietimo epochai ir 20 a. geografinės fantastikos romantiką. Reiktų prisiminti ir rusų legendą apie Kitežo miestą, pradingusį po Svetlojaro ežeru. Ji tapo daugelio kultūros kūrinių pagrindu; tame tarpe ir P. Melnikovo-Pečerskio romano „Miškuose“, Ap. Maikovo poemos „Klajoklis“ ir N. Rimskio-Korsakovo operos „Pasakojimas apie nematomą Kitežo miestą ir merginą Teuroniją“.

Daug geografinė fantastikos kūrinių remiasi geografinėmis realijomis, papildytomis kai kuriais fantastiniais elementais. Susidomėjimą išgalvotomis kelionėmis skatino laikina geografinių atradimų pertrauka. 19 a. pradžioje tapo aišku, kad Žemėje yra nemažai sričių, kurių neįmanoma įveikti esant to meto technikai bei ekspedicijų parengtumui, - poliariniai ledynai, tropiniai miškai, Azijos kalnų grandinės, Afrikos ar Australijos dykumos. Europiečiai suprato, kad už atskirų drąsuolių plonų maršrutų siūlelių vis dar lieka plačios nepažintos sritys. Čia ir apsireiškė fantastai, kurių negalėjo sustabdyti nei ledų sangrūdos, nei cėcė musių debesys. 19-20 a., mokslinės fantastikos suklestėjimo laikotarpiu, buvo sukurta alternatyvi sunkiai pasiekiamų sričių mini-geografija. Ir kokių stebuklų patirdavo literatūriniai pirmeiviai!

Aišku, kad populiariausia buvo Afrika ir Pietų Amerika. Nesvetingos Kongo pelkės ar paslaptingi Kolderjerų slėniai, kur iki pat 20 a. archeologai įsigudrindavo atrasti ištisus apleistus miestus, suteikė galimybę „prasisukti“ fantastams. Kitiems žemynams šiuo požiūriu sekėsi mažiau... Visai nepasisekė Australijai – teišliko tik vienas romanas apie čia dingusią civilizaciją – O. Grenvilo „Kritusi rasė“ tapo savotišku geografinės klaidos (ilgų ir bevaisių vidinės jūros paieškų) paminklu [iš tikro, gilyn tekančios upės tiesiog dingdavo smėlynuose]. O. Grenvilo herojui pavyko rasti ne tik ją, bet ir apskritų būtybių civilizaciją, bet ir tapti jos vadovu.

Sunku įsivaizduoti Sibire klestinčią nežinomą civilizaciją. Geriausiu atveju tik koks nors satyrikas kaip M.E. Zujevas-Ordyncas „Pasakojime apie Naująjį Kitežo miestą“ gali glūdumą paversti vieta, kur pasityčiodamas aprašo 18 a. įstrigusių rusų susitikimą su „progresyviausios sovietinės pasaulėžiūros“ nešėjais. Rimtuose fantastiniuose kūriniuose Sibire rasdavo tik atskirus nežinomus kalnus ar ežerus (pvz., I. Jefremovo „Kalnų dvasių ežere“ arba „Plikakalniai po Mėnuliu“). O ir Gobio ar Sincziane dykumose fantastinių kūrinių herojai terasdavo tik apdulkėjusius Ayesha of H. Rider Haggard

kadaise didingų civilizacijų griuvėsius. Tiesa, kartais tokie atradimai būdavo pribloškiantys – pvz., T. Mandi romane „Džimgrimas“ Gobi dykumoje rastos atlantų paslaptys leido herojui pretenduoti į viešpatavimą pasaulyje.

Ir net Pietryčių Azijos džiunglės fantastam neatrodė pernelyg įdomios nuotykiams. Vienintele įsimintina išimtimi tėra Ž. Roni Vyresniojo „Nimfėja“ („Baltųjų lelijų ežeras“), kur herojai atsitiktinai užklysta į žmonių, gebančių gyventi po vandeniu, šalį.

