Terra incognita ir Terra Fantastica
Nuo seno ir glaudžiai susiję fantastika ir geografija.
Neatsitiktinai pirmosioms geografijoms ir
kosmografijoms yra būdinga objektyvios informacijos ir fantastinių elementų jungimas (ryškiu
pavyzdžiu yra Platono aprašyta
Atlantida).
Vienodas principas pastebimas
Mite apie Gilgamešą ir
Homero Odisėjoje artimiausios
žemės aprašytos gana realistiškai, jose gyvena žmonės, o toliau prasideda keistų būtybių kraštai:
ciklopų ir hiogrifų, arismapų ir pigmėjų... Bet argi ne panašų vaizdą randame ir senovės bei
Viduramžių kosmografijose? Argi nepasakojo airių ir norvegų jūrininkai, kad šiaurėje regėjo pragaro
pakraščius ir Judą, amžiams prikaltą prie uolos?
Aplinkinio pasaulio pažinimą lydėjo ne tik geografinių realijų aprašymas, bet ir pasaulio, esančio
už pažintos Oikumenos, sukūrimas. Iš esmės tiedu abu yra lygiaverčiai siekiant įsisavinti supančią erdvę.
Kai Dantė Dieviškoje komedijoje pragarą vaizdavo kaip milžinišką olą, esančią Žemės
gelmėse, o skaistyklą, kaip milžinišką kalną, iškylantį priešingoje Europai planetos pusėje, jis
tebuvo tik kaip senovės kosmografas. Niekas negalėjo jo apkaltinti beprasme, niekuo nesiremiančia
išmone. Viduramžių žmogui pasaulis palei Dantę ir žemėlapiai, žymintys čia gyvena drakonai, -
buvo, ko gero, tiksliausias pasaulio aprašymas.
Laikui bėgant, pasaulis, derinantis objektyvias realijas ir mitinius išsigalvojimus, išnyks ir jau
mūsų dienomis bus apžaistas U. Eko romane Baudolino, kuriame greta Fridricho Barbarosos
veikia šungalviai, kinokefalai ir vienakojai ischiapodai.
Idealumo paieškos
Ištisas kūrinių sluoksnis skirtas net ne aprašymui, o naujų geografinių objektų konstravimui. Faktinis
šios literatūros krypties pradininkas T. Moras, parašęs Labai naudingą, o kartu ir patrauklią knygelę
apie geriausią valstybės sandarą ir naujai atrastą Utopijos salą. U-topos niekur. Ir tuose
niekur kraštuose vyksta veiksmas nemažame 16-18 a. romanų skaičiuje: T. Kampanelos Saulės
mieste Taprobane (Šri Lankoje), F. Bekono Naujoje Atlantidoje Ramiojo vandenyno
Bensalemo saloje, E. Heivudo Prisiminimuose apie tam tikrą salą, esančia greta Utopijos
Atlante, S. Džonsono Abisinijos princo Raselaso istorijoje Afrikoje.
Neatsiliko ir rusai. Kunigaikštis M.M. Ščerbatovas parašė Kelionę į Ofyro šalį,
pavaizduodamas idealią visuomenę, gyvuojančią kažkokioje saloje, o N.P. Brusilovas sukūrė
Kelionę į niekšų salą, kur, kad sukritikuotų baudžiavą, neįvardintame vandenyne sukūrė ištisą
archipelagą. Išgalvoti miestai ir šalys naudoti ir anti-utopijose. Pvz., V.F. Odojevskis
apsakyme Miestas be pavadinimo aprašė kažkur Kanadoje dingusią žmonių, siekusių sukurti idealią
bendruomenę, koloniją - ir to prireikė vien I. Bentamo utilitarizmo kritikai
(žr. daugiau apie autoriaus kūrybą >>>>> ).
Įkurdinti įsivaizduojamą bendruomenę saloje rašytojams visada atrodė saugiau didesnio
tikroviškumo atžvilgiu. Juk ir žinomiausio utopinio Švietimo epochos Dž. Svifto romane
Lemiuelio Guliverio, pradžioje gydytojo, o vėliau kelių laivų kapitono, kelionės į kai kurias tolimas pasaulio
šalis beveik visos aplankytos šalys randasi archipelaguose. Išimtis tėra tik Brobdingnegas, formaliai
tesantis tik Šiaurės Amerikos pusiasaliu. Tačiau iš tikro, milžinų kraštas nuo Amerikos atskirtas
nepraeinamais kalnais ir pasiekiamas tik jūra. Ir vėliau rašytojai utopines gyvenvietes rengė salose
(A. Moskovskio Išminties salos, A. Morua Kelionė į estetų šalį). O bulgarų fantastas E. Manovas
net 8-ojo dešimtm. viduryje nusprendė pratęsti satyrinę Dž. Svifto tradiciją, parašydamas
Kelionę į Uibrobiją, kurioje pavaizdavo plaukiojantį kontinentą, apgyvendintą uibrobų keistu visų Svifto herojų mišiniu.
