Chaosmo estetika  

Tęsinys, skaitykite pradžią

Aišku, bent jau teoriškai, kad dramos formas Joyce laikė tikromis ir būdingomis meno formomis. Iš tokios prielaidos aiškiai išryškėja meno kūrinio nuasmeninimo principas, toks būdingas Joyce poetikai. Vystydamas šią teoriją, Joyce jau buvo susidūręs su analogiškomis Mallarmė¹⁾ teorijomis ir tikėtina, kad turėjo „Crise de Vers“ fragmento vertimą į anglų kalbą, kuris stipriai primena Stefeno žodžius:

„L'oeuvre pure implique la disparition élocutoire du poéte, qui céde l'initiative aux mots, par le heurt de leur inégalité mobilisée; ils s'allument de reflets réciproques comme une virtuelle trainée de feux sur les pierreries, remplacant la respiration perceptible en l'ancient souffle lyrique ou la direction personnelle enthousiaste de la phrase^*)...“

Neabejotinai, menininko nuasmeninimo problema buvo sutikta Joyce jaunystės skaitiniuose ir lengvai galime nustatyti tarp koncepcijos pirmtakų Baudelaire,  Floberas ir Yeats³⁾. Būtina suprasti, kaip plačiai idėja pleveno anglosaksiškoje epochos atmosferoje, vėliau radusi vietą Pound'o²⁾ ir Elioto rašiniuose.

Iš šio poetinio taško, nuoroda į Aristotelio „Poetika“ atsiranda spontaniškai. Joyce neabejotinai buvo veikiamas anglosaksiško kritinio metodo aptariant meną Aristotelio terminais. Tai parodoma skirtumu tarp „Portreto“ ir aukščiau cituoto, tikėtina Mellarmė šalininko, teksto. Kai Mallarmė kalba apie grynai meninį kūrinį, kuriame išnyksta poetas, jis mintyse turi platoniškąją koncepciją, kurioje l'Oeuvre linkęs tapti le Livre, atspindžiu nuasmeninto grožio, kaip absoliučios esybės, perteiktos Verbe. Tad Mallarmė kūrinys linkęs būti nuasmenintas, jaudinantis aparatas, kuris keliasi į metafizinių archetipų pasaulį. Joyce nuasmenintas kūrinys, priešingai, pasireiškia kaip objektas nukreiptas į save ir išsisprendžiantis savyje. Nuorodos randasi estetinio objekto viduje, objektas linkęs būti gyvenimo surogatu ir nebūti priemone vėlesniam ir tyresniam gyvenimui. Mallarmė nuostatos turi gilias mistines ambicijas, o Joyce linkę būti tobulo mechanizmo, kuris išnaudoja savas funkcijas, triumfu.

Įdomu pastebėti, kaip platoniškoji grožio koncepcija pasiekia Mallarmė iš Baudelaire ir Baudelaire iš Poe. Tačiau pas Poe, platoniškasis elementas vystosi pagal Aristotelio metodologiją, kuri atsižvelgia į psichologinį sąryšį tarp kūrinio ir skaitytojo bei kūrinio konstruktyviai logikai [žr. „Kompozicijos filosofija"]. Tad, pradedant nuo anglosaksiškos terpės ir aristoteliškos tradicijos, perėję per prancūzų poetų-simbolistų filtrą, šie ir kiti fermentai buvo Joyce perdaryti Aristotelio prasmių areale.

