|
Stounhendžas Komentarai U.Eco knygai Fuko švytuoklė |
Stonehenge! Where the demons dwell,
Stonehenge! 'Tis a magic place,
Stonehenge! Where the dewdrops cry and the cats meow
(Spinal Tap)
Papildomai skaitykite: Nauja dėl Stounhendžo
Orknėjų Brodgaro valdovas bei
Vokiečių Stounhendžas
Keletą mįslių slepia Anglijos salos. Tai ne tik garsusis Stounhendžo megalitas (daug akmenų), bet ir taisyklingos formos ratai javuose bei lėjos. Šios keistybės kai kam kėlė mintis apie nežemiškos kilmės ateivius.
Šiame puslapyje aptarsime Stounhendžą - 20 pėdų (dar 8 pėdos žemėje) aukščio ratą iš akmenų iš sarseno (sunkesnės už granitą smiltainio atmainos) -
luitų, kurių didžiausias sveria 56 tonas, ir kurie (jų yra 77) atvilkti (penkios kompozicijos po tris akmenis - du statmeni ir vienas viršuje, -
kurių langas žiūri į šiaurę, iš kur vasarą pateka Saulė)
iš Marlborough'o plynaukštės, esančios už 20 mylių. Tačiau kelyje yra ir kitų plynaukščių, stačių šlaitų, upelių ir netgi varginanti Redhorno kalva, -
tad vieną luitą buvo galima atvilkti tik per metus.
Taip pat paskaitykite: Nauja dėl Stounhendžo
Dviejų vidinių ratų mėlynojo akmens 82 luitai (kiekvienas maždaug 4 tonų svorio) atvežti iš Presilio kalnų, esančių Velse - t.y. už 150 mylių. Pakeliui yra klastinga Severno upė. Todėl jie, tikriausiai, atridenti iki Milfordo, toliau plukdyti plaustu palei pietinę Velso pakrantę, aukštyn Avonu ir Frome upe iki vietovės, esančios netoli šiandieninio Frome, esančio Somersete, po to žeme apie 6 mylias vilkti iki netoli Warminster'io esančios vietovės (visa tai yra Wiltshire), tada plukdyti žemyn Wylye (Wye) iki Solsberio, tada vėl aukštyn Solsberio Avonu iki vakarų Amesbury, nuo kurio lieka tik dvi mylios. Ir kodėl, jei arčiau buvo vietinių akmenų? Negi jie atvilkti Ledynmečio, vykusio prieš 20.000 metų?
Be šio, Anglijoje yra ir kitų, tačiau mažesnių ratų. Daugiausia jų Britanijos vakarinėje dalyje, ir tik keli rytuose palei pakrantę. Škotijoje atvirkščiai - jie susitelkę rytinėje dalyje.
Apie Stounhendžą neišliko jokių rašytinių paminėjimų nei Rytų kronikose, nei antikos geografų
aprašymuose. Net mitų ir legendų... aišku, susikūrė nauji Viduramžių laikų mitai, bet tarp jų ir statytojų gili praraja.
Gal tik Diodoras Sicilietis (1 a. pr.m.e.) galėjo užsiminti apie Stounhendžą savo Bibliotheca historica.
Cituodamas Hekatėjų iš Abderos ir kai kuriuos kitus, rašė, kad krašte už keltų (t.y. Galijos) yra už
Siciliją mažesnė sala šiaurinėje Hiperborėjos jūros dalyje. Ten garbinamas Apolonas ir yra apvalios formos šventykla, papuošta daugeliu aukų.
Kada pastatytas?
Apie 4000 m. pr.m.e. pietų Anglijos žmonės gyveno retomis grupėmis, užsiimdami medžiokle, žvejyba bei laukinių vaisių rinkimu. Jie gyveno palapinėse iš odos neaugindami nei javų nei naminių galvijų. Jų įrankiai buvo iš titnago, kaulų ar elnių ragų. Vietovė buvo labai miškinga ir maža atviros žemės. Tad gyvenimo sąlygos nebuvo lengvos.