Beje, Azijoje buvo regionų, kuriems santykinai pasisekė – tai kalnų sritys. Sunkiai įveikiamos kalnų grandinės ir neprieinamos Himalajų 8 km siekiančios viršūnės skatino tai, kad kūriniuose atsirasdavo ištisos valstybės, pasislėpusios už Pamyro ar Tibeto kalnagūbrių. Žinomiausias pavyzdys – G.R. Hagardo ciklas apie Aješą, galingą ir paslaptingą Aleksandro Makedoniečio palikuonių genties vadę („Ji“, „Aješa“, „Ji ir Alanas“, „Išminties dukra“). Dar yra ir panašių tekstų – U. Le Kjė „Ištarės akis: romanas apie žemę, iš kur negrįžta“; Adaliso (A.E. Efrono) „Abdžed Hevez Hiuti“; I. De-Rok (I.G. Riaposovas) „Pasaulio baisūnas. Fantastika jaunimui“. A. Meritas romane „Geležinė pabaisa“ privertė savo herojus Šiaurės Himalajuose susidurti ne tik su senovės persų palikuonimis, slapta ten tebegyvenančiais dar nuo Darijaus laikų, bet ir su neįtikėtina protingų metalinių būtybių civilizacija.

Kiek labiau pasisekė apleistoms ir apledėjusioms Aliaskos sritims. Dviejų A. Merito žinomiausių kūrinių („Bedugnės gyventojai“, „Miražo gyventojai“) veiksmas vyksta tarp jos gūbrių ir slėnių. Ir net 20 a. 9-me dešimtm. S. Telas romane „Žmonės už sienos“ ryžosi aprašyti pasaulį po Aliaskos ledynais. Likusi Šiaurės Amerikos dalis buvo pernelyg apgyvendinta. Tiesa, F. Baumas pradžioje kažkur Kanzase įkurdino Ozo šalį, tačiau iš vėlesnių jo knygų aiškėja, kad veikėjai greičiau jau persikelia į lygiagretųjį pasaulį. Ir tik A. Volkovo (žr. >>>>>), rašiusio tarybiniams skaitytojams, apie Kanzasą teturėjusiems tokį pat supratimą, kaip apie nematomą Mėnulio pusę, apysakose net 1963 m. buvo galima mergaitę Elli išleisti per Kanzaso dykumas į Stebuklingos šalies kalnus.

Nepaprastai turtingas Centrinės ir Pietų Amerikų gyvūnijos pasaulis traukė fantastų dėmesį. F. Obri Roraimo prieškalnėse pasodino medį-žmogėdrą („Velnio medis iš Eldorado: Romanas apie Britų Gvianą“), o H. Velsas aprašė milžiniškas skruzdėles ir vorus („Skruzdėlių karalystė“, „Vorų slėnis“). Ir vis tik brangią „dovaną“ būsimiems neatrastų Pietų Amerikos teritorijų atradėjams padovanojo A. Konanas Doilis „Dingusiame pasaulyje“, sugalvojęs neatskiriamus kelionių palydovus – dinozaurus ir pitekantropus. Vėlesni fantastai būtinai aprašydavo Pietų Amerikos reptilijas arba pirmykščius žmones. Traukė ir senųjų civilizacijų palikimas. Apleisti inkų ir majų miestai kaitino vaizduotę, kad kažkur džiunglėse paslaptis tebesaugo jų palikuonys. Padėjo ir nusistovėjusi tų civilizacijų, kaip magiškų, reputacija, gandai apie vietos žynių nepaprastą galią. Vienas pirmųjų tą temą palietė T. Žanvjė romane „Actekų turtų namas“, pristatęs išlikusias actekų civilizacijos atplaišas.

