Viduramžių kriticizmas
Kriticizmas neišnyko Viduramžiais. Jo tradicija pergyveno Romos imperijos žlugimą ir dauguma lotynų autorių išliko Europos kultūros dalimi. Vienok, graikų autorių likimas buvo kitoks, jie išliko tik per lotyniškas jų darbų versijas ar pamėgdžiojimus. Tačiau kai kurios pagrindinės koncepcijos išsilaikė: platoniškoji ir Aristotelio meno, kaip pamėgdžiojimo, koncepcija, skirstymas į tris pagrindinius žanrus (žr. Trijų taisyklė), o taip pat dekoro koncepcija (iš Horacijaus). Viduramžiai išsaugojo klasikos laikų retorikos tradiciją. Buvo artes poeticae, artes dictaminis (arba veikalai apie laiškų rašymą) ir galiausiai artes praedicandi, pasirėmęs Ciceronu, Horacijumi ir Kvintilianu.
Iš kitos pusės, buvo gausi komentavimo tradicija, kartais klasikinių tekstų, tačiau dažniausiai Biblijos ir teologinių veikalų. Viduramžių kriticizmas dėmesį kreipė ne į tai, kaip turėtų būti, o kaip yra; ne į veikalus, kurie turėtų būti rašomi, o jau parašytus. Jie susidūrė su jų laikmečiui būdingomis problemomis pvz., kaip panaudoti pagoniškus mokymus nepadarant žalos tikėjimui. Juk aišku, kad dauguma Viduramžių kritikų buvo kunigai ir vienuoliai, daug tarp jų buvo teologų. Tai ir nulėmė kritikos pobūdį Viduramžiais.
Viduramžiai nebuvo vientisas laikotarpis. Jį galime suskirstyti į tris periodus (žr. Trijų taisyklė):
1) Tamsieji amžiai (6-8 a.). Nedaug to meto dokumentų mus pasiekė. Terasime tik kelis didesnės svarbos mokslininkus. Jie sąlyginai baigiasi vadinamuoju Karolio Didžiojo renesansu 8 a. pabaigoje, kurį skatino anglo Alkuino iš Jorko1) (735-804) veikla.
2) Aukštieji Viduramžiai (iki 12 a.). Nors raštų daugiau, tačiau laikmetis vis dar pasižymėjo kultūrine izoliacija ir sąstingiu, nedidele debatų įvairove ir prastu klasikos žinojimu. Dominavo platonizmas.
3) Padėtis pasikeitė po 12 a. Europoje, o ypač Prancūzijoje, kilo vadinamasis 12 a. renesansas. Įsikūrė stiprūs vienuolių ordinai, padidėjo bendravimas tarp kraštų. Pradėjo steigtis universitetai, kuriuose mokymo sistema buvo paremta tekstų skaitymu ir komentavimu. Iš lėto Vakarai susipažino su Aristotelio raštais. Scholastinė filosofija susidūrė su Aristotelio pritaikymo krikščioniškajam mokymui problema. Humanistinės pažiūros buvo būdingos vėlyviesiems kritikams, Dantei ir Bokačiui.
Tamsieji amžiai
Net ir tamsiaisiais amžiais buvo atskirų šviesulių.
Romietis Manlius Severinus Boethius (480-525), įkalintas ir laukdamas bausmės, parašė De Consolatione philosophiae (Filosofijos paguoda). Jame aiškina, kaip Dievo apmąstymas gali sutaikinti mus su mūsų žemiškais vargais.
Augustinas, vienas didžiausių Bažnyčios tėvų, padarė milžinišką įtaką. Jo veikalai buvo pagrindas visos Europos komentatoriams.
Izidorius iš Sevilijos parašė Etymologiae, enciklopedinį veikalą, kuriame aptariama ir poetinės išmonės prigimtis bei yra skyrius apie retoriką. Jo taikytas etimologinis metodas tapo standartu Viduramžiais.
Garbusis Bede2) (673-735) beveik 50 m. mokė Džarou vienuolyno mokykloje (Durhame, Anglija). Jis parašė daug veikalų, tarp kurių paminėsim Historia ecclesiastica gentis Anglorum (tapusią pirmąja Anglijos istorija) ir De natura rerum (gamtos mokslų žinių kompiliacija). Rašė ir apie mokymą, vadovėlius bei šv. raštų komentarus.
Pagrindinė ankstyvosios krikščionybės problema buvo Biblijos ir krikščioniškojo mokymo suderinimas su klasikiniu palikimu. Buvo palyginami klasikiniai ir hebrajų autoriai. Tai buvo primityvi lyginamosios literatūros studijų forma (nors Plutarchas ir Makrobijus jau buvo palyginęs graikų ir romėnų autorius Terencijų ir Menanderį, Virgilijų ir Homerą ir pan.). Šv. Jeronimas, Biblijos vertėjas, labai mėgo tokius palyginimus: Dovydas yra mūsų Simonidas, mūsų Pindaras ar Horacijus. Bede lygino Jobo knygą su tragedija, Penkiaknygę su herojine poema, o Ekleziastą su elegija. Retorikos veikale De scchematibus et tropis jis parodo Biblijos turtingumą tiek žanro, tiek kalbos požiūriu. Įprasta retorikoje imti pavyzdžius iš klasikos, tačiau Bede juos pateikdavo iš Biblijos. Krikščionių mąstytojai nusprendė, kad hebrajų tradicija senesnė. Anot Izidoriaus iš Sevilijos: poezijos tyrinėjimai gerokai anksčiau pas hebrajus nei pagonis. Bede De Arte Metrica tas idėjas pateikia kaip formalų kriticizmą. Jis pastebi, kad hebrajų poetai naudojo tris klasikinius imitacijos būdus (žr. Trijų taisyklė): gryna mimetika ar drama naudota Giesmių giesmėje; grynas naratyvas Ekleziaste ir mišrus būdas (kaip Homero ar Virgilijaus) Jobo knygoje. Klasikų sąrašas papildomas Prudencijumi, Aratoru3), Sedulijumi ir Ambrozijumi.
