Monika. Augustino motina. Vartiklis: Istorija, religija

331 mūsų eros metais Šiaurės Afrikoje gimė mergytė, kuriai buvo lemta tapti vieno įtakingiausių visų laikų krikščionių, Augustino, motina. Monika (apie 332–387) gimė pasiturinčioje, tikėtina berberų, šeimoje. Jaunystėje netgi buvo įnikus į alkoholį, tačiau sugebėjo šio blogo įpročio atsisakyti. Sena tarnaitė, kuri kažkada buvo ir Monikos tėvo auklė, buvo krikščionė ir Moniką išauklėjo pagal krikščionišką tikėjimą.

Kai Monika užaugo, ją atidavė už vyro, valdininko iš Tagastos (dabart. Suk-Achras Alžyre) Patricijaus, kuris nebuvo krikščionis. Daugelį metų Monika dėjo visas pastangas, norėdama laimėti savo vyrą Viešpačiui. Pasikliaudama patarimu, duotu 1 Petro laiško 3 skyriuje (būkite klusnios savo vyrams, kad tie, kurie neklauso žodžio, ir be žodžio būtų laimėti [tikėjimui] žmonų elgesiu, matydami jūsų gyvenimo dievobaimingumą ir skaistumą, 1 Pt 3:1-2), Monika suvokė, jog jos veiksmai turės daugiau įtakos Patricijaus išgelbėjimui nei žodžiai. Savo begaliniu kantrumu ir romumu Monika Kristui laimėjo savo anytą. Patricijus taip pat tapo krikščioniu, tik žymiai vėliau, jau prieš pat savo gyvenimo pabaigą. Monika su Augustinu, Ary Scheffer, 1846

Monika palaikydavo taiką tarp žmonių. Jei kur nors įsiliepsnodavo ginčas ar nesantaika, ji pasistengdavo tai užgesinti ir neleisdavo kartėliui ir blogiui įsišaknyti giliau. Monika patarnaudavo ir ypač padėdavo mokytojams ir pastoriams, kurie tarnaudavo bažnyčioje.

Būdama nekrikščionio žmona, Monika be paliovos melsdavosi, kad jos šeima ateitų pas Kristų. Savo vaikus ji stengėsi auklėti su Viešpaties baime ir norėjo, kad jie vaikščiotų Dievo keliais. Jai būdavo labai skaudu, kai vaikai nuklysdavo nuo tiesos kelio, apie kurį ji tiek daug buvo juos mokiusi. Bene daugiausiai žadantis buvo jos sūnus Augustinas. Jis gavo puikų išsilavinimą, ir Monika džiaugėsi, tikėdama, jog tai sūnui padės dar labiau priartėti prie Dievo. Tačiau Augustinas ignoravo motinos perspėjimus saugotis jaunystės geidulių ir pradėjo gyventi savanaudišką ir amoralų gyvenimą, tuo pat metu tęsdamas ir savo klasikines studijas. Augustinas gyveno su moterimi, kuri nebuvo jo žmona, ir augino vaiką. Monikai pritrūko žodžių perkalbėti sūnų grįžti prie krikščioniško gyvenimo, todėl ji apsisprendė be perstojo melstis, kad sūnus atsigręžtų į Dievą. Dėl jo ateities ji netgi turėjo kelias vizijas.

Augustinui 384 m. išvykus į Italiją dėstyti Milane, su juo drauge išvyko ir Monika (nors pradžioje ir buvo prieš jo vykimą į Italiją), kuri tuo metu jau buvo likusi našle. Milane ji lankė bažnyčią, kurios pastoriumi buvo Ambrozijus. Monika be galo apsidžiaugė, kai jos sūnus Augustinas susidraugavo su Ambrozijumi ir galiausiai tapo krikščioniu.