Šv. Tomo estetinės formuluotės irgi darė įtaką. Joyce panaudotos citatos niekur neaptaria veikalo, galinčio išreikšti poeto asmenybę. Tai nebuvo patogios išvados padarymas dėl dokumentų trūkumo. Parodydamas gilų Viduramžių minties supratimą, panaudodamas kelis tekstus, su kuriais buvo susipažinęs, Joyce suprato, kad Aristotelio ir tomizmo estetika visai nesirūpina paties menininko apibūdinimu: kūrinys yra objektas su savais struktūriniais dėsniais ir be autoriaus asmens. Todėl Joyce buvo įsitikinęs, kad negali išplėtoti teorijos apir kūrybinį procesą remiantis tomistiniu mąstymu. Scholastika neabejotinai turėjo ars teoriją, tačiau tai nenušviečia poetinės kūrybos proceso. Nors jis galėjo naudoti ars, kaip recta ratio factibilium or ratio recta aliquorum faciendorum, idėją, Joyce tai supaprastino į glaustą formuluotę: „Menas ... yra žmonių nuostata pajaučiamų ar apmąstomų dalykų turint estetinį tikslą“. Pridėtas „estetiniam tikslui“, patikslinimas, kuris nenaudotas Viduramžių formuluotėje, pakeičia senojo apibrėžimo prasmę, pervesdamas ją iš graikų ir lotynų techne-ars prie šiuolaikinės „meno“ prasmės išimtinai kaip "dailiųjų menų". Tačiau Stefenas įsitikinęs, kad „taikomasis Akvinietis“ gali jam tarnauti tik iki tam tikro taško:
„Kai imamės meno koncepcijos reiškinio, meniniam brandinimo laikotarpiui ir meniniam sukūrimui, man reikia naujos terminologijos ir naujos asmeninės patirties“.
iš tikro, sporadiniai pareiškimai apie poeto ir jo funkcijos prigimtį, kuriuos randame „Stephen Hero“, yra visiškai svetimi aristoteliškai-tomistiniai problematikai, „Portrete“ būdami tam tikromis aliuzijomis į kūrybinį procesą.

Kalbos apie meno autonomiškumą yra tipinės. Čia jaunasis Stefenas atskleidžia savo formalųjį prisirišimo prie scholastikos pobūdį. Akviniečio formuluotės drąsiai įpinamos į teoriją l'art pour l'art, kurią Stefenas asimiliuoja iš kitų šaltinių. Akvinietis teigė, kad "pulchrae dicuntur quae visa placent", toliau pažymėdamas, kad artefaktas turi jį dominti vien meninio kūrinio, kurį sukūrė, tobulumo požiūriu ir ne išoriniais aspektais apie ta, kaip kūrinys gali būti naudojamas. Viduramžių teorija ars supranta platesne prasme, kaip objektų konstravimą, amatininkystę, trumpai sakant, daugiau nei vien meno kūrinių pagaminimą šiuolaikine termino prasme. Tokiam ars nustatomas standartinis amatininko integralumas. Tada meno kūrinys yra forma, ir formos tobulumas apibūdinamas daugiausia tiek perfectio prima, tiek perfectio secunda terminais. Kai perfectio prima nagrinėja sukurto objekto formaliąją kokybę, perfectio secunda turi reikalą su objekto įprastine paskirtimi. Kitaip sakant, kirvis yra nuostabus, jei yra pagamintas pagal formaliosios harmonijos taisykles; tačiau, visų pirma, jis yra nuostabus, jei gerai tinka galutiniam tikslui, kuris yra miško kirtimas.

Tomistinėje tikslų ir priemonių hierarchijoje, objekto vertė nustatoma pagal priemonių ryšį su tikslais: visas daiktas yra įvertinamas antgamtinių tikslų, į kuriuos orientuotas žmogus, terminais. Grožis, Gėris ir Tiesa yra abipusiškai įtrauktas. Taip statula, naudojama nešvankiems arba magiškiems tikslams vidine prasme yra bjauri, atspindinti nepriimtinoje šviesoje savo iškrypusį tikslingumą. Šv. Tomo teiginių interpretavimas griežtai formalia prasme [kaip darė daugelis uolių neo-tomistų] yra nesupratimas iš principo vieningos ir hierarchinės vizijos, kurią Viduramžių žmogus priešpastato pasauliui. Todėl, kai Stefenas ginčijasi su koledžo profesoriumi siekdamas parodyti, kad "Akvinietis tikrai yra gabaus menininko pusėje", ir kai jis tvirtina, kad neranda Akviniečio grožio apibrėžime jokio poreikio mokymuisi ar moraliniam pakylėjimui, Stefenas gudriai nutyli apie po Viduramžių apdarais esančius teiginius, panašius į Wilde pasisakymus, pagal kuriuos "bet koks menas yra visiškai nenaudingas". Įdamiausia, kad jėzuitai, su kuriais kalbėjosi Joyce, jautė tam tikrą nepritarimą, tačiau neprieštaravo jo citavimui. Jie buvo savojo tradicinio formalizmo, kuriame Angeliškojo daktaro žodžiams negalima prieštarauti, aukos. Joyce, pakeitęs aplinką savo naudai ir pasinaudodamas psichinės sistemos silpnumu, parodo, kad jis jaukiai jaučiasi katalikiškame prasmingume.