Pagoniškosios literatūros įvertinimas buvo labiau problematinis. Klasikinį palikimą reikėjo naudoti atsargiai. Klasikos autoriai dažnai duodavo moralizuojančias interpretacijas, tačiau kartais tai padaryti buvo sunku. Tarkim, Ovidijus buvo neparankus dėl nemirtingumo koncepcijos. Pvz., viduramžių komentatorius bandė jo Heroiką paaiškinti kaip etikos kūrinį:
1) naudoja Penelopės pavyzdį aptariant teisėtą meilę, Kanakę neteisėtą meilę ir Filiją neapgalvotą meilę. Tad jo negalima skaityti pažodžiui.
2) Buvo siekiama garbinti rašiusius apie skaistybę ir smerkti už nedorą meilę. Todėl Ovidijaus Amores" negali būti moralaus skaitymo pavyzdžiu. Todėl galutinė išvada (finalis causa), kad kūrinio nauda yra jame surandant žodinių išraiškų (ornatus verborum) ir žodžių tvarkos pavyzdžių (pulchras positiones). Taigi, įžvelgiama tik estetinė kūrinio pusė tad kodėl krikščionis turi ieškoti aukso kruopelių mėšlo krūvoje?Bendrai paėmus, visa pagonių literatūra yra įtartina ir gali nuvilioti žmonių sielas į šalį. Augustino Išpažinimuose minimos nevaisingos autoriaus emocijos, kylančios žiūrint tragedijas ar skaitant Homero ar Virgilijaus poemas. Todėl klasikos asimiliacija vyko atsirenkant ir iškraipant. Arba, kaip pateikta Rabanus Maurus (9 a. pradžia) jo "Dvasiniame institute":
"Jei norime skaityti pagonių poemas ir knygas dėl jų iškalbos gėlių, turime pasielgti kaip su belaisve moterimi iš "Pakartotino įstatymo" Jei izraelitas nori imti ją į žmonas, jis turi nukirpti jai plaukus, nagus, išpešti antakius. Kai ji bus apvalyta, jis tada ją gali apkabinti kaip vyras. Taip mes darome ir kai pasauliečio knyga patenka į mūsų rankas. Jei pastebime kažką vertinga, mes įtraukiame į savo mokymą. Jei ten yra kažkas nenaudinga su stabais, meile ar grynai pasaulietiniais dalykais, atmetame tai. Mes nukerpame kai kurių knygų galvas, kitų nagus su aštriomis kaip skustuvas žirklėmis".Viduramžių poetika
Viduramžių poetika nesekė Aristotelio tradicija, pagal kurią poezija yra atskiras menas su savo teisėmis. Viduramžiais ji buvo pakraščio disciplina. Pirmoji aukštesniojo mokymo koncepcija buvo trivium ir apėmė gramatikos, logikos bei retorikos studijas. Ją sekė quadrivium susidedanti iš aritmetikos, muzikos, geometrijos ir astronoomijos. Ir, žinoma, teologija, aukščiausioji iš disciplinų. Poezijos studijas buvo bandoma įjungti į trivium arba quadrivium kursus. Kriticizmas dažnai sietas su trivium disciplinomis, kurių pasirinkimas išsireikšdavo skirtingomis kriticizmo formomis.
Literatūra ir gramatika
Gramatika yra taisyklingo kalbėjimo mokslas. Buvo studijuojami klasikos autoriai. Tuo tarpu poezijos studijos krikščionių autoriams tebuvo tik pasiruošimas Raštų studijoms. Viduramžių gramatika ypatingai pabrėžė kompozicijos ir autorių pasirinkimo klausimus, kas sutinkama jau Kvintiliano "Institutio oratoria" (1 a.). Gaius Marius Victorinus "De arte grammatica" (4 a.) gramatika apibrėžiama kaip "mokslas poetų ir istorikų interpretacijai ir taisyklingo kalbėjimo ir rašymo metodas".
Gramatiniai metodai įsigalėjo nuo 12 a. ir buvo palaikomi humanistų, tokių kaip Džono iš Salisbury (1115-1180), kuris "Metalogicon'e" pastebi, kad "poezija priklauso gramatikai, kuri yra jos tyrinėjimų motina ir šaltinis", o taip pat "filosofijos lopšys". Toks poezijos, kaip lingvistinio instrumento, supratimas randamas ir Renesanso pradžioje pas tokius humanistus, kaip Erazmas.
Iš gramatinio požiūrio kilo trys veikalų tipai:
1) gloss arba gramatinis komentaras, kai būdavo paaiškinamos sunkios vietos ir sudėtingos išraiškos;
2) "Ars metrica" arba "Ars rhythmica", veikalai apie prozodiją, kuri apima klausimus apie sakinio ar posmo struktūrą (Anglijoje sutinkamas ankstyvas tokio tipo pavyzdys, Šv. Bede "De Arte Metrica"). Lotynų poezijos metrika rėmėsi skiemenų skaičiumi. Vėlesniais amžiais skiemenų kiekis dingo iš metrikos ir poetinis ritmas ėmė remtis kirčiuotais skiemenimis kaip įprasta ir šiandien.
