Filonas Aleksandrietis. Apie milžinus. Biblija. Vartiklis

Filono kūriniai skirstomi į biblijinius ir ne biblijinius, kuriuos sudaro traktatai bendromis temomis ir apologetiniai kūriniai. Apie jo kūrinių supratimo sunkumą liudija ir „Apie milžinus“ (De gigantibus), priklausantis „alegoriniams“ biblijiniams traktatams ir skirtas Pr. 6:1-4 aiškinimui. Jis siekė tai pateikti „kitais žodžiais“, taip, kaip supranta platonikų-paripatetikų tradicija.

Aiškinamos šios Biblijos eilutės:
„Kai žmonių padaugėjo žemėje ir jiems gimė dukterų, Dievo sūnūs matydami, kad žmonių dukterys gražios, ėmė jas sau į žmonas. Tada Viešpats tarė: 'Mano dvasia nekovos su žmonėmis amžinai, nes jie tėra kūnas; jų dienos bus šimtas dvidešimt metų!' Anomis dienomis žemėje buvo milžinų. Kai Dievo sūnūs vesdavo žmonių dukteris ir jos pagimdydavo jiems vaikų, jie būdavo galiūnais, senovėje garsiais vyrais“.

Tačiau Filono cituojamame tekste kalbama ne apie Dievo sūnus, o apie angelus (

). Tai Aleksandrijos kodekse LXX, nors Vatikano ir Sinajaus kodekse minimi „Dievo sūnūs“ (

). Matyt Aleksandrijos kodeksas buvo paveiktas nekanoninių Biblijos knygų – tokių kaip „Enocho knyga“ (Pr 6:1-2), „Jubiliejų knyga“ (5:5) ir „Pradžios apokrifas“. Milžinas

Tad apie „Dievo sūnus“ kalbama kaip apie tam tikrą vieningą esybių rūšį, kurių veiksmai nevertinami morališkai, o „milžinai“ paminimi minimi be betarpiško pasekminio ryšio su „Dievo sūnų“ veiksmais. Filonas skiria „gerus“ ir „blogus“ angelus, kurių elgesį aiškina kaip savanorišką atsisakymą nuo amžino gyvenimo su Dievu bei nuopuolį, o milžinų atsiradimą kaip puolusių angelų susidėjimą su žemės moterimis. Visi tie motyvai aiškiai išreikšti „Enocho knygoje“, kurioje angelai iki nuopuolio buvo „amžinai gyvos dvasios“ danguje, o Dievo sunaikintų milžinų sielos virto „blogosiomis dvasiomis“ žemėje. ir tai leidžia Filonui įžvelgti nuorodą į dvi dvasių rūšis, o toks požiūris artimesnis platoniškajai tradicijai.

To, kad danguje gyvena dieviškosios esybės, demonai, ištakos yra Platono „Poįstatymystė“ – ir tai buvo paplitę viduriniojo platonizmo laikotarpiu. Kituose tekstuose Platonas apie demonus kalba kaip apie tarpininkus tarp dievų ir žmonių, o taip pat žmonių sergėtojus. Ir šios abi demonų paskirtys atitinka judėjišką angelų paskirtį – pats graikiškas jų pavadinimas liudija, kad jie „skelbia“ (

) Dievo valią, o globojišką funkciją liudija daugelis šaltinių įskaitant vadinamąją „Stebėtojų knygą“ – apie esybės, kurioms Dievas nurodė stebėti, kas vyksta danguje ir žemėje (skaitykite Stebėtojai: Dievo sūnūs).

Be to, „Kratile“ (397d-8a) irgi kalbama apie demonus kaip gerų protingų žmonių, po mirties pagerbtų, sielas, o „Timėjuje“ išsako mintį, kad demonas-sargas yra tapatus protingajai sielos daliai. Vis tik Platonas tiesiogiai nekalba apie bloguosius demonus ir netapatina visų sielų su su demonais. Tradicija demono supratimui kaip iš kūno išėjusią sielą susiklostė viduriniojo platonizmo metu. O, matyt, Ksenokrato įvestas blogųjų demonų aptarimas skatino šių įvaizdžio plitimą. Taip Apulėjus skirstė mirusiųjų sielas į gerąsias ir blogąsias, priklausomai pagal pragyventą gyvenimą – bet nemaišo jų su tokiomis esybėmis kaip Erotas ar Sapnas. Tačiau Plutarchas savo mokytojui Amonijui (Filono amžininkui) priskiria koncepciją, kad visi demonai savo esme yra žmonių sielos – geri ar blogi, kaip ir patys žmonės.