„Senovės dievai čia tebegyvena“ – tokia idėja maitino rašytojus. Neveltui kultiniu jų kūrinių veikėju tapo pulkininkas P. Fosetas, visą gyvenimą ieškojęs pamirštų civilizacijų Amazonės baseine – apie jį įdomi M. Jemcevo ir E. Parnovo apysaka „Paskutinė pulkininko Foseto kelionė“. Face in the Abbys, by A. Merritt

Kartu rašytojai buvo linkę pateikti mistinius nuotykius, kai žmonės įsiterpdavo į Gėrį ir Blogį įkūnijančių dievybių priešpriešą. O indėnų mitologijų gyvatiškieji dievai leido į pasakojimus įausti įvairiausius dinozaurus, kaip laiko ir erdvės valdytojų tarnus (A. Meritas „Veidas bedugnėje“; G. Katneris ir K. Muras „Liepsnų slėnis“). Ir net vėlesnių laikų D. Felpso „Žiemos tautoje“ Anduose randama slapta gentis, užminganti žiemą.

Afrikoje pagrindiniais neištirtais rajonais buvo dykumos ir pusiaujo miškai. Neatsitiktinai Kalahari rajoną pasirinko G.R. Hagardas „Saliamono kasyklose“. Daugumos šio anglo knygų, kurių pagrindinis veikėjas yra medžiotojas ir pėdsekys Alanas Kvotermeinas, veiksmas vyksta Pietų ir Pietryčių Afrikoje. Laukinių šio krašto kampelių pakako ilgam, tačiau pamažu civilizacija pakirto tikėjimą apie čia esančias nežinomas gentis. Tad 1912-ais E.R. Berouzas Tarzanui parinko drėgnus tropinius pusiaujo miškus, kurie iki šiol lieka laukiniais ir nežinomais. Berouzo knygose pakako vietos ir apleistiems miestams, ir bibliniam Ofyrui, ir į žmones panašioms pabaisoms. Į Afrikos džiungles, kur galima sutikti ir dinozaurus, ir keistus žmonių su augalais hibridus, savo herojus siuntė Ž. Roni Vyresnysis „Nepaprastoje Hertono Aironkastlo kelionėje“, D. Vitli „Pasakiškame slėnyje“ ir daugelis kitų autorių 20 a. 3-4 dešimtmetyje.

Ilgą laiką Sachara irgi atrodė patikimu barjeru šniukštinėjantiems tyrinėtojams. Todėl ir V. Briusovas apysakoje „Žvaigždės kalnas“ jos smėlynuose įkurdino visą buvusiųjų marsiečių civilizaciją (apie Briusovą daugiau žr. >>>>>), o P. Benua paslėpė atlantų palikuonių miestą („Atlantida“). Tačiau aviacijos vystymasis pakirto dingusių civilizacijų suradimo joje viltis.

O tropikų džiunglės iki šiol lieka jų prieglobsčiu. M. Kraitono „Kongo“ aprašo pamirštą Zindžo miestą, kurį saugo piktos beždžionės – tai kartu ir duoklė praeities meistrams: G.R. Hagardui su jo romanu „Heu-Heu, arna Pabaisa“ ir H.F. Laukraftui su jo apsakymu „Artūras Džerminas“, kurie pasirinko tą pačią vietovę su grėsmingomis beždžionėmis.

Šiaurės ir Pietų ašigaliai ilgam liko neprieinamomis tyrinėjimui sritimis. Ten žuvusių keliautojų kiekis gerokai viršija žuvusiųjų kitur. Tad jos ilgam tiko išgalvotoms šalims ir tautoms. Arktikai pasisekė mažiau. Nepaisant Viduramžių geografų tikėjimu ten esant žemę, 18 a. įsivyravo tikėjimas „atvira jūra“, kurio laikėsi ir Ž. Vernas. Atseit, įveikus ledų sangrūdas, galima rasti plačias ledu nepadengto vandens sritis, tinkamas laivybai. Būtent tokią jūrą atrado „Kapitono Gateraso kelionių ir nuotykių“ herojai. Vėlesni autoriai ten rasdavo legendines salas, tokias kaip Sanikovo žemės arba pabandydavo pašildyti orą jose požemine šiluma (V. Obručevas „Sanikovo žemė arba Paskutinieji onkilonachai“; The Land of Changing Sun, by William Harben

The Land of Changing Sun, by William Harben

L. Platovas (L. Lomakino pseudonimas) „Apysakos apie Vetluginą“; V. Palmanas „Eršoto krateris“). Retu utopijos atgimimu Arktikos sąlygomis tapo U. Harbeno „Besikeičiančios saulės žemė“, kur pasakojama, kaip ateityje poliarinėje įduboje („Alfos šalyje“), šildomos dirbtinės elektrinės saulės, keičiančios savo šviesą, anglų inžinieriai-utopistai įsteigė idealią bendruomenę (bet „Alfa“ vis tiek žuvo išsiveržus ugnikalniams).