Tik nuo 4000 m. pr.m.e. kai kurios gentys pradėjo užsiimti primityvia žemdirbyste ir auginti gyvulius. Pamažu iš miško buvo atkovojama žemė. Jų žymesnieji mirusieji buvo laidojami bendruose siauruose kauburiuose, kurie vadinami pailgaisiais kapinynais.
Vėlesniajame neolite, apie 3000 m. pr.m.e. žmonių padaugėjo ir buvo jau nemažai dirbamos žemės. Štai tada ir Stounhendžo pradžia - iš pradžių buvo supiltas žemės pylimas (gal religijos ar laidojimo tikslais?). Įėjimas į jį buvo iš šiaurės, t.y. kryptimi, kuria vidurvasarį teka Saulė. Gal šio rato viduje buvo ir medinių statinių?
Apie 2500 m. pr.m.e. išmokta apdirbti metalus ir bronzą. Maždaug 2100 m. pr.m.e atvežti mėlynieji akmenys. Tuo laikotarpiu žmonės buvo laidojami apskrituosiuose pilkapiuose. Šalia jų randama taurių arba indų gėrimui, o kartais ir bronzinių, vario ar titnago ginklų - valdžios simbolių. Moterys laidojamos su karoliais ir kitais papuošalais. Apie 2000 m. pr.m.e. pastatyti sarseno stulpai. Mėlynieji akmenys liko rato viduje. Šio trečiojo etapo likučius ir matome šiandien.
Apie 1500 m. pr.m.e. dėl nežinomų priežasčių turtinga bendrija prarado savo svarbą ir nunyko. Tačiau apie 1100 m. pr.m.e. statinys buvo išplėstas.
Ant keturių statmenų luitų buvo rasti senoviniai piešiniai. Manoma, kad jie vaizdavo Deivę-Motiną, Bronzos amžiaus kirvius ir bronzinį durklą.
Kai kurie vietiniai sako, kad buvo ir gyvūnų atvaizdų.
Dar 1953 m. aptiktas durklo atvaizdas leido kelti dar vieną neįprastą hipotezę. Mat stambi apvali rankena
ir kūgiški ašmenys primena Mikėnuose rastus durklus. Gal čia kažkoks ryšis su Egėjo jūros civilizacija?
Neseniai 130 žmonių primityviomis priemonėmis pastatė vieną arką iš dviejų stulpų, sveriančių po 40 tonų, ant kurių uždėjo 9 tonas sveriantį stogą. Jie įsitikino, koks tai sunkus uždavinys! New Age Travellers kasmet šalia jo švenčia vasaros solsticijos šventę.
Kaip skambėjo muzika Stounhendže?
Rupertas Hillas tai patikrino pasinaudojęs JAV Vašingtono valstijoje esančiu tiksliu Stounhendžo
modeliu [jį Maryhille 20 a. pradžioje iš betono pastatė verslininkas, kvakeris S. Hillas
Pirmojo pasaulinio karo aukoms atminti. Baigtas 1929 m.]. Efektas buvo neįtikėtinas. Akmeninio rato viduje
viskas rezonavo. Į neįprastą akustiką dėmesį atkreipė ir Stivenas Voleris, kurį paskatino atliktas
eksperimentas. Jis, kaip ir kiti lankytojai, ėjo ratu. Tuo metu grojo dvi fleitos. Netikėtai jis pajuto, kad kai
kuriuose taškuose jų garsai visai nutyla. Matyt, tai stebino žmones ir prieš tūkstančius metų tame buvo kažkas mistiška.
Voleris bandymams pakvietė savanorius, kurie užrištomis akimis vaikščiojo po ratą. Jie irgi kalbėjo apie keistą pojūtį, kai nutildavo fleitų garsai.
Stounhendžas: Užtemimų prognozė
Stounhendžas (Solsberio lyguma Wiltshire grafystėje - pietų Anglijos centre;
apie 80 mylios į vakarus nuo Londono ir 8 mylios į šiaurę nuo Solsberio;
artimiausia gyvenvietė į vakarus yra Amesbury) yra iš sarseno
(sunkesnė ir tvirtesnė smiltainio atmaina) luitų (jų buvo 30, o tebestovi tik 17) pastatytas ratas.