Švietimo epochoje net Antarktida tapo utopijų įkurdinimo vieta.
N. Retifo de la Bretono romane
Skraidančio žmogaus atradimas pietuose arba Prancūzų Dedalas prancūzų išradėjas prie
Pietų poliaus suranda idealią komunistinę bendruomenę.
* * *
Greta utopinės erdvės įsikuria ir sakralinė erdvė, apimanti garbinimo objektus ir leidžianti
bendrauti su dievais, pereiti į kitus pasaulius. Tačiau šventosios žemės nebuvo kuriamos autoriaus
valia, o atspindėjo liaudies svajones apie geresnius pasaulius. Tai buvo tarsi rojai žemėje,
pritraukiantys žmones, įdomu, kad sulig naujais atradimais jie keitė savo vietas, kad išliktų nepasiekiami.
Tokiems objektams priklauso Šventiko Joano karalystė, esanti kažkur Rytuose, tapusi vienos
L. Gumiliovo knygos tema. Budistiniuose kraštuose nuo seno gyvavo legenda apie
Šambalą
slaptą aukščiausią pažinimą pasiekusių išminčių buveinę, Kai kurie keliautojai po Centrinę Aziją
(kaip N. Rerichas) gana rimtai tvirtino, kad buvo pasiekę šios šalies ribas. Literatūriniu įkūnijimu tapo
Dž. Hiltono romanas Prarastas horizontas, kuriame
Šambala iškeliama labai vaiskiu Šangri-La
pseudonimu. Hiltonui pavyko apjungti seną budistinę legendą, fantastinius utopinių pasaulių
vaizdinius, būdingus Švietimo epochai ir 20 a. geografinės fantastikos romantiką. Reiktų prisiminti ir rusų legendą apie
Kitežo miestą, pradingusį po Svetlojaro ežeru. Ji tapo daugelio kultūros kūrinių
pagrindu; tame tarpe ir P Melnikovo-Pečerskio romano Miškuose, Ap. Maikovo poemos
Klajoklis ir N. Rimskio-Korsakovo operos Pasakojimas apie nematomą Kitežo miestą ir merginą Teuroniją.
Nepažintojo ieškant
Daug geografinė fantastikos kūrinių remiasi geografinėmis realijomis, papildytomis kai kuriais
fantastiniais elementais. Susidomėjimą išgalvotomis kelionėmis skatino laikina geografinių atradimų
pertrauka. 19 a. pradžioje tapo aišku, kad Žemėje yra nemažai sričių, kurių neįmanoma įveikti esant
to meto technikai bei ekspedicijų parengtumui, - poliariniai ledynai, tropiniai miškai, Azijos kalnų
grandinės, Afrikos ar Australijos dykumos. Europiečiai suprato, kad už atskirų drąsuolių plonų
maršrutų siūlelių vis dar lieka plačios nepažintos sritys. Čia ir apsireiškė fantastai, kurių negalėjo
sustabdyti nei ledų sangrūdos, nei cėcė musių debesys. 19-20 a., mokslinės fantastikos
suklestėjimo laikotarpiu, buvo sukurta alternatyvi sunkiai pasiekiamų sričių mini-geografija. Ir kokių
stebuklų patirdavo literatūriniai pirmeiviai!
Aišku, kad populiariausia buvo Afrika ir Pietų Amerika. Nesvetingos Kongo pelkės ar
paslaptingi Kolderjerų slėniai, kur iki pat 20 a. archeologai įsigudrindavo atrasti ištisus apleistus
miestus, suteikė galimybę prasisukti fantastams. Kitiems žemynams šiuo požiūriu sekėsi mažiau...
Visai nepasisekė Australijai teišliko tik vienas romanas apie čia dingusią civilizaciją
O. Grenvilo Kritusi rasė tapo savotišku geografinės klaidos (ilgų ir bevaisių vidinės jūros paieškų) paminklu [iš
tikro, gilyn tekančios upės tiesiog dingdavo smėlynuose]. O. Grenvilo herojui pavyko rasti ne tik ją,
bet ir apskritų būtybių civilizaciją, bet ir tapti jos vadovu.
Sunku įsivaizduoti Sibire klestinčią nežinomą civilizaciją. Geriausiu atveju tik koks nors
satyrikas kaip M.E. Zujevas-Ordyncas Pasakojime apie Naująjį Kitežo miestą gali glūdumą
paversti vieta, kur pasityčiodamas aprašo 18 a. įstrigusių rusų susitikimą su progresyviausios
sovietinės pasaulėžiūros nešėjais. Rimtuose fantastiniuose kūriniuose Sibire rasdavo tik atskirus
nežinomus kalnus ar ežerus (pvz., I. Efremovo Kalnų dvasių ežere arba Plikakalniai po
Mėnuliu). O ir Gobi ar Sincziane dykumose fantastinių kūrinių herojai terasdavo tik apdulkėjusius
kadaise didingų civilizacijų griuvėsius. Tiesa, kartais tokie atradimai būdavo pribloškiantys
pvz., T. Mandi romane Džimgrimas Gobi dykumoje rastos atlantų paslaptys leido herojui pretenduoti į
viešpatavimą pasaulyje.
