Svarbesnieji Bažnyčios istorijos įvykiai

Benediktas parašo „Regulą“ (540 m.)  

Jo lanksčios, atlaidžios gairės krikščionių bendruomenei visiems laikams suformavo vienuolinį gyvenimą – ir paveikė Vakarų visuomenę.

„Taigi turime įkurti Viešpaties tarnystės mokyklą, instituciją, kuria tikimės neliepti nieko šiurkštaus ir žiauraus,“ – rašė Benediktas savo „Regulo“s pratarmėje. Šv. Benedikto „Regula“ yra trumpas dokumentas, vos kokie 13 tūkst. žodžių, tačiau jis paveikė visas organizuoto religinio gyvenimo, protestantų ir katalikų, formas Vakaruose.

Skaitant „Regulą“

Mokslininkai spėlioja, kad Benediktas (apie 480–549 m.) „Regulą“ parašė VI a. pradžioje a) kaip konstituciją savo paties tarp Romos ir Neapolio įkurtam Monte Kasino vienuolynui arba b) prašant kitoms vietinėms vienuolinėms bendruomenėms, arba c) atsiliepdamas į popiežiaus prašymą sudaryti normatyvinį vadovą daugeliui vienuolių grupių visoje Italijoje ir krikščioniškuosiuose Vakaruose.

„Regula“ – tai sukaupta dvasinė ankstesnių vienuolinės patirties amžių išmintis. Ji kyla iš Egipto dykumų tėvų mokymų, vienuolių gyvenimo pietų Europoje patirties ir (ypač) iš „Mokytojo Regulos“, ilgo, labai detalaus ir pamokomojo dokumento. Šiaip Benediktas nebuvo labai išsilavinęs: jo „Reguloje“ nėra nė vienos nuorodos į kokį nors senovės graikų ar lotynų autorių, tačiau ji parodo jį giliai pažįstant Šventąjį Raštą, Bažnyčios Tėvų raštus ir Egipto vienuolių tradiciją, tokią, kokia ji atėjo į Vakarus per Jono Kasijono^*) „Institutus“ ir „Konferencijas“. Šiuolaikiniai mokslininkai pabrėžia, kad didelę įtaką jam padariusi Senojo Testamento (ir deuterokanoninių knygų) išminties literatūra – Psalmynas, Siracido ir Išminties knygos.

Gyvenant pagal „Regulą“

Benedikto „Regula“ apima tiek teorinius vienuolinio gyvenimo principus, tiek praktinius, kasdieninius nurodymus. Benediktas leido įstatymus pasauliečių bendruomenei, geranoriškai valdomai abato – bendruomenei, kurios tikslas buvo Dievo šlovinimas ir individualaus vienuolio išsigelbėjimas. Po noviciato arba bandomųjų metų vienuolis priimdavo tris įžadus: pastovumo, vienuolio gyvensenos tobulinimo ir klusnumo. Benediktinis gyvenimas reiškė apsimarinimą tylos dvasia meldžiantis bei dirbant ir apibūdinamą nuosaikumu ir lankstumu visur kur. Šis lankstumas ir tai, ką šv. Grigalius Didysis vadina „Regulos“ „diskretiškumu“, išskiria benediktinį gyvenimą iš ankstesnių griežtesnių vienuolinio gyvenimo formų ir padeda paaiškinti „Regulos“ paplitimą. Pvz., aptardamas valgį ir gėrimą, Benediktas rašė (40 sk.): „Nors skaitome, kad vynas vienuoliams nėra tinkamas gėrimas, tačiau kadangi mūsų dienomis jų neįmanoma tuo įtikinti, bent sutikime negerti per daug, o tik saikingai, ‘nes vynas išveda iš kelio protingus vyrus (Sir 19,2)“.

Benediktas norėjo, kad vienuolio dienos ašis būtų liturgija, opus Dei (Dievo darbas): „Taigi tenebūna nieko aukščiau už Dievo darbuotę“ (43 sk.). Liturginis kodeksas susidėjo iš naktinio budėjimo, t. y. vigilijų ir septynių dienos valandų (aušrinės, pirmosios, trečiosios, šeštosios, devintosios, vakarinės ir dienos baigiamosios), kaip patariama Ps 119,147. 164. Per kiekvieną liturginę valandą vienuoliai garsiai skaitė psalmes su priegiesmiais, perskirtas tylios maldos, himną ir skaitinius iš Šventojo Rašto bei Bažnyčios Tėvų šioms Šv. Rašto vietoms parašytus komentarus. Benedikto dienomis buvo praktikuojama per savaitę perskaityti visas 150 psalmių.

Šv. Benediktas planavo, kad vienuolynas būtų ekonomiškai nepriklausomas visuomeninis-ūkinis vienetas, „taip sudarytas, kad jame būtų visa, kas reikalingiausia, – vanduo, malūnas ir sodas, įvairių amatų dirbtuvės. Tada vienuoliams nereikės bastytis už vienuolyno, nes tai anaiptol nėra gerai jų sieloms“ (66 sk.). Tvirtinama, kad „dykumas yra sielos priešas; todėl tam tikru metu broliai turėtų užsiimti rankų darbu, o kitu – dvasiniais skaitymais“ (48 sk.). „Regula“ nurodo, kad visi sveiki vienuoliai dalį dienos praleistų dirbdami rankų darbą. Čia Benediktas įnešė didžiulį indėlį į darbo orumo sampratą. Senovės pasaulis rankų darbą laikė žeminančiu ir idealizavo laisvalaikio kupiną gyvenimą. Laisvas žmogus, bajoras, nedirbo rankomis. Benediktas davė suprasti, kad rankų darbas, net be jo ekonominės naudos, fiziniu bei psichologiniu požiūriu yra sveikas, vertingas užsiėmimas.