Akmenys yra maždaug 10 pėdų aukščio ir sveria apie 26 tonas. Ant jų užkelti horizontalūs
visu apskritimu gulintys maždaug 6 tonų svorio luitai
(jų irgi apie 30).
Aptašyti akmenys yra atvilkti iš daugiau nei už 20 mylių esančio artimiausio smiltainio karjero. Įvairiose legendose minimas jo statytojas vardu Merlinas. Tačiau apie tai vėliau.
Manoma, kad jie statyti per 2000 metų - maždaug nuo 3100 iki 1100 m. pr.m.e.) ir yra išskiriamos trys skirtingos komponentės.
Pirmoji sukurta maždaug 3100 - 2300 m. pr.m.e., kauptukais iš elnio ragų iškasant maždaug 380 pėdų skersmens griovį. Iš žemių griovio vidinėje pusėje buvo supiltas maždaug 320 pėdų skersmens ir maždaug 6 pėdų aukščio pylimas - šiandien iš jo beliko tik dviejų pėdų aukščio pakylėjimas. Griovyje rastų kauptukų amžius pagal radioaktyvios anglies metodą yra apie 3100 m. pr.m.e. Griovys ir pylimas neužbaigtas šiaurės kryptimi (iš kurios vidurvasarį pateka saulė), - gal būt, kad iš centro būtų galima stebėti tekančią saulę. Milžiniškas 35 tonų svorio sarseno akmuo, kuris vadinamas Heelstone (akmens Kulnas), pastatytas maždaug už 100 pėdų nuo šio plyšio. Skirtingai nuo kitų, šis akmuo nėra apdirbtas (neaptašytas).
Akmeninio maždaug 285 pėdų skersmens rato viduje vienodais intervalais paliktos 56 duobės, vadinamos Aubrey vardu jas atradusio (bemedžiojant) XVII šimtmečio archeologo John Aubrey (1648-49 metais) garbei. Jos yra maždaug 3 pėdų ir 6 colių skersmens bei 2 pėdų ir 6 colių gylio. Daugelyje jų buvo surastos sudegintų žmonių liekanos - ryšys su galimu religiniu statinio panaudojimu. Tačiau šiandien laikoma, kad jos buvo naudojamos žymėti Saulės ir Mėnulio padėtims.
Paskutinis ankstyvojo Stounhendžo elementas yra vadinamasis postas - 4 mažų sarseno akmenų grupė prie pat pylimo netoli Aubrey skylių. Tai stačiakampiai, kurių ilgesniosios kraštinės beveik statmenos vidurvasario Saulės patekėjimo krypčiai - ją žymi tiesė, einanti nuo Aubrey duobės Nr.28 link Akmens Kulno. Šie akmenys sunumeruoti taip:
94---------------------------91
| |
| |
| |
93---------------------------92
Šio stačiakampio įstrižainės susikerta beveik 45 laipsnių kampu. Jos padalija stačiakampį į du stačiuosius trikampius, kurių smailesmis kampas yra apie 22,5 laipsnių. William Dibble 1976-ais pastebėjo, kad šie trikampiai artimi statiesiems Pitagoro trikampiams su kraštinėmis 5, 12 ir 13, kurių kampas P, esantis prieš kraštinę, kurios ilgis 5, paskaičiuojamas taip sin(P) = 5 / 13. Iš čia P = arcsin (5 / 13) ir kampas P = 22,620 laipsniai. Stounhendžo tyrinėjimai iš skraidančių aparatų parodė, kad smailesnieji trikampių kampai yra 22,899 ir 22,531 laipsniai.
