Šventasis Raštas viduramžiais. 2 dalis. Erazmas Roterdamietis. Vartiklis

Kai visoje Europoje gimtųjų kalbų pagrindu susiformavo rašto kalbos, vienuolynuose ir aristokratų dvaruose buvo pradėta versti Šventojo Rašto fragmentus. Pradžioje tik tradiciškai pristatydavo sueiliuotas biblines temas, ką paprastai darydavo dvarų poetai. Buvo pateikiamas Vulgatos tekstų turinys, o ne tikslus Rašto vertimas. Po ilgų arba sutrumpintų fragmentų sekdavo daugeliui nesuprantamas teksto visumos komentavimas ir interpretavimas.

Metodiškesni vertimai atsirado tik X a. pradžioje. Vienas seniausių prancūziškų rankraščių, pateikiantis poemą apie Viešpaties kančią, parašytas apie 1000m. Analogiški vokiški rankraščiai atsirado maždaug tuo pat metu. Nedera pamiršti, kad jau daug anksčiau, kai gotai puldinėjo šiaurines Romos imperijos sienas, didelė jų dalis priėmė krikščionybę, ir nuo IV a. jau egzistavo gotiška Biblija. Pirmi itališki rankraščiai pasirodė tik XIII a., nes italų kalba vystėsi gana lėtai.

Popiežius Grigalius VII priešinosi, kad Šventasis Raštas būtų verčiamas, ir tam pritarė beveik visi vėlesni popiežiai. Vietinės bažnyčios ne visada paklusdavo šiam draudimui. Tuo metu, kai būdavo naikinamas vienas vertimas ir nuteisiamas kuris nors valdietis, šimtai kitų vertimų laisvai plisdavo.

Nors pietinėje Italijoje valdiečiai buvo tapatinami su eretikais ir persekiojami, jų įtaka didėjo visoje Europoje. Daugelyje vietų valdiečiai veikė laisvai - greičiausiai dėl to, kad jų buvo nedaug ir jie neatkreipė į save valdžios dėmesio. Valdiečiai vertė Šventąjį Raštą tiesiai iš originalo, o jų vertimai - vokiškas, prancūziškas, toskaniškas, itališkas, kataloniškas—dažnai išvengdavo cenzūros.

Daugiau žinoma apie Šventojo Rašto XII-XIII a. vertimus. Tuomet Raštą vertė tiek pasauliečiai, tiek dvasininkai. Daugeliu atvejų bažnytinė valdžia apie tuos vertimus nežinodavo arba juos toleruodavo. Iš biblinių istorijų gimtosiomis kalbomis žinomiausia yra Guyarto des Moulinso ”Bible historiale” (1295 m.). Tai įvairių Vulgatos vertimų mišinys su literatūrinėmis reziumė ir komentarais. Panašūs veikalai pasirodydavo taip pat ir vokiečių bei ispanų kalbomis.

Anglijoje po 1066 m. normanų įsiveržimo situacija buvo kiek kitokia. Anglonormanų kalbą palaipsniui ėmė išstumti anglosaksų kalba, kuri XIV a. tapo visuotinė. Tuomet amžiaus viduryje atsirado Psalmių, Evangelijų ir Apreiškimo knygos vertimų, tačiau visa Biblija išversta Džono Viklifo tik 1384 m.

Nedaug žinoma apie Biblijos vertimą į gimtąsias kalbas Rytų Europoje, Skandinavijoje ir Airijoje. Nėra žinių, kad tuose kraštuose iki XVI a. Reformacijos būtų mėginta versti Šventąjį Raštą.

Džonas Viklifas buvo gabus anglų teologas ir filosofas. Jis teigė, kad žmonės tiesiogiai priklausomi nuo Dievo, o tai reiškia, jog nėra įpareigoti paklusti jokiam žmogui. Dėl to jie turi susipažinti su knyga, kuri kalba apie Dievą.