Monika mirė 387 m., būdama 56 m. amžiaus. Savo „Išpažinimuose“ (kurie yra pagrindiniu šaltiniu apie jos gyvenimą) Augustinas kalbėjo apie didelį sielvartą, kurį patyrė motinai mirus. Augustinas rašė: „Jai dėl manęs teko pralieti daug ašarų, kad gyvenčiau Tavo [Dievo] akivaizdoje“. Tačiau Monika mirė laiminga, nes matė, jog jos maldos buvo atsakytos. Monika buvo palaidota Ostijoje (dabar Romos priemiestis) ir apie ją buvo beveik užmiršta, nors jos kūnas 6-me amžiuje buvo perkeltas į šv. Aurėjos bažnyčią.

Motinai mirus Augustinui buvo 33 metai ir jo laukė dar daug tarnavimo Kristui ir bažnyčiai metų. Vėliau, žvelgdamas į savo gyvenimą, Augustinas pripažino, kokios svarbios motinos maldos buvo jo išgelbėjimui ir tarnavimui. Nei Augustinas, nei Monika nežinojo ir net nenumanė, kokią įtaką bažnyčiai visais amžiais darys Augustino mokymas.

Susidomėjimas ja išaugo po to, kai 1430 m. jos relikvijos iš Ostijos buvo perkeltos į Romą. Sakoma, kad tuo metu įvyko daug stebuklų. Vėliau Ruano arkivyskupas G. de Estetuvilis (1412-1483) Romoje perstatė šv. Augustino baziliką Romoje ir jos relikvijos buvo perkeltos į jos koplyčią, esančią į kairę nuo didžiojo altoriaus.
Monika buvo paskelbta šventąja ir yra motinų bei netektų ir nuklydusių vaikų, o taip pat alkoholikų globėja. Jos pagerbimo diena – rugpjūčio 27-oji. Jos garbei pavadinti keli miestai, jai pašvęstos bažnyčios, jos paveikslus tapė F. Botičinis, A. Šeferas ir kt.

Ištraukos apie motiną iš Augustino „Išpažinimų“

6 kn. 2 skyrius

Kartą, pagal tvarką Afrikoje, ji ant šventųjų kapų atnešė košės, duonos ir gryno vyno. Kapinių sargas¹⁾ nepriėmė jų. Sužinojusi, kad tai vyskupo draudimas²⁾, ji taip paklusniai ir pagarbiai priėmė tą potvarkį, kad aš net pats nusistebėjau, kaip lengvai ji pasmerkė savo įprotį, o ne ėmėsi samprotauti apie jo uždraudimą. Jos siela nelinko į išgertuves, ir meilė vynui neskatino nekęsti tiesos, kaip dažnai būna su dauguma vyrų ir moterų, kuriuos nuo blaivių giesmių³⁾ vimdo tarsi girtuoklius nuo vandens. Ji atnešdavo pintinę su leidžiamu maistu, kurį reikėjo pradžioje paragauti, o po to išdalinti, o sau pasilikdavo tik mažą taurę, atskiestą pagal jos blaivų skonį. Iš jo ir gurkščiojo iš pagarbos papročiui; jei tokiu būdu reikėjo pagerbti daugelio mirusiųjų atmintį, tai ji tą taurę apnešiodavo prie daugelio kapų; po truputį pagurkščiodama ne tik labai praskiestą, bet ir labai šiltą vyną ji, toku būdu, dalyvaudavo bendrame valgyme, jame ieškodama pamaldumo, o ne malonumo.

Taigi, sužinojusi, kad garsus pamokslininkas ir pamaldumo sargas uždraudė tą paprotį net tiems, kurie blaiviai jo laikosi, - nereikia suteikti pretekstą girtuokliams prisigerti iki jausmų praradimo, o be to tie mirusiųjų paminėjimai labai priminė pagoniškus prietarus, - ano motina noriai jo atsisakė: ji išmoko prie kankinių kapų vietoje žemės vaisių pilnos pintinės atnešti širdį, sklidiną pilnų įžadų, ir apdalinti vargšus pagal savo galimybes. Ten priima Viešpaties kūną⁴⁾; juk pamėgdžiodami Viešpatį, kankiniai pasiaukojo ir gavo vainiką.