Benediktas savo vienuolyną vadino „tarnystės Viešpačiui mokykla“, ir žodį „mokykla“ vartojo tiek dvasine, tiek intelektine prasme. Vienuolyne vienuolis mokėsi tarnauti Viešpačiui, pamažu naikindamas savo klaidas bei nuodėmes ir garbindamas Visagalį liturginėmis valandomis. Tačiau kad šlovintų Viešpatį per opus Dei, vienuolis turėjo išmokti skaityti. Iš Benedikto grynai dvasinės sampratos vienuolynuose palaipsniui išsirutuliojo mokyklos, kurių praktinis tikslas buvo jaunų vienuolių ir vietinės diduomenės vaikų švietimas. 600-1000 m. periodu, kurį Johnas Henry Newmanas pavadino „Benedikto amžiais“, vienuolynų mokyklos teikė didžiąją dalį Vakarų Europoje prieinamo lavinimo. Knygos būtinos bet kuriai mokyklai, ir knygų bei rankraščių ruošimas tapo būdingu vienuolių amatu. Tačiau priešingai populiariam šiuolaikiniam požiūriui, dauguma viduramžių vienuolių nebuvo įtraukti į rankraščių perrašinėjimą. Greta akivaizdaus fakto, kad dideliame (ar mažame) ūkyje reikėjo dirbti įvairų darbą, aišku ir tai, kad bet kuriame amžiuje nedaug žmonių teturi polinkio ar ištvermės ilgam literatūriniam ir intelektiniam darbui.

Suprantant „Regulą“

Benediktas savo „Regulą“ laikė vadovu paprastiems vyrams ir moterims, o ne šventiesiems, mistikams ar intelektualams. „Regula“ numato, kad naujai atvykusis į vienuolyną gali neturėti jokios ankstesnės asketinės patirties ir net nebūti itin stipriai linkęs į religinį (vienuolinį) gyvenimą. Patarime abatui „Tegu jis vienuolyne neišskiria nė vieno... Tegu aukštakilmis nebūna laikomas svarbesniu nei buvęs vergas“ (2 sk.) Benediktas numatė, kad į vienuolyną gali įstoti asmenys iš visų socialinių klasių. Jo patarimas vienuoliams –„Tegu jie kuo kantriausiai pakelia vienas kito trūkumus, ar jie būtų kūno, ar būdo“ (72 sk.) – aiškiai numatė bendruomenėje būsiant labai skirtingų (ir galbūt sunkių) asmenybės tipų. Ir vėl savo rekomendacijoje abatui – „tegu jis visada gailestingumą iškelia virš teisingumo ...tegu prieš akis laiko savo paties trapumą ir prisimena, kad nereikia nulaužti silpnos nendrės“ (64 sk.) – Benediktas primygtinai siūlė gailestingą, o ne diktatorišką valdymą.

Kokios yra „Regulos“ stiprios įtakos Vakarų kultūrai priežastys? Tai „Reguloje“ atsiskleidžianti silpnumo ir nesėkmės atjauta, sykiu iškeliant aukštus idealus; jos lankstumas ir pritaikomumas; jos monarchinio valdymo forma, o drauge ir pagarba individo laisvei; ir jos priežodžiu virtęs diskretiškumas.

Šv. Benedikto „Regula“ turi išliekamąją vertę. Šiuolaikiniam pasauliui ji paliko sutvarkyto ir disciplinuoto gyvenimo tradiciją, didį senovinės liturgijos vertinimą, turtingos literatūrinės kultūros išmintį, pagarbą darbo orumui, užjautos kupiną žmogaus dalios sampratą.

---

^*) Jonas Kasijonas Romietis (Ioannes Eremita Cassianus, apie 360-435) – krikščionių vienuolis, teologas, vienas vienulijų pradininkų Galijoje, vienuolių gyvenimo teoretikas. Greičiausiai gimęs Mažojoje Skitijoje (dabart. Rumunijoje ir Bulgarijoje), Palestinoje vienuolyne netoli Betliejaus įstojo į vienuolius; nuo 390 m. apie 10 m. keliavo po Egipto vienuolynus aiškindamasis jų tvarką. Vėliau apsistojo Marselyje, ten Egipto pavyzdžiu įsteigdamas du vienuolynus: vyrams ir moterims. Parašė 12-os knygų „Apie vienuolynų taisykles“ (Institutis) ir 24 knygų „Pasikalbėjimus“ (Collationes) apie krikščioniškosios moralės sampratą. Stačiatikių bažnyčioje laikomas šventuoju.

Forumas
Martinizmas
Nikėjos susirinkimas
Eusebijus iš Cezarėjos
Klemensas Aleksandrietis
Rusų vienuolio vaizdinys
Monika: Augustino motina
Ankstyvoji krikščionybė Egipte
Krikščionybė: ortodoksijos gynėjai
Džono ir Čarlio Wesley atsivertimas
Vatikano II susirinkimas ir pneumatologija
Ortodoksų bažnyčia ir filioque prieštaravimas
Kristaus dieviškumo pagrindimas šv.Jono rašiniuose
Senovės Rytų bažnyčios vienuolių apžvalga
Efraemas Sirietis: gnosticizmo kritika
Vienuolių institucijos įsigalėjimas
Mani - manicheizmo pradininkas
Šv. Grigalius Nazianzietis
Severas iš Antiochijos
Montanizmas ir Alogi
Okultizmo spąstai
Susanos istorija
Trapistai
Filosofijos skyrius
Religijos skiltis
Vartiklis