Šventasis Raštas viduramžiais
I dalis (Pradžia, skaitykite tęsinį
Šiandien nieko nestebina, kad bet kokių pažiūrų žmogus gali susipažinti su Šventuoju Raštu jam suprantama kalba. Vis dėlto šis
pamatinis krikščionybės dokumentas ir vienintelis tikras tekstinis tikėjimo
šaltinis Biblija ne visais laikais buvo pasiekiamas kiekvienam krikščioniui ar trokštančiajam juo tapti.
Naujausioje Katalikų bažnyčios istorijoje (1997, t. 1, p. 375) teigiama, jog kaip faktiško bažnytinio pamaldumo
patikslinimas, Biblija per visus viduramžius neliko užmiršta. Čia nesustosime ties pirma pacituotos frazės
puse, kurioje ryškus Šventojo Rašto ne kaip kertinio krikščionybės mokymo šaltinio, bet tik kaip tam tikro
antraeilio bažnytinės tradicijos priedo teigimas. Pažvelkime į antrąją teiginio dalį. Kokia iš tiesų buvo
Biblijos vieta viduramžių, t. y. beveik vieno tūkstantmečio (5 a. pabaiga - 15 a.), Europos krikščioniškoje
visuomenėje? Istorija liudija, jog oficialioje bažnyčioje Šventasis Raštas buvo vienas labiausiai užmirštų krikščioniškų tekstų.
Biblija ir tikintieji
|
Juokas reikalas šventas
kas turi linksmą širdį, tam visuomet šventė, Patarlių 15:15
Klausimai ir atsakymai
K: Kas Nojui kėlė didžiausią susirūpinimą arkoje?
A: Nagi toji uodų porelė.
K: Kuris žmogus Biblijoje buvo pats blogiausias?
A: Mozė. Jis vienu kartu sulaužė visus Dešimt Dievo Įsakymų (Kai numetė akmens plokštes.)
K: Ar žinote, kad Viešpats Dievas buvo sklandytuvo pilotas?
A:
ir Dievo Dvasia sklandė virš vandenų (Pradžios knyga 1:2).
K: Ar danguje yra moterų?
K: Ar danguje yra pamokslininkų?
A: Ir danguje pusvalandžiui pasidarė tylu
(Apreiškimo knyga 8:1)
K: Kokios buvo pirmosios biblinės krepšinio komandos?
A: Jericho sienos ir Judo liūtai.
|
Į viduramžius katalikiškoji Europa įžengė turėdama lotynišką Biblijos vertimą, vadinamą Vulgata
(žr. Vulgatos vertimas), kurią parengė Romos vyskupo sekretorius
šv. Jeronimas. 390 m. Jeronimas baigė Naujojo Testamento (NT) vertimą, o
404-405 m. Senojo Testamento (ST). Šią Bibliją turėjo universitetai, didesni vienuolynai, katedrų bibliotekos ir kai kurie Europos valdovų dvarai. Vulgata buvo lengvai prieinama išsilavinusiems žmonėms, Senasis
Testamentas mokėjusiesiems hebrajų kalbą, tačiau NT buvo parašytas graikų kalba, kurios didžioji dalis žmonių nemokėjo. Tiek universitetų studentai, tiek mokslininkai turėjo pasitenkinti lotynišku Naujojo Testamento
tekstu iki pat 1516 m., kai Erazmas Roterdamietis išleido
Novum Instrumentum visą NT tekstą. Ispanijoje 1522 m. pasirodė įvairiakalbis kardinolo Chimeneso NT vertimas. Iki XVI a. pradžios bet kokie darbai
prie Biblijos kita kalba, išskyrus lotyniškų, sukeldavo įtarinėjimus. Šimtmetis iki Reformacijos, pasižymėjęs skaitymo ir apskritai raštingumo augimu, tik dar labiau paaštrino padėtį. Cenzūra suintensyvėjo, daugėjo persekiojimų. Ryškiu to įrodymu buvo
1513-1520 m. Vokietijos universitetuose vykęs judėjimas, kuris siekė panaikinti
hebrajų kalbos mokymą ir diskredituoti garsiausią tų laikų hebraistą Johaną Reuchliną. Europoje reiškęsis antisemitizmas kėlė idėjas sunaikinti visas hebraiškas knygas ir uždrausti hebraiškos Biblijos tyrinėjimus.
