Umberto Eco. Chaosmo estetika: James Joyce Viduramžiai

Tęsinys, skaitykite pradžią

„Pavogta senojo Akviniečio mokykloje“,
James Joyce. Šventoji tarnyba

Bėgant amžiams „poetika“ įgavo daug prasmių. Aristotelio „Poetika“ yra atsakymas į abu klausimus „Kas yra Menas?“ ir „Kaip sukuriamas meno kūrinys?“ Šiuolaikine filosofijos tradicija linkusi teorinį atsakymą į pirmąjį klausimą apibrėžti kaip „estetika“ ir naudoti „poetika“ apibrėžiant atskiro menininko ar meninės mokyklos programą. Šiame kontekste „poetika“ siejama su klausimu „Kaip meno kūrinys sukuriamas pagal asmeninę programą bei idiosinkretinį požiūrį?“. Nesenas Prahos lingvistinės mokyklos1) apibrėžimas „poetiką“ laiko „verbalinės elgsenos differentia specifica" studija*). Kitais žodžiais, “poetika” yra struktūrinio mechanizmo studija duotam tekstui, kuris turi nuosavą kokybę ir galią perteikti nevienareikšmiškumus ir daugiaprasmiškumus.

Joyce savo kūriniuose naudoja visas šias poetikos sampratas; jis perpina tokius klausimus kaip meno konceptai, savo asmeninės meninės programos prigimtį ir pačių tekstų struktūrinius mechanizmus.

„Portretas“ yra pasakojimas apie manininką, norintį parašyti „Portretą“; „Ulysas“ yra knyga, esanti pati savęs modelis; „Finegano budynė“ yra, be visa ko, išbaigtas traktatas apie savo prigimtį, nepertraukiamas „kyngos kaip Visatos „Erzaco“ apibrėžimas. Tad skaitytojas yra nuolat gundomas izoliuoti Joyce pasiūlytą poetiką apibrėžimais, Joyce terminais, sprendimų, kuriuos priėmė Joyce.

Nors galima nagrinėti Horacijaus2), Boileau3) ar Valery4) poetiką nesiremiant jų kūriniais, Joyce politika negali būti atskiriama nuo Joyce tekstų. Poetika pati sudaro intymią meninės kūrybos dalį ir yra paaiškinama įvairiose jos stadijose. Tad visas Joyce projektas gali būti laikomas kaip poetikos vystymas, o tiksliau, kaip dialektinis įvairių priešingų ir viena kitą papildančių poetikų judėjimas – šiuolaikinės poetikos istorija kontrastų ir nuolatinių implikacijų lauke.

Tarp daugelio kultūrinių įtakų jaunajam Joyce išskiriame tris pagrindines linijas (žr. Trijų taisyklė), pasireiškiančias visuose jo kūriniuose. Iš vienos pusės, mes matom Akviniečio įtaką, patekusio į krizę, bet ne galutinai sunaikinto skaitant Bruno, ir iš kitos, Ibseno5) įtaką su kvietimu artimesniems meno ir gyvenimo ryšiams. Pagaliau mes matom simbolistų6) poetų įtaką su estetiniu menui pašvęsto gyvenimo ir meno kaip gyvenimo pakaitalo idealu bei jų paskatomis išspręsti didžiąsias dvasios problemas kalbos laboratorijoje**). Šios kontrastuojančios įtakos iš skirtingų amžių asimiliuotos sistemoje, kuri vystėsi nuolat susirūpinusi šiuolaikinės kultūros problemomis, nuo pasąmonės psichologijos link reliatyvumo fizikos. Stulbinantis Joyce skaitymų kiekis ir jo interesų įvairovė atvėrė kelią naujų Visatos dimensijų atskleidimui.

Priėmęs tokį kelią, mūsų tyrimui reikia pagrindinės gijos, tyrimų linijos, veiklios hipotezės. Tad imame opoziciją tarp klasikinės formos koncepcijos ir poreikio lankstesnei ir „atviresnei“ kūrinio struktūrai bei pasaulio. Tai gali būti identifikuota kaip dialektika tarp tvarkos ir avantiūros, kontrastas tarp Viduramžių summae pasaulio ir šiuolaikinio mokslo ir filosofijos.

Joyce pats skatina mus naudoti dialektinį raktą. Joyce atsiribojimas nuo mokslininkų aiškumo ir pasirinkimas labiau šiuolaikinės ir sunkesnės problematikos iš tikro remiasi Bruno atskleista priešybių dialektika, Cusano coincidentia oppositorum pripažinimu. Menas ir gyvenimas, simbolizmas ir realizmas, klasikinis ir šiuolaikinis pasauliai, estetinis ir kasdieniniai gyvenimai, Stefanas Dedalas7) ir Leopoldas Bloom‘as8), Šemas ir Šaunas9), tvarka ir galimybė yra pastovūs trinties terminai, turintys šaknis šiame teoriniame atskleidime. Joyce kūrinyje vėlyvosios scholastikos krizė yra pagreitinta ir taip gimė naujas kosmosas.

Tačiau ši dialektika nėra tobulai suformuluota; ji neturi tų triadų balanso, apie kurį optimistiškesnės filosofijos kuria teorijas. Ir jei Joyce mintis šią elegantišką opozicijų ir tarpinių būsenų kreivę brėžia prie jos ribinės būsenos, jo pasąmonė srūva tarsi nenuslopinta senosios traukos atmintis. Joyce nuo summa pasiekia „Finegano budynę“9), nuo sutvarkyto scholastikos kosmoso pasiekia verbalinį besiplečiančios Visatos vaizdą. Tačiau jo viduramžiškas paveldas, iš kurio kito šis judėjimas, niekada nebus užmestas. Po priešybių ir sprendimų žaidimu kuriame susiduria įvairios kultūrinės įtakos, giliausiame lygyje, randasi radikali priešprieša tarp viduramžių žmogaus, nostalgiškai trokštančio aiškių ženklų ir sutvarkyto pasaulio, bei šiuolaikinio žmogaus, reginčio naują tėvynę, tačiau nesugebančio rasti subtilių taisyklių ir nuolat deginamo nostalgijos apie prarastą vaikystę.

Norėtume pademonstruoti, kad pasirinkimas nėra padarytas ir kad Joyce dialektika, daugiau nei tarpinė, siūlo musm nuolatinės priešpriešos vystymąsi tarp Chaoso ir Kosmoso, tarp betvarkės ir tvarkos, laisvės ir suvaržymų, Viduramžių nostalgijos ir bandymų pamatyti naują tvarką. Mūsiške James Joyce poetikos analizė bus tranzicijos akimirkos šiuolaikinėje kultūroje analize.

Joyce katalikybė

„Aš jums pasakysiu, ką daryti ir ko nedaryti. Aš neteiksiu to, kuo daugiau netikiu, kad tai ir besivadintų mano namais, tėvyne ar bažnyčia; ir bandysiu išreikšti save tam tikroje gyvenimo modoje ar mene tiek, kiek sugebu, ir tiek pilnai, kiek galiu, savo apsaugai panaudodamas tik priemones, kurias leidžiu sau naudoti – tylą, tremtį ir suktybę“.