Ir net Pietryčių Azijos džiunglės fantastam neatrodė pernelyg įdomios nuotykiams. Vienintele
įsimintina išimtimi tėra Ž. Roni Vyresniojo Nimfėja (Baltųjų lelijų ežeras), kur herojai atsitiktinai
užklysta į žmonių, gebančių gyventi po vandeniu, šalį.
Beje, Azijoje buvo regionų, kuriems santykinai pasisekė tai kalnų sritys. Sunkiai įveikiamos
kalnų grandinės ir neprieinamos Himalajų 8 km siekiančios viršūnės skatino tai, kad kūriniuose
atsirasdavo ištisos valstybės, pasislėpusios už Pamyro ar Tibeto kalnagūbrių. Žinomiausias
pavyzdys G.R. Hagardo ciklas apie Aješą, galingą ir paslaptingą Aleksandro Makedoniečio
palikuonių genties vadę (Ji, Aješa, Ji ir Alanas, Išminties dukra). Dar yra ir panašių tekstų U.
Le Kjė Ištarės akis: romanas apie žemę, iš kur negrįžta; Adaliso (A.E. Efrono) Abdžed Hevez
Hiuti; I. De-Rok (I.G. Riaposovas) Pasaulio baisūnas. Fantastika jaunimui. A. Meritas romane
Geležinė pabaisa privertė savo herojus Šiaurės Himalajuose susidurti ne tik su senovės persų
palikuonimis, slapta ten tebegyvenančiais dar nuo Darijaus laikų, bet ir su neįtikėtina protingų metalinių būtybių civilizacija.
Kiek labiau pasisekė apleistoms ir apledėjusioms Aliaskos sritims. Dviejų A. Merito žinomiausių
kūrinių (Bedugnės gyventojai, Miražo gyventojai) veiksmas vyksta tarp jos gūbrių ir slėnių. Ir net
20 a. 9-me dešimtm. S. Telas romane Žmonės už sienos ryžosi aprašyti pasaulį po Aliaskos
ledynais. Likusi Šiaurės Amerikos dalis buvo pernelyg apgyvendinta. Tiesa, F. Baumas pradžioje
kažkur Kanzase įkurdino Ozo šalį, tačiau iš vėlesnių jo knygų aiškėja, kad veikėjai greičiau jau
persikelia į lygiagretųjį pasaulį. Ir tik A. Volkovo (žr. >>>>>),
rašiusio tarybiniams skaitytojams, apie Kanzasą teturėjusiems tokį pat supratimą, kaip apie nematomą Mėnulio pusę, apysakose net 1963 m. buvo
galima mergaitę Elli išleisti per Kanzaso dykumas į Stebuklingos šalies kalnus.
Nepaprastai turtingas Centrinės ir Pietų Amerikų gyvūnijos pasaulis traukė fantastų dėmesį. F.
Obri Roraimo prieškalnėse pasodino medį-žmogėdrą (Velnio medis iš Eldorado: Romanas apie
Britų Gvianą), o H. Velsas aprašė milžiniškas skruzdėles ir vorus (Skruzdėlių karalystė, Vorų
slėnis). Ir vis tik brangią dovaną būsimiems neatrastų Pietų Amerikos teritorijų atradėjams
padovanojo A. Konanas Doilis Dingusiame pasaulyje, sugalvojęs neatskiriamus kelionių
palydovus dinozaurus ir pitekantropus. Vėlesni fantastai būtinai aprašydavo Pietų Amerikos
reptilijas arba pirmykščius žmones. Traukė ir senųjų civilizacijų palikimas. Apleisti inkų ir majų
miestai kaitino vaizduotę, kad kažkur džiunglėse paslaptis tebesaugo jų palikuonys. Padėjo ir
nusistovėjusi tų civilizacijų, kaip magiškų, reputacija, gandai apie vietos žynių nepaprastą galią.
Vienas pirmųjų tą temą palietė T. Žanvjė romane Actekų turtų namas, pristatęs išlikusias actekų civilizacijos atplaišas.
Senovės dievai čia tebegyvena tokia idėja maitino rašytojus. Neveltui kultiniu jų kūrinių
veikėju tapo pulkininkas P. Fosetas, visą gyvenimą ieškojęs pamirštų civilizacijų Amazonės baseine
apie jį įdomi M. Jemcevo ir E. Parnovo apysaka Paskutinė pulkininko Foseto kelionė.