3) Accessus ad auctores arba įvadai į rekomenduojamus autorius. Sutinkami keli jų tipai:
A. besiremiantis retoriniu circumstantiae, bandžiusiu sisteminti žinias bet kuria tema ir išreiškiamas klausimais: kas? kada? kur? ką? kodėl? ką tai reiškia? (kaip šiuolaikiniai žurnalistai rengiantys naujienas). Šis tipas atsirado su Hermagoru, o vėliau plačiai naudotas Remigius iš Auxerre (841-908).
B. siejamas su Servius (4 a.) komentaru "Aeneidai" ir apima "poeto gyvenimą (vita poetae), kūrinio pavadinimą (titulus operis), sakinio tipą (qualitas carminis), auoriaus ketinimus (intentio scribentis), knygų skaičių (ordo librorum) ir tekstinį išdėstymą (explanatio)". C. šis tipas paplito įsigalint scholastikai 12 a.kritinis požiūris buvo naudojamos bet kokių (religinių ar pasaulietinių) komentaruose ir apėmė autoriaus ketinimų (intentio auctoris) analizę, kūrinio pavadinimą (titulus), stilistinį ar didaktinį pobūdį (modus sgendi/ tractandi), kūrinio turinio išdėstymą (ordo), pedagoginį ar moralinį naudingumą (utilitas), temą (materia), pažinimo sritį (cui parti philosophia supponitur).Išsamiausias pavyzdys būtų Konrado iš Hirsau (1070-1150) "Dialogus super auctores, sive Didascalon", įvadų į Ezopą, Horacijų, Homerą ir pan., o taip krikščionių poetus Sedulius ir Juvencus rinkinys. Jie išdėstyti nuo lengviausios iki sunkiausios, laikantis Pauline maksimos, kad "pienas turi būti prieš rimtą maistą".
Konrado veikalas svarbus tuo, kad yra bendras įvadas į literatūrą, apimantis jos tikslų ir technikų aptarimą bei pagrindinių naudojamų terminų apibrėžimus. Jo paaiškinimai prasideda Izidoriaus pavyzdžiu pateikiant terminų etimologiją (dažnai klaidingą). Pvz., kaip apibrėžiama knyga:
""Knyga" (liber) taip vadinama dėl veiksmažodžio "išlaisvinti" (liberare), nes žmogus, leidžiantis laiką skaitydamas, dažnai išlaisvina savo mintis iš nerimo ir pasaulio grandinių".
arba panašiai:
"Autorius (auctor) taip vadinamas dėl veiksmažodžio "didinantis" (augendo), nes savo plunksna jis padaugina ankstesniųjų laikų žmonių darbus, pasakymus ar mintis. Istorija yra kas pamatyta, įvykis, nes graikų historin yra lotynų visio. Kadangi sakoma rašo apie įvykius, kurių liudininkas buvo. Taip ir poetas (poeta) vadinamas sudarytoju ar suteikiančiu daiktams formą, nes sako, kas yra netiesa vietoje tiesos, o kartais suplaka tiesą su netiesa. Dainius (vates) savo pavadinimą gavo iš dvasinės galios. Poema (poema) yra atskiras poeto kūrinys, tuo tarpu poezija (poesis) yra kūryba, susidedanti iš kelių knygų. Poetria arba poetrida yra moteris, studijuojanti kūrybą. Pasakėčia (fabula) yra kažkas, kas nei buvo, nei gali atsitikti".Toliau aptariama retorinių argumentų ritmas. Pateikimo tvarka yra natūrali arba dirbtinė. Taip pat Konradas pamini skirtingus paaiškinimo lygius ir atkartoja kelias klasikines doktrinas, tokias, kaip Horacijaus idėja apie kūrinio vientisumą ir pan.
Literatūra ir retorika: Geoffrey iš Vinsauf
Gerokai dažniau poezija buvo prijungiama prie retorikos tai tik kita pokalbio forma, turinti praktinį tikslą, klausytojo įtikinėjimą. Ir iš tikro, klasikinė poezija buvo stipriai retorinė. Vėlyvieji autoriai, kaip Donatus ir Makrobijus, aukščiausio lygio poeziją (Virgilijų) traktavo kaip oratorinio ir moralinio mokymo kūrybą. Tai buvo pabrėžiama Viduramžiais, kai aiškiai nebuvo atskiriamos retorikos ir poetikos disciplinos. Įtakingiausi autoritetai buvo Horacijus ir Ciceronas.
Viduramžiais retorika buvo rašto žmonių mokymo dalis. Ji buvo įtraukta universitetuose į trivium kursus. Iš tikro, ji tebuvo supaprastinta klasikinės retorikos versija. Žanrų ir stilių išskyrimas degeneravo į pamokslų teoriją, kai konkretus pamokslas ir jo tema buvo skiriamas tam tikram socialiniam sluoksniui. Ankstyvieji anglų kritikai, Džonas iš Salisbury (Metaloginon) ar Džonas iš Garland (1195-1272, Poetria) laikėsi klasikinio trijų stilių (aukštojo, viduriniojo ir žemojo) doktrinos (žr. Trijų taisyklė).