Antarktida buvo populiaresnė ir dėl Atgimimo epochos metu vyravusio tikėjimo paslaptingu Pietų žemynu, kuris turėtų kompensuoti Šiaurės pusrutulio sausumą. Tad ir daugelis atrastų naujų žemių, kaip Naujoji Gvinėja ar Australija, laikytos tik to žemyno pusiasaliais. Tartu Antarktida sieta ir su angomis į Žemės vidurį, esančiomis kažkur prie polių. Šį mitą dviem kūriniais sustiprino E. Po – „Butelyje rasti rankraščiai“ ir „Artūro Gordono Pimo nuotykiai“ (o paslaptingą įdubą prie poliaus matė ir kito jo kūrinio herojus Hansas Pfaalis, į Mėnulį nuskridęs oro balionu, žr/. >>>>>). Knygos apie Pimą neužbaigtumas, jos paskutinių skyrių nutrūkimas ir nutylėjimai, davė plačia erdvę spekuliacijoms jos temomis bei pratęsimams. Tuose tęsiniuose aiškiai matoma autorių psichologija ir pakraipos. Taip Žiulis Vernas „Lediniame sfinkse“ pradžioje sunaikina Pimo aplankytų salų gyventojus, o vėliau išvis miglose paslėpė visas „bjaurias paslaptis“, kurių nespėjo papasakoti Po. O Laukraftas „Beprotybės kalnuose“ pasakojimo pabaigoje atsitrenkė į niūrų misticizmą, panaudodamas savo didžiojo pirmtako neaiškiausius ir tamsiausius aspektus – iš čia išauga visa „siaubiakų“ apie Antarktidą literatūros šaka.

Pasaulį, pilną būdingų įsivaizduojamų požymių (dinozaurai, primityvios gentys, keistos nežmoniškos civilizacijos ir pan.), prie Antarktidos krantų įkurdino E.R. Berouzas cikle „Laiko pamiršta žemė“. Jame nežinomą žemyną atranda anglai, užgrobę vokiečių povandeninį laivą U-33. Du pasakojimai apie kelionę į Pietų polių liečia tiek išgalvotą geografiją, tiek alternatyvią istoriją. B. Sadovskojus „Karlo Vėberio nuotykiuose“ Petro Pirmojo laikais „pasiunčia“ į dar neatrastą Antarktidą rusų ekspediciją. O O.T. Raitas linkęs sutverti visą utopinę Islandijos salą („Islandija“), neturinčią nieko bendra nei su istorija, nei su tikrąja Islandija.

Bet ir prie Antarktidos nežinomi pasauliai baigėsi 20 a. paskutiniuoju bandymu buvo D. Vitli „Karą praleidęs žmogus“. Vėliau kai kuriuose pasakojimuose minimos tik nedidelės gyvybės oazės, išlikę tarp ledų. Dažniausiai jų prireikdavo, kai fantastams prisireikdavo prieglobsčio geneliam mokslininkui-vienišiui, pasitraukusiam iš visuomenės, dar nesubrendusiai jo išradimams (kaip H. Velso „Daktaro Moro sala“ ar A. Palėjaus „Tauseno sala“, atsiradusi Barenco jūroje). Tačiau salose greta išprotėjusių mokslininkų galėjo įsikurti ir pusiau žmonės, pusiau žvėrys (S.F. Raitas „Kapitono Sparou sala“) bei piktavališkų ateivių palikuonys (D. Vondri „Milžiniška plazma“). Iš kitos pusės, jei staiga iškiltų visos išgalvotos salos, neliktų vietos laivams plaukioti... Moon Pool, by Abraham Merritt