Dabar Stounhendžas primena pusratį. O gal statytojai specialiai paliko didelį tarpą? Atsakymą davė karšta 2013-ųjų vasara. Mat ten, kur stovėjo akmens luitai, gruntas suspaustas, žolė gauna mažiau drėgmės ir greičiau vysta. Tai reguliariai stebėjo ir fiksavo archeologas mėgėjas Tim Daw ir padaryta išvada, ratas buvo pilnas, tik jo užpakalinė (pietvakarių) pusė pastatyta gana nerūpestingai.
Dangaus, kaip sferos su Žeme centre, modelis patogus iliustruojant Saulės ir Mėnulio orbitas. Žemės pusiaujo plokštuma, pratęsta į dangų, dalija dangaus sferą į du pusrutulius. Saulės orbita yra ekliptika, kuri šį dangaus pusiaują kerta dviejuose taškuose, vadinamuose pavasario ir rudens ekvinokcijomis. Ekliptika ir Mėnulio orbita susikerta irgi dviejuose taškuose, kurie yra svarbūs užtemimų prognozei.
Ekliptika yra pastovi metų metais. Tačiau Mėnulio orbitos plokštuma keičiasi veikiant Saulės traukai. Todėl Mėnulio orbitos kampas su Žemės sukimosi ašimi kinta nuo 61 iki 71 laipsnio. Kartu kinta ir Mėnulio orbitos kampas su dangaus pusiauju. Nuo tai priklauso ir Mėnulio patekėjimo ir nusileidimo kampas, kurio pokytis Stounhendžo platumoje yra tarp 60 ir 100 laipsnių. Pasirodė, kad ilgesnioji posto kraštinė sutampa su Mėnulio nusileidimo kryptimi, kai pokytis yra didžiausias, t.y. 100 laipsnių.
Kartu juda (priešinga Saulės judėjimo kryptimi) ir Mėnulio orbitos susikirtimo su ekliptika taškai. Jie visą Saulės orbitą apeina per 18,61 metus. Tiek pat laiko užima Mėnulio orbitos kampo su dangaus pusiauju kitimo visas ciklas - nuo didžiausio iki mažiausio kampo ir atgal.
Mėnulio užtemimas įvyksta, kai Žemė atsiduria tarp Saulės ir Mėnulio - tai gali atsitikti tik pilnaties metu. Saulės užtemimas įvyksta, kai Mėnulis atsiduria tarp Žemės ir Saulės - tai gali atsitikti tik tada, kai Mėnulis yra jaunas. Be to, tiek Mėnulis, tiek Saulė turi būti netoliese vieno iš jų orbitų susikirtimo taško.
Leistinas nukrypimas nuo idealios tiesės, einančios per Žemės, yra iki 1 laipsnio. Kadangi Saulės ir Mėnulio orbitos kertasi 5,15 laipsnio kampu, galime paskaičiuoti leistiną atstumą iki jų orbitų susikirtimo taško (atsižvelgiant į Saulės ir Mėnulioregimus kampus):
Saulė: Diametras = 866.000 mylios Vid. atstumas nuo Žemės= 93.000.000 mylios
Kampas= (Saulės diametras/ apskritimo su 93,000,000 mylių spinduliu ilgis)
= 866000/ (2*93000000*PI) = Theta/ (360 laipsniai)
Taigi, Theta= 0,5335 laisnio
Mėnulis: Diametras= 2160 mylios Vid. atstumas nuo Žemės = 237.000 mylios
Kampas= = 2160/ (2*237000*PI) = Alpha/ (360 laipsniai)
Taigi, Alpha= 0,5222 laipsnio
Taigi dydžiai labai artimi ir galime laikyti, kad Mėnulio ir Saulės atstumai iki jų orbitos susikirtimo taško yra vienodi. Tolimesni paskaičiavimai parodo, kad jie yra apie 11,129 laipsnio Saulės užtemimo metu.