Tokių idėjų vedinas Viklifas greitai įgijo daug šalininkų Oksfordo universitete. Be to, jo globėjas buvo karaliaus Ričardo II dėdė Džonas Gauntas. Viklifo Biblijos vertimas buvo parengtas Oksforde 1380-1384 m. Pats Rašto išvertimo faktas nebuvo pasmerktas, tačiau teologiniai ir politiniai Viklifo teiginiai 1382 m. buvo pasmerkti vietos arkivyskupo Holborno sinode. Bažnytinę valdžią neramino, jog tais pačiais metais Viklifas pasiūlė anglų parlamentui septynias tezes, kurios kalbėjo apie laipsnišką visos bažnytinės nuosavybės konfiskavimą. Viklifas buvo priverstas pasislėpti Lutervorte, kur pasiliko dvejus metus iki pat mirties. Jo nuteisimas ir mirtis 1384 m. nesutrukdė plisti jo pažiūroms bei jo išverstai Biblijai. Vertimas daug kartų buvo perrašytas ir plito taip sparčiai, kad bažnytinė valdžia per vėlai susigriebė ir nieko nebegalėjo sustabdyti. Viklifo pasekėjai net pagarsėjo “murmeklių” vardu dėl to, kad nuolat kartodavo Šventojo Rašto fragmentus. Daugelis žmonių turėjo ir skaitė Viklifo Bibliją, kol kitame šimtmetyje Šventąjį Raštą išvertė Tyndeilas ir Koverdeilas. Iki mūsų dienų išliko per penki šimtai Viklifo teksto rankraščių.

Valstybės baimė dėl reformuojančios eretikų įtakos išaugo iki tokio laipsnio, kad 1401 m. parlamentas priėmė nutarimą “De haeretico comburendo” (“Apie eretikų deginimą”). Kai tik bažnytinis teismas patvirtindavo eretikų kaltę, pasaulietinė valdžia turėdavo juos deginti. 1408 m. provincinis sinodas patvirtino taip vadinamas Oksfordo konstitucijas. Mūsų nagrinėjamai temai svarbiausioji buvo septintoji: “Pastebėję, kad, kaip liudija šv. Jeronimas, Šventojo Rašto teksto vertimas iš vienos kalbos į kitą yra pavojingas, kadangi tą pačią reikšmę tiksliai išsaugoti vertime nelengva, ir kad pats šv. Jeronimas, nors rašė įkvėptas, pripažįsta, jog dažnai versdamas klydo, nustatome ir įsakome, kad ateityje niekas savavališkai neverstų jokio Šventojo Rašto teksto į anglų ar kokią kitą kalbą. Tai galioja ir knygai, ir brošiūrai, ir moksliniam veikalui. Niekam taip pat negalima skaityti tokios rūšies knygų, brošiūrų ar veikalų, parašytų neseniai Džono Viklifo laikais ar vėliau, taip pat tokių, kurios bus parašytos ateityje <…>”. Tokiu būdu Grigaliaus VII potvarkiai įsigaliojo Anglijoje. Pirmas eretikas Anglijoje buvo sudegintas 1401 m. O 1428m. Viklifo palaikai buvo iškasti iš žemės, sudeginti ir išbarstyti upėje. Tamepačiame šimtmetyje eretikų deginimo uolumo auka tapo ir garsioji Žana d’Ark.

Janas Husas iš Prahos tam tikra prasme nuėjo Viklifo pėdsakais. Biblija jam buvo galutinis autoritetas. J. Huso mokymas pastūmėjo pasauliečius versti ir skaityti Šventąjį Raštą. Čekiškas Evangelijos vertimas egzistavo jau anksčiau. Apie tai liudija vienas Viklifo laiškas Ričardo II žmonai Onai, Čekijos karalaitei: “Jei kilmingajai anglų karalienei, imperatoriaus dukrai, tinka turėti Evangeliją, surašytą trimis kalbomis, t. y. čekiškai, vokiškai ir lotyniškai, tai pademonstruočiau Liuciferio išdidumą, jeigu ją dėl to pavadinčiau gretiška”. Deja, 1415 m. Husas buvo sudegintas kaip eretikas.