Stefeno išpažintimi Cranly, jaunasis Joyce pateikia savąją tremties programą. Airių tradicijos ir jėzuitų mokymo prielaidos netenka savo vertės kaip taisyklės. Taip Joyce meta tikėjimą, tačiau ne religinę maniją. Ortodoksinė praeitis nuolat išnyra iš jo kūrinio asmeninės mitologijos forma ir su šventvagišku įkarščiu parodo savo buvimą. Kritikai daug kalbėjo apie Joyce „katalikybę“. Terminas atspindi mentalitetą, kuris atmeta dogmatinę substanciją ir moralines taisykles bet išlaiko išorines racionaliosios sistemos formas bei jos instinktyvų apeigų bei liturgijos žavesį. Aišku, mes turime a rebours žavesį; kalbėjimas apie katalikybę sąryšyje su Joyce yra kiek tarsi kalbėjimas apie sūnaus meilę sąryšyje su Edipu ir Džokasta...

„Portrete“ Cramby stebi įdomų faktą, kad Stefano mąstymas yra permirkęs religiją, kurią jis galimai atmetė.

Panašiai nuorodos į Mišių liturgiją pasirodo mažiausiai laukiamais būdais kalambūrų, iš kurių suregzta ‚Finenganų budynė‘, centre:
„ Per omnibus secular seekalaru, . . . meac Coolp,. . . . meas minimas culpads!. . . Krištolinis pakylėjimas! Kyrielle elation!. . . . Sussumcordials [453.26] . . . . – Žolėdis asilas anksčiau . . . . Valgyk mišių duoną “

Čia galima rasti pomėgį sąskambiams ir parodijai. Prieštaringo ryšio su katalikybe šviesoje, „Ulyse“ ir „Finegano budynėje“ aiškiau pasirodo dvi simbolinės superstruktūros... To paties besivystančio žmonijos istorijos ciklo centre autorius jaučiasi kaip auka ir logosas: „Dėl garbės prikaltas prie kryžiaus savo nusikryžiavimui“

Tačiau Joyce katalikybės vaizdas išsivysto labiau nei per vieną eilutę. Jei mes aptiksime, iš vienos pusės, šis beveik pasąmoningas, įkyrus puikavimasis, kažką mal tournee, tada iš kitos, mes rasime mentalinę nuostatą apie tai, kas yra vertinga. Iš kitos pusės, mitinis pasipuikavimas, iš kitos, idėjų organizavimo būdas. Čia, simbolių ir figūrų klodas yra filtruotas ir perduotas į kito tikėjimo sistemą; ten mentalinis įprotis tarnauja heterodoksiniam Summulae. Tai antrasis momentas Joyce katalikybėje – viduramžiškos scholastikos momentas... Pagal Harry Levi10), tendencija abstrakcijai mums nuolat primena, kad Joyce estetiką pasiekia per teologiją. Joyce netenka savo tikėjimo bet lieka tikintis ortodoksine sistema. Net brandžiuose kūriniuose atrodo, kad Joyce dažnai išlieka realistu labiausia viduramžiška žodžio prasme.

Ši mentalinė struktūra nėra išimtinai būdinga jaunajam Joyce, kuriam vis dar artima jėzuitų įtaka, nes silogistinis protavimo stilius išlieka netgi „Ulyse“, kad ir vien kaip išskirtinis mąstymo linijos požymis....

Ką reiškia tvirtinimas, kad Joyce išlaikė viduramžišką mąstymą nuo jaunystės iki brandos? Skaitant visus Joyce raštus galima nustatyti tūkstančius situacijų, kai jis panaudoja iš Viduramžių paimtus terminus bei argumentus iš Viduramžių literatūros ir filosofijos technikų. Šiuo atžvilgiu gali būti naudinga sukonstruoti abstraktų viduramžiško mąstymo modelį, kad būtų parodyta, kaip Joyce jį taiko. Kadangi Viduramžių mąstymo procesas neabejotinai sudėtingesnis nei pasiūlyti metmenys, taip yra ir su Joyce. Šio pratimo tikslas yra apibendrintai parodyti viduramžiškų elementų buvimą autoriaus mentaliniame ūkyje.

Viduramžių mąstytojas negali suvokti, paaiškinti ir tvarkyti pasaulio neįtraukęs jo į Tvarkos gniaužtus, Tvarkos, pagal kurią, cituojant Edgar de Bruyne11), „les E tres s'emboitent les un dans les autres“. Jaunasis Stefanas Clongowes Wood koledže suvokia save kaip kosminės visumos narį – „Stefanas Dedalas- Elementų klasė- Clongowes Wood koledžas-Salinsas-Kildare kunigaikštystė-Airija-Europa-Pasaulis-Visata“. „Ulysas“ tą pačią tvarkos koncepciją parodo Homero karkaso pasirinkime, o „Finegano budynė“ – žiedine schema, pasiskolinta iš Viko12) ciklinės pasaulio sampratos.

Viduramžių mąstytojas žino, kad menas yra žmogaus būdas atgaminti artefakte visuotines kosminės tvarkos taisykles. Šia prasme menas labiau atspindi menininko depersonalizaciją nei jo asmenybę. Menas yra pasaulio analogas. Net jei Joyce atrado depersonalizacijos pėdsakus pas labiau šiuolaikiškus autorius, tokius kaip Floberas13), jis sako, kad entuziazmas teorijai turėjo Viduramžių šaltinius.

Tvarkos karkasas umato begalinę sąryšių grandinę tarp tvarinių ir įvykių. Cituojant Alanes ab Insulis:

Omnis mundi creatura  
quasi liber et pictura  
nobis est in speculum 
Nostrae vitae, nostrae mortis  
nostri status, nostrae sortis  
fidele signaculum 

Egzistuoja mechanizmas, kuris leistų epifanijas, kuriose daiktas taptų gyvuoju kažko kita simboliu ir sukurtų ištisą sąryšių voratinklį. Bet kuris asmuo ar įvykis yra šifras, nurodantis kitą vieną knygoje. Tai sukuria aliuzijų tinklą „Ulyse“ ir kalambūrų sistemą „Funegano budynėje“. Kiekvienas žodis įtraukia kiekvieną kitą, nes kalba yra save reflektuojantis pasaulis. Kalba yra istorijos svajonė pasakojanti sau apie save. Kalba yra idealaus skaitytojo kankinamo idealios nemigos skaitoma knyga. Jei iš simbolinio pasaulio pašalinsite transcendentinį Viduramžių Dievą, gausite Joyce pasaulį. Tačiau šią operaciją atliko dauguma Renesanso mąstytojų - Džordanas Bruno ir Nicola a Csa, abu buvę Joyce mokytojais. Pasaulis daugiau nėra piramidė sudėta iš nuolatinių trascendentalių pakeitimų, o yra save apimantis apskritimas ar spiralė.