Yra kelios teorijos apie galimą Stounhendžo panaudojimą užtemimams numatyti. Visos jos remiasi prielaida, kad buvo gerai ištyrinėtas Saulės ir Žemės judėjimas. Profesionalus astronomas Fred Hoyle mano, kad Stounhendžo statytojai Saulę ir Mėnulį laikė Dievais ir jų orbitas stebėjo labai atidžiai. Užtemimai buvo didelės svarbos įvykiai, ir juos buvo svarbu nuspėti. Pagal jo teoriją 56-ios Aubrey duobės vaizduoja Saulės, Mėnulio orbitas bei jų susikirtimo taškus. Pagal Fredo taisykles:
Mėnulis M
Susikirtimo taškas N Žemė P
Saulė S
1. Perkelti S iš vienos Aubrey skylės į kitą kas 6,5 dienos - taip jis per 364 dienas (Saulė savo orbita nueina per 365,25 dienas) apeis visą ratą.
2. Perkelti M iš vienos Aubrey skylės į kitą kiekvieną rytą ir naktį - taip jis per 28-ias dienas apeis visą ratą (Mėnulis savo orbita nueina per 27,3 dienas)
3. Susikirtimo taškus N ir N' perkelti per tris Aubrey skyles kas metai - taip jie nukeliaus visą ratą per 18,67 metus (nedaug skiriasi nuo 18,61).
Dėl paklaidų, šie pažymėjimai pamažu nukrypsta nuo kurso, todėl juos reikia laikas nuo laiko pakoreguoti. Saulės vieta pakoreguojama vidurvasarį saulei tekant, kai kryptis į ją sutampa su tiese nuo Aubrey skylės Nr.28 link Akmens Kulno. Mėnulio pažymėjimą reikia pakoreguoti per kiekvieną pilnatį. Susikirtimo taškų pažymėjimai koreguotini, kai skirtumas tarp aukščiausio Saulės ir aukščiausio Mėnulio taško yra didžiausias.
Stounhendžo statyba dažniausiai piešiama kaip praeities didingas projektas, kurį įgyvendino Britų karalius (ar tai būtų legendinis Artūras, Aurelijus ar Utheris).
Jo statytoju laikomas burtininkas Merlinas, kuris jį "parskraidino" iš Airijos, į kur jį iš Afrikos atsinešė Milžinų gentis, - kas dar be Milžinų pajėgtų tai padaryti? (pagal viduramžių Geoffrey*) of Monmouth kroniką "History of the Kings of Britain" kurioje 1135-ais pirmąkart paminimas Stounhendžas).
Maždaug V amžiuje Airijoje Saksonų valdovas Hengistas klasta nužudė 460 Britų didikų. Ambrozijus Aurelijus panoro nužudytiesiems pastatyti jų vertą paminklą. Merlinas suorganizavo žygį į Airiją, kad iš ten atgabentų Milžinų pastatytą akmeninį ratą. Akmenys stovėjo ant Killaraus kalvos ir buvo naudojami ritualams bei gydymui.
Vadovaujami karaliaus Utherio ir Merlino, ekspedicija atvyko į Airiją. Bretonai, tarp kurių, aišku, nebuvo milžinų, nepajėgė pajudinti akmenų. Merlinas suprato, kad tik jo magija gali padėti. Stounhendže jie vėl buvo sudėti ankstesne tvarka ratu apie nužudytų didikų kapus. Vėliau Aurelijus, Utheris ir karaliaus Artūro pirmtakas Konstantinas taip pat buvo ten palaidoti.
Kitoje legendoje šiuos akmenis iš airių moters pavogė Šėtonas, o juos Solsberio lygumoje Ambrozijui Aurelijui, Britų karaliui, atstatė Merlinas.
XVII amžiuje manoma, kad jį pastatė romėnai (pagal Inigo Jones). Tačiau jie Britų salas užkariauja tik 55 m. pr.m.e. Julijus Cezaris
ir kiti Romos rašytojai mini gausią keltų dvasininkiją.
Tuo metu, Stounhendžas buvo, ko gero, jau sugriuvęs.
XVIII a. - Druidų šventykla (pagal William Stukeley). Kad tai Druidų šventykla prieštarauja tai, kad keltai (Druidai yra keltų kilmingieji, senovės romėnai juos vadino galais, o graikai - galatais) į Britų salas įsiveržė apie 300 m. pr.m.e. Be to, jie meldėsi giraitėse ir nenaudojo akmeninių statinių. Pati keltų istorija prasideda prie Dunojaus apie 700 m. pr.m.e. (pagal Friedrich Schlette. Kelten zwischen alesia un Pergamon).
