Sadomazochizmas „Užsispyrėlės sutramdyme“    

Mišelis Fuko interviu „Advocate“ apie sadomazochizmą (SM) rašė:

“Idėja, kad SM yra susijęs su grubiu žiaurumu, kad SM yra to žiaurumo, agresijos išlaisvinimo būdas, yra kvaila. Labai gerai žinome, kad visa, ką tie žmonės daro, nėra agresyvu; jie išradinėja naujas galimybes malonumui pasiekti su neįprastomis savo kūno dalimis - per kūno erotizavimą. Manau, kad tai kūrybiškumo atmaina, kūrybiškas užsiėmimas, kaip vieną pagrindinių savybių turintis tai, ką vadinu malonumo deseksualizavimu... Galimybė panaudoti savo kūną kaip įvairių malonumų šaltinį yra kažkas svarbaus. Pavyzdžiui, jei pažiūrėsite į tradicinių malonumų spektrą, išvysite, kad kūniškasis malonumas visad buvo gėrimas, valgymas ir dulkinimasis. Ir tai atrodo esą mūsų kūno ir mūsų malonumų sampratos riba.

Kai kas gali pasakyti, kad SM yra galios erotizacija, strateginių santykių erotizacija... SM žaidimas labai įdomus, nes tai strateginiai santykiai, nes jis visada nepastovus. Žinoma, čia yra vaidmenys, tačiau kiekvienas labai gerai žino, kad vaidmenis galima sukeisti. Kartais scena prasideda šeimininku ir vergu, o pabaigoje vergas tampa šeimininku. Arba, net jei vaidmenys yra nusistovėję, labai gerai žinote, kad tai visada tik žaidimas; arba yra nustatytos taisyklės, arba egzistuoja susitarimas, aiškiai išsakytas ar nebylus, kas leidžia jiems žinoti tam tikras ribas. Šis strateginis žaidimas, kaip kūniškojo malonumo šaltinis, yra labai įdomus.“.

Panagrinėsime Keitės-Petručio istoriją Šekspyro „Užsispyrėlės sutramdyme“ - kūrybinio erotizavimo ir kūno išryškinimą per sadomazochizmą: žaidimus, strategijas ir vaidmenų pasikeitimus. Bus peržiūrimos jų apraiškos Keitės santykiuose su visa jos šeima: tėvu, seserimi ir sužadėtiniu. Bus siekiama įrodyti, kad, kartą nustatyti, SM bruožai ir ritualai atlieka keletą funkcijų. Ir tada pjesė labiau vadintina farsu nei komedija dėl jos nepriimtinų elementų*).

Keitės-Petručio santykiai yra kritikos, tame tarpe feministinės, tema nuo pat 1904 m., kai pjesės režisierius finalinę sceną, kurioje Keitei liepiama nusiimti kepurę ir ją sumindžioti, perteikia kaip nevalingą jos jausmų pažeminimą. Vienas feministinės kritikos smaigalys tebėra nutaikytas šia kryptimi, laikant Užsispyrėlės sutramdymas Keitę auka ir pjesės veiksmą esant žemyn besivejančia spirale nuo netekėjusios nuoširdumo link ištekėjusios paklusnumo netekus teisės protestuoti. Keitė pasidavė vyro dominavimui per izoliaciją, prievartą, susipainiojimą, nušalinimą ir viešą sugėdinimą. Pvz., Marilyn French1) šioje pjesėje įžvelgia vyriškojo prado (atstovaujamo brutalumu, sėkmės ir griovimų siekimu) susidūrimą su moteriškuoju (perteikiamu tokiomis gyvybinėmis jėgomis, kaip gimdymo galia, maitinimasis ir rūpinimasis).