Angelų (per demonus) tapatinimas su sielomis leidžia Filonui angelų nuopuolį aiškinti platoniško mokymo apie sielą rėmuose. Pagrindžiančiu jam tampa „Fedro“ tekstas, aprašantis sielų nusileidimą į kūną ir po visur išbarstytas Platono mokymas apie aistrų suvaldymą kreipiantis į kūniškumą. Ir aiškus moterų sutapatinimas su kūnu „Enocho knygoje“ (1 En 15:4) leidžia Filonui „žmonių dukteris“ suprasti kaip kūniškojo prado alegoriją. Tad angelų susijungimas su moterimis iš vienos pusės suprantamas kaip sielos įsikūrimas kūne, o iš kitos, etikos lygmenyje, kaip sielos malonumo savanoriškas siekis. Anot Filono, Milžinas - tai alegorinis būsenos, iki kurios degraduoja kūniškajam malonumui atsidavusi siela, apibūdinimas.

Filonas Aleksandrietis. Apie milžinus

[1] „Kai žmonių padaugėjo žemėje ir jiems gimė dukterų…” (Pr 6:1)
Verta, manau, užsiimti klausimu¹⁾, kodėl po Nojaus ir jo sūnų gimimo mūsų giminė pagausėja. Tam, matyt, nesunku rasti priežastį: juk visada, kai atsiranda kažkas, kas yra retas, pasirodo ir jo priešybė.

[2] Taip suteikti gabumai vienam²⁾ atskleidžia dešimčių tūkstančių gabumų neturėjimą; ir visa, prie ko pridėta meniškumas ir žinios, kas gera ir gražu³⁾, nebūdami gausūs išryškina begalinį kiekį prastų, nemoksliškų, neteisingų dalykų – vienu žodžiu, blogų, iki tol paslėptų šešėliu.

[3] Argi nematai, kad ir saulė visatoje – viena⁴⁾, tačiau savo spindesiu išsklaido daugiatūkstantinę ir gilią tamsą, pakibusią virš žemės ir jūros? Tad natūralu, kad teisiojo Nojaus ir jo sūnų gimimas atidengia daugybę neteisiųjų, juk pagal kažkurį gamtos dėsningumą priešybė geriausiai pažini savo priešybės dėka.

[4] Neteisieji niekada savo sieloje nesėja vyriškų palikuonių⁵⁾, nes iš prigimties gimdo moteriškuosius, nes jie nevyriški, silpni ir žemų minčių^[p1]. Ir jie nepasodino nė vieno gėrio medžio⁶⁾, o tik blogio ir aistrų medžius, leidžiančius tik moteriškus ūglius.

[5] Štai kodėl sakoma, kad tie žmonės gimdė dukteris, o sūnaus nė vienas jų nepagimdė. Juk kai teisusis Nojus duoda vyriškus palikuonis iš to, kad seka tobulu, teisingu ir iš tikro vyrišku protu⁷⁾, tada aptinkama, kad „daugelio“ neteisybė gimdo išimtinai moteriškus, kad priešybių kiltų tapatūs dalykai, o ne priešingi.

[6] „Dievo angelai matydami, kad žmonių dukterys gražios, ėmė jas sau į žmonas.“ (Pr.6:2])
Mozė paprastai angelais vadina tuos, ką kiti – demonais: o iš tikro kalbama apie ore plevenančias sielas⁸⁾,.

[7] Tegu niekas nepagalvoja, kad šie žodžiai yra mitas⁹⁾. Kosmosas privalo būti apgyvendintas¹⁰⁾ visose jo dalyse, kad kiekvienas pirminis jo elementas turėtų būdingas ir jam tinkančias gyvas būtybes: žemė – sausumos, jūra ir upės – vandens, ugnis – ugnies¹¹⁾ (kalba, kad jos daugiausia paplitę Makedonijoje), o dangus – žvaigždes.

