Candle with rose

Viduramžių prabudimai

III dalis. Džonas Viklifas

Tęsinys. Skaitykite pradžią

    Candle with rose

XIV a. Anglijoje pakilo, XVI a. anglų protestantų lūpomis tariant, "aušrinė Reformacijos žvaigždė". Džonas Viklifas buvo bažnytinės reformos šauklys ne tik Anglijai, bet ir visam tuometiniam krikščioniškam pasauliui. Jo tarnystė pradėjo kovą, atvedusią ne tik į atskirų asmenų, tačiau ir bažnyčių bei ištisų tautų išlaisvinimą. Jis buvo vienas žymiausių reformatorių. Tik nedaugelis jo pasekėjų galėjo prilygti jam mąstymo aiškumu, tiesos išsaugojimo ir jos gynimo tvirtumu. Gyvenimo tyrumas, nenumaldomas siekimas daugiau pažinti, nepaperkamas sąžiningumas, meilė ir ištikimybė tarnaujant Kristui—geriausiai jį apibūdinančios savybės. Ir visa tai tuometinės epochos dvasinės miglos ir moralinio pakrikimo aplinkoje. Kaip ir vėlesni reformatoriai, ieškodamas tiesos, jis nenujautė, kur ji atves. Tačiau ištikimybė tiesai negalėjo virsti niekuo kitu, kaip tik kova su melu.

Pirmi du šio didžiausio viduramžių "eretiko" gyvenimo dešimtmečiai tebėra paslaptis. Džonas Viklifas gimė Jorkšire apie 1320-1330 m., greičiausiai smulkių žemvaldžių šeimoje. Manoma, kad iki 16 metų mokėsi pas vietos kleboną. 1336-1345 m. su pertraukomis (dėl choleros epidemijų ir tėvo mirties) studijavo Oksfordo universitete. Viklifo gyvenimą galima skirstyti į tris etapus. Pirmasis: jo buvimas Oksfordo universitete. Jis tęsė savo studijas, turėdamas abejotiną finansavimo šaltinį: užėmė bažnytines pareigas ir už jas gavo tam tikras pajamas, tačiau nevykdė savo pareigų—tai buvo gana paplitę tais laikais. Šios pajamos iki 1371 m. padėjo jam tęsti akademinę karjerą Oksforde. Iki to laiko jis jau tapo žinomu teologu.

1371 m. prasidėjo antrasis Viklifo gyvenimo periodas. Jo skelbiamos idėjos apie bažnyčios turtingumą buvo labai parankios pasaulietinei valdžiai. Tuo metu bažnyčia buvo ypač turtinga, ji valdė beveik trečdalį Anglijos žemių, bet nemokėjo jokių mokesčių. Viklifo doktrinas buvo galima panaudoti siekiant iš dvasininkijos reikalauti mokesčių, kad tokiu būdu finansuotų karą su Prancūzija. Viklifą rėmė ir gynė Lankasterio hercogas Džonas Gontietis. Vėliau 1378 m. prasidėjo Didysis bažnyčios skilimas, kai atsirado du popiežiai, kovojantys vienas prieš kitą. Anglijos vyriausybei, siekiančiai manipuliuoti bažnyčia, nebeprireikė Viklifo doktrinų.

John Wycliffe at work

1378 m. prasidėjo trečiasis Viklifo gyvenimo periodas. Jis grįžo į akademinį gyvenimą ir toliau puoselėjo savo ir taip jau radikalias idėjas, kad net 1381 m. buvo nušalintas nuo dėstymo universitete. Tada persikėlė gyventi į Liutervorto miestelį, kur 1384 m. mirė nuo širdies smūgio.