Kartu rašytojai buvo linkę pateikti mistinius nuotykius, kai žmonės įsiterpdavo į Gėrį ir Blogį
įkūnijančių dievybių priešpriešą. O indėnų mitologijų gyvatiškieji dievai leido į pasakojimus įausti
įvairiausius dinozaurus, kaip laiko ir erdvės valdytojų tarnus (A. Meritas Veidas bedugnėje; G.
Katneris ir K. Muras Liepsnų slėnis). Ir net vėlesnių laikų D. Felpso Žiemos tautoje Anduose
randama slapta gentis, užminganti žiemą.
Afrikoje pagrindiniais neištirtais rajonais buvo dykumos ir pusiaujo miškai. Neatsitiktinai Kalahari
rajoną pasirinko G.R. Hagardas Saliamono kasyklose. Daugumos šio anglo knygų, kurių
pagrindinis veikėjas yra medžiotojas ir pėdsekys Alanas Kvotermeinas, veiksmas vyksta Pietų ir
Pietryčių Afrikoje. Laukinių šio krašto kampelių pakako ilgam, tačiau pamažu civilizacija pakirto
tikėjimą apie čia esančias nežinomas gentis. Tad 1912-ais E.R. Berouzas Tarzanui parinko drėgnus
tropinius pusiaujo miškus, kurie iki šiol lieka laukiniais ir nežinomais. Berouzo knygose pakako
vietos ir apleistiems miestams, ir bibliniam Ofyrui, ir į žmones panašioms pabaisoms. Į Afrikos
džiungles, kur galima sutikti ir dinozaurus, ir keistus žmonių su augalais hibridus, savo herojus siuntė
Ž. Roni Vyresnysis Nepaprastoje Hertono Aironkastlo kelionėje, D. Vitli Pasakiškame slėnyje ir
daugelis kitų autorių 20 a. 3-4 dešimtmetyje.
Ilgą laiką Sachara irgi atrodė patikimu barjeru šniukštinėjantiems tyrinėtojams. Todėl ir V.
Briusovas apysakoje Žvaigždės kalnas jos smėlynuose įkurdino visą buvusiųjų marsiečių
civilizaciją (apie Briusovą daugiau žr. >>>>>), o P. Benua paslėpė atlantų palikuonių miestą (Atlantida). Tačiau aviacijos vystymasis
pakirto dingusių civilizacijų suradimo joje viltis.
O tropikų džiunglės iki šiol lieka jų prieglobsčiu. M. Kraitono Kongo aprašo pamirštą Zindžo
miestą, kurį saugo piktos beždžionės tai kartu ir duoklė praeities meistrams: G.R. Hagardui su jo
romanu Heu-Heu, arna Pabaisa ir H.F. Laukraftui su jo apsakymu Artūras Džerminas, kurie
pasirinko tą pačią vietovę su grėsmingomis beždžionėmis.
Šiaurės ir Pietų ašigaliai ilgam liko neprieinamomis tyrinėjimui sritimis. Ten žuvusių keliautojų
kiekis gerokai viršija žuvusiųjų kitur. Tad jos ilgam tiko išgalvotoms šalims ir tautoms. Arktikai
pasisekė mažiau. Nepaisant Viduramžių geografų tikėjimu ten esant žemę, 18 a. įsivyravo tikėjimas
atvira jūra, kurio laikėsi ir Ž. Vernas. Atseit, įveikus ledų sangrūdas, galima rasti plačias ledu
nepadengto vandens sritis, tinkamas laivybai. Būtent tokią jūrą atrado Kapitono Gateraso kelionių ir
nuotykių herojai. Vėlesni autoriai ten rasdavo legendines salas, tokias kaip Sanikovo žemės arba
pabandydavo pašildyti orą jose požemine šiluma (V. Obručevas Sanikovo žemė arba Paskutinieji onkilonachai;
L. Platovas (L. Lomakino pseudonimas) Apysakos apie Vetluginą; V. Palmanas
Eršoto krateris). Retu utopijos atgimimu Arktikos sąlygomis tapo U. Harbeno Besikeičiančios
saulės žemė, kur pasakojama, kaip ateityje poliarinėje įduboje (Alfos šalyje), šildomos dirbtinės
elektrinės saulės, keičiančios savo šviesą, anglų inžinieriai-utopistai įsteigė idealią bendruomenę
(bet Alfa vis tiek žuvo išsiveržus ugnikalniams).