Herojai ne tik atrasdavo salas, bet ir rasdavo ten praėjimus į kokius nors lygiagrečius pasaulius arba išskrisdavo į kosmosą. Pvz., A. Meritas „Mėnulio baseino nugalėtojuose“, panaudojęs įvairiausius prietarus, susijusius su Ponale salos griuvėsiais, savo personažus privertė ieškoti kelio į Žemės centrą. O Dž. Vindemo (apie kai kuriuos jo kūrinius žr. >>>>) apysaka „Voratinklis“, kurios veiksmas Ramiojo vandenyno saloje – atvira Velso istorijos apie vabzdžius-monstrus stilizacija.

Ypatingą reikšmę įgavo Sargaso jūra. Ir šiaip sunkiai praplaukiama, ji apaugo legendomis apie amžiams dumbliuose įsipainiojusius laivus. Apie joje gyvenančias pabaisas rašė T. Žanvjė „Sargaso jūroje“, V. Hodžsonas „‘Gleno Karigo‘ valtyse“, D. Vitli „Žemėlapyje nepavaizduotose jūrose“. F. Obri jos viduryje įkurdino salas, kuriose iki šiol tebegyvena telepatai – atlantų palikuonys („Atlantidos karalienė: Romanas apie Karibų jūrą“). A. Beliajevo „Dingusių laivų sala“ apie laivų, kuriuose gyvena išgyvenę ekipažų nariai, kapines, išsiskiria tiek savo meniniu lygiu, tiek patrauklumu.

Nuo geografinių atradimų fantastika perėjo prie aktyvaus aplinkos įsisavinimo, panaudojimo ir keitimo: „Gamta – ne šventykla, o dirbtuvės. O žmogus – jos šeimininkas“. Perėjimo pradžią atspindėjo Ž. Verno “Aplink pasaulį per 80 dienų“, tačiau dar vaizdingesnis naujos paradigmos įsikūnijimas jo „Paslaptingoje saloje“, beje, turinčioje ir utopinių aspektų.

Tačiau reikia pastebėti, kad sulig moksliniu-techniniu progresu fantastinio modeliavimo vektorius tapo labiau nukreiptas ne į erdvę, o į laiko matavimą, kai labiau dominti ėmė ateities vaizdiniai. Imama derinti geografinius ir technologinius aspektus. Utopinių romanų dvasioje A. Kazancevas „Vilties kupole“ aprašo idealaus miesto statybą nesvetingomis Antarktidos sąlygomis. Dar vienu grandioziniu inžineriniu projektu tapo povandeninio tunelio, jungiančio Europą ir Ameriką, statyba to paties autoriaus „Arkties tilte“ (kitas panašus kūrinys - B. Kelermano „Tunelis“, žr. >>>>>). Asimetriniu atsaku tokiems projektu tapo H. Harisono „Tegyvuoja transatlantinis tunelis! Valio!” – savotiška parodija Ž. Verno fantastikai. Tarp kūrinių, manipuliuojančių ištisais žemynais, išsiskiria A. Gromovo „Islandiškas žemėlapis“, kardinaliai iš žemėlapio pašalinęs Ameriką.

Savotišku atsisveikinimo pokrypiu nuo klasikinių geografinės fantastikos kūrinių tapo M. Kraitono bestseleriai „Juros periodo parkas“ ir „Dingęs pasaulis“, kuriuose dėl nesuvaldytų eksperimentų kažkur vandenyne esančiose salose susiformavo nauja biosfera.