Viklifas buvo be galo darbštus. Per pirmus du darbo Oksforde dešimtmečius parašė daug traktatų apie logiką, filosofiją, istoriją, politiką ir etiką. Dalis tų darbų žuvo inkvizitorių laužuose, dalis išliko iki mūsų dienų. Kaip bažnyčios reformatorius jis ėmė reikštis sulaukęs trisdešimties. Viskas prasidėjo nuo to, kad Viklifas, tuo metu jau išgarsėjęs kaip Šventojo Rašto žinovas ir gilus scholastinis mąstytojas, tapo Anglijos karaliaus Edvardo III-ojo patarėju ir rūpinosi iždo papildymo šaltiniais, kuriuos savo ruožtu mėgino apriboti popiežiaus aplinka. Popiežiaus legatams mėginant Anglijoje rinkti bažnytinius mokesčius, Oksfordo teologas, remdamasis Evangelijomis, ėmė skelbti, jog Jėzus nemokė savo mokinių kaupti žemiškų turtų. Nedideliame veikale "Apie pasaulietinę valdžią" Viklifas rašė, kad bažnyčia neturi jokių teisių į žemišką valdžią. "Kunigystė nėra valdymas, o patarnavimas", —rašė jis. Dėl to, anot Viklifo, tikintieji turi būti dėkingi dvasininkams, tačiau nėra įpareigoti priverstinai mokėti dešimtinę. Jis teigė, kad Dievas patikėjo žmogui žemiškus turtus, tačiau, jeigu šis elgiasi priešingai Dievo įstatymui, praranda teisę jais naudotis. Popiežius ir bažnytinės hierarchijos atstovai, jo teigimu, dėl savo nepasotinamo godumo neturi jokių teisių į valdas ir pinigus.

Ilgainiui Viklifo pamfletai darėsi vis aštresni. Jis ragino nuo institucionalizuotos bažnyčios grįžti prie pirmosios bažnyčios, gyvenusios ne pajamų iš valdų, bet malonės dėka. Toks radikalumas iškart sukėlė reakciją. Londono vyskupas Viljamas Courtenay 1377 m. vasarį iškvietė Viklifą į viešą disputą Šv. Pauliaus katedroje. Bažnytinė valdžia siekė, kad jis būtų stovinčioje kaltinamojo pozicijoje, tačiau pats Viklifas, lydimas ir saugomas Lankasterio kunigaikščio, laikė save diskutuojančiuoju ir užėmė sėdimą vietą. Susitikimas nebuvo vaisingas, ir Viklifas grįžo į Oksfordą. Čia jis atvirai ėmė kritikuoti bažnyčios struktūrą ir jos hierarchiją. Viklifas suvokė bažnyčią ne kaip klerikalinę organizaciją, bet kaip žmonių, tikinčių Dievu, susibūrimą, kurio galva yra tik Kristus. Atakos prieš popiežiją darėsi vis smarkesnės. Popiežių ėmė vadinti antikristu, šėtono įsikūnijimu, pagrindiniu visokios korupcijos krikščionybėje šaltiniu. Popiežijos kritiką Oksfordo teologas siejo su dogmomis. Jis buvo pirmasis, perėjęs nuo katalikų bažnyčios apeigų kritikos prie jos doktrinos kritikos. Dvasininkija, jo tvirtinimu, išgalvojo dogmą apie duonos virtimą realiu Kristaus kūnu, kad galėtų pasisavinti tariamą valdžią daryti stebuklus mišių metu ir taip naudotis žmonių naivumu. "Eucharistija yra tik simbolinis veiksmas, primenantis Paskutinę Vakarienę, ir joje nėra jokio stebuklo. Duona yra duona, o ne Kristaus kūnas". Pastarieji Viklifo teiginiai, 1380-1381 m. išspausdinti veikale "Apie Eucharistiją", labiausiai piktino katalikų bažnyčios ideologus. Duonos persikūnijimo idėjos, 1215 m. virtusios oficialia dogma, anot jo, neįmanoma pagrįsti nei remiantis Biblija, nei scholastinės filosofijos logika.