Jonas Gersonas iš Paryžiaus universiteto buvo iškili ir drąsi asmenybė. Jis manė, jog galima nuversti popiežiaus sostą, kuris klysta, ir išties padėjo bažnytiniam suvažiavimui nušalinti antipopiežių Joną XXIII. Tačiau, kai 1395 m. sinode buvo kalbama apie Bibliją, jis laikėsi tradicinio katalikų teologų požiūrio: “Šiandienos žmonės taip naudojasi Šventuoju Raštu, tarsi reikėtų tikėti tik jo tekstu, be jokios interpretacijos ir aiškinimo. Tai sukelia didelių pavojų ir papiktinimų. Kasdien vis labiau begardų ir “Liono elgetų” paklydimas auga ir plinta. Taip vyksta, nes daugelis pasauliečių turi Biblijos vertimą į gimtąją kalbą, ir tai sukelia didžiulį nuostolį bei papiktinimą katalikiškai tiesai. Dėl to reformos projektas numato padaryti tam galą”. Gersonas kalbėjo apie blogų vertimų pavojų, prilygindamas juos neteisingai vartojamiems vaistams. Anot jo, geriau jų iš viso neturėti, nei neteisingai naudoti.

1348-1506 m. vien tik Vidurio Europoje atsirado penkiolika universitetų (Prahoje, Krokuvoje, Erfurte, Bazelyje, Vitenberge ir kt.). Greta šio intelektualinio judėjimo vyko religinis bei dvasinis sąjūdis, kurio centras buvo Nyderlandai. Ten taip pat buvo didelis Biblijos poreikis. 1384 m. Gerardo Groto įkurta “Bendro gyvenimo brolių” draugija gavo valdžios leidimą Bibliją skaityti pasauliečiams. Vokietijoje ir Nyderlanduose Bibliją skaitė nemažai žmonių, tačiau oficialiai ją leista skaityti tik XV a. pabaigoje ar netgi vėliau. Italijoje, ypač Florencijoje, dėl dominikonų veiklos naudojimasis Šventuoju Raštu tapo dažnas reiškinys. Tenykštė bažnytinė valdžia netrukdė naudotis įvairiais vertimais.

Niekur kitur Europoje, išskyrus Florenciją, nebuvo įmanoma taip laisvai skaityti Bibliją gimtąja kalba, nesibaiminant sukelti įtarimą. Pavyzdžiui, Anglijoje kiekvienas, kuris linko į dvasinį gyvenimą, inspiruotą Biblijos, buvo įtarinėjamas. Čia degindavo ant laužo kiekvieną, kuris turėdavo atskirų Biblijos dalių egzempliorių.

1446 m. Johanas Gensfleišas (Gutenbergas) pradėjo spausdinti knygas. 1456 m. atspausdinta pirmoji lotyniška Biblija. Po dešimties metų pastebima ištisa lavina spausdintų vokiškų ir prancūziškų Biblijų. Nė viena jų neturėjo bažnytinės valdžios leidimo. Taip pat nė viena jų nebuvo atspausdinta vienuolynų spaustuvėse, kurios visur leido religinę literatūrą. Dažnai dėl persekiojimo baimės ant tokių Biblijų nebūdavo spaustuvininko vardo.

Pirma Biblija, išspausdinta naujųjų amžių, o ne viduramžiška (lotynų) kalba, buvo Johano Mentelio vokiška Biblija, išleista Strasburge 1466 m. Iki 1522 m. pasirodė 18 vokiškų Biblijos leidimų. Mentelio Biblijos kalba ir vertimo būdas leidžia spėti, kad pirminis vertimas buvo darytas apie 1300 m., turbūt valdiečių laikais.

Pirma prancūziška Biblija išspausdinta Lione 1474 m. Bonifacas Fereras Ispanijoje išvertė visą Bibliją 1478 m. į kalbą, kuria kalbėta Valencijoje. Nėra žinoma, ar šis vertėjas rėmėsi senesniais vertimais. Pirma slaviška Jano Huso Biblija išspausdinta Čekijoje 1488 m. Kita slaviška Biblija pasirodė Venecijoje 1506 m. Ten pat 1471 m. išėjo pirma itališka atsiskyrėlio vienuolio Malermio Biblija, kuri iki 1500 m. sulaukė dešimties leidimų. Kiti Šventojo Rašto vertimai į gimtąsias įvairių tautų kalbas pasirodė tik po Reformacijos.