Viduramžių mąstytojui yra daugybė objektų ir įvykių, kurie sudaro Visatą. Tad mokslininkui reikai surasti raktą, padėsiantį aptikti su sukatalogizuoti juos. Pirmasis priėjimas buvo enciklopedinio tipo. Tad turėjo prasmę tai, kad didžiosios populiariosios enciklopedijos, „De Imagine Mundi“, „Specula Mundi“, „Herbarijus“ ir „Bestiariumas“. Istoriškai buvo prieš didžiųjų teologinių sutvarkymų epochą. Tad buvo prasminga ir tai, kad tai buvo labiausiai betarpiški, familiarūs ir išliekantys kaip mentalinis planas netgi labiausiai išvystytose filosofinėse traktuotėse. Enciklopedinis priėjimas naudoja Inventorizacijos, Sąrašo ir Katalogo technikas arba, klasikiniais retoriniais terminais, Enumeratio. Kad aprašytų vietą ar faktą, ankstyvieji lotyniškieji Viduramžių poetai pirmiausia pateikdavo detalių aspektų sąrašą. Ši ištrauka iš Sidonijaus Apolinaro yra sąrašo, galinčio užimti kelis tomus, pavyzdys:

Est locus Oceanai, longiquis proximus  
Indis, axe sub Eoo, Nabateum tensus in Eurum;  
ver ibi cntinuum est, interpellata nec  
ullis frigoribus pallescit humus, sed  
flore perenni picta peregrino ignorant  
arva rigores; halant rua rosis,  
indiscriptosque per argos fragrat odor;  
violam, cytisum, serpylla, ligustrum  
lilia, narcissos, casiam, colocasiax,  
caltas, costum, malobathrum, myrrhas,  
opobalsama, tura parturiunt campi; nec  
non pulsante senecta inc redivia petit  
vicinus cinnama Phoenix [Carmina 2].

... Šie autoriai sudarydavo objektų ir katedrų bei karalių rūmų turtų katalogus, kuriuose tarsi atsitiktinė relikvijų ir meno objektų sankaupa aiškiai neskiriant puikių kūrinių ir teratologinių dalykų. Tačiau jie pakluso inventorizacijos logikai... Tie sąrašai keistai primena įvairių šventųjų reikmenų sąrašą mistinėje procesijoje „Ulyso“ skyrioke „Kiklopai“.... Inventorizacijos technika taip pat yra tipinė primityviam mąstymui, kaip Claude Levi-Strauss‘as14) paaiškino „La Pensee Sauvage“. „Čiabuvių mąstymas“ pasaulį sutvarko pagal taksonomiją, sukuriančią atrodančią visumą per brikožalo techniką, kai atstatoma forma panaudojant jau neegzistuojančių formų dalis. Ši procedūra yra būdinga viduramžiškai civilizacijai, kuri privalėjo atstatyti pasaulį iš pagonybės ir Romos griuvėsių dar neturint tikslios naujosios kultūros vizijos. Išvardijant praeities civilizacijos artefaktus, Viduramžių mąstymas išnagrinėja juos, kad pamatytų, ar skirtingi atsakymai gali gimti ir naujos dalių kombinacijos. Kaip vėliau pamatysime, tai tiksliai tas projektas, kurį Joyce pasiūlė jam tradicinės kultūros duoto pasaulio sugriovimui. Su viduramžišku nusiteikimu jis tiria Visatos redukuotos iki kalbos repertuarą, kad pagautų naujų ir gausių kombinacijų galimybes.

Sąrašo technika grįžta kitose žmonių istorijos srityse. Ją sutinkame ankstyvajame Renesanse pas Rablė, kur ji taip pat buvo bandymu sukurti kitą tikrovės pateikimą atmetant akademinės, archainės ir scholastinės kultūros siūlomą tvarką. Mes randame ją pas Džordano Bruno [ne atsitiktinumas, kad Joyce taip žavėjosi Bruno]. Ir pagaliau, ją randame šiuolaikiniame mene bei įvairiose asembliažo, koliažo, ir pop-cut (iškarpų) technikose. Tačiau vėlgi, Joyce pirmasis įkvėpimas buvo viduramžiškos kilmės. Jo pradiniu modeliu buvo Palaimintosios Mergelės litanija bei monotoniškas ir pasikartojantis rožančiaus kalbėjimas. Turime prisiminti, kad aprašo technika pasirodo ne vien pasakojimo puslapiuose, bet dažnai ir kultūrinės fagocitozės technikoje, kurią Joyce naudojo šviežios informacijos išgavimui iš senosios ir šiuolaikinės kultūrų.

Kai tik medžiaga, kurią priima pasaulis, yra valdoma per išankstinį aprašą, Viduramžių mąstytojas bando paaiškinti Visatą. Tačiau jis niekada neišdrįs būti vienas tame. Jam visada būtinas Auctoritas užnugaris. Nors Viduramžių mąstymas ir nesibaimina inovacijų, jis pokyčius maskuoja komentarų ankstesniam Didžiam Mastytojui forma.... „Finegano budynė“, net labiau už „Ulysą“ gali būti priimama kaip milžiniškas autoritetyvių citatų katalogas, a rebours filosofijos Walpurgisnacht. Tik šiame taške, kur Viduramžių mąstytojas gali leisti sau atskleisti savo tikruosius mokytojus ir prisipažinti tame, bent jau sau. Puikiai šį mąstymo būdą atspindi Bernardo Šartriečio frazė [vėliau atgaivinta kitų, netgi Niutono ir Gassendi15)] ir gali būti pacituota Jono Solsberiečio16) žodžiais: "dicebat Bernardus Carnotensis nos esse quasi nanos gigantium humeris insidentes ut possimus plura eis et remotiora videre, non utique proprii visus acumine aut eminentia corporis, sed quia in altum subvehimur et extollimur magnitudine gigantes".

Tai reiškia, kad šiuolaikinis mąstytojas, mažas ir nepajėgus praeities gigantų akivaizdoje, vis tik turi šansą iškilti ant jų pečių ir pažvelgti, kad ir nedaug, toliau į priekį. Joyce netiesiogiai ir nesąmoningai pritaiko šią citatą kai teigia, kad jis naudoja „adaptuotą Akvinietį“, ir pareiškia. Kad jis „tik pastūmėjo Akviniečio grožio apibrėžimas prie loginės išvados“. Mes pabandysime pasekti procesą jaunojo menininko, kuris užkonservavo ir atmetė mentalines formas, kurios viešpatauja sutvarkytame kosmose, pateiktame viduramžiškos krikščioniškos tradicijos ir kuris, vis dar mąstydamas viduramžiškai, sutvarkytą Kosmosą išskaido į daugialypę Chaosmo formą.