Ką galima pasakyti apie eilinio to meto klebono, jo parapijiečių ar vienuolių Biblijos pažinimą? Maždaug
penkis amžius iki Reformacijos didžioji dalis pasauliečių nemokėjo skaityti. Dar daugiau toje epochoje daugelis parapijų kunigų taip pat buvo analfabetai. XIV-XVa. labai mažai pasauliečių, mokėjusių skaityti, galėjo
gauti Biblijos fragmentų ar ištraukų savo kalba. Į tokius Biblijos dalių rankraščius iki spaudos technikos išradimo įdėdavo psalmyną, Apreiškimo knygą,
Evangelijų ištraukas. Galėjo tai būti ir tam tikra Biblinė istorija, sudaryta remiantis Mozės penkiaknyge.
Tik nedaugelyje Europos vietų kunigai galėjo naudotis visais Apašatalų laiškų ir Evangelijų rankraščių
tekstais. Didžioji dalis vienuolių bei kunigų su Biblija susidurdavo per mišias, kuriose buvo skaitomi trumpi
fragmentai lotyniškai, po to sekdavo pamokslas gimtąja kalba. Dažniausiai tai būdavo dvi NT ištraukos: viena
iš Apaštalų laiškų, kita iš Evangelijų. Kartais pirmoji ištrauka būdavo iš ST. Kiekvienas, ateinantis į bažnyčią,
girdėdavo, kaip buvo skaitomos tos Šventojo Rašto ištraukos iš mišiolo sekmadieniais ir švenčių dienomis. Papildomų fragmentų buvo klausomasi per Velykas arba Kalėdas. Remdamasis tais fragmentais pamoksle kunigas
turėjo išdėstyti esmines Biblijos mintis. Taip tikintiesiems buvo perduodamas interpretuotas Rašto fragmento
turinys, bet ne tikslus vertimas. Kunigas, pristatydamas pasirinktos ištraukos turinį, galėjo pateikti tai alegoriškai arba naudoti pavyzdžius iš kasdienio tikinčiųjų gyvenimo. Tai priklausydavo nuo jo lotynų kalbos žinojimo.
Kartais iš viso buvo atsisakoma pamokslavimo, remiantis Rašto fragmentais. Tą vėliau aštriai kritikavo ir
reformatoriai, ir ištikimi katalikų bažnyčiai dvasininkai, kurie suvokė, jog pamokslas yra vienas pagrindinių tikinčiųjų mokymo būdų. Apaštalas Paulius kalbėjo, jog tikėjimas kyla iš klausymo. Šv. Bernardas 1427 m. (beveik šimtas metų iki Reformacijos)
savo vienuolijos broliams Sienoje (Italija) pasakė, kad svarbiau yra klausyti
pamokslo, nei dalyvauti likusioje mišių dalyje. Jei kas nors dėl rimtos priežasties (pvz. kūdikio priežiūros) negali dalyvauti visose mišiose, geriau yra išeiti iš mišių po pamokslo.
Viskas, ką turite ir ką žinote, kyla iš Dievo žodžio, kalbėjo šv.
Bernardas, ir apskritai viskas, ką žinome apie tikėjimą Jėzumi, kyla vien tik iš pamokslo. Tikėjimo niekada nepritrūksime, kol jį pamokslausime.
Spėjama, jog to meto Europoje paprastas parapijietis mieste, taip pat ir kaime, maksimaliai galėjo žinoti
apie du šimtus lotyniškų Šventojo Rašto ištraukų. Žmogus galėjo ir nesuvokti jų prasmės, o dažniausiai suprasdavo neaiškiai, jei jo galvoje pasilikdavo tik kai kurios pamokslų metu girdėtos lotyniškos nuotrupos. Tuo metu
apskritai stigo patikimų oficialių Rašto interpretacijų daugelis kunigų ir nemaža dalis vyskupų nedaug geriau
žinojo Bibliją nei prastuomenė, kuriai jie ir skaitė Rašto ištraukas. Kai kurie dvasininkai visiškai nemokėjo lotyniškai.