Remiantis tais pagrindais, Stefenas pateikia savo estetikos sisteminį išdėstymą. Aptardamas estetinės emocijos prigimtį jis tebesilaiko meno autonomiškumo koncepcijos. Estetinėje kontempliacijoje pornografinis aspektas yra tiek pat svetimas, kiek ir didaktinis. Tada Stefenas atnaujina sąsajas su Aristoteliu palaikydamas poezijos katarsio (cathartic) teoriją. Jis išvysto gailesčio ir siaubo apibrėžimą, pasiskųsdamas, kad Aristotelis nepateikė apibrėžimo "Poetikoje" ir ignoravo "Retorikoje". Joyce apibrėžia estetinę emociją kaip tam tikrą ekstazės tipą, jautrumo sukėlimą, prieš idealų gailestį ir siaubą; ekstazę išprovokuotą, ištęstą ir pereinančią į tai, ką jis vadina "grožio ritmu". Šis apibrėžimas atrodo turįs šaknis tam tikrose šiuolaikinėse koncepcijose, jei Stefeno estetinio ritmo apibrėžimas nebūtų grynai pitagoriečių kilmės:

Ritmas ... yra pirmasis formalus dalių sąryšis bet kurioje estetinėje visumoje arba estetinės visumos su jos dalimi ar dalimis, arba bet kurios dalies su estetine visuma, kurios dalimi yra.

Toks apibrėžimas Stuart Gilbert sulyginamas su analogišku S. Kolridžo:

Grožio pojūtį sudaro vienalaikiai pajautimai dalių sąryšio, kiekvieno su kiekvienu ir visų su visuma: sukeliantis betarpišką ir absoliutų pasitenkinimą, todėl, bet kuria prasme, juslinį ir apmąstomą.

"Portrete" Joyce aptaria integritas, proportio ir claritas koncepcijas, kurias verčia kaip "vientisumas", "harmonija" ir "švytėjimas".

"Pažvelk į krepšį", sako Stefenas Lynčui ir paaiškina:

Kad pamatytų tą krepšį ... jūsų protas pirmiausia krepšį atskiria iš likusios regimos visatos, kuri nėra krepšys. Pirmoji suvokimo fazė yra ribojanti linija apibrėžta apie suvokiamą objektą. Estetinis vaizdas mums pateikiamas erdvėje arba laike. Girdimas pateikiamas laike, o regimas erdvėje. Tačiau, erdvinis ar laikinis, estetinis vaizdas pirmiausia nušvinta kaip save apribojantis ir save apimantis neišmatuojamame erdvės ir laiko fone, kuriame nėra. Jį suvokiate kaip vieną daiktą. Regite jį kaip vieną visumą. Jūs suvokiate jo vientisumą. Tai integritas.

Iš čia aišku, kad tomistinis integritas nėra Joyce integritas. Pirmasis yra realaus užbaigtumo faktas, o antrasis yra erdvinis apribojimas. Pirmasis yra ontologinės srities problema, o antrasis tėra fizinis perimetras. Joyce integritas yra psichologinio dėmesio sutelkimo rezultatas; tai vaizduotė, kuri pasirenka daiktą. [Noon laiko, kad yra ryšis tarp tų idėjų ir Berkeley filosofijos.]

Kadangi galimybių nukrypimams kiekis ribotas, Joyce proportio koncepcijos interpretacija artimesnė tomistinei, nei kad yra integritas interpretacija:

Tada ... pereinate nuo taško prie taško vedami jos formalių linijų; jūs suvokiate ją kaip subalansuotą dalį prieš dalį jos ribose; jaučiate jos struktūros ritmą. Kitais žodžiais, tiesioginės percepcijos sintezę seka suvokimo analizė. Pirmiausia pajaučiate, kad tai vienas daiktas, dabar pajaučiate, kad tai daiktas. Jį suvokiate kaip sudėtingą, dalų, išskaidomą, sudarytą iš dalių, jo dalių ir dalių sumos rezultatą, harmoningą. Tai Consonantia...