Kita feministinės kritikos atšaka palieka šios bevaisės poliarizacijos temą. Lisa Jardine2) nagrinėja vyrų-moterų seksualumą ir jų santykius labiau realiose socialinėse sąlygose ir įvairius jų perkėlimo į sceną būdus. Ji lokalizuoja Keitės „atžagarumą“ tradiciniuose aikštingos moters įsivaizdavimuose - nuo Sokrato rėksmingos ir besibarančios žmonos Ksantipės, per klasikinę komediją, viduramžių legendas ir biblinius anekdotus. Visur čia plepumas daro moterį „provokuojančią ir atgrasią“. Liežuvis laido ir juokelius, darančius ją gašlia.

Trečią požiūrį pateikia Marrianne Novy3) , aiškinanti Petručio elgesį kaip abipusiškumo svarbą vedybiniuose santykiuose. Petručio nuslopina Keitės agresiją (ją sutramdo) įtraukdamas ją į žaidimų seką. Tačiau harmoniją pasiekęs žaidimas galimas tik patriarchalinėje sistemoje, numatančioje visišką vyro valdžią moteriai: vyro - dukrai, brolio - seseriai, vyro - žmonai. Tad Keitės elgesio pasikeitimas niekada nekelia grėsmės socialinei sistemai ir yra su ja suderinamas.

Ann Thompson4), aptardama pjesės pastatymų istoriją, pastebi, kad kritikai, nuo Bernardo Šou iki Michaelio Bilingtono5) , laikę pjesę „bjauria“ ir „barbariška“, tiesiog cenzoriavo ją. Kiti laikė ją daugiau farsu, o ne komedija, t.y., daugiau susijusia su vaidinimo technika ir socialinių tipažų parodymu, o ne charakterio atskleidimu, - o šiame žanre meilė įgauna žaidimo ar intrigos rolę. Taip tampa galima tai, kas nepriimtina.

Iš čia ir Heilman tikėjimas, kad moters prausimosi scenos, kurios labiausiai užgavo, gali būti „galimos, nes vyras ir trys žmonos nėra pilnai žmoniški asmenys; Jei jie būtų, tai negalėtų veikti kaip mokytojas, medžiotojas ir lazdelės‘. Ann Thompson atšauna, tai „galėtų būti bet kokio sadistinės pornografijos pateisinimas; jei personažai nėra ‚pilnai žmogiški asmenys‘, tada tampa nesvarbu, kaip su jais piktnaudžiaujama ar jie kankinami“.

Tikriausiai labiau moksliškai pjesę nagrinėjo Lorna Hutson6) . Poreikis sankcionuoti bendruomenėje slaptas vedybas virsta drama, keistai transformuojančia „tariamą sutramdymą į kažką ... emociškai sudėtinga ir įtikėtina“. Ji aiškina, kad pjesė peržengia savo istorinį laiką šią emocinę tiesą perkeldama į teatrą, kaip seksualinio skandalo forumą ir taip tuo pat metu neutralizuodama „puritaniškas“ nuostatas. Iš tikro jo vedybos yra „slaptumo triumfas“, paverčiamas viešu renginiu skirtu bendruomenės nušalinimui. Tuo „apeigų nutraukimu“ ir savo kalba Petručio panaudoja, kad suteiktų bendruomenei vedybų paliudijimo, dalyvavimo ir vadovavimo galias. Petručio slaptumas toks pats kaip Ksenofono humanistų interpretacijose.

Pagal Froido terminologiją, Keitės pradinis dominuojančios rolės prisiėmimas jos pirmuosiuose žingsniuose link SM savo ištakas turi mąstymo-kūno skilime, paveldėtame iš ankstyvos vaikystės, kai lyčių skirtumai konsolidavosi į tam tikrus atsako ir elgsenos stereotipus. Kaip tam tikro tipo iškrypimo simptomas, šis prisiėmimas yra mums atskleidžiamas netiesiogiai, per kalbą, kuri yra daugiasluoksnė. Antrasis veiksmas prasideda Keitei, visai palei Froidą, suplakant savo fantazijas ir sapnus. Tos ankstyvos vaikystės fantazijos yra labai svarbios Froido požiūriui į nukrypimus, nes jų prasmė keičiasi priklausomai nuo vaiko lyties. Čia atskleidžiami pirmi du mergaitėms taikomi etapai. Pirmame etape brolį ar seserį muša tėvas; veiksmas, kurio sadistinis elementas turi numalšinti pavydą. Antrajame, dar svarbesniame, sapnuojantis ar fantazuojantis pats yra mušamas. Šis mazochizmo ženklas turi atpirkti kaltę, kilusią iš džiugesio, matant tėvo baudžiamą seserį. Ši fantazija, Froido paimta kaip vienas SM šaltinių, pasireiškia, kai Keitė antrojo veiksmo pradžioje užvaldo sesers kūną. Uždanga pakyla Biankai prašant (II.i.1-7):