Vertimų cenzūra
Ką galima pasakyti apie visos arba beveik visos Biblijos vertimus į įvairių tautų gimtąsias kalbas? Jie visi
buvo laikomi nepatikimais, įtartinais ir pavojingais pasauliečiams, kunigams, nereikalingais mokslininkams.
Dominuojanti oficialios bažnyčios politika draudė įvairius Rašto vertimus. Neoficiali lokalinių bažnyčių politika kai kada toleravo tokius vertimus, jei jais naudodavosi išsilavinę asmenys. Galima drąsiai teigti, jog iki XVI
a. situacija šioje srityje buvo nenormali. Daugelyje bažnytinių provincijų, pirmiausia Lenkijoje, Lietuvoje ir
visoje Rytų Europoje, Skandinavijoje, Britų salyne, Ispanijoje, Pietų Prancūzijoje ir Pietų Italijoje, Vokietijoje
dauguma dvasininkų, vienuolių, ir pasauliečių negalėjo skaityti Biblijos jiems suprantama gimtąja kalba. Taigi pamatinis krikščionybės dokumentas buvo neprieinamas daugumai tikinčiųjų, gyvenančių pagal bažnyčios
nuostatus. To buvo neįmanoma išvengti neišsilavinusioje visuomenėje.
Popiežius Grigalius VII siekė, kad bažnytinėse apeigose, o jos apėmė taip pat ir Biblijos skaitymą, būtų
naudojama tik lotynų kalba. Toks popiežiaus planas, kaip tvirtina istorikai, buvo pradžia ypatingos politikos,
normalizuojančios santykius tarp Romos ir bažnyčios kai kuriose Rytų Europos šalyse. Manyta, jog lotynų kalba sustiprins Moravijos ir Romos santykius. Tam tikrą vaidmenį čia suvaidino ir vokiškų kraštų spaudimas.
Grigaliaus VII pozicija po penkių šimtų metų Tridento bažnytiniame susirinkime bus
pripažinta kaip tinkama priešinantis, kad Biblija gimtosiomis kalbomis plistų tarp tikinčiųjų:
Visagaliui Dievui patiko, kad Šventasis Raštas iš dalies liktų paslaptimi, nes priešingu atveju,
jei jis būtų iki galo suprantamas visiems, jis būtų nevertinamas ir negerbiamas. Be to, galėtų suklaidinti neišsilavinusius žmones. Manyta, jog net jei praeityje naudotasi
įvairiais vertimais, to negalima laikyti išimtimi, nes pirmoji bažnyčia
nekreipė dėmesio į daugelį dalykų, kurie, krikščionybei išsiplėtus ir sustiprėjus, dėka gilių tyrinėjimų buvo pataisyti. Todėl draudžiame tai,
ko taip neapdairiai prašote iš šv. Petro valdžios (t. y. popiežiaus) ir įsakome visomis jėgomis priešintis tam nepaprastam akiplėšiškumui visagalio Dievo garbei.
Pirmieji Biblijos vertimai
|
Tridento Susirinkimas (1545 m.)
Jei 1517 m. ženklina protestantų Reformacijos pradžią, tai 1540 m. (jėzuitų ordino įkūrimas) ir 1545 m.
(Tridento susirinkimas)
katalikų Reformacijos, žinomos kaip Kontrreformacija, pradžią. Kai Liuteris
išgarsino kvietimą reformuotis, ne visi katalikai pabėgo iš savo Bažnyčios ir tapo protestantais. Daugelis pasiliko, tikėdamiesi
atsinaujinimo. Malonumus mėgstantis popiežius Leonas X nebuvo reformai vykdyti tinkamas asmuo. Bet vėlesnis
popiežius, Paulius III*) (15341549) paskyrė komisiją Bažnyčios padėties tyrimui. Jos Dėl Bažnyčios reformos buvo
aštrus: popiežiai ir kardinolai tapę pernelyg pasaulietiški; plačiai paplitęs kyšininkavimas, norint gauti bažnytines
pareigas; vienuolynai praradę drausmę ir indulgencijų pardavimu plačiai piktnaudžiaujama (protestantai išgavo
egzempliorių ir paskelbė jį kaip Bažnyčios sugedimo įrodymą).