Antarktida buvo populiaresnė ir dėl Atgimimo epochos metu vyravusio tikėjimo paslaptingu
Pietų žemynu, kuris turėtų kompensuoti Šiaurės pusrutulio sausumą. Tad ir daugelis atrastų naujų
žemių, kaip Naujoji Gvinėja ar Australija, laikytos tik to žemyno pusiasaliais. Tartu Antarktida sieta ir
su angomis į Žemės vidurį, esančiomis kažkur prie polių. Šį mitą dviem kūriniais sustiprino E. Po
Butelyje rasti rankraščiai ir Artūro Gordono Pimo nuotykiai (o paslaptingą įdubą prie poliaus matė
ir kito jo kūrinio herojus Hansas Pfaalis, į Mėnulį nuskridęs oro balionu). Knygos apie Pimą
neužbaigtumas, jos paskutinių skyrių nutrūkimas ir nutylėjimai, davė plačia erdvę spekuliacijoms jos
temomis bei pratęsimams. Tuose tęsiniuose aiškiai matoma autorių psichologija ir pakraipos. Taip
Žiulis Bernas Lediniame sfinkse pradžioje sunaikina Pimo aplankytų salų gyventojus, o vėliau išvis
miglose paslėpė visas bjaurias paslaptis, kurių nespėjo papasakoti Po. O Laukraftas Beprotybės
kalnuose pasakojimo pabaigoje atsitrenkė į niūrų misticizmą, panaudodamas savo didžiojo
pirmtako neaiškiausius ir tamsiausius aspektus iš čia išauga visa siaubiakų apie Antarktidą literatūros šaka.
Pasaulį, pilną būdingų įsivaizduojamų požymių (dinozaurai, primityvios gentys, keistos
nežmoniškos civilizacijos ir pan.), prie Antarktidos krantų įkurdino E.R. Berouzas cikle Laiko
pamiršta žemė. Jame nežinomą žemyną atranda anglai, užgrobę vokiečių povandeninį laivą U-33.
Du pasakojimai apie kelionę į Pietų polių liečia tiek išgalvotą geografiją, tiek alternatyvią istoriją. B.
Sadovskojus Karlo Vėberio nuotykiuose Petro Pirmojo laikais pasiunčia į dar neatrastą
Antarktidą rusų ekspediciją. O O.T. Raitas linkęs sutverti visą utopinę Islandijos salą (Islandija),
neturinčią nieko bendra nei su istorija, nei su tikrąja Islandija.
Bet ir prie Antarktidos nežinomi pasauliai baigėsi 20 a. paskutiniuoju bandymu buvo D. Vitli Karą
praleidęs žmogus. Vėliau kai kuriuose pasakojimuose minimos tik nedidelės gyvybės oazės, išlikę
tarp ledų. Dažniausiai jų prireikdavo, kai fantastams prisireikdavo prieglobsčio geneliam
mokslininkui-vienišiui, pasitraukusiam iš visuomenės, dar nesubrendusiai jo išradimams (kaip H.
Velso Daktaro Moro sala ar A. Palėjaus Tauseno sala, atsiradusi Barenco jūroje). Tačiau salose
greta išprotėjusių mokslininkų galėjo įsikurti ir pusiau žmonės, pusiau žvėrys (S.F. Raitas Kapitono
Sparou sala) bei piktavališkų ateivių palikuonys (D. Vondri Milžiniška plazma). Iš kitos pusės, jei
staiga iškiltų visos išgalvotos salos, neliktų vietos laivams plaukioti...
Herojai ne tik atrasdavo salas, bet ir rasdavo ten praėjimus į kokius nors lygiagrečius pasaulius
arba išskrisdavo į kosmosą. Pvz., A.Meritas Mėnulio baseino nugalėtojuose, panaudojęs
įvairiausius prietarus, susijusius su Ponale salos griuvėsiais, savo personažus privertė ieškoti kelio į
Žemės centrą. O Dž. Vindemo (apie kai kuriuos jo kūrinius žr. >>>>) apysaka Voratinklis, kurios veiksmas Ramiojo vandenyno saloje
atvira Velso istorijos apie vabzdžius-monstrus stilizacija.
Ypatingą reikšmę įgavo Sargaso jūra. Ir šiaip sunkiai praplaukiama, ji apaugo legendomis apie
amžiams dumbliuose įsipainiojusius laivus. Apie joje gyvenančias pabaisas rašė T. Žanvjė Sargaso
jūroje, V. Hodžsonas Gleno Karigo valtyse, D. Vitli Žemėlapyje nepavaizduotose jūrose. F.
Obri jos viduryje įkurdino salas, kuriose iki šiol tebegyvena telepatai atlantų palikuonys (Atlantidos
karalienė: Romanas apie Karibų jūrą). A. Beliajevo Dingusių laivų sala apie laivų, kuriuose
gyvena išgyvenę ekipažų nariai, kapines, išsiskiria tiek savo meniniu lygiu, tiek patrauklumu.