Nežemink manęs, sesute,
Juk save taip žemini,
Kai elgies lyg su tarnaite.
Todėl atrišk rankas, ir jei tik nori -
Visa atsiduosiu, nusimesiu suknelę:
Vyresniems paklusti mane mokė.

Čia paminimi visi svarbiausi SM elementai, nors ir netinkamai pritaikyti: vergavimas, šeimininko ir vergo rolės, puošimasis, puošnių drabužių nusirengimas kaip nuobauda, fizinė bausmė; nurodymai scenai aiškina, kad Keitė muša Bianką – o ir ankstesnėje scenoje Lucentio ir Tranio atkreipė dėmesį į prašmatnaus rengimosi svarbą vaidinant šeimininko ir vergo roles. Tranio („vyras“) privalo sutikti pasikeisti vietomis su Lucentio (šeimininku), nes jis ‚paklusnus‘; ir persirengimas atliekamas taip, kad Lucentio galėtų ‚būti vergas‘. Čia iliustruojamas ir vienas pagrindinių SM elementų – nuolankumas (kaip vaiko), kuris yra valdomas – vaikas savo garsiais tėvų dėmesio reikalavimais ir nuolankumu dėl skausmo. Kaip visi sadomazochistai, Keitė eksperimentuoja su dominuojančiu vaidmeniu ir verčia Bianką būti nuolankia. Kad tai yra klaidinga pozicija abiem seserims, parodo Biankos „panieka“ vergavimui. Jos tikslas yra išsilaisvinti, o ne pataikauti, sulaukiant gėdos ir nuobaudos.

Mes įvairiais būdais paruošiami minčiai, kad Keitė ir Petručio yra sadomazochistinė pora. Scena, kurioje jie pirmąkart susitinka, yra svarbi SM temai. Reikšminga, kad ji seka po epizodo, kuriame Keitė bara seserį. Petručio kalba apie „atsisėdimą ant jo“, o Keitė atkerta, esanti per lengva „tokiems stuobriams pagauti“. Keitės paskutinės pastangos teigti dominavimą yra atmetamos Petručio užuomina (II.i.209-212):

Petručio: Ach, kokia vapsva pikta!
Keitė: Aš vapsva? Tai saugokis geluonies!
Petručio: Aš jį išrausiu raute! 
Keitė: Bat ar kvailys žino kur jis?
Minuit reklama

Kai Petručio susiruošia pirštis Keitei, jis nori jos tėvui būti rekomenduotas kaip valdingas: „..., na man ji paklus - / Aš griežtas; ir peršuos ne kaip vaikiščias“ (II.i.136-137). Jis taip pat numato, kad jų vedybos bus tokios, kur „dvi aršios ugnys susidurs“ (II.i.132).

Petručio ruošiasi ypač kruopščiai. Jis apmąsto viską, nieko nepalieka atsitiktinumui – ir gerai parengia auditoriją siurprizams, kurie jaukia jo partnerės. Jo fantazijos yra tarsi sakalininko, tramdančio jauną vanagą (IV i 177-185). Tų laikų sakalininkų vadovuose vanagas paprastai moteriškos giminės. 1615 m. paskelbtame Gervase Markham7) traktate aprašoma kaip ji yra „prijaukinama“. Jai neleidžiama miegoti nuolat judinant priešais sakalininko kumštį. Taip ji „supažindinama su žmogumi“. O George Turberville8) veikale nurodomos svarbiausios sakalininko savybės: „būti labai kantriu, be to žavėtis vanage, kad atrodytų (natūraliai) mylįs ją“.