1537 m. Paulius III sukvietė Susirinkimą, bet dėl politinių kivirčų jo pradžia buvo atidėta 8-iems metams ir
tik 1545 m. jis galiausiai prasidėjo Šiaurės Italijos mieste Tridente. Jo metu surengta nemažai susitikimų, trims
pagrindinėms sesijoms vykstant 15451547, 15511552 ir 15621563 m. Ištęstos sesijos, ilgi delsimai tarp jų reiškė,
kad Susirinkimo metu keitėsi atstovai. Ir dalyvavimas buvo negausus; atidaromoji sesija sutraukė tik 34 vadovus, o
didžiausiame 3-ios sesijos susitikime jų buvo tik 255.
Susirinkimas suderino besivaržančių dienotvarkių įvairovę. Kai kurie bažnytininkai, ypač popiežiaus
kurijos nariai, priešinosi bet kokioms reformoms, kurios galėtų trukdyti jų gyvenimo stiliui. Vyskupai iš Ispanijos ir
Prancūzijos norėjo sau stipresnio, nepriklausomo vaidmens. Kita vertus, jėzuitai tvirtai stojo už popiežiaus viršenybę.
Kai kurie Susirinkimo delegatai, kaip imperatorius Karolis V (kuris savo viešpatijoje,
didžiulėje Šventojoje Romos imperijoje, susidūrė su protestantų iššūkiu), norėjo, kad protestantai ir katalikai pasiektų kompromisą (jam spaudžiant
Susirinkimas leido protestantams dalyvauti antrojoje sesijoje, ir būta neformalių pokalbių. Bet kai protestantų
reikalavimai nebuvo įtraukti į dienotvarkę, jie 1552 m. pasišalino). Keliais atvejais delegatai net ėmė muštis.
Reforma buvo nepaprastai aktuali. Vienu klausimu, kuris įkvėpė Reformaciją, dėl indulgencijų
pardavimo, priimtas sprendimas atšaukė indulgencijų pardavėjus ir sustabdė kai kuriuos didžiausius
piktnaudžiavimus. Be to, Susirinkimas priėmė nemaža priemonių siekdamas sustabdyti dvasininkų korupciją. Pripažindamas, kad
Liuterio maištą paskatino dvasininkijos ambicija, šykštumas ir godumas, jis
paragino vadovus vengti net mažiausių klaidų. Daug piktnaudžiavimų buvo pasmerkta, pvz., postų užėmimas keliose katedrose,
giminaičių favorizavimas ir meilužių turėjimas.
Susirinkimas nagrinėjo ne tik moralės, bet ir doktrinos klausimus. Jis vėl patvirtino tradicinį viduramžišką
supratimą ir atmetė tuometinį protestantų mokymą beveik kiekvienu klausimu. Jis pažymėjo, kad yra septyni
sakramentai, o ne du, kaip tvirtino protestantai, ir kad jie būtini išganymui. Visos protestantų komunijos interpretacijos
buvo pasmerktos, ir vėl patvirtinta transsubstanciacija. Protestantai šlovino savo kalbomis, bet Susirinkimas palaikė
lotyniškas mišias ir tiksliau apibrėžė aukojamąją mišių prasmę.
Kritiniu nuteisinimo klausimu Susirinkimas negalėjo paremti Reformacijos supratimo apie išganymą vien
per tikėjimą. Jis patvirtino, kad niekas negali būti tikras, ar yra išteisintas, ir kad geri darbai prisideda prie teisingo bendravimo su Dievu.
