Dailieji menai

Skaitykite pradžią >>>>    

Tapyba

„Tapyba nėra estetinis veiksmas; tai magijos forma sukurta kaip tarpininkas tarp šio keisto svetimo pasaulio ir mūsų, tai galios suvaldymas suteikiant formą mūsų baimėms, lygiai kaip ir mūsų troškimams“.
F. Gilot, C. Lake. Gyvenimas su Pikaso, 1964 Rubens. Descent from Cross

Tapyba rodo, kaip priešingos emocijos ir idėjos gali būti pateiktos vienoje vietoje – arba kitaip, kad prieštaringi jutimai atrodytų tarsi susiję.

P. Rubensas (1577-1640) tapė religinėmis temomis. Vienas jo paveikslų „Nuėmimas nuo kryžiaus“ vaizduoja nuo kryžiaus nuimamą Jėzų, kad jo kūnas būtų palaidotas be apeigų. Rubensas buvo pamaldus krikščionis ir savo tikėjimą perteikė paveiksluose. Jis norėjo, kad „Nuėmimas“ perteiktų tiesioginę Kristaus kančią, labiau, nei skaitant tekstą.

Mes užduodame klausimus krikščioniškojo tikėjimo ribose. Kaip Kristaus fizinis nuėmimas nuo kryžiaus susijęs su jo dvasiniu pakilimu? Biblijoje kūnas padedamas į tamsų kapą, o po trijų dienų jis pasikeičia ir pakyla į dangų. Tad Rubensas turėtų parodyti, kad turėtume jausti tą pasikeitimą. Teologai gali ginčytis dėl Kristaus nuėmimo nuo pryžiaus prasmės. Kai kurie gali sakyti, kad tai reiškia jo nusileidimą į tamsiausias pragaro sritis, kurios yra būtina sąlyga jam pasikelti į dangų.

Tačiau čia sustokime pastabai. Meno kritikai, būdami formalistais, gali neturėti nieko bendra su krikščioniškomis emocijomis ir vis tik aukštai vertinti meno kūrinį. Jie gali stebėti asmenis ir jų veiksmus nuimant nuo kryžiaus Jėzų ir būti paveikti „reikšmingos formos“. Figūros suteikia aukščio pojūtį vertikaliu judėjimu žemyn. Jos tarsi susirūpinusios rūpestingai šoka. Tamsus fonas stipriai kontrastuoja su balta drobule, kuri vėlgi yra kontrastas apačioje esančio asmens ryškiai raudoniems drabužiams. Paveiksle pakankamai judesių ir spalvų, kad formalistas galėtų ištisą dieną ieškoti sąryšių: stiprūs žmonės, dėmesys, spalvos, proporcijos, linijos ir tekstūros.

Tačiau mums sakoma, kad formalaus paaiškinimo nepakanka. Stebėtojas turi eiti giliau į emocijas, kylančias iš paveikslo stebėjimo. Stebėtojas turi įsigilinti į krikščioniškąją tradiciją, į Kristaus gyvenimą. Ar Rubensas, vaizduodamas šį nukėlimą, nori pasakyti, kad turime patirti pažeminimą, jei norime suprasti Kristaus asmenį? Taigi pereiname į tikėjimo sritį ir jaučiame stiprią priešpriešą tarp nusileidimo ir pakilimo. Krikščioniams, kas viršuje ir apačioje, labai skiriasi. Reikia užpildyti plyšį tarp dangaus ir pragaro – ir paveikslas tą daro. Mums kyla klausimas, iki kokio lygio ta nusileidimo-pakilimo priešprieša? Ar ji apibūdina visos žmonijos esminę būklę? Matome, kad mes pradedame ieškoti universalių dalykų.

Mes žvelgiam į sakralinį įvykį, tačiau estetika yra pasaulietinė. Kaip tai siejasi? Negalima, jų nepažeidžiant, sakralinių dalykų redukuoti į pasaulietinius.