Vanagų dresiravimas taip pat apima odinių priemonių ir fetišinės aprangos naudojimą. Vanagui turi būti uždedamas gobtuvas, o sakalininkas apsitaiso tradiciniais sadomazochisto atributais: odiniais diržais, pirštinėmis, vadžiomis. Apranga yra ypač svarbi SM fantazijoms. Briuselio „Minuit“ parduotuvės reklamoje (žr. iliustraciją) vaizduojami galvos apdangalai ir vaidinimas, kuriame „vergė“ yra visiškai nuoga ir pažeidžiama. Jos kūnas remiasi į šeimininko kelius atsidavimo poza. Jos nukarusios galūnės ir besisiūlančios krūtys rodo susitaikymą su jo valia. Jo iškeltas kumštis neskirtas trenkti, o siekia pademonstruoti raumeningą kūną.

Vienas svarbiausių „žaidimo laukų“ yra lova. Ji turi kitą funkciją Keitės „įšventinime“ – tai dar viena chaoso ir sumaišties arena. Jų vedybų naktį Petručio ketina „tramdymą“ pratęsti miegamajame: „Išmėtysiu užtiesalus, pagalves, paklodes ir antklodes“ (IV.i.188-89).

Reikia pažymėti sadomazochistinių žaidimų sudėtingumą. Šekspyro laikų komedijos žanras reikalavo, kad pora privalo baigti harmoninga heteroseksualia sąjunga. Tačiau „Užsispyrėlės sutramdyme“ leidžiama spėti, kad viskas išsisprendžia sueitimi. Per visą pjesę pora bandžiusi alternatyvius malonumus galiausiai (pagal komedijos žanro reikalavimus) baigia įprastine (reproduktyvia) lova („Keite, mums laikas į lovą“, V ii 181-185).


Pastabos

*) Užsispyrėlės sutramdymas (The Taming of the Shrew) - 5-ių veiksmų V. Šekspyro komedija, sukurta maždaug 1590-94. Ne kartą buvo taisoma, keitė pavadinimus.
Veiksmas vyksta Padujoje, Petručio užmiesčio name.

**) Priešingai, R. Heilman. The 'Taming' untamed, or the return of the shrew// MLQ 27, 1966 bandoma mus įtikinti: „Jei taip matome ‚sutramdymą‘, tai turime turėti nesutrandytą, išlaisvintą nuo persekiojančios kritikos vingrybių, stengiantis prijaukinti priimtino padorumo ribose; turėtume užsispyrėlės sugrįžimą nepaverčiant Keitės vien užsispyrėle“.

Trumpos biografijos

1) Merilina Frenč (Marilyn French, 1929-2009) – amerikiečių feministė, rašytoja.
Ji tvirtina, kad moterų engimas yra svarbi dalis visuomenėje, kurioje dominuoja vyrai. Pvz., vienoje ankstyvųjų ne grožinės literatūros knygų, „Anapus valdžios: Vyrai, moterys ir moralė“ (1985), ji nagrinėja patriarchato poveikį istorijos tėkmėje. Pirmajame romane „Moterų kambarys“ (1977) ji parodo Miros ir jos draugų, tarp kurių yra ir radikali feministė Val, gyvenimą 6-7 dešimtm. Amerikoje. Ji parodo to laikmečio moterų gyvenimą ir feministinio judėjimo aspektus. Vienoje vietoje Val sako: „visi vyrai yra prievartautojai“ – toks jų požiūris. Vėlesnių laikų svarbesnis jo skūrinys yra „Nuo Ievos iki Aušros: Moterų istorija“ (1995, 4 t.).

2) Liza Džardin (Lisa Jardine, 1944-2015) – žydų iš Lenkijos kilmės britų istorikė ( Bronowski ). Išleido 17 knygų ir paskelbė per 50 straipsnių.erai įvertinta jos knyga api 17 a. anglų- olandų santykius. Yra parašiusi biografijų, o taip pat „Istoriškai perskaitytas Šekspyras“ (1996).