Raštų ir autoriteto klausimais katalikų Bažnyčia dar labiau nutolo nuo protestantų. Reformatoriai, tokie kaip
Liuteris, vertė Bibliją į paprastam žmogui suprantamą kalbą. Priešingai, Susirinkimas
pabrėžė, kad vienintelė oficiali Biblijos versija yra lotyniška Vulgata ir kad jokios privačios
Rašto interpretacijos negali nukrypti nuo Bažnyčios mokymo. Susirinkimas atmetė ir protestantų požiūrį vien Raštas ir pareiškė, kad, be Rašto, autoriteto
šaltinis yra ir Bažnyčios išlaikyta tradicija.
Tridento Susirinkimas padėjo į katalikų Bažnyčią įnešti labai reikalingą reformą. Taip pat jis patobulino Bažnyčios
struktūrą ir išrikiavo savo jėgas daugeliui metų į priekį. Tačiau doktrinos klausimais jis pagilino prarają tarp katalikų ir
protestantų. Bet kokios dar išlikusios susijungimo viltys buvo sužlugdytos.
Tridento Susirinkimas apibrėžė, kas Bažnyčia bus ateinančius keturis amžius. Iki pat Vatikano
II Susirinkimo, 20 a. 7-ojo dešimtm., nevyko jokia didesnė Bažnyčios pozicijos peržiūra.
|
Istoriniai šaltiniai pateikia nedaug duomenų apie pirmuosius Biblijos vertimus į gimtąsias Europos tautų
kalbas. XII a. viduryje šiandieninės Prancūzijos pietuose, seniau vadintos Langedoku, atsirado katarai ir
valdiečiai, pirmieji pradėję versti Bibliją. Savo apeigose jie naudojo į vietinius dialektus išverstas kai kurias Biblijos
dalis, pirmiausia Evangeliją pagal Joną.
Valdiečių judėjimą pradėjo Liono pirklys Petras Valdo, atsivertęs 1176 m. Savo šalininkus jis ragino skaityti Biblijos
fragmentus ir kitus jų mokyti. Dažniausiai sekmadieninių mišių metu valdiečiai skaitydavo Evangelijų ar Apreiškimo knygos ištraukas.
Neabejotina, jog Rašto vertimų iniciatyva priklausė valdiečiams. Būtent jie parengė Biblijos vertimus į provansalų, katalonų, vokiečių kalbą, toskanų dialektą ir galbūt prancūzų. 1150-1250 m. intensyviausias vertimų
arealas apėmė Viduržemio jūros pakrantę, pradedant nuo Šiaurės Ispanijos iki Šiaurės Italijos. Greitas gimtųjų
kalbų vystymasis skatino tautinės savimonės augimą, kas savo ruožtu vedė prie tautinių Biblijos vertimų.
Katarai valdiečių įtakoje taip pat pradėjo gilintis į Šventąjį Raštą.
Oficiali bažnyčia dėjo pastangas, siekdama sulaikyti Petrą Valdo ir jo šalininkus ortodoksijos rėmuose tiek
organizacijos, tiek tikėjimo klausimais. Šie mėginimai nieko nedavė. Vietinės bažnyčios teigė, kad valdiečių
Biblijos vertimai peržengė dvasininkijos kompetencijos ribas. Galop Valdas buvo apkaltintas erezijos skleidimu. Visi jo šalininkai pavadinti eretikais ir pradėti persekioti ką tik susikūrusios inkvizicijos.
XIII a. pietinės Prancūzijos inkvizitorius Stefanas Burbonas teigia, kad bažnytinė valdžia tais laikais bet kokias individualias Biblijos studijas tapatino su erezija ir krikščioniškų tiesų atmetimu:
Ženklai, pagal kuriuos atpažįstamas eretikas, yra tokie: pirma jie sąmoningai ir savavališkai pasisavina pamokslavimo ir švento
mokslo skelbimo teisę<
> pirmiausia Evangelijų ir kitų NT knygų. Mokosi jas atmintinai liaudies kalba ir
murma vienas kitam. Jis pasakoja, kad matė vieną jauną karvių piemenį, kuris gimtąja kalba atmintinai išmoko
keturiasdešimt sekmadieninių Evangelijų ištraukų, nes gyveno vieno valdiečio namuose:
Buvau sutikęs pasauliečių, taip palinkusių į tuos mokslus, kad galėjo iš atminties tiksliai pakartoti daug Evangelijos fragmentų, pavyzdžiui, Mato ar Luko, o ypač jose
užrašytus Viešpaties žodžius. Biblijos žinojimas atmintinai tuo metu laikytas baisia nuodėme.