E. Durkheimo požiūris į religiją visuomenėje gali padėti tai suprasti. Jis teigia, kad religiniai reiškiniai iškyla, kai skiriama profaniškoji sfera (kasdieninių darbų) ir sakralinė (kuri siejasi su transcendentaliais, nekasdieniniais dalykais). Pats objektas viduje nei sakralinis, nei profaniškas, - tik žmonės jį padaro vienokiu ar kitokiu. Vymas mišių metu turi sakralinę ritualinę reikšmę simbolizuodamas Kristaus kūną; šiame kontekste vynas nėra gėrimas. Albrecht Durer. Four Apostles

Rubenso atveju mes žvelgiame ne į įprastą nutikimą, o į šventą įvykį. Tikintieji tokiems įvykiams suteikia ypatingas prasmes, garbinimo aspektus. Ir vėlgi E. Durkheimas tvirtina, kad religija yra "kolektyvinis dalykas". Tad meno kritikas turi ieškoti integruojančių aspektų – Juk kristus Evangelijose sako, kad jį gali pažinti visi žmonės, nepriklausomai nuo lyties, rasės ar tautybės.

A. Diureris (1471-1528) – vokiečių menininkas, ieškojęs "vidinės tiesos", nutapė "Keturis apaštalus" ir tame paveiksle perteikė 4 temperamentus: sangviniką, flegmatiką, choleriką ir melancholiką. Paklauskime – kaip gali būti jie tokie skirtingi ir vis tik vykdyti tą pačią misiją? Jie veikia ta pačia Kristaus dvasia. Tačiau žemėje nėra vienodų dalykų.

Pažvelkime tarsi būtume paveikslo dalyviai. Susidūrė su paveikslo simbolika vėl turime priimti įsitikinimų rinkinį apie Kristaus gyvenimą: vienodumas prieš skirtingumą. Kristaus gyvenimas pakeičia jų santykį.

Hansas Holbeinas*) mokėsi Vokietijoje ir buvo pristatytas Anglijos rūmų ratui, gavo karaliaus Henriko VIII patronavimą ir todėl galėjo tapyti aristokratijos atstovus. Vienas jo portretų, "Ambasadoriai", įamžina du labai turtingus jaunus vyrus: dešinėje Georges de Selve, neseniai tapęs vyskupu, o kairėje Jean de Dinteville, Prancūzijos ambasadorius Anglijoje. Tarp dviejų prancūzų stovi stalas su viršutine ir apatine lentynomis. Kritikai sako, kad viršutinė lentyna simbolizuoja "dangų", o apatinė "žemę". Ant viršutinės matome dangaus skliauto gaublį, greta žalvarinis saulės laikrodis ir navigacinis prietaisas laivo padėčiai nustatyti, dešiniau poliedrinis saulės laikrodis ir dar vienas astronominis prietaisas dangaus kūnų padėčiai nustatyti. Apatinėje lentynoje yra vadovai apie žemę, aritmetikos vadovėlis pirkliams ir žemės gaublys; liutnia, simbolizuojanti žemišką meilę muzikai, ir už kompaso – liuteronų giesmynas.

Dangus ir žemė pateikiami skirtingose lentynose, tačiau žinome, kad jie viduje yra priešingi simboliai tame pačiame pasaulyje ir tarpusavyje labai susiję. Jie vienos visumos dalys. Mes ieškome, kas yra juose universalaus ir tai išeina už krikščioniškos tradicijos ribų. Mūsų mąstymas žvalgosi į kitas tradicijas, kuriose irgi skiriamas "viršus" ir "apačia". Prieš tūkstančius metų Egipte alchemikas Hermis Trismegistas (gali būti, kad žydų pranašo Abraomo amžininkas) paskelbė fundamentalią tezę: "kaip viršuje, taip ir apačioje; kaip Holbein. Ambassadors apačioje, taip ir viršuje". Ši maksima teigia, kad transcendentalus Dievas, esantis anapus fizikinės Visatos, kartu yra ir imanentinis Dievas viduje. Viršus ir apačia susilieja – tai ta pati ir viena sąmonė. Dangus ir Žemė – dvasia ir materija, regimas ir neregimas pasaulis – vienas kitame atspindimi.

Du jauni "Ambasadorių" vyrai randasi tarp to dangaus ir tos žemės, tačiau nerodo, kad ieškotų bendros tiesos. Jie turtingai išsipustę kaip savo šalių atstovai. Jie atrodo tarsi matytų savo aukštesniąją padėtį žemėje, bet ne daugiau. Taigi, ar šis paveikslas atskleidžia universalius dalykus? Ar tai priešprieša būdinga visai žmonijai?

Rytų tapybos tradicija

Azijoje universalumo paieškos buvo labai išplitę. "Universalusis dao" persmelkė visus menus. Tačiau senovės kinai sakė: "dao dingsta kai tik jį įvardiji".