3) Mariana Novy (Marrianne Novy) – Oitsburgo un-to prof., dėsčiusi kursus apie Šekspyrą bei Anglijos literatūrą. Parašė ir knygą „Šekspyras ir feminizmas“.

4) Ana Tomson (Ann Thompson) – anglų kalbos prof. Londono Karaiškame koledže, aktyviai tyrinėjanti Šekspyro klausimus ir apie tai išeidusi knygų bei paskelbusi esė.

5) Michaelis Bilingtonas (Michael Keith Billington, g. 1939 m.) – britų rašytojas ir meno bei teatro kritikas, parašęs Nobelio premijos laureato Harold Pinter’io biografiją, o Dion Boucicault’io biografija bus skelbiama tik Brailio rašmenimis.

6) Lorna Hutson (Lorna Margaret Hutson, g. 1958 m.) –anglų kalbos prof. Oksfordo Mertono koledže. Nagrinėja ir Šekspyro klausimus, skaitė paskaitas, išleido „Circumstantial Shakespeare“ (2015).

7) Gervase (Jervis) Markham (apie 1568-1637) – anglų poetas ir rašytojas, rašė įvairiomis temomis, tačiau geriausiai žinomas „Anglų namų šeimininke“ (1615) apie maisto gaminimą ir gydymą.

8) George Turberville (apie 1540-1597 m.) – anglų poetas. 1568 m. lankėsi Maskvoje su diplomatne misija pas Ivaną Rūstųjį, kelionę arašęs eilėmis (teišliko 3 eilėraščiai). Jam priskiriama „Knyga apie sakalystę“ iš tikro yra Jacques du Fouilloux „La Venerie“ (1561) vertimas iš prancūzų kalbos.

Literatūra

  1. R. Warwick-Bond, ed, The Taming of the Shrew, 1904
  2. D. Macey. The Lives of Michel Foucault, 1993
  3. M. French. Shakespeare's Division of Experience, 1982
  4. C. Kahn. Man's Estate: Masculine Identity in Shakespeare, 1981
  5. L. Jardine. Still harping on dauthers: Women and drama in the age of Shakespeare, 1983
  6. G. Holderness (ed.). The Shakespeare Myth, 1988
  7. M. Novy. Love's Argument: Genger Relations in Shakespeare, 1984
  8. A. Thompson (ed.). The Taming of the Shrew, 1984
  9. L. Hutson. The Usurer's Daughter: Male Friendship and Fictions of Women in Sixteenth-Century England, 1994
  10. A. Freud. A Child is Being Beaten, 1919 (cituota J. Mitchell “Psychoanalysis and Feminism”)
  11. Gervase Markham: Country Contentments, 1615
  12. George Turberuile. The Booke of Faulconrie or Hauking, 1575

Papildomai skaitykite:
Chaosmo estetika
Aklieji vargonų virtuozai
Korėjos tradicinė muzika
Aldous Huxley. Suvokimo durys
Mazochizmas – antropologinė paslaptis
Kipras: Ignalinos krašto legenda
Aldonos Gediminaitės muzikantai
Kultūrinis „Užburtosios fleitos“ fonas
Čiurlionis: ar žinai, kas tai yra erdvė?
Paskutiniai metai, paskutiniai kūriniai
Don Campbell. Mozarto muzikos galia
Dendizmo poetika: literatūra ir mada
Žiūrovo nuostaba kūrinio suvokimui
Stepių vilkas ir jo nepriklausomybė
Knygos, kurios mokė nesimokyti
Mirtis šalia nuostabių moterų
Žmogus, kuris nukrito į Žemę
T. Ševčenkos „Akloji su dukra“
Menininko ir jo kūrinių klajonės
Susitikimai BLITZ klube
Išsilaisvinę poetai
Prerafaelitai
Meno skiltis
Vartiklis