Įsisavinus sausumos ir vandens plotus, smalsūs protai žvilgsnį nukreipė į žvaigždes. Fantastai sugalvojo „žvaigždžių arkas“ – dirbtinius pasaulius, sukurtus tam, kad į paskirties tašką atgabentų savo keleivius ir taip užtikrintų kominę žmonijos ekspansiją. Vienu iš kitų planetų kolonizacijos ideologu buvo K. Ciolkovskis, iškėlęs „kelių kartų laivų“ idėją. Ši tema gvildenama atskirame puslapyje >>>>>

Tada fantastų dėmesys nukrypo į žmogaus laukiančias nepaprastas planetas ir dirbtinius darinius. Aišku, kad pirmiausia „aptiktos“ Žemės tipo planetos. Tarp jų įdomiausios tos, kuriose tam tikri paviršiaus tipai išplėsti visos planetos masteliu. Pirmiausia paminėtina Arakio planeta-dykuma iš F. Herberto romanų. Diunoms sugalvota originali ekologija, kuri glaudžiai siejasi su pasakojimu. Dykumos kirminų biologija tapo vienu veiksnių, ne tik paveikusių imperatoriaus mesijo Polo Muado Dibo, bet ir jam pavaldžios Galaktikos dalies likimą. Kitos dykumų planetos nuobodesnės ir tėra tik „tarpinėmis stotelėmis“, iš kur herojai vyksta į tolimesnes keliones (kaip „Žvaigždžių karų“ L. Skaivolkeris, be gailesčio aplikdamas Tatuiną).

Dar vienu kraštovaizdžio archetipu, pasiekusiu žvaigždes, yra Okeanas. Aišku, panašias planetas rašytojai dažniau panaudoja kaip ryškias detales (kaip D. Simonso „Hiperiono giesmių“ Bekraštė jūra ar K. Bulyčevo scenarijaus „Per kančias į žvaigždes“ Okeanas). Retai imamasi aprašinėti gyvenimą tokiose planetose. Iš stambesnių tokių kūrinių galima paminėti Dž. Venso „Mėlynąjį pasaulį“, Dž. Slončevskio „Duris į vandenyną“ bei A. Gromovo „Voterliniją“. Ir negalima Solaris of Lem

praleisti S. Lemo „Soliario“, nors vandenynas ir nedengė visos planetos, o ir veiksmas labiau nukreiptas ne į planetos sandarą, o į gyvybės organizavimą.

Atskiru vandens planetos atveju yra planetos upės, kuriose visas gyvenimas glaudžiai susijęs su viena milžiniška upe. F.Ž. Farmerio romanuose ateiviai atgaivintus žmones apgyvendino dirbtinai pertvarkytoje planetoje, kurią skalauja viena upė. Panašų vaizdinį „Upės knygoje“ panaudojo J. Votsonas, o D. Simonso cikle Tetis upė teka iškart per kelias planetas.

Išsigimusioms arba ilgalaikėje krizėje esančioms civilizacijoms dažnai panaudojamos ledais sukaustytos planetos. Žinomiausia jų yra Chetenas iš V. Lu Guino „Kairioji tamsos ranka“, kurioje žiemos sąlygos spaudžia hermofroditus, atkakliai nenorinčius prisijungti prie „Ekumenos planetų vėrinio“. Šaltą pasaulį vaizdavo ir R. Želiaznas „Amžinajame įšale“, ir K. Bulyčevas „Toli Gusevo ledo ritulyje“ bei daugelis kitų.

Atskirai išskirtinos dirbtinės konstrukcijos. Labiausiai išvystyti ir pagrįsti įrenginiai planetose su stipria trauka. Tarp jų pirmauja „plokščias“ Mesklinas, aprašytas Ch. Klemenso romane „Ekspedicija ‚Trauka‘“, Kitas pasaulis su nežmoniška trauka bei protingomis būtybėmis – net ne planeta, o neutroninė žvaigždė – R. Forvardo romanuose „Drakono kiaušinis“ ir „Žvaigždžių drebėjimas!“ Ten Mesklin of 'Mission if Gravity' by Hal Clement

Mesklin of 'Mission if Gravity' by Hal Clement

trauka žemiškąją išrija net 67 mln. Kartų, o magnetinis laukas siekia trilijoną hausų. Ir vis tik, kaip ir Mesklinas, tas pasaulis aprašytas nepaprastai įtikinamai.