Virš Viklifo kaupėsi audros debesys. 1378 m. jis vėl buvo iškviestas į disputą. Doctor evangelicus, kaip Viklifą vadino jo šalininkai (dėl to, kad jis karštai pamokslaudavo Dievo žodį universiteto auditorijose), karaliaus ir plačiosios visuomenės remiamas, nebuvo pasmerktas kaip eretikas, tačiau jam buvo uždrausta pamokslauti. Londono vyskupas išsiuntė raštą popiežiui Grigaliui XI su šio "eretiko" veikalų išrašais. Popiežius pasmerkė Viklifo mokymą ir įsakė jį įkalinti, kol neatsisakys savo "klaidų". Tai reiškė, kad Viklifo laukia laužas. Tačiau popiežiaus dekretas liko be atsako. Dar daugiau—mirtis ištiko ne reformatorių, bet popiežių. Karaliaus valdžia toliau saugojo mokslininką, be to, Viklifas gavo iš valdovo parapiją Liutervorte, kur iš sakyklos toliau galėjo skelbti savo įsitikinimus. Karaliaus patarėjai ragino jį mažiau kritikuoti katalikiškas dogmas, tačiau Viklifas netylėjo. Apsirengęs juodu vilnoniu abitu, susijuosęs odiniu diržu, išsiskiriantis ilga tankia barzda ir didelėmis akimis, buvo pasirengęs iki paskutiniųjų kovoti dėl krikščioniškosios doktrinos tyrumo. Viklifas kritikavo dogmas apie popiežiaus neklystamumą, skaistyklą, sakramentus, nelietė tik krikšto ir komunijos.

Vieninteliu apreiškimo šaltiniu laikė Šventąjį Raštą—"tiesos veidrodį". Dar 1378 m. jis parašė darbą "Šventojo Rašto tiesa", kuriame Bibliją vadino aukščiausiu standartu, pagal kurį bažnyčia, sinodai ir net popiežiai turėtų tikrinti savo poelgius. Su Biblija pirmą kartą jis susidūrė būdamas studentas. Ją studijuoti jis ėmėsi su tokiu pat entuziazmu, kaip ir kitas universiteto disciplinas.

Laikui bėgant, apie Džoną susibūrė bičiulių ir pasekėjų būrys, primenantis valdensus, basomis keliaujantis po Angliją ir, nepaisydamas vyskupo draudimo, skelbiantis Evangeliją. Juos vadino lolardais. Būtent dėl jų evangelizacinio darbo Viklifas pirmą kartą inicijavo Biblijos vertimą į anglų kalbą. Oficialios bažnyčios baiminimąsi, kad eiliniai tikintieji gali paklysti skaitydami Šventąjį Raštą, Viklifas kiekviena proga stengėsi pajuokti: "Argi vaikams, kurie klaidingai skaito, dera drausti toliau mokytis skaityti? Taip ir tikintieji turi mokytis skaityti Dievo Raštą". Vertimo darbą pradėjo du ištikimi jo mokiniai Džonas Purvey ir Nikolas Herefordas, tačiau baigė jau po mokytojo mirties. 1396 m. leidimo versija sklido 250 rankraštinių nuorašų ir iki Anglijos reformacijos laikų buvo standartiniu Biblijos vertimu britų salyne. Išaukštindamas Bibliją, Viklifas tuo pat metu žemino popiežiją. 1379 m. parašė veikalą "Popiežiaus valdžia", kuriame tvirtino, jog popiežiaus sostas įkurtas žmogaus, bet ne Dievo. "Popiežius, nesekantis Kristumi,—tai antikristas, lžekristus". Vėliau visus popiežius Viklifas vadino antikristais.

