Pirmieji krikščionių raštai  

Sąvoka „Naujasis testamentas“ pirmąkart panaudotas 2 a. pabaigoje nežinomo autoriaus veikale (kurį pamini ir Eusebijus), nukreiptame prieš montanistus. Tuo metu atsirado ir „apokrifų“ sąvoka. Gnostikai savo kūrinius vadino slaptais, naudojo kriptogramas. Pvz., „Tomo ev.“ prasideda „Tai slapti žodžiai…“ Tad Irenėjus ir pavadino gnostikų kūrinius apokrifais.

Pats žodis „evangelija“ gali būti paimtas iš pagonių aplinkos, kur jis naudotas garbinant Romos imperatorius. 1 a. pr.m.e. užrašuose Mažojoje Azijoje Augustas vadinamas išgelbėtoju (soteriu), o dievo (t.y. Augusto) gimimo diena yra „geros naujienos“ (evangelijos) pradžia.

Apie vieną pranašų, Joną Krikštytoją, žinome ne tik iš evangelijų, bet ir Juozapo Flavijaus (1 a.) raštų, kur sakoma, kad jį mirtimi nubaudė Galilėjos valdytojas Erodas, nes „baiminosi, kad tojo didelė įtaka masėms, visiškai paklūstančiom jam, nesukeltų kokių nors sunkumų“ (Ant. 18 5:2). Flavijus mini ir pranašą Fevdą, sakiusį, kad Jordanas prasiskirs prieš jį, bei kitus. Paminimas ir Jėzus, kai rašoma apie Jakovo, „Jėzaus brolio, vadinamo Kristumi“ (Ant. 20) bausmę. 18-je knygoje apie Jėzų rašoma daugiau, tačiau tos vietos autentiškumas ginčijamas. Mat kalbama apie jo prisikėlimą ir jis pavadinamas mesijumi. To negalėjo parašyti žydas. Spėjama, kad tai suredaguotas kažkoks kitas variantas.

Palyginti neseniai buvo rastas arabiškas J. Flavijaus fragmento vertimas, pateiktas Egipto vyskupo Agapijos „Pasaulio kronikoje“, parašytoje 10 a, krikščionims, kalbantiems arabiškai. Jame Jėzaus prisikėlimas pateikiamas ne kaip faktas, o kaip jo mokinių pasakojimas. Taip pat nėra kategoriškai tvirtinama jį buvus mesijumi. O mirti jį nuteisė pats Pilotas.

Celsas (2 a.) pateikia bet ir Jėzaus biografiją, pagal kurią jis buvo neturtingos skalbėjos Marijos ir romėnų kario Panteros nesantuokinis sūnus. Tas pats Celsas sakė, kad jei Dievas iš tikro būtų panoręs įsikūnyti žmoguje, būtų pasirinkęs gražų, stiprų ir iškalbų asmenį. Tuo tarpu Jėzus buvo negražus ir žemo ūgio (Teisingas žodis, 3 4:84). Luošiai, aklieji, apsigimėliai buvo niekinami ne tik graikų, pvz., kumraniečiai irgi juos laikė „nešvariais“

Jonas kreipiamasi į skirtingų eklesijų "angelus" (pažodžiui, žinių nešėjus) – parašyk Efeso angelui, Smyrno angelui… Pauliaus laiškuose jau minimi "apaštalai", kurių prasmė pradžioje buvo platesnė (reikšmė, žinių nešėjas, pasiuntinys – tad būtų Dievo pasiuntinys). "Apaštalų darbuose" jau minimi ir presbiteriai. Apie 2 a. pasirodo "vyskupai" (prižiūrėtojai) ir "diakonai" (paminėti jau Pauliaus laiške filipiniečiams).

