Nikėjos susirinkimas. Vartiklis

325 m. liepos 4 d. Nikėjoje, mažame miestelyje prie Bosforo sąsiaurio, susirinko apie 300 vyskupų ir diakonų. Du jų ypač išskirtini: Papnutius, Aukštutinių Tėbų vyskupas, ir Spyridonas, Kipro vyskupas. Susirinkimą sušaukė Konstantinas. Pasitarimų salėje ant stalo gulėjo atversta evangelija. Imperatorius Konstantinas Didysis įėjo apsitaisęs brangakmeniais papuoštais spalvingais aksomais, tačiau be įprastos kareivių palydos. Jis kalbėjo trumpai. Jis nurodė susitarti dėl bendrų dalykų: “Nesutarimas Bažnyčioje blogiau nei karas”.

Vyskupai ir diakonai buvo sujaudinti – galų gale, po ilgų persekiojimų imperatorius yra tarsi sąjungininkas. O Konstantinas tikėjosi, kad bus išspręstas Arijaus mokymo klausimas. Arijus, įtakingas Baukalio bažnyčios Aleksandrijoje vadovas, mokė, kad Kristus buvo daugiau nei žmogus, tačiau mažiau nei Dievas.

Dievas ne visada buvo Tėvu. Buvo laikas, kai jis Tėvu nebuvo. Žodis buvo ne amžinai ir buvo sutvertas iš nieko, t.y. Sūnus yra kūrinys ir savo esme nėra toks, kaip Tėvas, todėl Žodis jam svetimas ir negali būti žinomas taip gerai, kaip Tėvui. Jis nežino savo prigimties ir gali keistis, kaip ir kitos protingos būtybės.

Arijus tikėjimą Kristumi padarė suprantamą žmonėms, ypač pateikęs surimuotą ir lydimą lengvai įsimenamomis melodijomis, kurias niūniuoti galėjo visi.

Euzebijus, Nikomedijos vyskupas, kartu su Theognis ir Maris, palaikė Arijų. Dauguma susirinkusiųjų buvo linkę kompromisui, tačiau aršiai pasipriešino jaunasis diakonas Atanazas iš Aleksandrijos, palaikomas savo vyskupo Aleksandro. Jis tvirtino, kad Arijaus mokymas palieka krikščionybę be dieviškojo Išganytojo.

Dalies dalyvių buvo pasiūlyta formuluotė: “Tikras Dievas iš Dievo, gimęs, bet ne sukurtas, vienos prigimties su Tėvu… ”. Sąvoką “vienos prigimties” (homo ousion) greičiausiai pateikė Osijus iš Kordobos (Ispanijos), turėjęs įtaką imperatoriui Konstantinui, kas, galbūt, ir nulėmė eigą. Po ilgų debatų buvo sutikta su tikėjimo kredo: “vienu Viešpačiu Jėzumi Kristumi… tikru Dievu iš tikro Dievo”.

Tik 5 nepasirašė dėl sąvokos homoousios (tos pačios prigimties): Euzebijus, Theognis iš Nicos, Maris iš Chalcedono, Theonas iš Marmarica ir Secundus iš Ptolemais.
Nes tos pačios substancijos reiškia, kad vienas atsiranda iš kito arba dalijant, arba iš dygstant (iš sėklos) arba gimstant. Ir Sūnus neatsirado iš Tėvo nė vienu tų būdų.

Buvo paaiškinta, kad homoousios reiškia prigimtį, kuri nėra materiali ar kūniška, kad Sūnus yra iš Tėvo, o ne jo dalis. Buvo atskirti Arijaus pasekėjai.

Aleksandras, Aleksandrijos vyskupas, ekskomunikavo Arijų ir jo pasekėjus: Achillas Aithales, Carpones, dar vienas Arijus, Sarmates, Euzoius, Lucius Julian, Menas, Helladis ir Gaius, o taip paminėtini Secundus ir Theonas.

Konstantinas džiaugėsi, manydamas, kad klausimas išspręstas. Tačiau Arijaus krizė tęsėsi dar 60 m. Imperatorius kišosi į bažnyčios valdymą, pamalonindamas vienus ar ištremdamas kitus. Tik 5 a. viduryje Chaldekono susirinkime galutinai nuspręsta, kad Jėzus yra tikras Dievas. Ir kad jis viename asmenyje suderino dvi prigimtis: žmogišką ir dievišką.

Vyko diskusijos dėl Velykų (žydų), švenčiamų tik rytinėse srityse, datos. Kai kurie norėjo prisilaikyti žydų papročių.

Tikime vienu Dievu, Tėvu Visagaliu, visų dalykų, regimų ir neregimų, Sutvėrėju, kuris Vienas. Viešpats Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, yra vienatinis Dievo pradėtasis, esantis iš Dievo substancijos, Dievų Dievas ir Šviesų šviesa, tikrojo Dievo tikrasis Dievas; pradėtasis, o ne sutvertasis, lygus Tėvui, iš kurio visi daiktai sutverti – danguje ir žemėje, kuris žmonių labui ir jų išgelbėjimui nusileido, kad įsikūnytų ir tapo žmogumi, kentėjo, prisikėlė trečiąją dieną, pakilo į dangų ir grįš Dievo šlovėje teisti gyvųjų ir mirusių.

Taip pat tikime Šv. Dvasią.