Retorikos veikalų gausu per visus Viduramžius, tarp jų Izidoriaus iš Sevilijos (560-636) "Etymologiae", Bede "De schematibus et tropis". Atkreiptini du dėmesio retorikai pagyvėjimai Karolio dinastijos mokslų atgaivinimas (8-9 a.) su Alcuin;u, kuris parašė "Retoriką" bei kelis veikalas apie gramatiką bei mokomuosius dialogus. Ir net atrodo skatino bendrą berniukų ir mergaičių mokymąsi. Anglijoje šiokį tokį pagyvėjimą užtikrino karalius Alfredas Didysis (849-899), raginęs versti lotyniškus tekstus į senąją anglų kalbą.
Kitas didesnis pagyvėjimas buvo 12 a. "renesansas". Dauguma to meto veikalų buvo vadinami "Poetria" (t.y., poeto parankine knyga) ir mažai skyrėsi nuo retorikos rašinių. Kaip pavyzdį, imsime Geoffrey iš Vinsaug "Poetria Nova" (13 a. pradžia), parašyta lotynų kalba ir duoda patarimus poetams. Poezijos tikslu laikomas pašlovinimas arba pasmerkimas. Kaip visuose retorikos veikaluose, pabrėžiama įgudimas, o ne įkvėpimas. Tačiau Geoffrey pabrėžia intelektualios veiklos pirmenybę. Pradinė poeto mintis turi valdyti kompozicijos procesą minties ranką turi suteikti formą iki rankai ją realizuojant. Idėja yra šeimininkė, o žodžiai tarnai. Geoffrey apibūdina tris kompozicijos etapus (žr. Trijų taisyklė): turinio tvarka, jo išvystymas ar sutrumpinimas, jo padailinimas ar retorika.
Turinio tvarkos nustatymas atitinka klasikinį dispositio, tik suprantamas kaip pasakojimo tvarka. Laikomasi tradicinio skirstymo į du tvarkos tipus (ordo naturalis / artificialis), tačiau įdomiai aprašoma (ir atskleidžiamas pedantiškas stilius):
"Turinio tvarka gali būti dvejų krypčių: viena yra palei meno kelią; kita veda natūraliu lygiu keliu. Natūralus kelias kai "įvykiai" ir "žodžiai" pateikiami ta pačia tvarka ir aptarimo tvarka nesiskiria nuo pasireiškimų tvarkos. Poema laikosi meno kelio, jei efektingesnė tvarka pirma pateikia įvykius, nutikusius vėliau ir atideda anksčiau įvykusius dalykus. Tada, kai natūrali tvarka pakeista, vėlesni įvykiai nedaro įtakos dėl ankstesnio pateikimo, kaip ir ankstesnieji dėl vėlesnio pateikimo. Nesivaržydami, jie sąmoningai pripažįsta vienas kito vietą ir maloniai duoda vienas kitam leidimą. Sumanus menininkas sukeičia dalykus taip, kad neiškraipo jų; sukeisdamas, jis turinį padaro patrauklesniu. Meno tvarka yra grakštesnė už natūralią tvarką".Geoffrey pateikia kelis dirbtinės tvarkos rūšis: Galime pradėti nuo galo, vidurio, nuo patarlės arba pavyzdžio (exemplum).
Išvystymas (išplėtimas ar sutrumpinimas). Išvardijamos išplėtimo technikos: pakartojimai, perifrazės, palyginimai Naudinga visur, kur galima, įterpti aprašymus. Štai Geoffrey siūlomas moters figūros aprašymas: "Tegu įspūdingas aprašymas leidžiasi nuo jos galvos iki kojų pirštų ir visa nudailinta iki tobulumo". Sutrumpinant pašalinamos visos tos išplėtimo technikos, pašalinami nereikalingi dalykai, kelios koncepcijos suliejamos į vieną, netgi panaudojant trumpesnę sintaksę.
Padailinimams (ornamentikai) prisilaikoma klasikinės decorum sampratos:
"Solecizmas yra klaida panaudojant žodžius Jei solecizmai daromas tyčia, jie graikų vadinti schemata, o lotynų figures. Todėl Izidorius sako: "Kalbos raiškos priemonė (figūra) yra klaida, padaryta sąmoningai". "Geoffrey skirsto papuošimus į paprastus ir sudėtingus (ornatus facilis / difficilis). Sudėtingi sudaryti iš tropų ir kai kurių "sudėtingų" priemonių, tokių kaip hiperbatonas. Tad Geoffrey seka ad Herennium. Tropai yra sudėtingi, nes juose "žodis panaudojamas tik perkeltine, o ne tiesiogine prasme. Visi tropai yra vienos bendros klasės, išskiriamos perkeltine žodžių reikšme ir neįprastine jiems priskirta prasme". Pagrindiniai tropai yra, pirmiausia ir vertingiausia, metafora (translatio); metonimija (denomonitio), kuri yra abstrakcijos naudojimas vietoje konkretaus termino, poveikis, priskirtas priežasčiai ("iš baimės pabąla"), ar veiksmo instrumentui, ar medžiagai vietoje formos ir pan.; sinekdocha (intellectio) "nuslepiant visumą, leidžiu ją suvokti pagal dalis"; Katachrezė (abusio) sinonimų naudojimas (pvz., "ilgas" vietoje "didelis"), o taip pat hiperbolė, onomatopėja, antonomazija ir alegorija.
Geoffrey apibrėžia pagrindines kalbos ir minčių išraiškos priemones. Pirmosios papuošia žodžių formas, o antrosios jų prasmę. Tarp minčių išraiškos priemonių jis mini distributio (rolių paskirstymą), licentia (intymios kalbos panaudojimą), diminutio (ironiją arba nutylėjimus), descriptio, expolitio (įvairų apdorojimą), hiperbolę, dviprasmybes, brevitas (sutraukimus), demonstratio (įtaigų veiksmų ar objektų pateikimą per aplinkybes), sermocinatio (kalbos adaptavimą pagal kalbantįjį) ir kt.