Pastaba apie ritmą paaiškinta anksčiau. Claritas apibrėžimas yra ilgesnis ir sunkesnis, o Joyce tekstai apie jį yra labiau prieštaringi. Galutiniame "Portreto" variante skaitome:

Papildoma žodžio reikšmė ... yra gana miglota. Akviniečio termino naudojimas atrodo esąs netikslus. Jis painiojo mane ilgą laiką. Jis gali versti jus tikėti, kad jis manė apie simbolizmą ar idealizmą, aukščiausiąja grožio kokybe esant šviesą iš kažkokio kito pasaulio, idėją, kuriai materija tėra šešėlis, kurios realumas tėra simbolis. Manau, kad jis galėjo laikyti, kad claritas yra meninis atradimas ir dieviškojo tikslo pateikimas arba apibendrinančioji jėga, galinti estetinį vaizdą padaryti visuotinu, leisti jį užtemdyti jo tikrąsias sąlygas. Tačiau tai tėra literatūrinį šneka. Taip jį suprantu. Kai jūs suvokiate krepšį kaip vieną daiktą ir tada analizavote jį pagal jo formą ir suvokėte jį kaip daiktą, atlikote tik sintezę, kuri yra loginė ir estetiškai leistina. Matote, kad tai yra tas ir ne kitas daiktas. Švytėjimas, apie kurį jis kalba, yra scholastinis quidditas, daiktiškumas.

Joyce interpretacija yra labai subtili. Jis pradeda nuo paprastų ir neišbaigtų tomizmo tekstų, ištrauktų iš platesnio konteksto, ir pasiekia įžvalgos, kurią praleido daugelis autoritetingų komentatorių. Kaip dėl Akviniečio, quidditas yra substancija, tiek, kiek gali būti suprasta ir apibrėžta. Tad kalbėti apie quidditas yra kalbėti apie substanciją, apie formą kaip organizmą ir struktūrą. "Stephen Hero" sakoma užtikrinčiau, kad "bendriausio objekto siela, struktūra kurio taip suderinta, mums atrodo kaip švytinti". Čia Joyce mums duoda paaiškinimą, kad yra visai artimas tomistiniam mąstymui, tik dar neišplėtęs formuluotės savąja kryptimi. Aiškiu claritas platoniškosios interpretacijos atmetimu [kai jis kalba apie "literatūrinę šneką"], Joyce irgi nori paaiškinti savo poziciją. Taip darydamas, Joyce meta į temos viduriuką.

Tik fragmentuose, einančiuose po šios interpretacijos, Stefeno apmąstymai numato didesnės autonomijos infleksijas ir todėl atskleidžia, kad jo prisirišimas prie Akviniečio tėra formalumas, kuriuo remiantis galima laisviau vystyti savas temas. „Portrete“ skaitome:

Ši aukščiausioji kokybė jaučiama menininko, kai estetinis atvaizdas pirmąkart iškyla jo vaizduotėje. Tokią paslaptingą akimirką, Shelley protas pasirinko blunkančią anglį. Akimirka, kurios metu aukščiausioji grožio kokybė, aiškus estetinio vaizdo nušvitimas ryškiai pajaustas proto, kuris buvo pritrauktas jo visumos ir pakerėjo savo harmonija, yra šviesi tyli estetinio malonumo ekstazė, dvasinė būsena labai panaši į tą širdies būseną, kurią italų fonologas Luigi Galvani, panaudojęs frazę, beveik tokią puikią kaip Shelley, pavadino širdies užbūrimu.

„Stephen Hero" kontekstas kiek kitoks. Švytėjimo momentas apibūdinamas labiau kaip epifanija.

Epifanija jis laiko staigią dvasinę apraišką, tiek primityvia kalba, tiek gestikuliavimu, tiek pačio mąstymo įsimintina būsena. Jis tikėjo, kad buvo skirta rašto žmogui ypatingai rūpestingai užrašyti tas epifanijas, atsižvelgiant, kad jos pačios yra delikačiausi ir trumpalaikiai momento aspektai.

Išsireiškimai „blunkanti anglis“ ir „trumpalaikė mąstymo būsena“ yra pernelyg daugiaprasmiai, kad būtų priimtini tokiai koncepcijai kaip tomizmo claritas. Claritas yra ilgalaikis, aiškus ir beveik apčiuopiamas formaliosios harmonijos pateikimas.

Tai buvo tęsinys, galite skaityti  teksto pradžią >>>>

---

^*) Grynas kūrinys numato deklamatyvų išnykimą poeto, duodančio pradžią žodžiams, sutelkiančio jų skirtingumus; jie išreiškia vidinius atspindžius tarsi ugnies pėdsakus akmenyse, pakeisdami senosios lyrikos dvelksmą arba posakio asmeninio entuziazmo kryptį...