Kinų tapyba rėmėsi jin/jan koncepcija kaip pagrindu dao. Tai apėmė pusiausvyros, harmonijos ir pasikeitimų principus. Iš to požiūrio taško, makrokosmas radosi mikrokosme. Kinų menininkai galėjo piešti kraštovaizdį ir laikyti jį dalyvaujant visatos "elementuose". Visos visatos jėgos buvo simboliškai atvaizduojamos lokalioje scenoje.

Pvz., Wang Yung "kalnų peizažas" iliustruoja, kaip sąveikauja Jin ir Jan ir keičiasi vienas kitu. Gamta yra kintančio Jin (lapija, vanduo) ir stabilaus Jan (uola, medžiai) pusiausvyra. Stebėtojas gali pajusti tą rytų tradicijos dvasią ir filosofiją. Tuo tarpu kritikas privalo žinoti, kaip senovės rytų išminčiai suprato makrokosmo mikrokosme simboliką.

Kalnų peizažas vaizduoja tikrus kalnus, medžius ir vandenį, tačiau kartu simboliškai perteikia ir kažką daugiau, pavyzdžiui, metų laiką. Žiema paprastai išreiškia mirtį, brinkstantys medžių pumpurai reiškia pavasarį, o ežeras įkūnija visą vandenį. Taigi kartu su realiu kraštovaizdžiu mums pateikiama ir tai, kas amžina ir neturi ribų erdvėje. China. Mountain Landscape

Kinų medikai irgi mąstė tomis pačiomis sąvokomis. Žmogaus koja (ar ausis) buvo viso žmogaus kūno mikrokosmas. Akupunktūra kojos ar ausies taškuose buvo gydomas visi kūno negalavimai. Nematomi meridianai išsiraizgę po visą kūną. O kūnas, savo ruoštu, buvo Visatos mikrokosmas.

Vakaruose (pagal Aristotelį) stalas negali tuo pačiu metu būti ir "stalas", ir "ne stalas". Pasaulis buvo suvokiamas nepersidengiančiais terminais. Tuo tarpu senovės Kinijoje buvo kitokia samprata. Lao Tzu sakė:

Sulenkti reiškia būti tiesiu,
Būti tuščiu reiškia prisipildyti,
Nusirengti reiškia atsinaujinimą,
Turėti mažai reiškia būti turtingu.

Teatras

Kinijos dao idėja nebuvo visiškai svetima antikos Graikijai. Ankstyvoji Graikijos filosofija gavo įkvėpimą iš Egipto Heraklito laikais (540-480 m. pr.m.e.). Heraklitas nebuvo labai toli juo Jin/Jan koncepcijos kai apibūdino "antitezines poras", kuriose vienos dalies egzistencijai yra būtina ir kita dalis. Jis sakė: "viskas teka".

Anaksimandras kalbėjo panašiai, tačiau stojo prieš redukcionizmą. Jis sakė, kad karšta ir šalta, drėgna ir sausa yra priešybės viena kitai, todėl, jei kurią jų padarome "pirmine ir neribota", kita tiesiog negali egzistuoti. Niekas negali būti redukuota iki karštumo lygių, nes tada negalėsime žinoti, kas yra šalta. Jokia sąlyga negali būti redukuota į savo priešybę.

Šią koncepciją graikai įgyvendino vaidinimuose ir dramaturgijoje.

Tragedijos koncepcija

"Tėra tik dvi menininkų rūšys – revoliucionieriai ir plagijuotojai", Paul Gaugin.

Graikų tragedijose veikėjai negauna jokios pašalinės pagalbos ir turi pasikliauti tik savimi (o ne dievais). Tame žanre buvo dviejų tipų tragiškos situacijos: a) herojus klaidingai suvokia tikrovę; b) herojus pakliūna tarp dviejų priešingų principų. Šią graikų sampratą perteikė Hėgelis ir Marksas. Ji tapo jų filosofijų priešingumo pagrindu: Mąstymo ir Materijos, Teorijos ir Veiksmo. Marksas tarsi laimėjo („Filosofai tik aiškina pasaulį; esmė - pakeisti jį“, Apie Fojerbachą).

Marksistinės pakraipos dramaturgo Bertoldo Brechto (1898-1956) nedomino pusiausvyra, jis troško veiksmo. Jis aiškino, kad tokios emocijos kaip baimė ir gailestis turi sukelti revoliucinius veiksmus. Jam menas buvo ginklas klasių kovoje. Graikų teatre tos emocijos buvo neutralizuotos, jis veikė kaip nuskausminamieji vaistai. Tuo tarpu B. Brechtas manė, kad apsivalymas turi vykti už teatro ribų – politinėje arenoje.