Apie atmintį Geoffrey kalba mažai, tačiau tiksliai. Jis pataria nebandyti apkrauti atminties ir sužinoti apie dalykus pamažu, nededant papildomų pastangų.
Veikalą Geoffrey baigia skyriumi apie pateikimą:
"Skaitant balsu, tegu kalba trys liežuviai: pirmasis tebūnie burnos, antrasis skaitančiojo veido išraiškos, o trečias gestų".Literatūra ir logika
Galimą literatūros ir logikos ryšį nurodė dar Aleksandras iš Aphrodisias, 3 a. gyvenęs Aristotelio komentatorius. Tačiau tai buvo užmiršta iki pat 12-13 a. Averojaus "Poetikos" skaitymas veikė šią temą. Jis poeziją (o greičiau kūrybą) suvokė kaip "gabumus", kaip loginį sugebėjimą sudaryti sakinį, o ne kaip atskirą "mokslą". Kai kurie scholastai, tokie kaip Gundissalinus, pažengė dar toliau ir apibrėžė poeziją kaip iliuzijų kūrimo techniką. Kiti, kaip Tomas Akvinietis, laikė poeziją žemesniąją logikos dalimi, turinčią reikalą su fantazijomis, o ne tikrove; o ekstremalių pažiūrų mąstytojai, kaip Savonarola, dar labiau propogavo tokius požiūrius ir gyne nuo platoniškojo visų išmonių atmetimo. Tomas Akvinietis ir Rodžeris Bekonas (13 a.) laikėsi dvigubo poezijos apibrėžimo: kaip gabumai ar technika, ji yra logikos dalis; kaip veikla, ji yra etikos mokymo dalis arba moralės pavyzdžių sukūrimo metodas. Nemažai scholastų (Bonaventure, Giles iš Romos, Henris iš Ghent, Viljamas iš Conches) laikė poeziją didaktine priemone ir todėl jai vietą skyrė prie etikos, t.y. aukščiau tarp mokslų. Kiti, kaip Bernardas iš Chartres, neigė, kad poezija ką nors bendra turi su filosofija.
Literatūros ryšis su logika buvo probleminis dėl Biblijos pobūdžio. Scholastai skyrė du mokslų tipus: žmogiškųjų mokslų (apimančių tokius loginius metodus kaip apibrėžimas, padalijimas, argumentų suformavimas ir pavyzdžių taikymas) bei šventųjų mokslų (apimančių tokius poetinius ir retorinius metodus kaip pasakojimas, išmonė ir parabolė, įtikinėjimas ir įspėjimas, alegorija, išraiškos priemonės bei metafora, aiškinimai remiantis pavyzdžiais). Tad beliko tik pradėti taikyti tas idėjas pasaulietinei literatūrai (mat tos dvi skyrėsi savo esme). Tad natūraliai poezijos ir logikos ryšis siejo automatiškai su jos santykiu su teologija.
Literatūra ir quadrivium
Bandymai sieti poeziją su quadrivium disciplinomis (aritmetika, muzika, astronomija ir teologija) buvo reti. Aritmetika, muzika ir astronomija Viduramžiais turėjo kiek kitokią prasmę ir buvo susiję su neoplatoniška (ir ypač pitagoriečių) kosminės harmonijos koncepcija. Boethius "Apie muziką" parodoma, kad muzikinės proporcijos sutinkamos visuose dalykuose. Kosminės harmonijos idėja sugrįžo per krikščioniškąją dieviškosios tvarkos idėją. Tokios idėjos persmelkė visą Viduramžių literatūrą.
Egzistavo ir numerologija: 3, 7 ir 12 buvo laikomi magiškais skaičiais. Verta paminėti Aldhelm (640?-709), Malmesbury abatą ir Sherborne vyskupą, parašiusį "De Septenario" (Apie 7), "De metris" (Apie matą), "Enigmatibus" (Paslaptys), "ac Pedum Regulis" (Pėdos taisyklės).
Viduramžių estetika ir hermeneutika
Literatūra ir teologija
Tikrai probleminis buvo poezijos ir teologijos santykis. Kai teologiniai veikalai turėjo loginę ir filosofinę sandarą, Biblija buvo literatūros kūrinys, apimantis istoriją, pasakojimus, paraboles ir alegorijas. Viduramžių kritikai turėjo aptarti skirtingas literatūrines strategijas (žanrus, išraiškos priemones ir technikas), naudojamas Biblijoje ir adresuoti jas skirtingiems publikos sluoksniams. Anot Bonaventure, "nes šio mokymo adresatai priklauso ne tai pačiai klasei [genus], o yra iš visų klasių nes visi, kurie turi būti išgelbėti privalo kažką žinoti iš šito mokymo Raštas turi daugiareikšmę prasmę, todėl gali laimėti kiekvieną protą, pasiekti bet kurį sąmonės lygmenį, pakilti virš kiekvieno proto ir apšviesti bei uždegti savo spindulių gausa kiekvieną protą, kuris diletantiškai ieško jo".