Menininko kaip jaunojo tomisto portretas

Pagrindinės Stefano estetikos temos yra: 1) meno suskirstymas į tris žanrus (žr. Trijų taisyklė): lyriką, epą ir dramą; 2) kūrinio objektyvumas ir depersonalizacija; 3) meno autonomija; 4) estetinės emocijos prigimtis; 5) grožio kriterijai. Iš paskutinės temos išsirutulioja: 6) epifanijos doktrina; 7) poetinės veiklos prigimties ir poeto funkcijos skelbimas. Žanrų aptarimas yra kažkas akademiška. Lyrikos žanre menininkas pateikia savo vaizdą betarpiškame sąryšyje su savimi, o epe jis pateikia jį netiesioginiame sąryšyje su savimi ir kitais:
„Lyrinė forma faktiškai yra paprasčiausias betarpiškos emocijos verbalinis apvalkalas, suritmintas riksmas toks, kokį prieš daugelį amžių išleisdavo žmogus traukdamas irklą ar ridendamas akmenis šlaitu aukštyn. Jį deklamuojamtis yra labiau sąmoningas dėl betarpiškos emocijos negu tasai, kuris išgyveno emociją“.

Priešingai, epinės formos yra lyrinių formų pratęsimas ir beveik subrendimas ir laiko esant vienodus atstumus tarp poeto, skaitytojo ir emocinio centro. Pasakojimas daugiau nėra nuo pirmojo asmens ir menininko individualumas išsilieja į personažus tarsi energinga jūra. Joyce pateikia pavyzdį iš senovinės baladės „Turpino didvyris“, kuri prasideda pirmu asmeniu ir baigiasi trečiu. Pasiekiama draminė forma:
„... kai gyvastis, ir sruveno ir sukosi aplink kiekvieną asmenį užpildys kiekvieną tokia gyvybine galia, kad jis ar ji pripažins teisingu ir neapibrėžtu estetinį gyvenimą. Menininko asmenybė, pirmiausia riksmas ar ritmas, ar nuotaika ir tada sklandus ir žaismingas pasakojimas, galiausiai išsivalymas iš egzistencijos, depersonalizacija, taip sakant... Pasiekiama estetikos kaip materialaus tvarinio misterija. Menininkas tarsi Dievas Kūrėjas, lieka viduje, už ir virš savo kūrinio, nematomas, išsivalęs nuo egzistencijos, indiferentiškas, karpantis sau nagus...“

>>>>> Skaitykite tęsinį    


*) R. Jakobson. Closing Statements: Linguistics and Poetics// Style in Language, ed. T.A. Sebek, 1960

**) Žr. „The Study of Languages“ [CW, III skyrius] kurioje Joyce [1898-99, 16 m. amžiaus] jau išreiškia pagrindines savo mąstymo kryptis: 1) diskursas privalo būti išlaikyti „vidinę simetriją netgi didžiausių emocijų akimirkomis“; 2) „aukštesnieji kalbos lygiai ... yra ... tiesos ... čempionai ir meistrai“; 3) „žodžių istorijoje yra daug žmonių istorijos indikacijų“. Šie trys pastebėjimai gali būti priimti kaip trijų pagrindinių kūrinių „Portretas“, „Ulysas“ ir „Budynė“ programa.

Trumpos biografijos ir paaiškinimai

1) Prahos lingvistinis ratelis - vienas pagrindinių struktūrinės lingvistikos centrų, 1926 m. „Derby” kavinėje įkurtas čeko V. Mateziuso ir veikęs iki 1953 m. Jis padarė didelį poveikį lingvistikai ir semiotikai.

1929 m. paskelbė tezes ir tais pačiais metais įsteigė žurnalą „Travaux du Cercle Linguistique de Prague”, kurio leidimą nutraukė karas, tačiau vėliau jis buvo trumpam (1966–1971) atgaivintas, o galutinai atgaivintas 1995 m..

2) Horacijus (Quintus Horatius Flaccus, 65 m. pr.m.e.-8 m.) – Senovės Romos lotynų kalba rašęs poetas. Jo kūryba, dažniausiai rašyta hegzametru, buvo labai vertinama amžininkų ir Renesanso periodu.

Gimė atleistinio šeimoje pietryčių Italijoje. Mokėsi Romoje, o vėliau Atėnuose, kur domėjosi filosofija. Po trumpos karinės karjeros, po mūšio prie Filipų, atsisakė bet kokių minčių karinėje tarnyboje, grįžo prie civilinių darbų, dirbo notaru, laisvu laiku eiliavo.

Jo pirmi poetiniai bandymai, - heksametriniai, vėliau tapę „Satyrų“ (pašvęstų Mecenatui) pagrindu, ir jambiniai, vėliau tapę “Epodais”, - priskirtini 39-38 m. pr.m.e. Įdomu, kad nuo pat pradžių Horacijus pavyzdžiu ima graikų, o ne Aleksandrijos (pagal to meto madą) klasiką.

Vėliau Horacijus buvo globojamas Gajaus Cilnijaus Mecenato. Apie 33 m. pr.m.e. įsigyja pagarsėjusią vilą Sabinų kalvose prie Tibro upės (prie dabartinio Tivolio). Nuo 30 m.pr.m.e. su pertraukomis kuria lyrines eiles, kurie išleidžiami 23 m. pr.m.e. pavadinimu „Dainos” (Carmina), taiau dar senovėje jas ima vadinti odėmis.

Vėliau stengėsi laikytis toliau Romos, užmeta „gryną poeziją“ ir grįžta prie pusiau filosofinės „Satyrų“ mūzos parengdamas „Laiškus“. 17 m. pr.m.e. surengtos „amžiaus žaidynės”, kurioms sukurti himną Augustas pavedė Horacijui. Šis buvo atliktas Apolono šventykloje Palatinno choro 17 m. pr.m.e. birželio 3 d. Tai buvo tikras Horacijaus pripažinimas valstybiniu lygiu.

Tad išėjo, kad kai Horacijus „atvėso” nuo lyrikos, tapo populiariu, Augustas prašo jį parašyti eilėraščius, šlovinančius posūnių Tiberijaus ir Džuzo karinius nuopelnus. Pasirodo nauja “Odžių” (4-a) knyga, kurioje eilės sukurtos graikų poeto Pindaro ditirambiniu stiliumi. Padėtis imperijoje visiškai stabilizavosi; ir odėse neliko respublikinės ideologijos požymių. Yra ir ankstesnės lyrikos variacijų. Išeina dar viena „Laiškų” knyga, skirta literatūros klausimams.

3) Nikola Bualo-Depreo (Nicolas Boileau-Despreaux, 1636-1711) – prancūzų poetas, kritikas, klasicizmo teoretikas. Poemoje „Poetinis menas“ suformulavo eilę poezijos dogmų ir dėsnių.