¹⁾ Stefanas Malarmė (Stéphane Mallarmé, 1842-1898) - prancūzų poeto-simbolisto ir kritiko Étienne Mallarmé pseudonimas. Poeziją laikė raktu, atveriančiu duris i pažinimą, teigė kad pažinimas turėtų atspindėti daiktų vidinę prigimtį, o poetinė kalba turi būti suprantama tik ypatingai pasišventusiems. Jis kėlė vidinį dvasinį pasaulio suvokimą idealistinės Fichtės, Šelingo ir kt. filosofijos šviesoje. Jo sunkiai suprantami eilėrasčiai pasižymi dideliu žodiniu muzikalumu. Žinomiausias kūrinys – „Fauno popietė“ (1876), kuriam C. Debussy parašė preliudą.

²⁾ Ezra Poundas (Ezra Weston Loomis Pound, 1885-1972) – amerikiečių poetas, vertėjas, kritikas, vienas modernistinės literatūros pradininkų. 1908 m. atlyko į Londoną. Netrukus ėmė publikuoti savo poezijos knygas ir vertimus. Laikomas vertimo teorijos reformatoriumi. Laikomas vienu imažizmo krypties atstovų („Des Imagistes“, 1915). Nuo 1920-ųjų daug vertė poezijos iš įvairių kalbų, o taip pat rašė pats, savo eiles apjungęs į grandiozinį epą „Cantos“ (Giesmės). 1925 m. su žmona apsigyveno Italijoje. Ten simpatizavo fašizmui, už tai buvo 1945 m. suimtas. Pizos kariniame kalėjime jis vertė Konfucijų ir rašė „Pizos giesmes”, tačiau ten jį ištiko priepuolis. Po kelių metų pervestas į Vašingtono psichiatrinę ligoninę, iš kurios išleistas tik 1958 m.; ir jis grįžo į Italiją.

³⁾ Viljamas Jeitsas (William Butler Yeats, 1865-1939) – airių poetas, rašytojas ir dramaturgas. Buvo varomąja jėga Keltų atgimime ir kartu su kitais įkūrė Abatijos teatrą, pradžioje jam vadovavęs. 1923 m. jis tapo pirmuoju airiu, gavusiu Nobelio premiją, tačiau geriausius kūrinius parašęs jau vėliau: savo geriausius kūrinius parašiusių po premijos įteikimo: „Bokštas“ (1928), „Vingiuoti laiptai ir kiti eilėraščiai“ (1929) ir kt. Pirmas poezijos rinkinys „Oisino klajonės“ išleistas 1889 m.: lėto ritmo ir lyrinės poemos rodo P. Šeli ir prerafaelitų įtaką. Jis rašė simbolizmo stiliumi, panaudodamas netiesioginius simboliu ir simbolines struktūras. Nuo 1900 m. jo poezija tapo labiau realistine ir politizuota - jis atsižadėjo transcendentalistinių ir okultinių pažiūrų, tačiau jo kūriniuose išliko fizinės ir dvasinės kaukės, ciklinės gyvenimo teorijos. „Septynių miškų“ (1903) rinkinyje dominuoja airių epo temos. Vienu garsiausių jo eilėraščių yra „1916-ųjų velykos“ (1916), skirtas Velykų sukilimui, - jame skamba refrenas „Baisus grožis gimė“.

Papildomi skaitiniai:
Dailieji menai
Tomas Akvinietis
Egzistencializmas
Visų dienų apmąstymai
Andrė Morua. Kuo aš tikiu?
Nyčė: Linksmojo mokslo pamokos
S. Lemas. Kinų kambario paslaptis
Dendizmo poetika: literatūra ir mada
P. Sloterdaikas. Kentauriškoji literatūra
Kodėl šiandien verta skaityti Boecijų?
Thomas Nagel. Ką reiškia būti šikšnosparniu?
Sadomazochizmas „Užsispyrėlės sutramdyme“
Amžinasis teksto sugrįžimas poststruktūralizme
Otto Weininger. „Aš“ problema ir genialumas
I.Kantas apie organines formas
Pastabos apie kūrybiškumą
Filosofijos atsiradimo istorija
Graikų matematikai - filosofai
Vaišešika: Erdvė ir laikas
Kinų kambarys
R. V. Scruton
Filosofijos skiltis
Judafobija
Vartiklis