Greta daugelio vokiškų ir prancūziškų Biblijos vertimų, išspausdintų iki Reformacijos, ypač išsiskyrė dvi—įvairiakalbė Chimeneso Biblija ir Erazmo Roterdamiečio Naujojo Testamento vertimas iš originalo kalbos. Abu darbai pademonstravo viduramžiškos bažnyčios ryšį su renesanso moksliškumu, parodė, jog kyla nauja karta, kuri nebepakęs cenzūros.

Kaip atsirado pirmoji įvairiakalbė Biblija? Kardinolas Francisko Chimenesas de Cisneros buvo išsilavinęs pranciškonas, kunigas, trokštantis reformų. Jis kūrė Alkalpos universitetą, siekdamas geresnio dvasininkijos išsilavinimo. Universitetas tapo graikų kalbos studijų centru, kuriame pradėta leisti Bibliją originalo kalba. Šiame darbe aktyviausiai dalyvavo ispanas Antonijus de Nebrija.

1514 m. buvo baigtas ir išspausdintas Naujojo Testamento (NT) tekstas. 1517 m., išleidus visą Bibliją, po kelių mėnesių mirė jos mecenatas Chimenesas. Iškart po to Ispanijos- Flandrijos karaliaus dvaras uždraudė platinti šią Bibliją, buvo parduota tik 600 egzempliorių, didesnė dalis nuskendo gabenant į Italiją, kita dalis nusėdo Vatikano bibliotekoje. Taip puiki Chimeneso Biblija, pasižymėjusi geriausia tuo metu graikų ir hebrajų kalba bei filologijos pasiekimais, tapo tik muziejinė vertybė.

Daugeliui mokslininkų Erazmo tekstas buvo vienintelis graikiškas NT tekstas, kurį jie žinojo.

1516 m. Erazmas išleido „Novum Instrumentum“, t. y. naują graikišką (NT) tekstą, o šalia jo lotynišką vertimą. Europoje taip pat paplito lotyniškas graikiško Erazmo teksto vertimas. Jį buvo galima rasti visuose universitetuose, juo naudojosi visi XVI a. Biblijos vertėjai. Martynas Liuteris, ruošdamas vokišką NT versiją, irgi naudojosi „Novum Instrumentum“.

Viljamo Tyndeilo apie 1522 m. pradėta versti Biblija tapo pagrindu daugelio vėlesnių, taip pat ir katalikiškų (pvz., 1582 m. Reimso, 1609 m. Douai) vertimų. Tyndeilas buvo kunigas, Oksfordo universiteto absolventas, taip pat studijavo Kembridže. Jis fanatiškai tikėjo Biblija ir nenorėjo žinoti nieko daugiau, kaip tik joje aprašytą tiesą.

1524 m. V. Tyndeilas išvyko į Hamburgą, o iš ten į Reformacijos centrą—Vitenbergą. 1525 m. kolonijoje jis pradėjo spausdinti savo NT vertimą. Šį darbą nutraukė kažkoks vietinis cenzorius, karštas popiežiaus šalininkas, kurį papirko Anglijos karaliaus Henriko VIII šnipai. Spausdinimo darbą Tyndeilas baigė Vormse. Tūkstančiai Biblijų ėmė plaukti į Angliją. Manoma, jog per pirmus metus išplito apie 6000 egzempliorių. Tiems laikams tai buvo milžiniški skaičiai.

1526 m., 1534 m. ir 1535 m. pasirodė kiti, pataisyti Šventojo Rašto leidimai. Vėliau Tyndeilas, apsigyvenęs Antverpene, ėmė studijuoti hebrajų kalbą ir versti Senąjį Testamentą. 1535 m. Tyndeilas buvo pagrobtas vieno anglo, pakartas ir sudegintas, bet prieš pat mirtį jis spėjo išversti Mozės penkiaknygę ir kai kurias kitas Biblijos dalis.