Gavo gerą išsilavinimą, pradžioje studijavo teisę ir teologiją, tačiau vėliau pasišventė kūrybai. Išgarsėjo „Satyromis“ (1660), kurių geriausia laikoma 8-a ir 9-a. Be to parašė daugybę laiškų, odžių ir epigramų. Jis stipriai paveikė 18 a. poeziją, kol neįsigalėjo romantizmas.

Garsiausias kūrinys yra „Poetinis menas“ – 4-ių giesmių poema traktatas apibendrinantis klasicizmo estetiką. Pagrindas yra įsitikinimas, kad poezijoje, kaip ir kitose gyvenimo sferose, aukščiausiu principu turi būti bon sens, intelektas arba sveikas protas, kuriam turi paklusti fantazija ir jausmas. Tiek forma, tiek turiniu poezija privalo būti suprantama, tačiau lengvumas ir prieinamumas negali pereiti į banalumą ir vulgarumą, o stilius privalo būti elegantiškas, iškilus, tačiau kartu paprastas ir be išsidirbinėjimų ir skambių išsireiškimų.

Senatvėje Bualo įsiterpė į svarbų tame laikmetyje ginčą apie senų ir naujų autorių palyginimą – ir jis palaikė senovės poetų pusę. Tačiau prancūzų visuomenė manė kitaip ir patį Bualo vertino labiau už Horacijų.

4) Polis Valeri (Ambroise Paul Toussaint Jules Valery, 1871-1945) – prancūzų poetas, eseistas, filosofas, be poezijos ir prozos kūrinių parašęs daugybę esė ir aforizmų, skirtų menui, istorijai, literatūrai, muzikai.

Gimė mažame miestelyje prie Viduržemio jūros, baigęs universitetą persikėlė į Paryžių, kur ir pragyveno beveik visą gyvenimą. Po kiek laiko tapo E. Lebė sekretoriumi, kuriuo išbuvo apie 20 m. – iki pat Lebė mirties.

Spausdintis pradėjo dar universitete, taęiau profesionalia literatūrine veikla užsiėmė tik po 30 m. amžiaus. Jis pradėjo rašyti daug esė, pratarmių kitų autorių kūriniams, tampa karštu oratoriumi. 1925 m. į išrenka į Prancūzijos akademiją, tampa žinomas, daug keliauja ir skaito paskaitas.

1932 m. švenčiant Gėtės mirties 100-ąsias metines, skaito plenarinį pranešimą. Jam buvo artimas Gėtė dėl savo meilės mokslui (ypač, biologijai ir optikai).

Valeri jaunystė praėjo esant stipriai simbolistų, daugiausia Malarmė ir Bodlero, įtakai. Nuo 1890 m. jis, užsisklendęs savo subtilių minčių ir apmąstymų esteto rate, kuria eiles, kurias spausdina nedideliam elitinio modernistų rato nariams. Tik apie 1020-uosius buvo paskelti tie ankstyvieji bandymai. Valery nieko nesispausdino iki pat 1917 m. (kai pasirodė jo eilių rinkinys “Jaunoji Parka”).

Ypatingas abstraktumas ir ta įtampa, kurios reikia Valery eilių suvokimui, skaitytoją atitrakia nuo gyvenimo. Tačiau rinkinys “Apžavai” rodo Valery sugrįžimą prie klasicizmo – jis vėl panaudoja aiškų Malerbo dvieilį, prancūzų užmirštą nuo 17 a. O dialogo forma („Įvadas į da Vinči metodą“, „Vakaras su mesjė Testu“) rodo Platono filosofinių pokalbių pratęsimą.

5) Henrikas Johanas Ibsenas (Henrik Johan Ibsen, 1828-1906) – norvegų dramaturgas, kurio pjesės dažnai buvo laikomos skandalingomis, nes Ibsenas nebijojo peržengti įprastų Viktorijos epochos moralės normų ir rašyti apie realų, o ne idealizuotą pasaulį. Jis vienas pirmųjų į dramaturgiją įtraukė kritišką požiūrį į moralę ir išdrįso ja suabejoti.

Henrikas Ibsenas gimė pasiturinčių pirklių šeimoje nedideliame Norvegijos uoste Skiene. Būdamas penkiolikos jis paliko namus ir tapo vaistininko mokiniu bei pradėjo rašyti pjeses. Vėliau jis persikėlė į Oslą, ketindamas įstoti į universitetą, tačiau nesugebėjo išlaikyti stojamųjų egzaminų.

Pirmąją savo pjesę „Katilina“ išleido 1850 m., tačiau ji nebuvo pastatyta o pirmoji pastatyta jo pjesė „Laidotuvių kalva“ (1850) didelio dėmesio nesusilaukė. Kelis metus Ibsenas dirbo teatre Bergene. Tuo metu jis neišleido nė vieno kūrinio, tačiau sukaupė daug praktinės patirties. 1858 m. jis grįžo į Oslą, kur tapo vietinio teatro kūrybos direktoriumi ir susituokė. Šeima gyveno skurdžiai, ir 1864 m. Ibsenas išvyko į Sorentą Italijoje.

1865 m. išleista pjesė „Brandas“ susilaukė sėkmės, kaip ir 1867 m. pasirodęs žymiausias jo kūrinys „Peras Giuntas“. Ne mažiau populiarūs, nors ir kontroversiški buvo ir jo vėlesni darbai. 1868 m. Ibsenas persikėlė į Drezdeną Vokietijoje, vėliau – į Miuncheną, kur 1879 m. išleido pjesę „Lėlių namai“, kurioje buvo negailestingai kritikuojamos nusistovėjusios tradicijos ir moterų padėtis visuomenėje.

1906 m. gegužės 23 d. Ibsenas mirė Osle po serijos insultų.

6) Simbolizmas - viena pagrindinių 19 a. 2 pusės modernistinė literatūros srovė, susiformavusi kaip priešprieša pozityvistų racionalizmui, natūralistų tikrovės kopijavimo tendencijoms. Jie iš esmės pakeitė pate santykį su menu.

Simbolizmo pradininkai prancūzų poetai Š. Bodleras, P. Verdenas, S. Malarmė vadovavosi idealistinės filosofijos, kurią propagavo A. Šopenhaueris ir Frydrichas Nyčė, nuostatomis. Jų esmė: žmogaus būties esmę galima tik nujausti, protu jos suvokti neįmanoma. Simbolistai skelbė, kad daiktuose ir gyvenimo reiškiniuose glūdinčias paslaptis gali įminti tik menas ir kad svarbiausia jo užduotis – atskleisti nematomus žmogaus ir pasaulio ryšius, o geriausia priemonė tam esąs simbolis, turintis itin didelę apibendrinamąją galią. Simbolizmas daug ką perėmė iš romantizmo. Simbolistai teigė, kad realybė yra tik paviršius, po kuriuo slypi idealusis pasaulis. Pasaulis jiems atrodė beviltiškai sumaterialėjęs ir dvasiškai užgesęs. Jie troško pakilti į amžino gėrio ir grožio pilis, mįslingais, fantastiniais vaizdais perteikdavo giluminius daiktų ryšius, ypač reikšmingu dalyku laikė intuiciją (nuojautą). Savo idėjoms ir lūkesčiams išreikšti vartojo simbolius, tokius kaip „saulė“, „aušra“, „vanduo“, „tamsa“. Simboliais tie žodžiai virsta tik konkrečiame kūrinyje ir tik tada, kai vartojami ne įprasta reikšme, o perteikia reiškinio esmę.