[8] Juk ir jos – ištisai sielos, grynos ir dieviškos¹²⁾, todėl ir juda ratu¹³⁾, judėjimu, labiausiai būdingu protui, nes kiekviena jų - gryniausias protas. Taigi ir oras privalo būti užpildytas gyvomis būtybėmis. Jos mums nematomos, nes ir paties oro nematom rega.

[9] Tačiau regos nesugebėjimas įsivaizduoti sielų vaizdus nereiškia, kad ore nėra sielų: tiesiog jas reikia suvokti protu, kad panašus būtų suvokiamas panašiu. Nes kaip kitaip mes galim svarstyti? Argi visi sausumos ir vandens [gyviai] nėra gyvi oru ir dvasia¹⁴⁾? Na ir kas?

[10] Juk kai oras užterštas, ar nekyla tarp jų maro epidemijos¹⁵⁾, tarsi oras būtų jų gyvybinių jėgų priežastimi? O kai jis sveikas ir nekenksmingas, kas dažniausiai būna esant šiaurės vėjui, argi jie, kvėpuodami tuo švaresniu oru, prailgina gyvenimo ir [neįgauna] jėgų?

[11] Ar gali būti, kad tai, kuo visa gyva – ir vandens, ir sausumos [gyviai] – būtų tuščia ir be sielų? Žinoma, ne, tačiau, priešingai, jei viskas, kas liko, būtų be gyvų būtybių, tai oras privalėtų jas pagimdyti išskirtine Kūrėjo malone iš Jo priimdamas sielų sėklas¹⁶⁾.

[12] Taigi, vienos sielos suėjo į kūnus, o kitos palaikė, kad neverta susijungti su jokia žemės dalimi¹⁸⁾. Šias tapusias šventomis ir Tėvą gerbiančiomis sielas¹⁹⁾ Kūrėjas panaudoja kaip pagalbininkes ir patarnautojas rūpindamasis mirtingaisiais.

[13] O pirmosios, suėję į kūną tarsi upę, arba skęsta, įtrauktos galingo sūkurio, arba, sugebėję susitvarkyti su srove, pradžioje išplaukia, o tada vėl išskrenta į ten, iš kur prasidėjo jų kelias.

[14] Tai tikrų filosofų sielos, nuo pradžių iki galo siekę mirti kūniškame gyvenime²⁰⁾ dėl bekūnio ir neirstančio gyvenimo greta Neatsiradusiojo ir Neiraus.

[15] O nuskendusios sielos²¹⁾ priklauso visiems likusiems žmonėms, tiems, kurie, nepaisę išminties, atsidavė nepastoviems ir atsitiktiniams reikalams, iš kurių nė vienas neturi ryšio su tuo, kas svarbiausia mumyse – siela arba protu, o tik su mumis susietu negyvėliu²²⁾ - kūnu, arba dar labiau bedvasiu²³⁾ nei jis – omenyje turiu šlovę, pinigus, valdžią, pagerbimus ir visa kita, ką puoselėja ar giria tie, kurie nematę nieko tikrai gražaus²⁴⁾, buvo apgauti klaidingos nuomonės.

^[p1] tai dar vienas pavyzdys to, kad moteris laikyta žemesne už vyrą. Žr. >>>>>

¹⁾ Verta ... užsiimti klausimu - platoniškoje tradicijoje tokie žodžiai pristato problemą, kurią reiks spręsti.

²⁾ Taip suteikti gabumai vienam... - gabaus filosofo priešpastatymas nemoksliškai miniai ateina iš Platono (Valst. 494a; Theaet. 175b). Vystydamas šią temą Filonas ypač remiasi pasažu iš „Nikodemo etikos“, kur Aristotelis formuluoja mintį, kad minia neturi prigimtinio nusiteikimo gėriui.

³⁾ visa, prie ko pridėta meniškumas ir žinios… - mintis iš „Timėjaus“ (33d).

⁴⁾ saulė visatoje – viena... teisiojo Nojaus - Filono laikais populiarioje „Jubiliejų knygoje“ pabrėžiama, kad „vienas“ Nojus įtiko Dievui (taip pat žr. Pat. 5:5).