2 a. pradžios Mažosios Azijos rašytojas Papijus pateikia Jėzaus pokalbį su mokiniais apie Dievo karalystę Žemėje po Antrojo atėjimo. Ji pateikiama kaip visiška materialinė gerovė: gausu kviečių ir vynuogių, o visi gyvūnai paklūsta žmonėms. Ir kumraniečiai tikėjo, kad „šviesos sūnų“ pergalė atneš laimę vargšams. Tai siejasi su senovės folkloru apie pasakų šalį. Dar senovės Egipte pasakojime apie sudužusį laivą jūreivis pakliūna į kraštą, kur gausu visokių vaisių ir „nėra tokio skanėsto, kurio ten nebūtų“.

Buvo tikinčiųjų, maniusių, kad skurdas yra pagrindinė sąlyga į Dievo karalystę [Tai pamini ir Origenas]. Laiške filipiniečiams rašoma, kad Jėzus įgavo vergo pavidalą. Didachė (12 apaštalų mokymas) Jėzus vadinamas Viešpačio vergu. Tertulianas iškelia naują sąlygą:
„Nepaklius į Dievo karalystę nepraėjęs išbandymų [t.y. atsilaikęs pagundoms]“. Tai lyg ir paaiškinimas tiems „atgailaujantiems paklydėliams“, krikščionybėje atradusiems pripažinimą.

Tomo evangelijoje: „Kur du, jie nebus be Dievo; kur vienišas, aš būsiu su juo. Pakelk akmenį, ir ten rasi mane. Perkirsk medį, - ir ten“. Tai kaip nuoroda į Viešpaties visuotinumą. Egipte buvo paplitę gyvūnų, kalnų, Nilo sudievinimo kultai.

Nazarėjai ir ebionitai, buvo, ko gero, vieni pirmųjų krikščionių grupių.
Nazarėjai, pasak vysk. Epifanijaus (4 a.) naudojosi šv. „osėjų“ (iškraipytas esenų pavadinimas) knygomis (apie juos taip pat žr. >>>>> ).

Nazarėjai - 1 a. susidariusi krikščionių sekta, paminima „Apaštalų darbuose“, kai Paulius apkaltinamas esantis nazarėjų lyderiu (Apd 24:5). Tada taip paprasčiausiai vadinti Jėzaus iš Nazareto pasekėjai ir kurį laiką Bažnyčia jų nelaikė eretikais. Vėliau nazarėjais vadinta sekta, artimesnė judaizmui nei krikščionybei. Ji gyvavo iki 5 a. Epifanijus aiškina pavadinimo atsiradimą: atseit, pirmieji krikščionys vadinosi esėjais, pagal Dovydo tėvo Esėjaus vardą (Jėzus kilęs iš Dovydo giminės), o šie žydų vadinti „nazarėjais“, nes Jėzus didesnę gyvenimo dalį pragyveno Nazarete. Tik vėliau Antiochijoje esenai ėmė vadintis „krikščionimis“ (Apd 11:26).
Nazarėjai buvo artimi ebionitams ir pripažino tik aramėjišką „Žydų evangeliją“, atmesdami visas kitas, o taip pat ir Jėzaus kaip Dievo sūnaus koncepciją kaip helenišką. Tačiau skirtingai nuo daugelio ebionitų pripažino nekaltą jo prasidėjimą. Kai kas laiko, kad egzistavo dingusi „Nazarėjų evangelija“, besiskyrusi nuo „Žydų evangelijos“ ir besiremianti „Mato evangelija“. Supažindintieji su mandėjų paslaptimis irgi buvo vadinami nazarėjais, tad gali būti, kad nazarėjai yra šių dienų mandėjai. Be to, keletas šiuolaikinių tikėjimų pavadinime naudoja nazarėjų terminą (pvz., šaka, kilusi Šveicarijos baptistų judėjime).