Lietuvoje simbolistai davė pradžią lietuvių filosofinei lyrikai, įvedė improvizacinį stilių. Su simbolizmu lietuvių poezijoje siejamos įvairios poetinio mąstymo kryptys – alegorizmas, abstraktusis intelektualizmas (F. Kirša), laisvas emocinių asociacijų srautas (B. Sruoga), vidinis dramatizmas (V. Mykolaitis-Putinas), aforistiškumas (J. Baltrušaitis).

7) Stefanas Dedalas yra Džeimso Džoiso literatūrinis alter ego, pasirodęs jo pirmajame ir pusiau autobiografiniame romane „Jaunojo menininko portretas“, o vėliau – vienas iš pagrindinių „Ulyso“ personažų kur jis atitinka Telemahą, o taip pat turi Hamleto aspektus. „Dedalas“ yra aliuzija į graikų išradėją Dedalą iš Kretos, karaliaus Mino užsakymu pastačiusį labirintą Minotaurui. Jis buvo įkalintas bokšte, kad niekam neišduotų labirinto paslapties. Taip ir Ulyse, Stefanas įvedamas per pusryčius Dublino Sandycove Martello bokšte. Stefanas dėsto Buck’ui Mulligan’ui savo pažiūras apie religiją, ypač sąryšyje su neseniai mirusia motina. Tad „Dedalas“ simbolizuoja ir Stefano siekį „skristi“ virš religinos, tautybės ir politikos suvaržymų.

Kitame skyriuje Stefanas moko berniukus Romos istorijos. „Protėjaus“ skyriuje. Vėliau dar grįžta į pirmą planą epizode bibliotekoje, kur jis išdėsto savo teoriją neaiškią autobiografinė Šekspyro veikalų prigimtį bei aptaria tėvystės institucijos klausimus.

8) Leopoldas Blumas yra Dž. Džoiso “Ulsyso” veikėjas. Jo vaizdiniui įkvėpė Džoiso artimi ryšiai su Aron Ettore Schmitz’u, „Zenono sąmonės” autoriumi. Jis skaitytojui pristatomas kaip gerą apetitą turintis žmogus.

Jis buvo vieningelis Rudolfo Virago, žydo, emigravusio iš Vengrijos, atsivertusio į protestantų tikėjimą ir pakeitusio pavardę, sūnus. Skaitytojui yra parodomas Blumo tolerantiškas, humanistinis požiūris, j ir jo o polinkis į vojerizmą ir jo (grynai epistoliarinė) neištikimybė. Jis šlykštisi prievarta.

9) „Finegano budynė“ (Finnegans Wake) – eksperimentinis „žodžiakūris, mitologinis ir komiškas“ airių modernisto Džeimso Džoiso romanas parašytas „pasąmonės srauto“ stiliumi. Tekstą sudaro begalinė kalambūrų ir neologizmų keliomis kalbomis seka, todėl jis kartais sunkiai suprantamas (labai pasistengus – suprantama apie 70%; anot Vaildero, supratimui būtina 1000 valandų). Pusaklis rašytojas jį kūrė 16-a metų, netrukus po „Ulyso“ užbaigimo (1923-39). Pasirodęs sukėlė prieštaringas nuomones.

Pavadinimas yra užuomina į žinomą airių dainą apie alkoholiką, prikeltą šlakstant „gyvybės vandeniu“ – viskiu. Taip užkoduojamas būdingas tekstui amžino sugrįžimo motyvas.

Veiksmas realiu laiku apima vieną naktį Dubline, o simboliniu – visą žmonijos istoriją. Džoisas sakė: „“ tikrieji mano knygos herojai – laikas, upė kalnas... Tam tikra prasme, veikėjų visai nėra“. Smuklininkas Ervikeris (Earwicker) ir jo žmona Ana Livija; jų sūnūs Šemas (raštininkas) ir Šonas (paštininkas) seka dvynių archetipu, tačiau jų vardai yra žinomų Dublino bepročių; jų dukra Aisė (Izabelė), su kuria siejama ir incesto mito tema. Abu broliai varžėsi dėl sesers dėmesio.

Šonas vaizduojamas kaip nykus ir nuobodus paštininkas, prisitaikantis prie visuomenės, o Šemas yra ryškus menininkas ir grėsmingas eksperimentatorius (dažnai laikomas rašytojo alter ego). Kaip ir jų tėvas, jie vadinami įvairiais vardais.

10) Sinkleris Luisas (Harry Sinclair Lewis, 1885-1951) - amerikiečių rašytojas ir dramaturgas, pirmasis amerikietis gavęs Nobelio literatūros premiją (1930) - „už energingą ir grafinį aprašymo meną ir jo gebėjimą sukurti su sąmoju ir humoru naujus charakterių tipus“. Jo kūriniuose įžvalgus ir kritiškas požiūris į amerikietišką visuomenę ir kapitalizmo vertybes bei dirbančių moterų teigiamas apibūdinimas.

Nuo 15 m. dirbo Sok-Sentro tipografijoje rinkėju, universitete rengėsi žurnalisto darbui ir vėliau praktikavosi regioniniose leidiniuose. Kartu rašė daug apsakymų, o pirmas romanas „Mūsų misteris Renas“ pasirodė 1914 m. 1916 m. susipažįsta su Džeku Londonu, kuris tuo metu išgyveno gilią kūrybinę krizę – ir jam parduoda siužetą romanui „Žudymų biuras“, kurį pėjo vos pradėti. Už parduotą siužetą pinigų pakako vien naujam paltui.

Ankstyvuosiuose kūriniuose dažna vienišiaus, išeivio iš “apačios”, prasimušinėjančio į visuomenę, tema (asmenybės ir visuomenės konfliktas). Kartais tai pateikiame erdviniame plane, pereinant į kelionių egzotiką („Sakalo skrydis“) ar sportą („Laisvame ore“).

Lūžis kūryboje įvyksta pasirodžius „Pagrindinei gatvei“ (1920). Krizėlige sukėlė smulkių verslininkų ir fermerių protestą, išsiliejusį į radikalų intentijos sąjūdį. Taip ir Luisas romane stoja prieš veidmaniavimą, Amerikos provincijos ribotumą ir nekantrumą. Romano gale paskelbiama: protestuojančiai herojai vieninteliu kovos ginklu telieja juokas. Kiti kūriniai vystosi ta pačia kryptimi: „Bebitas“ (1922), „Pažinojęs Kulidžą“ (1927).