Kritikas M. Solomanas kitokio požiūrio – jam emocijų apsivalymas (katarsis) nėra paprastas ankstesnės harmonijos atstatymas, ne sugrįžimas prie status quo. Tai labiau harmonijos suardymas sukuriant naują sąmoningumo lygį. Solomanas jungia tragediją su revoliuciniu menu, tačiau sako, kad Brechtas neįžvelgė esmės. Katarsio tikslas yra žmonėse išvalyti "žiaurius ir nežmogiškus polėkius". Netgi pajusti tam tikrą empatiją priešui. Revoliucinis menininkas siekia panaikinti siekius žudyti, prievartauti, kastruoti ir kankinti. Agresija teatre nebūtinai turi sukelti humaniškus veiksmus. Ji gali vesti į karą ir fašizmą.

H. Slochower'is žengia dar vieną žingsnį. Pirmiausia, jis įspėja apie redukcionizmą marksizme. Jis sako, kad mene dialektika eina už ideologijos. Mes turėtume domėtis kaip „atskiros ir universalios kategorijos veikia socialinėje sferoje, kuri nulemia jų formą ir kryptį“. Jis priėmė K. Markso teiginį, kad menas turi „humanizuoti žmogaus pojūčius“, tačiau teigė, kad menas yra tarpininkas tarp kraštutinių alternatyvų, tokių kaip „istorija ir įstatymas“, „laikas ir amžinybė“, „mintis ir veiksmas“, „pastovumas ir keitimasis“. Menas tai daro per savo formos jautrią prigimtį.

Jis naršo po pasaulinę literatūrą ieškodamas mitų bendrumų. Jis apibrėžia "mitopoeziją" kaip tam tikrą literatūrinių mitų kūrimo rūšį. Didieji menininkai ir pranašai nuolat perkainoja "praeities ir dabarties" vertybes simboline forma ir pasiūlo viltį ateičiai. Tipinis mitas stengiasi "atkurti negyvą praeitį", tačiau menininkai per mitopoeziją paaiškina mitus. Paprastai mitas yra apie "maištingą paiešką … išstojant prieš paralyžiuojančią tradiciją: Jis apie herojų, kuris laužo bendruomenės taisykles, yra išvejamas, kenčia ir siekia atgailos.

Mitopoetiniais nebuvo nei marksizmas, nei egzistencializmas. Jie negalėjo aiškiai ir teisingai pasakyti žmonėms apie "praeitį ir dabartį" ir literatūriškai įkvėpti ateičiai. Egzistencializmas sustojo pusiaukelėje, pavaizduodamas individo maištą prieš kolektyvą ir nepajėgė parodyti nulemiančią jėgą. Jam nepavyko išgydyti žmogaus žaizdas ir pastumti į bendrą ateitį.

Egzistencializmas "užsikabino" už vieno mitopoezijos aspekto ir jį išvystė iki absoliutizmo. Individo maištas prieš mitinį kolektyvą yra stadija, kurioje Jobas reikalauja, kad Viešpats paaiškintų jam tekusias nelaimes, Prometėjas pasipriešina Dzeusui, Edipas trokšta sužinoti, kaip iš prigimties tapo blogas, Orestas sulaužo erinėjų įstatymus. Tai Dantė, save tapatinantis su Paolo ir Franceška, Don Kichotas painiojantis mitus apie riterius ir savo metu pasaulietinę valdžią. Tai Hamletas savo motinos kambaryje, Faustas, Sygriedas išstojantis prieš Votaną, Achabas, palikęs žmoną ir namus, Juozapas, vykstantis į Egiptą. Šiuose literatūriniuose mituose individas išstoja prieš bendruomenę ir parodo laisvą pasirinkimo valią. Prarasdamas herojus jaučia susvetimėjimą, baimę ir kaltę. Tačiau jis tebetęsia kelionę tolyn "nuo namų", prisiimdamas atsakomybę už savo laisvos valios veiksmus ar nusidėjimus.

Tačiau tai tik mitopoezijos vyksmo vidurys. Ji tęsiasi tol, kol herojaus ego randa susitaikymą ir santykių atstatymą su bendruomene. Jobas susitaiko su Audrų Viešpačiu, Prometėjas su Dzeusu, Edipas su Tesėju, Orestas su jo atmestas autoritetais, Apolonu ir Atėne ir t.t. Tai įvyksta, nes individas pabūgsta savo maišto pasekmių, jis ima riboti savo demono šėlsmą. Jo pasirinkimas tampa kritiškas ir savikritiškas, jo atsakomybė įgauna etinius aspektus. Herojui gali būti atleista, kadangi jis gali grįžti "namo". Tačiau jis savo maištu sugebėjo pakeisti bendruomeninę sąmonę ir jam atleista būtent per jo maištą.