Viduramžiais dominavo idėja, kad Šv. Raštas turi paslėptą simbolinę prasmę. Mistinio interpretavimo idėja ateina iš graikų tradicijos alegorizuoti Homerą ir Hesiodą, bei rabinų alegorinių Senojo Testamento interpretacijų. Abiejų tradicijų sintezę padarė Filonas iš Aleksandrijos (1 a. pradžia), o į krikščionybę įtraukė Origenas (3 a. pradžia), kalbėjęs apie tris Biblijos prasmių lygius (žr. Trijų taisyklė): pažodinį, moralinį ir mistinį. Augustino amžininkas Šv. Jonas Kasietis (360-435) aptarinėjo jau 4 prasmių lygius. Pvz., ST Jeruzalė yra pažodžiui (arba istoriškai) žydų miestas; alegoriškai krikščionių Bažnyčia; tropologiškai (arbamorališkai) asmeninė siela ir anagogiškai (arba mistiniu požiūriu) Dievo miestas. Tie trys paskutiniai lygiai gali būti pavadinti "alegoriniais" arba "dvasiniais". Pagal kai kurias Viduramžių doktrinas (Jonas Škotas, Bonaventura) visa Gamta yra alegorija, kuri gali būti interpretuojama kaip Dievo darbas.
Augustinas (354-430)
Grožio suvokimas Augustinui numatė idėją arba normą, pagal kurią tas grožis yra nustatomas. Tačiau toji norma nesužinoma iš patirties ar juslinio pažinimo. Tvarkos ir tobulumo koncepcijos yra duotos žmogui per dievišką įkvėpimą. Tad grožis yra absoliutus. Grožio suvokimas yra pasyvus tai kontempliacija gėrintis (beate contemplari), o tos kontempliacijos objektas yra dalykai, kurie harmoningai dera su žmogaus prigimtimi, o ypač su jo protu.
Augustinas pabrėžia visumos koncepciją kaip pagrindinę tiek gamtai, tiek menui. Estetinės koncepcijos (proporcija, skaičius ar matas) yra svarbios grožio buvimui, tačiau išvedamos lyginant skirtingus objektus. Pas Augustina surandame ir visumos idėją, antro lygio esybės sudarytos iš kitų esybių, Ši esybė atsiranda ne iš jos dalių skirtybių, o būtent neatsižvelgiant į tas skirtybes. Atrodo, kad Augustinas literatūrinio kūrinio visumą suvokia kaip sudėtingą sistemą. Kūrinio visuma turi leisti elementus, kurie, tarytum, jai prieštarauja ji turi leisti įvairovę. Tai nepažeidžia visumos, nes priešingi dalykai dažnai veikia kartu taip niekšas dramoje leidžia parodyti herojaus; barbarizmai ir klaidos papuošia poeziją. Galime palyginti tokį defektų pripažinimą su felix culpa doktrina nuodėmė ir netobulumas yra būtini, kad būtų įgyvendintas dieviškasis išpirkimo planas.
Augustinas taip pat aptarė Raštų išraiškos priemones bei interpretaciją. Jis pastebėjo poetinę Biblijos kalbą ir kalbėjo apie "malonų simbolių naudojimą". Jis sakė, kad paslėptų simbolių radimas yra malonus žmogui. Simbolis yra kūrinio dalis, turinti daugelį prasmių. O Raštai, kaip visuma, irgi turi daugybę prasmių, priklausomai, kaip juos interpretuosime. Galimos 4 ST interpretacijos: istoriškai, etiologiškai, analogiškai ir alegoriškai (tad Augustinas laikosi populiariausio Viduramžiais Cassian'o varianto, kurį vėliau adaptavo Tomas Akvinietis).
Augustinas komentavo ir pasaulietinę literatūrą. "Išpažinimuose" jis literatūros kūrinį laiko mažiau vertu lyginant su Dievo žodžiu, tačiau nepasmerkia išmonės kaip melo nes jos tikslas nėra meluoti.
Dioniso simbolizmas
Viduramžių kriticizmo svarbūs elementai buvo simbolika ir alegorija tai iš dalies buvo perimta iš hebrajų ir neoplatonizmo tradicijų. Didelę įtaką 12 a. šia kryptimi padarė pseudo-Dionisas Areopagietis (apie 500 m.), parašęs "Dangaus hierarchijas", Viduramžiais tapusią pagrindiniu šaltiniu apie simboliką. Pseudo-Dionisas tikėjo negatyviąja teologija - kad Dievo negalime perteikti kalba arba jusliomis formomis. Todėl tam labiau tinka metaforos ir simboliai, nes pašalina pavojų garbinti stabus: "Kalbos menas yra pakankamas neišvengiamas, nes žmonių kalba tėra tik priemonė, kuria žmonės vieni kitiems gali kažką perduoti, tačiau neadekvačiai Tuo tarpu piešiniai, išmonės ir kiti poetinės priemonės yra naudingos dėl jų neprisirišimo prie empirinių sąvokų. Ir netgi, kuo labiau išgalvotos ir keistesnės jos yra, tuo geriau, nes niekas negali suklysti kaip tie antropologinių atvaizdų garbintojai 'tikėję, kad Dievas turėjo visus žmonių bruožus ir apsuptas angelų, kaip savo armijos'".
Šios koncepcijos užuomazgas randame Pauliaus 1 laiške korintiečiams, kai jis aiškina, kad ateityje Dievą suvoksime tiesiogiai, o ne per ženklus ir simbolius:
Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. Mūsų pažinimas dalinis irr mūsų pranašystės dalinės. Kai ateis metas tobulumui, pasibaigs, kas netobula. Kai buvau vaikas, kalbėjau, kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška. Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas (1 Kor 13:9-13).Anot anglo Robert Grosseteste (Linkolno vyskupo, 1235-1253), negatyvusis perteikimas išnyks paskutinėse mistinės kontempliacijos stadijose, tačiau yra būtinas siekiant dvasingumo: "Be materialių formų ir atvaizdų, kaip ir be fantomų, mes kontempliuosime dieviškąsias ir protingas būtybes, tačiau dar nepajėgūs tam ".