Neįprastiems pasauliams galima priskirti ir gigantiškus pasaulius, kuriuos, vienok, žemiečiams pavyko kolonizuoti. Ties, aprašydami tokius pasaulius, autoriai (kaip kad ir Dž. Vensas) mažai mąstė, kaip žmonės galėtų gyventi planetoje, kuri 30 kartų didesnė už Žemę („Didelė planeta“, „Kraterių pasivaikščiojimams pasaulis“). Į traukos jėgą Madžipūros planetoje neatsižvelgia ir R. Silverbergas romanuose apie Valentiną. Visi autorių aiškinimai (kaip kad Didelėje planetoje mažai metalų ir todėl traukos jėga mažesnė) sukritikuotini ir mažai tikėtini. Tad tos knygos greičiau yra iš užmaskuoto fentezi žanro.

Iš natūralių planetinių darinių labai populiarūs dvinariai pasauliai. Tokių planetų aprašymas varijuoja nuo lengvabūdiškų, kaip B. Šou trilogijoje apie „medinius žvaigždėlėkius“, iki moksliškai pagrįsto R. Forvardo „‘Žiogo‘ skrydyje“. Tačiau Forvardo atvejis greičiau išimtis nei taisyklė. Dažniausiai autoriai tiesiog pasinaudoja dramatizmu suartėjus ar nutolus planetoms-dvynėms, kad pagilintų herojų psichologinę koliziją (pvz., M. Kouni „Sveika, vasara, ir sudie“). Originalesniais atvejais dvinariai pasauliai yra tarsi „tarpine forma“, pereinant nuo gamtinių prie dirbtinių darinių (kaip Opalo ir Tektono planetos, sujungtos nežemiečių sukurta „Bambagysle“ (Č. Šefildo „Vasaros potvynyje“).

Savitu atveju yra neįprastos žvaigždžių sistemos. Paprastai aprašomos dvinarės žvaigždžių sistemos (kaip B. Oldiso cikle apie Helikoniją). Kartais žvaigždžių dariniai tampa milžiniški, kaip A. Azimovo apsakyme „Nakties atėjimas“, kuriame 6 žvaigždžių sistema yra tokiuose sudėtinguose sąryšiuose, kad vienintelės planetos gyventojai net neįaria, kad egzistuoja galaktika. O Dž. Martino „Mirštančiame pasaulyje“ planeta, atvirkščiai, yra prie žvaigždės, dreifuojančios į kosmosą.

Dirbtiniais dariniais pasižymėjo anglas O. Stepldonas, nors ir buvo linkęs pabrėžti kitų pasaulių dvasinius ir socialinius aspektus. „Žvaigždžių kūrėjuje“ jis aprašo planetą-akvariumą: „Po skaidriu tokios planetos ‚lukštu‘, prismaigstytu paleidimo aikštelių ir uostų tarpplanetiniams laivams, buvo sferinis vandenynas, kurį dalijo sijos ir kuris nuolat buvo prisotinamas deguonimi“. Kitas Stepldono įrenginys – „mirusios“ žvaigždės, pritaikytos gyvų būtybių gyvenimui: „Kiekviena rasė, fiziškai izoliuota nuo likusios kosmoso dalies, palaikė kosmoso protą telepatijos pagalba“.

Iš dirbtinių konstrukcijų populiariausios buvo įvairios „Daisono sferos“ (žr. >>>>>) modifikacijos. Jos turėjo išspręsti demografines problemas. Klasikinį variantą pateikė B. Šou romane „Orbitsvilis“, tačiau tai buvo ateivių-„daniečių“ dovana. Galaktinio mastelio variantu tampa D. Brino „Dangaus erdvių“ „fraktaliniai pasauliai“: „Kažkokia struktūra, beveik tokia pati juoda, kaip kosmosas... Atrodė daugmaž sfera, tačiau su aštriais išsikišimais visame paviršiuje... Spygliai sukuria fraktalinę formą, plotą padidindami du ketvirtu laipsniu kartų... Šis įrenginys gali suteikti gyvenamąją buveinę šimtui tūkstančių milijardų protingų būtybių“.