„Martinas Erousmitas“ (1925) atskleidžia mokslo padėtį ir išsiskiria, kad turi teigiamą programą, tenkinančia techninės inteligentijos poreikius. „Elmeris Gentris“ (1927) – satyra prieš religiją. Po 1930 m. premijos rašytojas sukūrė dar 9 romanus, tačiau jie nebuvo tokie sėkmingi kaip anksčiau – „Pas mus tai neįmanoma“ – apie fašistinės diktatūros galimybę JAV. Mirė nuo infarkto, kurį sukėlė piktnaudžiavimas alkoholiu.

11) Edgar Bruyne (Edgar Bruyne, 1898-1959) - belgų Viduramžių filosofijos tyrinėtojas, politikas.

1921 m. baigė filosofijos studijas ir kitais metais Louvain’o un-te apsigynė daktaro disertacija apie Tomą Akvinietį. Tada gavo leidimą palikti benediktinų ordiną ir gavo dėstytojo pareigas Ghento un-te, 1930 m. tapęs jame profesoriumi – iki pat 1958 m. Dėstė etiką ir filosofiją, o nuo 1933 m. ir estetiką. Iš tų sričių paskelbė nemažai darbų. 1925-37 m. papildomai dėstė Briuselio Saint-Louis institute. 1929 m. paskelbė pirmą studiją apie meno filosofiją. Po karo, 1945 m., paskelbė svarbiausią savo 3 tomų veikalą “Viduramžių estetikos studijos”. O 6-me dešimtm. pasirodė jo monumentalus 5 tomų veikalas apie estetikos istoriją – nuo Antiokos laikų iki Renesanso (Geschiedenis van de Aesthetica).

Kartu daugelį metų dalyvavo politikoje.

12) Džambatista Viko (Giambattista Vico, 1668-1744) – italų filosofas, istorijos filosofijos ir etninės psichologijos pradininkas. Jo mintys paveikė Dž. Džoiso kūrybą.

Jaunystėje, pakviestas kilmingo pono, dirba guvernantu Činento pilyje, kur bibliotekoje nagrinėja Aristotelio, Platono, Augustino raštus. 1697 m. jam pavyksta gauti retorikos profesoriaus vietą Neapolio un-te.

1699-1708 m. akademinių sluoksnių susirinkimuose sako kalbas, kuriose kritikuoja „naujųjų“ mokslininkų teorinius pagrindus. Pardavęs šeimos relikvijas, išleidžia „Naujojo mokslo apie tautų prigimtį pagrindus“ (1730 ir 1744). Knygą pradeda kompromisu tarp krikščionių mokymo ir istorinio pažinimo. Po žmonių nuopuolio ir sekusio Tvano, žmonija skilo į „išrinktąją tautą“ ir pagonių protėvius, nusiritusius vos ne iki gyvūnų lygio ir vaizduojamus kaip „milžinai“. Religija „žmogino“ milžinus.

Kiekvienai tautai buvo savo dieviška, didvyriška ir žmogiškoji epochos. Dieviška (aukso) – kai buvo pirmąkart pasėti javai (žemės auksas) ir žemėje buvojo dievai. Svarbi idėja buvo tame, kad skirtinga dvasinė žmonių organizacija (nuo primityvios vis žmogėjant) kūrė jai atitinkančią moralę, socialinius ir valstybės institutus pagal išsivystymo lygį. Kūrybinės fantazijos galia slopsta ir jos vietą užima refleksija ir abstrakcija. Prasiskverbia teisingumas ir lygybės, protingos žmonių prigimties idėjos. Tačiau žmogiškoji silpnybė neleidžia pasiekto tobulybės ir išlaikyti pasiektą lygį. Prie tobulumo priartėjusi tauta tampa savo pačios vidinio moralinio nuosmukio auka, krenta į barbarystę ir vėl pradeda naują kilimo ratą.

Viko buvo įsitikinęs, kad Dievas tvarko pasaulį pagal savo užmačias ir savo valia lemia tautų istoriją, tačiau atmetė požiūrį, kad dievo baudžiantis pyktis ar malonė privalo betarpiškai būti pajuntami kaip tautų laimė ar nelaimė. Jis leidžia Dievui pasireikšti tik per jo paties sukurtą žmogiškąją prigimtį, kuri linkusi galvoti tik apie asmeninę naudą. Dieviška dvasia jai suteikia galimybę laisvei, tačiau pats išmintingai valdo tą laisvą valią, kad būtų įveikta barbarybė ir galiausiai būtų pasiektas humaniškumas.

Be Markso ir Špenglerio, Viko kūrybą aukštai vertino Gėtė, Herderis, Hėgelis, Kuzenas, Mišlė.

13) Gustavas Floberas (Gustave Flaubert, 1821-1880) – prancūzų prozininkas, realizmo atstovas. Iškėlė „tikslaus žodžio“ teoriją.

1849 m. baigė filosofinę dramą „Šv. Antonijaus gundymus“, persunktą nusivylimu dėl pažinimo negalimumo, ką įrodo įvairių religinių srovių susidūrimai. Išgarsėjo romanu „Madam Bovari“ (1856), kurį išleidus rašytojus ir leidykla buvo patraukta į teismą dėl „moralinio įžeidimo“. Romanas tapo natūralizmo pradininku. Paskutiniais metais kūrė satyrinį romaną „Buvaras ir Pekiušė“, likusį nebaigtu.

14) Klodas Levi-Strosas (Claude Levi-Strauss, 1908-2009) - – prancūzų antropologas, vystęs struktūrinę antropologiją. Daugiau žr. >>>>>

Sorbonoje studijavo teisę ir filosofiją. Baigęs universitetą, kelis metus dėstė vidurinėje mokykloje. 1935 m. gavo pasiūlymą dėstyti naujai įsteigtame Brazilijos San Paulo universitete. Čia pirmąkart pradėjo rinkti etnografinę medžiagą.

1939 m. grįžus į Prancūziją, prasidėjo karas. Prancūzijai kapituliavus, dėl žydiškos kilmės turėjo slapstytis., o vėliau pasitraukė į JAV. Niujorke, užsiėmė akademine veikla ir su Romanu Jakobsonu pradėjo plėtoti struktūralizmo teoriją. Taip pat patyrė stiprią Franzo Boas‘o įtaką.

1948 m. grįžo į Paryžių, apsigynė daktaro laipsnį Sorbonoje ir išleido pirmąsias studijas: „Šeima ir socialinis Nambikwara indėnų gyvenimas“ bei „Pagrindinės giminystės struktūros“, kartu su „Tristes Tropiques“ (1955), išgarsinusias Levi-Strauss‘ą „jis tapo vienu geriausiai žinomų intelektualų Prancūzijoje.