Pasaulietinė alegorija
Simbolikos ir alegorijos naudojimas nebuvo vien Raštų komentatorių priemonė. Nemažai teiginių apie slaptas žinias pateikė Virgilijaus, Ovidijaus ar Boethius komentatoriai, pvz., William'as iš Conches (1080-1154) ar Bernard Silvester'is (apie 1156), aiškinęs apie alegorinę formą taip: Saturną kartais suprantate kaip žvaigždę ir vėl, iškart po to, kaip laiko perteikimą".
Poezijos, kaip alegorizuotos filosofijos samprata atėjo nuo Theagenes, per stoikus ir neoplatonikus, iki Makrobijaus ir Fulgentius. O slaptosios žinios visada turi aukštesnės prasmės, gautos iš antžmogiško šaltinio, aurą. Tokia nuostata turėjo sunkumų Viduramžiais, nes argi galėjo pagoniški autoriai būti įkvėpti Dievo? 13-14 a. vyko laipsniškas kriticizmo atšakų susiliejimas, atvedęs iki Dantės ir Boccaccio. Vėliau jį skatino 15 a. italų humanistai.
Jau 12 a. kai kurie teologai ėmė skaityti Bibliją kaip literatūros kūrinį, tokie kaip Pierre Abelard (1079-1142) ar Gilbert iš Poitiers. Alebardas, vėliau pasmerktas kaip eretikas, teigė, kad ir Bažnyčios tėvai galėjo klysti, todėl yra kritikuotini. Tą metodą taikė ir Biblijai, tačiau laikėsi Augustino doktrinos, kad Šv. Raštas negali būti klaidingas, o neaiškias vietas reikia traktuoti kaip alegorijas.
Tomas Akvinietis (1225-1274)
Daugiau skaitykite >>>>>
Pagrindinis jo mokymo principas yra tas, kad filosofija ir teologija yra viena kitą papildančios disciplinos. Jis į Viduramžių scholastiką įtraukė Aristotelį ir aiškiai atskyrė Dievą nuo jo darbų kas buvo neoplatonizmo emanacijos doktrinos, teigusios, kad Visata yra nepaliaujamas dieviškasis tvėrimas, poveikis. Pats Tomas tiesiogiai neaptarė literatūros, tačiau pasisakė estetikos klausimais ir išvystė Biblijos interpretacijos teoriją, vėliau pritaikytą literatūrai.
Kaip teologas, Tomas daugiau dėmesio skyrė gėriui nei grožiui. Gėris tai ko trokštama. Malonumas yra viena gėrio dalių. Tuo tarpu grožio suvokimas yra apibūdinamas kaip kažkokia pasyvi objekto savybė (kaip Kanto "bešališkumas"). Grožis yra tai, kas malonu akiai (pulchra sunt quae visa placent). Kad patiktų, daiktas turi harmoningai derintis su suvokiančiuoju. Nėra vieno grožio standarto visiems dalykams kiekvienas gražus savaip. Tačiau grožiui būtinos trys savybės:
1) pilnumas (integritas sive perfectio);
2) Proporcija (debita proportion sive consonantia) ne tik pačio objekto, bet ir sąryšio su stebėtoju;
3) Aiškumas (claritas) kurio šaltinis yra neoplatoniška šviesos, kaip dieviškojo grožio ir tiesos simbolio, samprata. R. Grosseteste kalbėjo apie šviesą kaip grožio ir materijos tobulumo esmę. Ir būtent ši savybė sukelia kai kurias problemas kalbant apie literatūrą.Kartais Biblija nustebina, pateikdama metaforas, kurios atrodo nėra tinkamos pvz., palygindama Dievą su kirminu ar vagimi. Kai kurie autoriai aptarinėjo, ar teisinga yra jas naudoti. Tomas Akvinietis pastebėjo, kad tos metaforos yra būdingos poetikai; mažiausiai iš mokslų, tačiau laikė, kad teologijoje jos naudotinos, nes natūralu pasiekti tiesą per juntamus dalykus, nes visas mūsų pažinimas kyla iš jutimų. O taip pat Dievas geriausiai atskleidžiamas per toliausiai nuo jo esančius dalykus.
Tomas Akvinietis tęsia krikščioniškąją alegorinės sampratos tradiciją (remdamasis Augustinu ir Šv. Grigaliumi): Šv. Raštas dėl savo kalbos yra aukščiau už bet kurį mokslą, nes viename sakinyje, aprašydamas faktą, atskleidžia ir paslaptį, nes autorius yra Dievas. Pirmiausia turime suprasti Šv. Raštą pažodžiui, prieš pereidami prie mistinių jo prasmių. Vėlesni Viduramžių ir Renesanso autoriai pažodinės prasmės sampratą dar labiau išvystė (Dž. Viklifas ir W. Tyndale). Pasak W. Tyndale, sudeginto ant laužo 1536 m., "pažodinė prasmė yra visa ko pagrindas ir esmė " Alegorinę interpretaciją atmetė ir M. Liuteris.