Taigi viduramžių ir naujųjų amžių sandūroje Biblija tapo vienu svarbiausių veiksnių, sukėlusių perversmą Europos krikščioniškame pasaulyje. Žmonės, nepriklausantys Romos katalikų bažnyčiai, skyrėsi vieni nuo kitų daugeliu klausimų, tačiau juos jungė įsitikinimas, kad Šventasis Raštas yra visų krikščionių gyvenimo ir elgesio modelis, svarbesnis nei Bažnyčios tradicija ir autoritetas.

Erazmas Roterdamietis, gyręs kvailybę

Paskutinį kartą rašale pamirkęs plunksną Erazmas išvedžiojo žodžius: „Rašyta kaime, 1908 m. birželio 9 d.“. Taip baigiama garsioji garsaus humanisto knyga „Pagiriamasis žodis kvailybei“. Erazmas rašė daug, nesustodamas ir stebėtinai greit. Beveik niekada neskaitė to, ką parašė, nieko netaisė ir nebraukė. Jis paliko daug veikalų: „Patarlės“ (1500), „Laisvi pokalbiai“ (nuo 1518 m.), „Apie valios laisvę“ (1524), parengė pirmąjį Naujojo testamento graikiško teksto leidimą (1516) ir jo vertimą į lotynų kalbą, rašė eilėraščius, mėgo piešti. Daugelis jo kūrinių dabar žinomi tik specialistams.

Erazmas Roterdamietis gimė naktį į 1469 m. spalio 29-ąją Olandijoje, Roterdame. Buvo nesantuokinis svasininko ir tarnaitės sūnus. Tikroji pavardė – Gerhardas Gerhardsas. Graikišką Erazmo vardą („mylimas, geidžiamas“) pasirinko pats (lotyniškas atitikmuo – Desiderius). Vėliau, jau subrendęs, prijungė lotynišką vardą prie graikiško ir tapo Desiderius Erasmus Roterdamus. Jis buvo nedidelio ūgio, labai šviesios odos, rusvų plaukų ir mėlynų akių; mėgo tvarką, gaivią aplinką. Mirė irgi naktį, tik vasarą – 1536 m. liepos 12-ą.
Holbeinas. Erazmas Roterdemietis
Hansas Holbeinas (1497-1543).
Erazmo Roterdamiečio portretas, 1523 m. Longfordo pilis, Anglija

Į istoriją įėjo kaip šiaurės renesanso krikščioniškojo humanizmo lyderis. Anksti netekęs tėvų, įstojo į vienuolyną; 1493 m. buvo įšventintas į kunigus; 1496-99 m. studijavo teologijos ir scholastinės filosijos centre Paryžiaus un-te. Vienuolyne skaitė Vergilijų ir Horacijų, rašė eiles, kurių tikslas buvo lavinti stilių ir „grynos“ lotynų kalbos jutimą. Ir jis pasiskiria naujos šviesos, vadinamos bonae litterae, turinčios nušviesti barbarybę, sergėtoju. Toji šviesa sklido iš Italijos, kurios vienas stebuklų – humanizmas. Tačiau jo pavidalas keistas – meilė seniems rankraščiams. Žmogus nuo kitų gyvūnų skiriasi kultūros ie erudicijos siekimu. Ir mylėti reikia ne bet kokį žmogų, o tik gabų humanizmui. O pirmieji humanistai – filologai, kurie skaitydami pagoniškus autorius siekia išlaisvinti žmogaus žemiškąją būtį. Humanizmas pamažu ardė viduramžių pasaulėvaizdį ir ruošė didįjį konfliktą su bažnyčia.