Bible of John Wycliffe
Viklifo Biblija

1381 m. Viklifas, neteisingai apkaltintas prisidėjus prie garsaus Voto Tailerio vadovaujamo anglų valstiečių sukilimo, pateko į karaliaus nemalonę. Dabar bažnytinė hierarchija galėjo atsigriebti. Buvo ruošiami kaltinimai eretikui, kurio nebesaugojo valdovo malonė. 1382 m. Londono sinodas pasmerkė 24-ias Viklifo tezes, o Oksfordo universitetas, verčiamas dvasininkijos, tai patvirtino. Viklifui atėjo sunkus metas: jis buvo izoliuotas nuo visuomenės, dalis draugų, išsigandę persekiojimų, jį paliko. Oksfordo profesoriai taip pat nusisuko nuo savo kolegos, tačiau jis pats savo parapijoje nenustojo rašyti ir pamokslauti. Pasakojama, kad jau gulint mirties patale pas jį apsilankė keletas vienuolių pranciškonų, norėdami "atversti ". Tvirtu balsu merdintis Viklifas jiems pasakė: "Dar nemirsiu, bet toliau gyvensiu, kad galėčiau kalbėti žmonėms apie jūsų nusikaltimus". Prieš pat mirtį 1382 m. jis išleido veikalą "Trialogus"—surinko svarbiausius savo teiginius apie Dievą, tikėjimą ir bažnyčią, kurios organizaciją ir regimą valdžią iš esmės atmetė. 1384 m. gruodžio 28 d. pamaldų metu, kuriose patarnavo jo mokinys, Dž. Viklifas buvo paralyžiuotas ir po trijų dienų mirė. Popiežiaus šalininkams nepavyko susidoroti su gyvu Viklifu, tačiau ir miręs jis nedavė jiems ramybės. Praėjus daugiau kaip keturiasdešimt metų Konstancos bažnytinis susirinkimas pasmerkė Viklifo mokymą ir nutarė iškasti jo palaikus bei kartu su jo veikalais viešai sudeginti, o pelenus išbarstyti. Iš eretiko, pirmam išdrįsusio pavadinti popiežių antikristu, neturėjo likti nė pėdsako. Tai buvo padaryta 1428 m.


Vis dėlto Viklifas buvo tas, kurio tarnystė ir išlikę raštai labiau nei kurio nors kito paliko pėdsakus formuojantis Huso, Liuterio ir Kalvino, vadinusių save jo pasekėjais ir mokiniais, krikščioniškai pasaulėžiūrai. Viklifas pirmiausia buvo mokslininkas ir mokytojas, tikras intelektualas ir, galima teigti, asketiškas mąstytojas. Jis nebuvo politinis taktikas ar didelio tikinčiųjų skaičiaus charizmatinis lyderis. Gyveno semdamasis jėgų iš vidinio gyvos Kristaus Dvasios apreiškimo, pasitikėdamas užrašytu Dievo žodžiu labiau nei institucine bažnyčios valdžia. Padarė viską, kad kiekvienas žmogus Anglijoje savo gimtąja kalba galėtų skaityti įstabius Dievo darbus.

Viklifas išėjo iš viduramžių miglos. Jis pirmasis ėjo tuo keliu—nebuvo kitų darbų, kurie galėjo būti jam pavyzdys reformacijos darbe. Pašauktas, panašiai kaip Jonas Krikštytojas, atlikti tam tikrą misiją, jis buvo naujos eros šauklys. Taip Dievas paruošė kelią Didžiajai Europos Reformacijai.

(Skaitykite tęsinį... Janas Husas)

Parengė DEIMANTAS KARVELIS

Viklifo Teismas
Trial of John Wycliffe

 

Mitai apie katarus
Juodoji mergelė Marija
Viduramžių prabudimai. Valdensai
Šventasis Raštas viduramžiais
Kumrano ritinių paslaptis
Džonas Veslis, XVIII a. Anglija
Džirolamas Savonarola— eretikas iš San-Marko
Fokso kankinių knygą: Kruvinoji Meri
Senovės Rytų bažnyčios vienuolių apžvalga
Abelaras. Prieštaravimas neišmanančiam dialektikos
Jonas Auksaburnis. Apie Susaną
Musulmonų-krikščionių dialogas
Apie Šv. Trejybės paieškas
Lesteris Samralas. Žmogus
Apsinuoginę kvakeriai
Susitikimo palapinė
Biblijos pagrindinis puslapis
Pasaulio sukūrimo puslapis
Mitologijos puslapis
Kundalini Yoga svetainė
Vartiklis