⁵⁾ Neteisieji ... nesėja vyriškų palikuonių - vyriško prado siejimas su racionaliuoju, o moteriško su aistringuoju pradu ateina iš Platono (Fedr. 60a ir kt.). Anot Platono (Timėjas 90e) moterys kilo degradavus vyriškoms sieloms: tų, kurie pasirodo „esą bailiais ar gyveno netiesoje ... kito gimimo metu pakeitė savo prigimtį į moterišką“. Taip Platonas nustato ryšį tarp lyties ir neteisybės – todėl Filonas ir savo, kad „neteisieji ... iš prigimties gimdo moteriškuosius“ palikuonius.

⁶⁾ jie nepasodino nė vieno gėrio medžio - Pr. 9:20 Nojus, dirbdamas žemę, sodina vynuoges, o ne medžius, tuo labiau ne gėrio medžius. Tad Filono vaizdinį geriau pailiustruoja „Enocho knyga“, kur Nojaus įvaizdis siejamas su puikius vaisius vedančiu medžiu. Palyg. Su Aristotelio „Nikodemo etika“, kur jaunuolio siela lyginama su „žeme, išauginančia sėklą“.

⁷⁾ seka ... teisingu ... protu - teisingo proto samprata būdinga ir stoikams, Filono paimta iš Platono. Palyg. su Aristotelio „Nikodemo etikoje“: „gerumas – tai ne tik sandėlys, derantis su teisingu sprendimu, bet ir jam priklausantis sandėlys“.

⁹⁾ šie žodžiai yra mitas - tai iš Mozės pasakymo. Filonas labai rūpinosi, kad Penkiaknygę graikų skaitytojas priimtų ne kaip mitologinį, o kaip filosofinį kūrinį, nes graikų filosofija (ir platonizmas) priešpastatė mitologiją prieš filosofiją kaip melą prieš tiesą (Valst. 377d-378e). Tačiau šiuo atveju Filonui buvo nelengva, nes „milžinų kovos“ buvo atskirai paminėtos Platono kaip vienas mitinio išmislo pavyzdžių (Valst. 378c). Įdomu, kad Pseudo-Plutarchas^*) mito pavyzdžiu pateikia milžinų (titanų) gimimą, aprašytą Hesiodo „Teogonijoje“, atseit, jie išgalvoti „norint dievais paversti turinčius kilmę“, „nes tai ir vadinama mitologiniu“ (Plac. 680c). Tad Filono žodžiai siejasi su Septuagintos vieta, prasme sutampančia su cituojama „Teogonijos“ fraze, - juk angelai tampa milžinų gimdytojais.

¹⁰⁾ Kosmosas privalo būti apgyvendintas - „Timėjuje“ išvardijami 4 gyvų būtybių tipai kosmose: dievai, paukščiai, žuvys ir viskas, kas vaikšto žeme (Tim 39e-40a). „Poįstatymystėje“ tema traktuojama kitaip: tarpinės rūšys tarp dievų ir žmonių suprantamos ne kaip paukščiai ir žuvys, o kaip dieviškos būtybės, apgyvenusios įvairias dangaus sritis. Tat atsiranda ore gyvenantys „demonai“, visiškai skaidrūs ir mums nematomi.

¹¹⁾ ugnies - Aristotelis (Hist.anim, 552) rašė, kad Kipre gyvena sparnuoti gyvūnai, vos didesni už muses, gimstantys ir gyvenantys ugnyje. Ištraukti iš ugnies jie žūsta. Platonikų jie galėjo būti suprasti kaip dieviškos ugnies esybės. O kažkas iš keliautojų, matyt, didelę tų būtybių populiaciją sutiko Makedonijoje.

¹²⁾ jos – ištisai sielos, grynos ir dieviškos - Platonas apie žvaigždes kalba kaip apie dieviškas protingas būtybes, kurių kiekviena turi sielą, ir kad kiekviena jų sudaryta iš ugnies (Tim. 40ad, 41d). Bet tuo pačiu „Timėjuje“ aiškiai nurodoma, kad kalbama apie gyvus kūnus (38e), kas neleidžia apie jas kalbėti kaip apie grynas esybes – ir tai, matyt, sukėlė problemą vėlyvajame platonizme (Plotinas. Enn. II 1-2). Žvaigždžių kūniškumo klausimo persvarstymą galėjo paskatinti stoikų ugnies, kaip tapačios protui, samprata.