Ebionitai, kaip ir kumraniečiai, mokė, kad pasaulyje egzistuoja dvi jėgos: gėrio ir blogio. Dievas negalėjo sutverti blogio ir neteisybės, nes jis absoliutaus gėrio įsikūnijimas. Kiekviena jėga turi savo pranašą Žemėje: gėrio pranašu buvo Jėzus, o blogio – apaštalas Paulius, nes ieškojo krikščionybės sutaikymo su pasauliu būdų. Jiems Jėzus buvo vargšas, Juozapo ir Marijos sūnus, tik pasižymėjęs teisingumu ir išmintimi. Krikšto metu ant jo nužengė šv.Dvasia, palikusi jį po nukryžiavimo. Būtent, šv.Dvasia jį pavadina savo sūnumi [ir „Žydų evangelijoje“ Jėzus ištaria: „Šv.Dvasia – mano motina“], kuris valdys amžinai. Tai leidžia spėti, kad nekalto prasidėjimo versija atsirado vėliau. Tai netiesiogiai patvirtina ir Irenėjus, rašydamas: „Neteisūs ir ebionitai, kurie nepripažįsta Dievo ir žmogaus susijungimo, o pasilieka prie senojo kūniškojo gimimo“.

Vienu Ahura-Mazda pagalbininkų buvo Saulės dievas Mitra, kartu laikytas ir teisingumo apraiška (jo vardas reiškia „sandora“). Mūsų eros pradžioje Mitros kultas ima plisti, o 2-3 a. tampa vyraujančiu Romos imperijoje. Jame Mitra vaizduojamas kovotoju, įveikiančiu jautį (simbolizuojantį piktąjį pradą). Jį šlovino kaip pasaulio išgelbėtoją, po kurio pergalės pasekėjai bus apdovanoti. Pagrindinė mitraizmo šventė buvo gruodžio 25 d. Įsigalėti sutrukdė apribojimai – misterijose dalyvauti galėjo tik vyrai, o tapti nariu buvo galima tik po sudėtingų ir griežtų išbandymų.

Hermio Trismetisto mokyme Žemė ir visas šis pasaulis („tamsusis pradas“) sutvertas ne Dievo, kuris yra absoliutus gėris, šviesa ir gyvybė, o tarpinių galių. Iš Aukščiausiojo kyla logosas (protas), demiurgas (kūrėjas) ir žmogus (irgi sudarytas iš šviesos ir gyvybės galių). Žmogaus dvasia leidžiasi nuo šviesos link tamsos per kosmoso sferas, prarasdamas savo tobulumą. Išsigelbėjimui ir susijungimui su dievybe reikia prižadinti šviesos trupinius. Vienas būdų – magiški užkeikimai, pagrįsti tikrosios esmės ir Dievo vardo žinojimu, pvz., „Įeik į mane, Hermi, kaip į moters įsčias… Žinau tavo vardą, švytintį danguje, ir visus atvaizdus tavo… Žinau tavo barbariškuosius vardus ir tikrąjį tavo vardą, išbrėžtą Hermopolio, iš kur esi kilęs, šventyklos šv.sienoje. Pažįstu tave, Hermi, o tu mane. Aš tu, o tu – tai aš“.

Hermetizmas paremtas dualizmu, tačiau ne pirmapradžiu, o susidariusiu pasaulio tvėrimo metu. Visas pasaulis, taipogi ir kūniškoji žmogaus pusė, yra tamsi ir siekia praryti ir sunaikinti šviesą.

Kitos nuorodos:
Epifanijus iš Saliamio
Cerinthus. Doketizmas
Eusebijus iš Cezarėjos
Žodžio "krikščionis" kilmė
Imperijos ir Bažnyčios sąjunga
Vienuolių institucijos įsigalėjimas
Abraomo ankstyvasis gyvenimas
Pirmųjų krikščionių persekiojimai
Krikščionybės puolėjai ir apologetai
Kristaus dieviškumo pagrindimas šv.Jono rašiniuose
Senovės Rytų bažnyčios vienuolių apžvalga
Reinkarnacijos idėja tarp ankstyvųjų krikščionių
Logoso koncepcija Filono Aleksandriečio raštuose
Filonas Aleksandrietis apie esenus
Žodžio galios sąvoka 13 amžiuje
Jonas Auksaburnis. Apie Susaną
Monika - Augustino motina
Nikėjos susirinkimas
Hermetiškosios vizijos
Religijos puslapis
Filosofijos skyrius
Mitologijos skiltis

 
>