Pertvarkant erdvę
Nuo geografinių atradimų fantastika perėjo prie aktyvaus aplinkos įsisavinimo, panaudojimo ir
keitimo: Gamta ne šventykla, o dirbtuvės. O žmogus jos šeimininkas. Perėjimo pradžią
atspindėjo Ž. Verno Aplink pasaulį per 80 dienų, tačiau dar vaizdingesnis naujos paradigmos
įsikūnijimas jo Paslaptingoje saloje, beje, turinčioje ir utopinių aspektų.
Tačiau reikia pastebėti, kad sulig moksliniu-techniniu progresu fantastinio modeliavimo
vektorius tapo labiau nukreiptas ne į erdvę, o į laiko matavimą, kai labiau dominti ėmė ateities
vaizdiniai. Imama derinti geografinius ir technologinius aspektus. Utopinių romanų dvasioje A.
Kazancevas Vilties kupole aprašo idealaus miesto statybą nesvetingomis Antarktidos sąlygomis.
Dar vienu grandioziniu inžineriniu projektu tapo povandeninio tunelio, jungiančio Europą ir Ameriką,
statyba to paties autoriaus Arkties tilte. Asimetriniu atsaku tokiems projektu tapo H. Harisono
Tegyvuoja transatlantini tunelis! Valio! savotiška parodija Ž. Verno fantastikai. Tarp kūrinių,
manipuliuojančių ištisais žemynais, išsiskiria A. Gromovo Islandiškas žemėlapis, kardinaliai iš
žemėlapio pašalinęs Ameriką.
Savotišku atsisveikinimo pokrypiu nuo klasikinių geografinės fantastikos kūrinių tapo M.
Kraitono bestseleriai Juros periodo parkas ir Dingęs pasaulis, kuriuose dėl nesuvaldytų
eksperimentų kažkur vandenyne esančiose salose susiformavo nauja biosfera.
Į žvaigždes
Įsisavinus sausumos ir vandens plotus, smalsūs protai žvilgsnį nukreipė į žvaigždes. Fantastai
sugalvojo žvaigždžių arkas dirbtinius pasaulius, sukurtus tam, kad į paskirties tašką atgabentų
savo keleivius ir taip užtikrintų kominę žmonijos ekspansiją. Vienu iš kitų planetų kolonizacijos
ideologu buvo K. Ciolkovskis, iškėlęs kelių kartų laivų idėją. Ši tema gvildenama atskirame
puslapyje >>>>
Ten, tarp žvaigždžių
Tada fantastų dėmesys nukrypo į žmogaus laukiančias nepaprastas planetas ir dirbtinius
darinius. Aišku, kad pirmiausia aptiktos Žemės tipo planetos. Tarp jų įdomiausios tos, kuriose tam
tikri paviršiaus tipai išplėsti visos planetos masteliu. Pirmiausia paminėtina Arakio planeta-dykuma iš
F. Herberto romanų. Diunoms sugalvota originali ekologija, kuri glaudžiai siejasi su pasakojimu.
Dykumos kirminų biologija tapo vienu veiksnių, ne tik paveikusių imperatoriaus mesijo Polo Muado
Dibo, bet ir jam pavaldžios Galaktikos dalies likimą. Kitos dykumų planetos nuobodesnės ir tėra tik
tarpinėmis stotelėmis, iš kur herojai vyksta į tolimesnes keliones (kaip Žvaigždžių karų L.
Skaivolkeris, be gailesčio aplikdamas Tatuiną).
Dar vienu kraštovaizdžio archetipu, pasiekusiu žvaigždes, yra Okeanas. Aišku, panašias
planetas rašytojai dažniau panaudoja kaip ryškias detales
(kaip D. Simonso Hiperiono giesmių
Bekraštė jūra ar K. Bulyčevo scenarijaus Per kančias į žvaigždes Okeanas). Retai imamasi
aprašinėti gyvenimą tokiose planetose. Iš stambesnių tokių kūrinių galima paminėti Dž. Venso
Mėlynąjį pasaulį, Dž. Slončevskio Duris į vandenyną bei A. Gromovo Voterliniją. Ir negalima
praleisti S. Lemo Soliario, nors vandenynas ir nedengė visos planetos, o ir veiksmas labiau
nukreiptas ne į planetos sandarą, o į gyvybės organizavimą.
Atskiru vandens planetos atveju yra planetos upės, kuriose visas gyvenimas glaudžiai susijęs
su viena milžiniška upe. F.Ž. Farmerio romanuose ateiviai atgaivintus žmones apgyvendino dirbtinai
pertvarkytoje planetoje, kurią skalauja viena upė. Panašų vaizdinį Upės knygoje panaudojo J.
Votsonas, o D. Simonso cikle Tetis upė teka iškart per kelias planetas.
Išsigimusioms arba ilgalaikėje krizėje esančioms civilizacijoms dažnai panaudojamos ledais
sukaustytos planetos. Žinomiausia jų yra Chetenas iš V. Lu Guino Kairioji tamsos ranka, kurioje
žiemos sąlygos spaudžia hermofroditus, atkakliai nenorinčius prisijungti prie Ekumenos planetų
vėrinio. Šaltą pasaulį vaizdavo ir R. Želiaznas Amžinajame įšale, ir K. Bulyčevas Toli Gusevo
ledo ritulyje bei daugelis kitų.
