Umberto Eco

Umberto Eko gyvenimas

Umberto Eco (1932-2016) gimė 1932 m. sausio 5 d. mažame Italijos Alessandrijos miestelyje, esančiame į rytus nuo Turino ir 60 mylių į pietus nuo Milano. Aplinkiniai kalnai kėlė nepriklausomybės pojūtį ir žmonės aplink buvo labiau ramesni, kaip ir kaimynai prancūzai, lyginant su pietiečiais. Šio krašto ypatingą temperamentą pabrėžė ir pats Eko: „Daug kas išliko manajame pasaulio regėjime: skepsis ir pasibjaurėjimas retorika. Niekad neįniršti, niekad nedaryti kraštutiniųpareiškimų.“

Jo tėvas Giulio Eco, trijų karų veteranas, buvo buhalteris, kilęs iš 13 vaikų šeimos. Senelis tvirtino, kad būtent jis užsitarnavo pavardę „Eco“, kuri yra santrumpa iš „ex caelis oblatus“, t.y., „dangaus pasiųstas“. Umberto su meile prisimena savo senelę ir tvirtina, kad jo susižavėjimas absurdu kilo iš jos nevaržomo humoro jausmo.

Spaudžiamas tėvo, kad taptų juristu, jis įstojo į Turino universitetą. Tačiau, - kas yra tarsi daugelio rašytojų lemtis, - jis nutraukė teisės studijas ir prieš tėvo valią susidomėjo viduramžių filosofija bei literatūra, rašė straipsnius apie Tomą Akvinietį ir 1954-ais apgynė filosofijos disertaciją. Tada pasinėrė į žurnalistinį pasaulį kaip TV „Kultūros programų redaktorius“ Milane, - taip gavęs galimybę stebėti šiuolaikinę kultūrą technikos akimis.

1956-ais jis išleido pirmą knygą: „Il problema estetico in San Tommaso“ ir pradėjo dėstyti Universitete. Nuo tada pradėjo aplink jį rinktis avandardo rašytojai, muzikai ir dailininkai, - iš jų daugelis ir dabar tebėra jo draugai.

1959-ais parašė antrą knygą „Sviluppo dell'estetico medievale“, ir paliko TV. Ši knyga ne tik patvirtino jį esant rimtu viduramžių filosofijos specialistų, bet ir įrodė, kad jo apsisprendimas buvo teisingas. Tai dar vienas Ruch teoremos įrodymas: „Už kiekvieno didžio rašytojo stovi tėvas, vertęs jį tapti pasigailėtinu juristu, ir senelė su džiaugsmu panardinusi į menamą pasaulį“.

Tais pat metais jis ne tik tapo „Casa Editrice Bompiani“ redaktoriumi, kuriuo dirbo iki 1975-ų, bet ir "Il Verri" žurnalo skilties, pavadintos „Diario minimo“ vedėju. Joje buvo puoselėjamos avangardistinės idėjos ir lingvistiniai eksperimentai. Savo stiliumi rubrika buvo panaši į Barthes'o „Mythologies“. Vėliau šio skyrelio publikacijos buvo išleistos atskira knyga „Misreadings“.

Tuo pat metu jis pradėjo vystyti savo „atviro“ teksto ir semiotikos idėjas, kurias atspindi 1962-ais išleista knyga „Opera aperta“ arba kitaip „Atvira veikla“. Tų metų rugsėjį jis vedė Renate Ramge, vokiečių meno žinovę. Keletą metų jis keitė vietą ir darbą, kol 1966-ais vėl atsidūrė Milane kaip Politechnikumo Semiotikos profesorius ir išleido knygą: „Le poetische di Joyce: dall 'summa' al 'Finnegans Wake'“.

1968-ais jis išleido pirmą savo semiotikos tematikos knygą: „La struttura assente“ (Nebūties struktūra). Ši knyga, 1976-ais smarkiai peržiūrėta ir pervardinta į „Semiotikos teorija“, reiškė, kad vidaramžių estetikos tyrinėjimai pasikeitė bendresnių kultūrinių vertybių nagrinėjimu.

1971-ais jis užėmė seniausio Europos Universiteto Bolonijoje Semiotikos profesoriaus vietą. Jau 1974-ais jis organizuoja pirmąjį Tarptautinės Semiotikos Tyrimų Asociacijos kongresą, kurio metu pareiškia, kad semiotika yra „kritinis požiūris į kitų mokslo šakų objektus“.