¹⁴⁾ oru ir dvasia - pažodžiui „oru ir pneuma“, „pneuma“ ir reiškia orą. Filonas čia panaudoja jam būdingą žaidimą linksniais – sausumos ir vandens [gyviai] negyvena „kur?“ (ore) ir „kuo?“ (oru).

¹⁵⁾ ar nekyla tarp jų maro epidemijos - leksika ir vaizdinys perimtas iš Platono;

¹⁶⁾ iš Jo priimdamas sielų sėklas - pagal vieną iš rekonstrukcijų vienoje Kumrane rastoje (žr. >>>>>) apokrifinėje psalmėje „Tai jis, Jahvė, sukūręs tai savo jėga, sukvietęs pas save visus angelus ir visas [šventąsias] sėklas“.

¹⁷⁾ vienos sielos suėjo į kūnus, o kitos - Apie suėjimą į kūną žr. Fedr. 246d-248e. Tačiau nei pas Platoną, nei vėlesnėje tradicijoje nerasime mokymo apie sielas, niekada neįėjusias į kūnus. Pats nusileidimas į kūną aprašomas labiau kaip atsitiktinis atsitiktinumas nei kaip sąmoningo pasirinkimo rezultatas. Matyt čia Filonas rėmėsi „Enocho knyga“, kurioje gerieji su Dievu likę angelai priešpastatomi Dievą išdavusiems angelams, o šių pasirinkimas susidėti su žmonių moterimis jau aprašomas kaip sąmoningas aktas.

¹⁸⁾ su jokia žemės dalimi - (palyg Tim. 42e): kurdami žmogaus kūną dievai „iš kosmoso pasiskolino ugnies ir žemės, o taip pat vandens ir oro daleles“. „Žemė“ pas Filoną visko, kas kūniška, apibendrinimas.

¹⁹⁾ Šias tapusias šventomis ir Tėvą gerbiančiomis sielas - apibūdinamas „šventomis“ įneša esybės, pašventusios gyvenimą tarnavimui Dievui, šventumo temą (palyg Valst. 466e-467a).

²⁰⁾ tikrų filosofų sielos... siekę mirti - „Fedone“ kalbama, kad, kadangi mirtis yra sielos ir kūno išsiskyrimas, tai tikras filosofas, nuolat išlaisvinantis protą iš kūno valdžios, tarsi miršta dar tebegyvendamas. Iš čia ir kyla „tikro“ ir „netikro“ filosofų tema.

²¹⁾ O nuskendusios sielos nuskendusio laivo, o ne žmogaus vaizdinys; palyg. Fedr. 248a ir kt.

²²⁾ su mumis susietu negyvėliu - Dilonas („Du traktatai“) nurodo, kad kūno kaip negyvėlio vaizdinį galėjo inspiruoti Aristotelio „Protreptikas“, kur sielos ir kūno ryšys pailiustruojamas belaisviais, kuriuos etruskų piratai pririšdavo prie lavonų.

²³⁾ arba dar labiau bedvasiu - numanomas skirstymas į tris gerumo rūšis: dvasines, kūniškas ir „išorines“ - šios – iš Aristotelio ir sudarančios dalį viduriniojo platonizmo etikos dalį).

²⁴⁾ puoselėja ar giria, … nieko tikrai gražaus - iš vienos pusės, platoniška metafora, o kitos – aliuzija į žydų vaizduojamojo meno draudimą, minimą jau „Enocho knygoje“.

^*) Pseudo-Plutarchas - sutartinis įvardijimas autoriaus tų kūrinių, kurie anksčiau buvo priskiriami Plutarchui: „Mažieji palyginamieji gyvenimų aprašymai“, „Apie upes“, „Apie likimą“, „Dešimties oratorių gyvenimai“, „Filosofų nuomonės“, „Apie muziką“ ir kt. Dauguma kūrinių parašyti Antikos laikais, išskyrus „Apie kilniaširdiškumą“, kurį pripažįsta esant Renesanso laikų falsifikatu.