Paliekame Sizifą kalno papėdėje! Jis ten visada ras savo nešulį. Tačiau Sizifas parodo apie didesnę ištikimybę, kuri nepaiso dievų, ir pakelia akmenį. … Kiekvienas to akmens atomas, kiekvienas tą naktį užpildyto kalno mineralo grūdelis savyje tveria pasaulį. Pačių grumtynių su aukščiu pakanka, kad užpildytų žmogaus širdį. Reikia įsivaizduoti, kad Sizifas yra laimingas!

Paskutinius pora šimtmečių viešpatavo individualizmas. Jo principas įsikūnijo egzistencializme. Individas tebelieka šiuolaikinių dekonstrukcionistų pagrindiniu „motyvu“, populiariu tikėjimu. H. Slochower'is parodo pasaulio dramą individui maištaujant prieš visuomenę, tačiau nekalba apie bendruomenės kovą su bendruomene – socialinę K. Markso pradėtą perspektyvą. Socializmas kilo kaip protestas prieš individualizmą.

Grupės varžosi su kitomis grupėmis, korporacijos stoja prieš korporacijas, tautos sukyla prieš tautas – tai yra visa tai, ką graikai vadino hubris. Grupės (etinės, rasinės, klasinės, tautinės) kuria stiprius identitetus ir jos negali sulaukti sėkmės neieškodamos aukštesnės tvarkos bendruomenėje.

Tragedija Graikijoje susiformavo valdant Perikliui. Didieji tragikai rašė apie hubris, žmogiškąją garbę. Tada Periklis, nekreipdamas dėmesio į dramaturgus, manė, kad pakanka tragiškų vaidinimų pasaulio scenoje. Jis įsivaizdavo Atėnus kaip didingiausią visų laikų tautą. Atėnai turi aukščiausius principus ir kultūrą pasaulyje. Periklis norėjo, kad plistų žinią apie Atėnų šlovę. Jis pradėjo karą su Sparta, jis sukėlė visus piliečius ir gavo pritarimą. Tai buvo karas tam, kad užbaigtų visus karus. Tačiau tas karas buvo tragiška Atėnų šlovės ir didybės pabaiga.

Šiandien menai susiduria su tragedija pasaulio scenoje. Tautos pasididžiuodamos kuria technologijas ir netenka žmogiškumo jausmo. Periklio pamoka yra užmiršta.


*) Hansas Holbeinas jaunesnysis (Hans Holbein der Jüngere, apie 1497-1543) - vokiečių tapytojas, piešėjas ir grafikas, nutapęs daug to meto garsių žmonių portretų. Taip pat kūrė religine tematika, graviūras. Jo stilius buvo šiaurės renesanso. Jo piešiniai pilni kandaus sarkazmo, subtilaus pastabumo ir stebina formos ir atlikimo grožiu.

Papildomi skaitiniai:
Chaosmo estetika
Trijų taisyklė
Poezija ir muzika
A. Kamiu filosofija
Viduramžių kriticizmas
Dailė fiziko akimis
Papilnėjo da Vinčio kanonas
F. Nyčė: Tragedijos gimimas
Dendizmo poetika: literatūra ir mada
Kultūrinis „Užburtosios fleitos“ fonas
Th. Nagel. Ką reiškia būti šikšnosparniu?
Paul Gauguin, pirmykštės idilės ieškotojas
Chaosmo estetika: James Joyce Viduramžiai
Sadomazochizmas „Užsispyrėlės sutramdyme“
Durkheimo, Parsonso ir Giddenso modeliai
Savamokslis dailininkas Henri Ruso
Čiurlionis: ar žinai, kas tai yra erdvė?
Irena Slawinska. Erdvė ir laikas
Ėrichas Fromas. Menas mylėti
Moters krūtis kaip artimo meilė
Menininko ir jo kūrinių klajonės
Ignalinos krašto legenda
Pastabos apie kūrybiškumą
Egzistencializmas
Ką nutyli būgnai?
Prerafaelitai
Rodanti kelią
Išmagnetintojas
Filosofijos skiltis
Meno skiltis