Dante Alighieri (1265-1321)
Dantė laiške Can Grande Della Scala, kuris yra įžanga į Rojų, pateikia literatūros kūrinio elementų klasifikaciją, turinčią Aristotelio atspalvį: Yra 6 dalykai, kurie yra būtini bet kurio kūrinio pradžioje: turinys, tema, veikėjas, forma, pavadinimas ir atitinkama filosofijos šaka. Aptardamas temą, jis rašo: Šio kūrinio prasmė nėra paprasta, net priešingai, ji gali būti pavadinta 'polysemous', t.y., 'keleto prasmių', nes vieną prasmę gauname iš raidės, kitą iš daikto, kurį žymi raidė; ir pirmasis vadinamas pažodinė, o antroji alegorinė arba mistinė (122 laiškas).
Dantės komentarai apie poemos pavadinimą atskleidžia skirtumo tarp tragedijos ir komedijos sampratą: tragedija prasideda žavingai ir ramiai, tuo tarpu pabaiga yra paini ir siaubinga, tuo tarpu komedija prasideda įvairiomis komplikacijomis, tačiau turi laimingą pabaigą (122 laiškas). Taigi tragedija ir komedija supaprastinama pagal pabaigą ir jie kaip kūrybos rūšys, o ne dramos žanrai: Dantės kūrinys yra poema ir vadinama komedija.
Poezija žavi ir moko. Žavesys kyla ne tik iš poetinių išsireiškimų, bet ir kūrinio kokybės. De vulgari eloquentia Dante gina savo rašymą italų kalba, kuria, atseit, galima kurti taip pat puikiai, kaip ir lotyniškai. Jis apžvelgia įvairius italų kalbos dialektus ir pasirenka siciliečių dialektą. Jis susirūpinęs ir italų kalbos praturtinimu skolinantis kitų kalbų žodžius tas klausimas taps aktualiu Europoje po poros šimtmečių. Dantė aptaria tris galimas poezijos gimtąja kalba temas (žr. Trijų taisyklė): valstybė, meilė ir dora. Jis teigia, kad lyrinė daina (canzone) yra geriausia poetinė forma. Toks teiginys pateiktas pirmą kartą ir vėliau taps įprastu Romantizmo laikais.
Giovanni Boccaccio (1313-1375)
Pagonių dievų genealogija yra praktinis mitologijos vadovas poetams, pateikiantis alegorinius pagoniškųjų mitų aiškinimus. Joje teigiama ir temos pasirinkimo laisvė. Alegorijos panaudojimas jam vienodas ir pagoniškuose tekstuose, ir Šv. Rašte. Jis netgi tvirtina, kad teologija ir poezija gali būti laikoma beveik tuo pačiu dalyku, kai jų tema ta pati. Netgi einu toliau ir teigiu, kad teologija yra Dievo poezija. Ir tada cituoja Aristotelį, kad pirmieji teologai turėjo būti poetai Raštuose dažnai panaudojami poezijos elementai ir pasakos jų papuošimui.
"Pagonių dievų genealogija" yra pirmas iš daugelio poezijos apgynimų, parašytų humanizmo dvasia. Kiti italų humanistai kėlė panašias idėjas, pvz., Albertino Mussato aptarinėjo poetiką kaip teologiją, o Pico della Mirandola išvystė poetinę teologiją.
1) Alkuinas iš Jorko (Flaccus Albinus Alcuinus, apie 735-804) anglų dvasininkas, mokslininkas, poetas. Pakviestas Karolio Didžiojo, atvyko į Karolingų dvarą ir čia gyveno maždaug apie 780-800 m. Parašė daug teologinių ir dogmatinių veikalų (tarp svarbesnių De fide sanctae et individuae Trinitatis), o taip pat kelis traktatus apie gramatiką; rašė pamokomuosius, pagiriamuosius ir liturginius eilėraščius (tarp žinomesnių Apie gegutę). 796 m. buvo paskirtas Turo šv. Martyno vienuolyno abatu ir juo liko iki mirties. Čia jis nurodė peržiūrėti Vulgatos vertimą.
2) Garbusis Beda (Beda Venerabilis, apie 672-735) - anglosaksų benediktinų vienuolis, teologas ir istorikas, Bažnyčios mokytojas. Po 30 m. amžiaus persikėlė į Džarou vienuolyne (Nortumbrija), kur praleido likusį gyvenimą. Parašė apie 40 veikalų lotynų kalba. Už istorinius veikalus Anglijoje jį vadino istorijos tėvu: jis parašė 5 t. Anglijos bažnyčios istoriją, išdėstančią Britanijos istoriją nuo Julijaus Cezario laikų iki 731 m.
3) Aratoras (Arator) 6 a. krikščionių teisininkas ir poetas iš Ligurijos, plačiausias žinomas 2 kn. veikalu De Actibus Apostolorum (544), aprašančius apaštalų gyvenimus (jame išryškėja to meto tendencija iškelti Petrą prieš Paulių). Jo kūriniai išliko populiariais Viduramžiais.
Kinikai
Kalba ir kalbėjimas
Laiko vertė ir matas
Žodžio galios sąvoka 13 amžiuje
Viduramžiai: rozenkreiceriai ir alchemija
Džeinė Piktoji: 14 a. moterų pasipriešinimas
Abelaras. Prieštaravimas neišmanančiam dialektikos
Spinoza. Laisvoje valstybėje kiekvienas gali galvoti ir sakyti, ką galvoja
Fatališka klaida: nauja krikščionybės interpretacija
Aleksejus Cvetkovas. Stebuklo jausmas
Budizmo įtaka Vakarams senovėje
Arabų filosofija: Ibn Sina
Kentauriškoji literatūra
K. Jungas apie sapnus
Aš nekuriu hipotezių...
Advaita Vedanta
Filosofijos puslapis
Mitologijos skiltis
Trijų taisyklė
Vartiklis