Tačiau, iš kitos pusės, panašus akmens statinys yra Bretanėje - Šiaurės Prancūzijoje -
į kurią anglosaksų spaudžiami V-VI a. iš Anglijos atsikėlė bretonai, dar ir šiandien
kalbantys senąja keltų kalba. Maždaug tuo pat metu iš Airijos atsikėlė
ir keltų kilmės škotai į kraštą (dabartinę Škotiją, kurioje šiandien
dar apie 150,000 gyventojų tebekalba senąja keltų tarme - gėliškai), kurio vietiniai gyventojai buvo piktai (Velse gyveno
kimrai, o 19 a. Kornvalyje dar buvo kalbama keltiška kornų kalba).
Pastaba: Netoli Ispanijos esančioje Menorkos saloje gausu T formos iš akmens pastatytų statinių - taūrų.
Tad tikėtina, kad Stounhendžo autoriai yra senosios Britų gentys, čia gyvenusios jau prieš 5000 m. pr.m.e., vadinamos Ąsočių (Beaker Folk) tautomis, nes naudojo keramikinius indus vandeniui - išmokę apdirbti geležį ir gyventi didesnėmis bendruomenėmis, nei jų protėviai.
Astro-archeologija
Ekvinokcijų ir solsticijų metu tekanti saulė pasirodo tiksliai tarp Stounhendžo akmens proplaišų. Todėl 19 a. išpopuliarėjo astronominiai aiškinimai, tačiau, geriausiu atveju, jie buvo laikomi nepatikimas arba klaidingais. Šį požiūrį pakeitė J. Norman Lockyer (Nature astronomijos skyrelio redaktoriaus) 1906-ais (1909-ais antrasis leidimas) išspausdintas darbas Stonehenge and Other British Stone Monuments Astronomically Considered (MacMillian and Co). Bet kuriuo atveju, jie patikimesni nei teorijos, kuriomis gali patikėti tik idiotai, pvz., kad tai vieta ateivių laivams nusileisti.
Lockyer tikėjo, kad neolito ir bronzos Amžiaus žmonės buvo žymiai protingesni, nei manome. Jie gerai žinojo Saulės ir Mėnulio judėjimo dėsnius, skirtingai nuo Viduramžių europiečių ir Reformacijos laikų, kai būdavo baudžiamas kiekvienas, nepritaręs Romos katalikų bažnyčiai. Prisiminkime vien Koperniką, kurio veikalas buvo uždraustas (draudžiamų knygų sąrašas buvo atšauktas tik 1830-ais! ).
Senovės žmonės mokėjo parinkti tinkamą stebėjimui vietą. Juk tereikia atsistoti tik per metrą nuo skirtos stebėjimui vietos ir stebimo dangaus objekto padėties paklaida danguje bus 4-5 laipsniai. Tad tolimų objektų (žvaigždžių) stebėjimas sukelia problemų. Statinys priskiriamas maždaug 2500 - 1600 m. pr.m.e. ir nereikia užmiršti, kad tuo metu dangus atrodė visiškai kitaip (apie tai minima ir straipsnyje apie Vedų Kaušą).
Tačiau žymiai lengviau yra stebėti Saulę, kuriai ir skirta dauguma senųjų statinių. Kuri tauta nešventė vasarvidžio (Joninių) šventės? O Mėnulis dažnai buvo laikomas Saulės žmona... Jie būdavo laikomi visa ko Kūrėjais. Šiems dievams būdavo aukojami net žmonės!
Astronominis ratų paaiškinimas gali būti tik dalis jų paskirties. Ratas gali simbolizuoti ir saugią vietą, kurioje žmogus yra apsaugomas nuo piktųjų dvasių, - juose atliekamos ir šventos apeigos. Kai kurie ratai Anglijoje turėjo altorius, kurie galėjo būti naudoti aukoms. Pavyzdžiui, Maltos analogiški ratai, kartu su akmeniniais altoriais - ir dažnai turintys tikslų žmogaus ūgį, yra gerai išlikę.