Tačiau, o Viešpatie, man atrodo ir mano širdis tuo atvira Tau, kad, galbūt, mano motina ne taip lengvai būtų sutikusi atsisakyti to papročio, jei draudimą būtų paskelbęs kitas žmogus, kurį mylėjo ne taip, kaip Ambrosijų, kurį ypač mylėjo už mano išgelbėjimą. Jis gi ją mylėjo už jos dievobaimingą gyvenimą ir pastangas, su kuriomis lankė bažnyčią „užsidegusi dvasia⁵⁾“ geriems darbams. Jis dažnai, susitikęs mane, gyrė ją ir sveikino mane už tai, kad turiu tokią motiną; jis nežinojom, kad ji turi sūnų, kuris viskuo abejoja ir laiko, kad neįmanoma rasti „gyvenimo kelią⁶⁾“.

9 kn. 37 skyrius

Tebūnie ji pasaulyje su savo vyru, iki kurio ir po kurio jš nebuvo už nieko ištekėjusi, kuriam tarnavo „atnešdama vaisių kančiose⁷⁾“, kad jį suteiktų Tau. Ir įteigi Tavo vergams, mano broliams, Tavo sūnums, mano viešpatiems, kuriems tarnauju žodžiu, širdimi ir rašiniais, kad kaskart, skaitant tai, jie prie Tavo altoriaus atsimintų tavo tarnę Moniką, kartu su Patricijum, kadaise jos buvusį jos vyru, per kurių kūną tu atvedei mane į šį gyvenimą; o kaip, aš nežinau. Tegu su meile jie pamini juos, mano tėvus, šiame praeinančiame pasaulyje, ir mano brolius Tavyje⁸⁾, gyvenančiais Bažnyčioje, mano piliečius Amžinojoje Jeruzalėje, kurioje apie savo klajones, nuo pradžios iki pabaigos, dūsauja tavo tauta. Ir tegu daugelio maldomis bus pripildyta paskutinis jos prašymas man – per mano išpažinimus, p ne tik vien per mano maldas.

¹⁾ Kapinių sargas tais laikais buvo priskiriamas prie žemesniųjų dvasininkų luomo narių.

²⁾ Tapęs dvasininku, palaimintasis Augustinas panaudojo visą savo įtaką, kad Afrikoje panaikintų tą paprotį. Be savo pagoniškų šaknų, toji šventė neretai pasitarnaudavo pretekstu girtavimui ir paleistuvingoms vaišėms.

³⁾ Užuomina į bažnytines apeigas, kuriomis Augustinas pabandė pakeisti įprastus mirusiųjų paminėjimus: „Aš įkalbinėjau juos ateiti vidurdienį paklausyti Rašto skaitymų ir psalmių giedojimo – ir taip tyrai derėtų paminėti tą dieną“ (Laiškas Alipijui, Tagastos vyskupui).

⁴⁾ Bažnyčia buvo įvedusi paprotį per kankinių paminėjimo šventę atlikti liturgiją ir tikintiesiems priimti Komuniją tose kapinėse, kur ilsėjosi paminimų kankinių palaikai.

⁵⁾ Palyg. Rom. 12:1: „prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį Dievo garbinimą“ (čia „kūnas“ – visas asmuo, ne vien fizinis kūnas).

⁷⁾ Palyg. Lk. 8:14-15: „Kas krito tarp erškėčių, - tai tie, kurie išgirdo, bet tolyn eidami liko nustelbti rūpesčių, turtų ir gyvenimo malonumų ir neduoda vaisių. Nukritusi į gerą žemę sėkla – tai tie, kurie klauso žodžio, išsaugo jį taurioje ir geroje širdyje ir duoda vaisių kantrumu“.