1229 m. bažnytinis sinodas Tulūzoje priėmė tokį nutarimą: Pasauliečiai negali turėti Šventojo Rašto
knygų, išskyrus psalmyną ir mišių maldyną. Bet net ir tų knygų jiems negalima turėti gimtąja kalba. Draudžiame leisti pasauliečiams turėti ST ar NT knygas, išskyrus jei tik kas, skatinamas pamaldumo, panorės turėti psalmyną ar breviorių (kasdieninių maldų
rinkinį), kad galėtų mišių metu melstis Švenčiausiajai Mergelei Marijai.
Ypač griežtai draudžiame turėti tas knygas, išverstas į šnekamąją kalbą.
Šis nutarimas tapo precedentu kitiems kraštams, pirmiausia šiaurinei Ispanijai, kur valdiečiai turėjo daug šalininkų.
1233 m. Aragonijos karalius Jokūbas I provinciniame Taragonos sinode išleido 26 dekretus. Pirmasis jų skelbė:
Tegu niekas neturi ST ar NT knygų romanų kalba. Jeigu kas nors jas turėtų, privalo per aštuonias dienas nuo šio dekreto paskelbimo dienos atiduoti jas
vyskupo kurijai sudeginti. Tas dvasininkas ar pasaulietis, kuris to nepadarys, bus įtartas erezija.
Kitame šimtmetyje ėmė atsirasti neoficialios pasauliečių bendruomenės, praktikuojančios laisvą, nepriklausomą nuo bažnytinės valdžios krikščionišką gyvenimą beginietės ir begardai. Šie žmonės troško turėti Bibliją
savo kalba. 1317 m. kitas Taragonos sinodas išleido dekretą, jog beginietėms ir begardams draudžiama turėti
teologines knygas šnekamąja kalba, išskyrus maldynus.
1199 m. popiežius Inocentas III gana palankiai žiūrėjo į valdiečių darbus, vis dėlto įtarus ir diskriminacinis
bažnytinės valdžios požiūris į Biblijos vertimus išliko per visą XII-XIV a. laikotarpį.
Parengė Deimantas Karvelis
*) Paulius III (Alessandro Farnese, 1468-1549) Romos popiežius (nuo 1534 m.). Būdamas
kardinolu (nuo 1523 m.) turėjo 4 vaikus, o būdamas popiežiumi 3 anūkus paskyrė kardinolais. Siekė sutaikyti Prancūziją ir Šventąją Romos imperiją.
1537 m. sudarė sąjungą su Venecijos respublika kovai prieš Osmanų imperiją, tačiau jam nepavyko surengti naujo Kryžiaus žygio. Kovoje
su Reformacija, 1540 m. patvirtino Jėzuitų draugiją, 1542 m. pertvarkė inkviziciją, 1543 m. pradėjo
sudarinėti Draudžiamųjų knygų sąrašą, 1545 m. sušaukė Tridento susirinkimą. 1537 m. išleido bulę Sublimus Dei,
kuria uždraudė Amerikos indėnus imti į vergovę. Rėmė menus, surinko didelę graikų ir romėnų meno kolekciją (Farnezė), 1546 m.
paskyrė Mikelandželą vadovauti Šv. Petro bazilikos perstatymui.
Endis Veiras. Kiaušinis
Paslaptingas ugnies nusileidimas
Kazimieras: Ir šventieji puodus žiedžia
Šventasis Raštas viduramžiais. I dalis
Paulius Tilichas: filosofija ir teologija
Abelaras. Prieštaravimas neišmanančiam dialektikos
Šv. Jeronimas. Komentarai apie Susaną
Kaip Vladimiras priėmė stačiatikybę
Knygų spausdinimas Lietuvoje
Užgavėnės Lietuvoje
Religijos skiltis
Mitologijos skyrius
Vartiklis