Tačiau Erazmą vedė ne mada; jo ieškojimai artimi Piko dela Mirandolos pažinimo patosui su kuriuo jis paskelbė 900 tezių. Tik Erazmas liko abejingas pasaulio sąrangos ir ontologijos klausimams. Bet ankstyvoji buržuazija jau buvo susikūriusi ir Nyderlanduose, tačiau ten kultūra negalėjo prilygti jos triumfui Italijoje, tačiau čia susikūrė savita tapybos mokykla (J. Van Eikas, R. van der Veidenas, H. Memlingas, J. Boschas, o vėliau ir P. Breigelis), imta svarstyti tikėjimo klausimus, besikertančius su ortodoksiniu formalizmu. Toks buvo „Devotio moderna“.

Erazmą domino tik knygos; jis pradeda kaip filologas: išleidžia „Adagia“ (1500; antikinių autorių minčių ir patarlių rinkinį). Jis pradeda studijuoti Bibliją ir ją versti. Biblinė filologija grindė humanistinį etikos supratimą, kurį Erazmas vadino „Kristaus filosofija“. Kadangi žmogus iš prigimties siekia šventumo, būtina pagilinti tikėjimo jausmą, priartinti jį prie gyvenimo. Anot Erazmo, asketizmas, pasaulio, gamtos ir žmogaus atsisakymas neturi nieko bendra su Kristaus morale. Tai aiškiausiai išsako „Pagiriamajame žodyje kvailybei“ (1509). Kvailybės karalystė yra visa žmonija, kvailybė yra tikrasis gyvenimas, o krikščionybė – kvailybės rūšis.

Iš visos Europos jam sklido pagyros, tačiau pats Erazmas kūrinį nelabai vertino. Jis Bazelyje išleidžia Naujojo testamento vertimą (1516) – tais pačiais metais T. Moras išleidžia „Utopiją“. Vokiečių humanistai pasivadina erazmininkais. O štai kitais metais M. Liuteris prie bažnyčios durų prikala savo tezes. Visi laukia Erazmo nuomonės – tačiau jis tyli. Tada jį užsipuola U. von Hutenas^*). Tik 1524 m. jis ryžtasi polemikai. Humanizmas ima virsti savo priešybe – jėzuitizmu; toks bus ir kai kurių jo mokinių kelias.

Erazmo idėjos per Krokuvos un-tą, kuriame mokėsi nemažai lietuvių, pasiekė ir Lietuvą; su juo susirašinėjo ir pats Žygimantas Senasis, tačiau aktyvesni ryšiai su juo liko neužmegzti. Tačiau jo įtaka jautėsi; pvz., M. Lietuvis (V. Maišiagališkis) bažnyčios tarnus vadina tranais.

Su didžiuoju vokiečių dailininku H. Holbeinu jis susipažino Bazelyje, J. Frobeno namuose, ir greit susidraugavo, Erazmas tapo dailininko globėju, jam iliustruoti patikėjo „Pagiriamąjį žodį kvailybei“. Juos siejo abiem brangūs žmonės, miestai ir šalys, kurie juos priglaudė ir kuriuos jie išaukštino.

Erazmui buvo lemta tapti renesanso žmonijos minčių valdovu, nes jis visa esybe stengėsi išlaisvinti žmogų nuo prietarų, religinio fanatizmo, amoralumo ir karo beprotybės. „Kiekvienas fanatizmas galų gale pats save įvaro į kampą – tai jo likimas. Protas gi, amžinai kantrus savo ramybėje protas, gali laukti, bet jis neatsitrauks. Kartais, kai kiti apspangę siautėja, jis priverstas prarasti žadą ir tylėti. Bet laikas ateina vėl – jis ateina vėl – jis ateina visados“, - taip Erazmo Roterdamiečio kūrybos esmę apibūdino S. Cveigas.

^*) Ulrichas fon Hutenas (Ulrich von Hutten, 1488-1523) – vokiečių riteris, mokslininkas, poetas, satyrikas, tapęs M. Liuterio pasekėju. Kartu su F. fon Zikingenu vadovavo riterių sukilimui (1522-23), kuriam pralaimėjus pabėgo į Šveicariją. Išleido dvi satyrinių dialogų knygas: „Dialogai“ (1520) ir „Naujieji dialogai“ (1521). Buvo vienu iš trijų satyros „Tamsiųjų žmonių laiškai“ (1515–17) autorių.