Atskirai išskirtinos dirbtinės konstrukcijos. Labiausiai išvystyti ir pagrįsti įrenginiai planetose su
stipria trauka. Tarp jų pirmauja plokščias Mesklinas, aprašytas Ch. Klemenso romane
Ekspedicija Trauka, Kitas pasaulis su nežmoniška trauka bei protingomis būtybėmis net ne planeta, o
neutroninė žvaigždė R. Forvardo romanuose Drakono kiaušinis ir Žvaigždžių drebėjimas! Ten
trauka žemiškąją išrija net 67 mln. Kartų, o magnetinis laukas
siekia trilijoną hausų. Ir vis tik, kaip ir
Mesklinas, tas pasaulis aprašytas nepaprastai įtikinamai.
Neįprastiems pasauliams galima priskirti ir gigantiškus pasaulius, kuriuos, vienok, žemiečiams
pavyko kolonizuoti. Ties, aprašydami tokius pasaulius, autoriai (kaip kad ir Dž. Vensas) mažai
mąstė, kaip žmonės galėtų gyventi planetoje, kuri 30 kartų didesnė už Žemę (Didelė planeta,
Kraterių pasivaikščiojimams pasaulis). Į traukos jėgą Madžipūros planetoje neatsižvelgia ir R.
Silverbergas romauose apie Valentiną. Visi autorių aiškinimai (kaip kad Didelėje planetoje mažai
metalų ir todėl traukos jėga mažesnė) sukritikuotini ir mažai tikėtini. Tad tos knygos greičiau yra iš užmaskuoto fentezi žanro.
Iš natūralių planetinių darinių labai populiarūs dvinariai pasauliai. Tokių planetų aprašymas
varijuoja nuo lengvabūdiškų, kaip B. Šou trilogijoje apie medinius žvaigždėlėkius, iki moksliškai
pagrįsto R. Forvardo Žiogo skrydyje. Tačiau Forvardo atvejis greičiau išimtis nei taisyklė.
Dažniausiai autoriai tiesiog pasinaudoja dramatizmu suartėjus ar nutolus planetoms-dvynėms, kad
pagilintų herojų psichologinę koliziją (pvz., M. Kouni Sveika, vasara, ir sudie). Originalesniais
atvejais dvinariai pasauliai yra tarsi tarpine forma, pereinant nuo gamtinių prie dirbtinių darinių
(kaip Opalo ir Tektono planetos, sujungtos nežemiečių sukurta Bambagysle (Č. Šefildo Vasaros potvynyje).
Savitu atveju yra neįprastos žvaigždžių sistemos. Paprastai aprašomos dvinarės žvaigždžių
sistemos (kaip B. Olsiso cikle apie Helikoniją). Kartais žvaigždžių dariniai tampa milžiniški, kaip A.
Azimovo apsakyme Nakties atėjimas, kuriame 6 žvaigždžių sistema yra tokiuose sudėtinguose
sąryšiuose, kad vienintelės planetos gyventojai net neįaria, kad egzistuoja galaktika. O Dž. Martino
Mirštančiame pasaulyje planeta, atvirkščiai, yra prie žvaigždės, dreifuojančios į kosmosą.
Dirbtiniais dariniais pasižymėjo anglas O. Stepldonas, nors ir buvo linkęs pabrėžti kitų
pasaulių dvasinius ir socialinius aspektus. Žvaigždžių kūrėjuje jis aprašo planetą-akvariumą: Po skaidriu
tokios planetos lukštu, prismaigstytu paleidimo aikštelių ir uostų tarpplanetiniams laivams, buvo
sferinis vandenynas, kurį dalijo sijos ir kuris nuolat buvo prisotinamas deguonimi. Kitas
Stepldono įrenginys mirusios žvaigždės, pritaikytos gyvų būtybių gyvenimui: Kiekviena
rasė, fiziškai izoliuota nuo likusios kosmoso dalies, palaikė kosmoso protą telepatijos pagalba.
Iš dirbtinių konstrukcijų populiariausios buvo įvairios Daisono sferos
(žr. >>>>) modifikacijos.
Jos turėjo išspręsti demografines problemas. Klasikinį variantą pateikė B. Šou romane Orbitsvilis,
tačiau tai buvo ateivių-daniečių dovana. Galaktinio mastelio variantu tampa D. Brino Dangaus
erdvių fraktaliniai pasauliai: Kažkokia struktūra, beveik tokia pati juoda, kaip kosmosas...