Tapus pasaulinio garso semiotiku, niekas nesitikėjo drastiško jo karjeros pokyčio. Pirmasis jo romanas „Rožės vardas“ gimė labai paprastai: „Aš pradėjau rašyti 1978-ų kovą, stumiamas beprotiškos idėjos - jaučiausi kaip apsinuodijęs vienuolis“. Pradėjęs detektyvą šiuolaikinėje aplinkoje greitai pajuto, kad reikia jo veiksmą perkelti į Viduramžius. Perversdamas visus senus užrašus, iškarpas, straipsnius jis rašė „Žmogžudystę Vienuolyne“. Tačiau vėliau nusprendė, kad pavadinimas perdaug pabrėžia mistinę dalį, o ne atvirą, paslaptingą ir laisvai interpretuojamą. „Rožės simbolyje taip gausu reikšmių, kad sunku pasirinkti kurią nors vieną“. Knyga pasirodė 1980-ais ir Umberto Eko tapo žinomas ne vien tik akademiniuose sluoksniuose. Netgi greitai pasirodė prancūzo Jean-Jacques Annaud'o susuktas filmas.

Tačiau ypač jį išgarsino 1988-ais parašyta „Fuko švytuoklė". Galite paskaityti atsiliepimą apie ją, o taip pat ištraukas iš šio romano. Manoma, kad joks kitas žmogus dar nebuvo į kultūrą įnešęs tiek daug ... mistikos.

O susidomėjusius kviečiu paskaityti, kas gi yra tas tikrasis Fuko ir jo švytuoklė. Žinant kur ištakos, lengviau irtis prieš srovę kepinant dykumų saulei ir tolumoje regint kalnų keteras, kuriose ledynai duoda pradžią tam veržliam srautui, kurį įveikti susiruošė žmogaus protas.

Tada jis gyveno pakaitomis Milane ir vasarnamyje kalvose prie Rimini, su žmona Renate augindamas sūnų ir dukrą. Jis tebebuvo Bolonijos Universiteto semiotikos profesorius, nagrinėjantis ryšius per ženklus ir simbolius. Kartu jis filosofas, istorikas, literatūros kritikas ir domisi estetika. Jis buvo aistringas knygų kolekcionierius, sukaupęs per 30 tūkst. leidinių. Jo mokslinių tyrinėjimų spektras nuo Šv. Tomo Akviniečio iki Džeimso Džoiso, - iki Antžmogio.

Jis tebevedė savaitraščio „L'Espresso“ skyrelį „La bustina di Minerva“ (Minervos bloknotėlis), teberūkė po kelis pakelius cigarečių per dieną, dirba naktimis. Smarkiai gestikuliuodamas ir net šaukdamas per diskusijas. Eko savo apibrėžia kaip daugialypę asmenybę, „pradedančią daug dalykų vienu metu juos sujungdamas į vientisą tarpusavyje susijusį junginį. Jei nedarau kelių dalykų, - esu žuvęs“. Jis teigia, kad ant kapo norėtų pamatyti citatą iš Tommaso Campanella:
„Palauk truputį, sustok...“
„Negaliu!“

Rožės vardas

Mirė 2016 m. vasario 19 d.

Taip pat siūlome paskaityti:
5 sk. 34b. Fliperis (Inti Illimani);
Tamplieriai - Kristaus kariai
Alchemija ir rozenkreiceriai
apie kryžiaus simbolį
Ratas ir kryžius
apie svastiką
apie kryžių lietuvių poezijoje
Egipto mitologija,
ir Magiją, Thelemą ir Alisterį Kraulį.


Tai komentarai Umberto Eco knygai 'Fuko švytuoklė'.
Taip pat siūlome paskaityti:
Pokalbis su Umberto Eco: Laiškas butelyje
U. Eco. Chaosmo estetika: James Joyce Viduramžiai
Atsiliepimas apie knygą
Ištrauka iš "Fuko švytuoklės" pradžios
Ištrauka apie kompiuterius
Ištrauka 81 skyriaus apie telūrines sroves
E.P.Blavatskaja "Slaptoji doktrina"
apie tikrąją Fuko švytuoklę
E.P.Blavatskaja apie milžinus
Stounhendžas - Anglijos mistinis statinys
Hyper-erdvė: Eco ir amerikiečiai
A. Beliajevas. Ar lengva būti vėžiu?