Ir vis tik lyderiu dirbtinių planetarinių bei astroinžinierinių darinių srityje, greičiausiai, yra L. Nivenas, sumąstęs Pasaulinį žiedą. Gana ginčytina fizikos požiūriu idėja labai patraukli meniškai. Pasikartojantys tos pačios planetos žemynų ir vandenynų kontūrai, tarsi išvyniotoje ilgoje pasaulinio žiedo juostoje, nepaprastai aukšti pakraščių kalnai, sulaikantys atmosferą šiame dirbtiniame darinyje... Kitą Niveno konstrukciją, debesį-torą iš romanų „Integruoti medžiai“ ir „Dūmų žiedas“, vargiai galima pavadinti planeta. Čia žmonių pasodinti milžiniški medžiai tiesiog dreifuoja dujų žiede, nesiartindami prie jokių kietų paviršių.

Primityvesnėmis atrodo planetų paviršiaus transformacijos. Šioje srityje pasižymėjo Dž. Čalkeris romanų ciklu apie Sielų šulinį. Savotiška planeta-rezervatas, Siekų šulinio pasaulis, sukurta seniai išnykusių pusdievių-nežemiečių, yra Visatos protingų būtybių įvairovės saugykla. Keliautojai, pasiekę planetą, turi galimybę atgimti kūne, labiausiai tinkančiame jų dvasinę esybę (ir gali virsti satyrais, drugiais, minotaurais ir kt. nežemiečiais, pagimdytiems lakios amerikiečio vaizduotės). Visas Sielų šulinio paviršius padalintas į taisyklingus heksagonus, izoliuotais vienas nuo kito ir imituojančiais atitinkamos planetos ekologiją. Taigi iš tolo ši planeta atrodo tarsi padengta įvairiaspalviais šešiakampiais žvynais, kurių viso yra 1560.

Atskiras kosminių inžinerinių statinių tipas – pasauliai, kurių „viduje daugiau nei išorėje“ (beje, „Sielų šulinys“ irgi priklauso šiai grupei), - t.y., iš šalies atrodantys tarsi paprasti asteroidai ar planetos, o iš tikro savyje turi erdvinius kanalus į kitas galaktikas arba lygiagrečius pasaulius. Įdomiausią tokį pasaulį sukūrė H. Biras dilogijoje „Aeonas“ ir „Nemirtingumas“, kur Pušinkos asteroido viduje atsiveria paslaptingas energetinis Kelias, susietas su tūkstančiais kitų planetų ir laikmečių. Aon by Gregory Bear

Originalius (ir visiškai neįmanomus) inžinerinius darinius pasiūlė M. Krauli romane „Gelmė“ ir F. Ž. Farmeris cikle „Daugiaburis pasaulis“. Pirmame – pasaulis-diskas, užkeltas ant milžiniškos kolonos, kurį sukūrė ir valdo kakoks labai galingas nežemietis. O Farmeris aprašė daugiasluoksnę pagodą-piramidę, apgyvendintą įvairių mitinių būtybių, kurią pastatė pagrindinis romano veikėjas-pusdievis.

Jumoristai irgi paliko savo pėdsaką. Labiausiai įsiskiria R. Šekli apsakyme „Draustinio zona“ (1953) aprašytas pasaulis-žaisliukas, su šone kyšančia kolona - raktu prisukimui.

Ekspedicija nusileido planetoje, kurioje buvo gausu įvairiausių gyvūnų – ir visi jie nebuvo plėšrūs. Dar jie aptiko milžinišką metalinę koloną, kurios viršų slėpė debesys. Kitą dieną pasirodė, kad gyvūnai išmirė – ir dar jie pastebėjo, kad kolona pradėjo suktis:
„Velenas buvo raktas. Vieta sustojo dėl mūsų neautorizuoto apsilankymo. Dabar kažkas vėl prisuka planetą“.