Atrodė daugmaž sfera, tačiau su aštriais išsikišimais visame paviršiuje... Spygliai sukuria fraktalinę
formą, plotą padidindami du ketvirtu laipsniu kartų... Šis įrenginys gali suteikti gyvenamąją buveinę
šimtui tūkstančių milijardų protingų būtybių.
Ir vis tik lyderiu dirbtinių planetarinių bei astroinžinierinių darinių srityje, greičiausiai, yra L.
Nivenas, sumąstęs Pasaulinį žiedą. Gana ginčytina fizikos požiūriu idėja labai patraukli meniškai.
Pasikartojantys tos pačios planetos žemynų ir vandenynų kontūrai, tarsi išvyniotoje ilgoje pasaulinio
žiedo juostoje, nepaprastai aukšti pakraščių kalnai, sulaikantys atmosferą šiame dirbtiniame
darinyje... Kitą Niveno konstrukciją, debesį-torą iš romanų Integruoti medžiai ir Dūmų žiedas,
vargiai galima pavadinti planeta. Čia žmonių pasodinti milžiniški medžiai tiesiog dreifuoja dujų žiede,
nesiartindami prie jokių kietų paviršių.
Primityvesnėmis atrodo planetų paviršiaus transformacijos.
Šioje srityje pasižymėjo Dž. Čalkeris romanų ciklu apie Sielų šulinį. Savotiška planeta-rezervatas, Siekų šulinio pasaulis, sukurta
seniai išnykusių pusdievių-nežemiečių, yra Visatos protingų būtybių įvairovės saugykla. Keliautojai,
pasiekę planetą, turi galimybę atgimti kūne, labiausiai tinkančiame jų dvasinę esybę (ir gali virsti
satyrais, drugiais, minotaurais ir kt. nežemiečiais, pagimdytiems lakios amerikiečio vaizduotės).
Visas Sielų šulinio paviršius padalintas į taisyklingus heksagonus, izoliuotais vienas nuo kito ir
imituojančiais atitinkamos planetos ekologiją. Taigi iš tolo ši planeta atrodo tarsi padengta
įvairiaspalviais šešiakampiais žvynais, kurių viso yra 1560.
Atskiras kosminių inžinerinių statinių tipas pasauliai, kurių viduje daugiau nei išorėje
(beje, Sielų šulinys irgi priklauso šiai grupei), -
t.y., iš šalies atrodantys tarsi paprasti asteroidai ar planetos, o
iš tikro savyje turi erdvinius kanalus į kitas galaktikas arba lygiagrečius pasaulius. Įdomiausią tokį
pasaulį sukūrė H. Biras dilogijoje Aeonas ir Nemirtingumas, kur Pušinkos asteroido viduje
atsiveria paslaptingas energetinis Kelias, susietas su tūkstančiais kitų planetų ir laikmečių.
Originalius (ir visiškai neįmanomus) inžinerinius darinius pasiūlė M. Krauli romane Gelmė ir F.
Ž. Farmeris cikle Daugiaburis pasaulis. Pirmame pasaulis-diskas, užkeltas ant milžiniškos
kolonos, kurį sukūrė ir valdo kakoks labai galingas nežemietis. O Farmeris aprašė daugiasluoksnę
pagodą-piramidę, apgyvendintą įvairių mitinių būtybių, kurią pastatė pagrindinis romano veikėjas-pusdievis.
Jumoristai irgi paliko savo pėdsaką. Labiausiai įsiskiria R. Šekli apsakyme Draustinio zona
aprašytas pasaulis-žaisliukas, su šone kyšančia kolona - raktu prisukimui.
Papildomai skaitykite:
Šambalos paieškos
Julija Zonis. Megido
Daugiaveidis Marsas
Paslaptingosios zonos
Tarpplanetinė komunikacija
Kosminės operos bangomis
Velso atominė bomba
Į kur pakvietė Aelita?
Pirmoji tarpžvaigždinė kelionė
Mitologija Visatos masteliu
Planetų judėjimo pakeitimai
Mūsų anūkai pasieks žvaigždes...
Į žvaigždes pas kitus protus
Spindulinė energija rašytojų akimis
Jefremovo ir Kazancevo paleokosmonautai
Ateitis nebus tokia kaip buvo...
Kosminė opera ir Marsas
Atgal į ateitį: laivai kelioms kartoms
Psichikos jėga, atomo energija ir reaktyvine raketa
Ž. A. Roni-vyresnysis. Nepažintasis pasaulis
Bendra kosmoso ir muzikos istorija
Filmas iš jūros bangos sūkurio
Žvaigždžių žmonės: pastabos dabar
Mokslininkų indėlis fantastikai
Rusų fantastai apie Marsą
S. Lemas. Kosminis kazino
Šeiveris ir Slėpiniai
Žmogaus misija kosmose
Apie ufologiją kine
Bėgimas į kosmosą
Ateities vizijos
Požemių pasaulis
Vartiklis