Stounhendžas ir 18 mylių į šiaurę esantis Avebury (jis mažesnis - tik 30 m skersmens) yra svarbi senosios Britanijos vieta. Netoli teka Avono (į vakarus) ir Temzės (į rytus) upės - ir iš šios vietovės natūraliai Britanijoje plito civilizacija: į pietus Kornvalis, į vakarus Airija, į šiaurę Velsas ir pagrindiniai keliai į Škotiją. Joje randami akmens kirviai iš Kornvelio, Velso ir net Cumbria, varis ir auksas iš Airijos ir juodasis gintaras (gagatas) iš Jorkšyro.
Trys akmenys (du statmeni ir vienas viršuje) sudaro langą, pro kurį iš centro
galima stebėti 10 laipsnių dangaus kampą: nuo 41 iki 51. Tai atitinka maksimalias
reikšmes, kai žiemą ties 41 laipsniu teka Mėnulis ir kai vasarą ties 51-u
teka Saulė. C.A. Newham 1963-iųjų kovo 16-ąją pažymėjo, kad Stounhendžo platuma
labai svarbi, - būtent joje ekstremalios Saulės (vasarą) ir Mėnulio (žiemą)
patekėjimo kampai yra būtent tokie. Paeikime bent mylią į šalį ir stačiakampis pavirs įžambiu lygiagretainiu.
Dvi mylios nuo Stounhendžo, prie Avono krantų, buvo surasti nemaži įtvirtinimai - maždaug 100 metrų skersmens ratas. Čia turėjo gyventi nemažai gyventojų tradicinėse medinėse medžioklių trobelėse. Ši vieta vadinama Durrington, ir yra tokia didelė, kad prireiktų milijono valandų norint ją atkurti. Net šimtai žmonių turėtų tai dirbti kelis metus.
Galima stebėti, kaip vystant Stounhendžą keitėsi jo konstrukcija. Centras, žymimas akmeniu, pasislinko 30 cm, kad prisitaikytų prie pakitusios vidurvasario Saulės patekėjimo krypties. Vėlesnės konstrukcijos leido stebėti ir Saulės patekėjimą viduržiemį.
Teorijos
Ratas turėjo du įėjimus: šiaurėje ir pietuose. Įėjime dabar guli aprūdijęs (nuo lietaus vandens, kurs paveikė akmenyje esančią geležį) Slaughter akmuo. Dviejų ratų viduje yra pasaga iš sarseno - penki trilithonai (graikų žodis, reiškiantis trys akmenys), du statmeni akmenys ant kurių uždėtas trečias.
Zecharia Sitchin'as pristato Stounhendžą siedamas jį su Anunnaki savo Žemės kronikų serijos 5-oje knygoje Prie Laiko ištakų. Atseit, jo struktūra tapati anunakiečių projektui imant Ningishzidda, šumerų Toto (Tehuti, Hermis, Merkurijus) atitikmuo... Jų rankų darbo surandama visame pasaulyje, pradedant šumerais ir pereinant per daugelį didžiųjų Šventovių, - tarp jų Egipto Piramidės ir actekų Šventyklos Pietų Amerikoje. Net šiuolaikinėse šventyklose rasime jų geometrijos pavyzdžių.
Švyturys
Nustebina akmenų sujungimo tikslumas. Horizontalūs akmenys turi įrantas į kurias įeina vertikalių akmenų išsikišimai. Žmonių, kurių kaulai rasti netoli statinio, amžiaus vidurkis yra apie 20 metų. Negi šį stebuklą statė vaikai?
Manoma, kad "lėjų" (ley lines) centras, iš kurio jos prasideda, yra Stounhendže. Virgulininkai sako, kad jie jaučia jas greta statinio ir jos nueina į šiaurę. Vienas iš jų rado lėjas maždaug kas 30 laipsnių - jos buvo 8 pėdų aukštyje! Ir jos skleidžia stiprų spinduliavimą, kurį priima mūsų "trečioji akis".