1959 m. tapo Prancūzijos kolegijos nariu ir išleido esė rinkinį „Struktūrinė antropologija“, pradėjo leisti žurnalą „L’Homme“, 1962 m. pasirodė „Laukinis mąstymas“, kaip manoma, svarbiausias Levi-Strauss‘o darbas, Likusią dešimtmečio dalį praleido dirbdamas prie didžiulio 4-tomio veikalo „Mythologiques“ (pask. tomas išleistas 1971 m.).

15) Pjeras Gasendis (Pierre Gassendi, 1592- 1655) – prancūzų filosofas, matematikas, astronomas, ir senovės raštų tyrinėtojas.

Dėstė retoriką Dine, vėliau tapo Eks-an-Provanso filosofijos profesoriumi. Pradžioje studijavo Aristotelio mokymą, o vėliau įrodinėjo jo klaidingumą. Koperniko ir Džordano Bruno atradimai, bei Petro Ramuso ir Liudviko Viveso raštai galutinai įtikino Gasendį. Tai išsiliejo į jo „Exercitationes”. Kerlionės į Belgiją ir Olandiją metu susipažino su Hobsu ir išleido rozenkreicerių mistinio mokymo studiją. Vėliau parašė kritinę Dekarto mokymų analizę, sukėlusią abiejų filosofų diskusiją. Epikūro mokymo pasėkoje galutinai susiformavo Gasendžio pasaulėžiūra, išsiliejusi dviem darbais: „De vita, moribus et doctrina Epicuri libri octo“ (1647) ir „Syntagma philosophiae Epicuri“ (1649).

Tiesos pažinimo klausimu laikėsi vidurio tarp skeptikų ir dogmatikų. Protu galim pažinti ne tik daiktų regimybę, bet ir pačią jų esmę, tačiau yra nepažinių paslapčių. Materiją jam sudarė daugybė smulkučių atomų, atskirtų tuštuma. Atomai amžini, nes amžina Visata – tačiau visa tai sukurta Dievo. Visi daiktai turi jaučiančią sielą, tačiau protinga siela tik pas žmogų. „Įgimtų idėjų“ nėra – tai tik išvada iš reiškinių pasikartojimo. Instinktai – tai įpročiai ir paveldimumas. Tikrai įgimta tik viena – meilė sau pačiam. Iš čia seka malonaus siekis ir nemalonaus vengimas.

16) Jonas Solsberietis (John Salisbury, g. apie 1100 ir 1120; m. 1573) – Velso dvasininkas, paskutinis Titchfield’o abatas (iki 1537 m.); užėmė daug aukštų religinių postų. Paliko gausų epistoliarinį palikimą.

Apie 12 m. (1136-1148) buvo atsidėjęs studijoms. Labiausiai jį paveikė buvimas Šartre, dideliu kultūriniu atvirumu, susidomėjo spekuliatyviosiomis problemomis ir ėmė vertinti literatūrą. 11 m. (1150- 1161) buvo Kenterberio arkivyskupo Teobaldo sekretoriumi, kartu plėtodamas ir diplomatinę veiklą (dažnai vyko pas popiežių Adrianą IV). 1159 m. mirus Adrianui IV, Anglijoje tarp Karalystės ir Bažnyčios kilo didelė įtampa. Karalius bandė pajungti sau Bažnyčią apribodamas jos laisvę. Tai paskatino naują arkivyskupą Tomą Beketą priešintis – tačiau šiam grįžus iš Prancūzijos, savo katedroje buvo užpultas ir nužudytas. Jonas tarnavo Tomo įpėdiniui, kol pats buvo išrinktas Šartro vyskupu (1176-1180).

Iš jo raštų išskirtini elegantiškai graikų kalba pavadinti „Metalogicon“ (Dėl logikos apgynimo) ir „Policraticus“ (Valdymo vyras). Pirmajame atmeta požiūrį tų, kurie per siauriai suvokia kultūrą, traktuodami ją kaip tuščią iškalbą, nenaudingus žodžius. Jonas giria kultūrą, tikrąją filosofiją. Kūrinyje gilinamasi į logikos problemas: ką žmogaus protas gali pažinti? Užsiimama saikinga pozicija - žmogaus protas paprastai pasiekia pažinimo, kuris yra ne neginčijamas, bet tikėtinas ir abejotinas. Žmogaus pažinimas – tokia jo išvada – yra netobulas, kadangi pavaldus baigtinybei, žmogaus ribotumui. Tačiau jis auga ir tobulėja padedamas patyrimo ir išrutuliotų teisingų bei nuoseklių samprotavimų, gebančių nustatyti sąsajas tarp sąvokų ir tikrovės diskutuojant, lyginant ir sulig kiekviena karta vis turtingesnių žinių dėka. Tik Dieve yra tobulas pažinimas, žmogui bent iš dalies suteikiamas tikėjimu priimtame Apreiškime.

17) Bernardas Šartrietis (Bernardus Carnotensis; Bernard de Chartres, m. apie 1130) – prancūzų filosofas neoplatonikas, Šartro mokyklos atstovas. Jis komentavo Platono kūrinius, apie Porfirijaus mokymą parašė „De expositione Porphyrii“, parašė poemą apie edukaciją.

Apie jo darbus kažkiek informacijos gauname ir iš Jono Solsberiečio16), per kurį perduota ir garsi jo frazė: „...mes tarsi nykštukai ant milžinų pečių; mes regim daugiau ir toliau, bet ne dėl geresnio regėjimo, o todėl, kad jie mus iškėlė ir padidino mūsų ūgį“.

Anot Bernardo, yra trys tikrovės rūšys: Dievas, materija ir idėja. Dievas yra aukščiausioji tikrovė. Materija sukurta iš nieko Dievo kūrybinio akto metu ir kartu su idėja sudaro jaučiamų daiktų pasaulį. Idėjos yra prototipai; per jas pasaulis perteikiamas Dieviškajam protui, jos sudaro Dievo apvaizdos pasaulį ir yra amžinos, tačiau ne vienalaikės su Dievu – kaip ir materija. Bernardas taip pat aiškino, kad egzistuoja įgimtos formos – materialios idėjų kopijos.

Papildomi skaitiniai:
Dailieji menai
Egzistencializmas
Tomas Akvinietis
Visų dienų apmąstymai
Viduramžių kriticizmas
U.Eco. Įžengiant į miškus
Žodžio galios sąvoka 13 amžiuje
Nyčė: Linksmojo mokslo pamokos
Dendizmo poetika: literatūra ir mada
P. Sloterdaikas. Kentauriškoji literatūra
Thomas Nagel. Ką reiškia būti šikšnosparniu?
Abelaras. Prieštaravimas neišmanančiam dialektikos
Malta Person. Šiuolaikinė švedų literatūra
Amžinasis teksto sugrįžimas poststruktūralizme
Viduramžiai: rozenkreiceriai ir alchemija
Filosofijos atsiradimo istorija
Graikų matematikai-filosofai
Pastabos apie kūrybiškumą
Kinų kambarys
Filosofijos skiltis
Meno skiltis
Kinikai