Žinoma, kad šios lėjos praeina visą šalį (net ir Škotijoje) sujungdamos visas pagoniškąsias šventas vietas. Pavyzdžiui, jos jungia visas Šv. Michaelio šventyklas (žinoma, kad daugelis jų pastatytos šventose pagoniškose vietose).
Gal Stounhendžas yra savotiškas švyturys, priimantis iš dangaus energiją ir ją paskirstydamas į svarbesniuosius keltų centrus? O mūsų protėviai mokėjo panaudoti šią energiją. Gal jie jautė jas ir jos buvo tarsi kelrodės žvaigždės iki kitų religinių šventovių. Tad jis buvo tarsi navigacijos įrenginys. Tačiau, atrodo, kad ir paukščiai seka palei šias lėjas.
Jei tereikėjo paprastos astronomijos, ją pastatyti buvo galima iš vietinių akmenų. Jei didžiuliai luitai buvo vežami šimtus mylių, - tam turėjo būti svarbesnė priežastis. Gal jie ir buvo lėjų pradžios šaltinis? O gal šio statinio energija galėjo gydyti žaizdas ir ligas.
O prisimenate, kaip magnetas pritraukia smulkias geležies drožles? Jos prilimpa prie magneto tarsi spinduliai. O gal Stounhendžas kuria energetinį sūkurį? Mes turim prisiliesti prie šių akmenų, apkabinti juos ir panerti į jų aurą.
Įdomybės: papildomas "nematomas" akmuo?
8-o dešimtm. pabaigoje anglų astronomas D. Hokinsas paprašė atlikti Stounhendžo aerografinį fotografavimą. Pagal nuotraukas kompiuteris sudarė fotogrametrinį planą. Tačiau Hokinsui nerimą sukėlė vienas dalykas. Doloritinių luitų pasagos formos grupėje astronomas pastebėjo papildomą akmenį toje vietoje, kur nieko nebuvo. Paaiškinimo tam nebuvo. Paprašius papildomų duomenų apie papildomą objektą, kompiuteris atsakė: Objekto aukštis 180 cm. Atvykę į vietą ir laužydami galvas specialistai padarė išvadą, kad ten nufotografuotas plikas turistas, vaikštantis tarp akmens luitų. Turistas buvo apsivilkęs pilkais drabužiais, o keistas atspindys fotogrametriniame plane yra jo plikės atšvaitas tekančios saulės spinduliuose.
*) Galfridas Monmutietis (Galfridus Monemutensis, apie 1095-1155) britų dvasininkas, plėtojęs britų istoriografiją ir populiarinęs legendas apie karalių Artūrą. Žinomas kronika Britanijos karalių istorija (Historia Regum Britanniae, apie 1137 m.). Ji aprėpia menamą Britanijos istoriją nuo pirmos gyvenvietės, kurią įkūrė Brutas iš Trojos, trojėnų didvyrio Enėjo palikuonis, iki Gvinedo valdovo Kadvaladro mirties VII a., įskaitant Julijaus Cezario invazijas į Britaniją, karalių Leirą ir Kunobeliną bei vieną iš anksčiausiai išplėtotų versijų apie karalių Artūrą. Lotynų kalba sukūrė ir keletą literatūros kūrinių: Merlino pranašystės, poema Merlino gyvenimas ir kt.
Umberto Eco knygos
Fuko švytuoklės' ištraukos, kuriose minima Stounhendžas:
20-ame skyriuje apie Gralį ir
81-ame skyriuje.
Nauja dėl Stounhendžo
Akmenų gyvenimas
Taip pat 'Išmatuotoji žemė (lėjos)'
Orknėjų Brodgaro valdovas
Taip pat siūlome paskaityti:
Filonas Aleksandrietis. Apie milžinus
E.P.Blavatskajos "Slaptoji doktrina" apie milžinus
Vartiklis