Viduramžių prabudimai, 3 dalis: Viklifas. Vartiklis:religija

1378 m. prasidėjo trečiasis Viklifo gyvenimo periodas. Jis grįžo į akademinį gyvenimą ir toliau puoselėjo savo ir taip jau radikalias idėjas, kad net 1381 m. buvo nušalintas nuo dėstymo universitete. Tada persikėlė gyventi į Liutervorto miestelį, kur 1384 m. mirė nuo širdies smūgio.

Viklifas buvo be galo darbštus. Per pirmus du darbo Oksforde dešimtmečius parašė daug traktatų apie logiką, filosofiją, istoriją, politiką ir etiką. Dalis tų darbų žuvo inkvizitorių laužuose, dalis išliko iki mūsų dienų. Kaip bažnyčios reformatorius jis ėmė reikštis sulaukęs trisdešimties. Viskas prasidėjo nuo to, kad Viklifas, tuo metu jau išgarsėjęs kaip Šventojo Rašto žinovas ir gilus scholastinis mąstytojas, tapo Anglijos karaliaus Edvardo III-ojo patarėju ir rūpinosi iždo papildymo šaltiniais, kuriuos savo ruožtu mėgino apriboti popiežiaus aplinka. Popiežiaus legatams mėginant Anglijoje rinkti bažnytinius mokesčius, Oksfordo teologas, remdamasis Evangelijomis, ėmė skelbti, jog Jėzus nemokė savo mokinių kaupti žemiškų turtų. Nedideliame veikale "Apie pasaulietinę valdžią" Viklifas rašė, kad bažnyčia neturi jokių teisių į žemišką valdžią. "Kunigystė nėra valdymas, o patarnavimas", — rašė jis. Dėl to, anot Viklifo, tikintieji turi būti dėkingi dvasininkams, tačiau nėra įpareigoti priverstinai mokėti dešimtinę. Jis teigė, kad Dievas patikėjo žmogui žemiškus turtus, tačiau, jeigu šis elgiasi priešingai Dievo įstatymui, praranda teisę jais naudotis. Popiežius ir bažnytinės hierarchijos atstovai, jo teigimu, dėl savo nepasotinamo godumo neturi jokių teisių į valdas ir pinigus.

Ilgainiui Viklifo pamfletai darėsi vis aštresni. Jis ragino nuo institucionalizuotos bažnyčios grįžti prie pirmosios bažnyčios, gyvenusios ne pajamų iš valdų, bet malonės dėka. Toks radikalumas iškart sukėlė reakciją. Londono vyskupas Viljamas Courtenay 1377 m. vasarį iškvietė Viklifą į viešą disputą Šv. Pauliaus katedroje. Bažnytinė valdžia siekė, kad jis būtų stovinčioje kaltinamojo pozicijoje, tačiau pats Viklifas, lydimas ir saugomas Lankasterio kunigaikščio, laikė save diskutuojančiuoju ir užėmė sėdimą vietą. Susitikimas nebuvo vaisingas, ir Viklifas grįžo į Oksfordą. Čia jis atvirai ėmė kritikuoti bažnyčios struktūrą ir jos hierarchiją. Viklifas suvokė bažnyčią ne kaip klerikalinę organizaciją, bet kaip žmonių, tikinčių Dievu, susibūrimą, kurio galva yra tik Kristus. Atakos prieš popiežiją darėsi vis smarkesnės. Popiežių ėmė vadinti antikristu, šėtono įsikūnijimu, pagrindiniu visokios korupcijos krikščionybėje šaltiniu. Popiežijos kritiką Oksfordo teologas siejo su dogmomis. Jis buvo pirmasis, perėjęs nuo katalikų bažnyčios apeigų kritikos prie jos doktrinos kritikos. Dvasininkija, jo tvirtinimu, išgalvojo dogmą apie duonos virtimą realiu Kristaus kūnu, kad galėtų pasisavinti tariamą valdžią daryti stebuklus mišių metu ir taip naudotis žmonių naivumu. "Eucharistija yra tik simbolinis veiksmas, primenantis Paskutinę Vakarienę, ir joje nėra jokio stebuklo. Duona yra duona, o ne Kristaus kūnas". Pastarieji Viklifo teiginiai, 1380-1381 m. išspausdinti veikale "Apie Eucharistiją", labiausiai piktino katalikų bažnyčios ideologus. Duonos persikūnijimo idėjos, 1215 m. virtusios oficialia dogma, anot jo, neįmanoma pagrįsti nei remiantis Biblija, nei scholastinės filosofijos logika.

Virš Viklifo kaupėsi audros debesys. 1378 m. jis vėl buvo iškviestas į disputą. Doctor evangelicus, kaip Viklifą vadino jo šalininkai (dėl to, kad jis karštai pamokslaudavo Dievo žodį universiteto auditorijose), karaliaus ir plačiosios visuomenės remiamas, nebuvo pasmerktas kaip eretikas, tačiau jam buvo uždrausta pamokslauti. Londono vyskupas išsiuntė raštą popiežiui Grigaliui XI su šio "eretiko" veikalų išrašais. Popiežius pasmerkė Viklifo mokymą ir įsakė jį įkalinti, kol neatsisakys savo "klaidų". Tai reiškė, kad Viklifo laukia laužas. Tačiau popiežiaus dekretas liko be atsako. Dar daugiau—mirtis ištiko ne reformatorių, bet popiežių. Karaliaus valdžia toliau saugojo mokslininką, be to, Viklifas gavo iš valdovo parapiją Liutervorte, kur iš sakyklos toliau galėjo skelbti savo įsitikinimus. Karaliaus patarėjai ragino jį mažiau kritikuoti katalikiškas dogmas, tačiau Viklifas netylėjo. Apsirengęs juodu vilnoniu abitu, susijuosęs odiniu diržu, išsiskiriantis ilga tankia barzda ir didelėmis akimis, buvo pasirengęs iki paskutiniųjų kovoti dėl krikščioniškosios doktrinos tyrumo. Viklifas kritikavo dogmas apie popiežiaus neklystamumą, skaistyklą, sakramentus, nelietė tik krikšto ir komunijos.

"Dar nemirsiu, bet toliau gyvensiu, kad galėčiau kalbėti žmonėms apie jūsų nusikaltimus". Prieš pat mirtį 1382 m. jis išleido veikalą „Trialogus“ - surinko svarbiausius savo teiginius apie Dievą, tikėjimą ir bažnyčią, kurios organizaciją ir regimą valdžią iš esmės atmetė. 1384 m. gruodžio 28 d. pamaldų metu, kuriose patarnavo jo mokinys, Dž. Viklifas buvo paralyžiuotas ir po trijų dienų mirė. Popiežiaus šalininkams nepavyko susidoroti su gyvu Viklifu, tačiau ir miręs jis nedavė jiems ramybės. Praėjus daugiau kaip keturiasdešimt metų Konstancos bažnytinis susirinkimas pasmerkė Viklifo mokymą ir nutarė iškasti jo palaikus bei kartu su jo veikalais viešai sudeginti, o pelenus išbarstyti. Iš eretiko, pirmam išdrįsusio pavadinti popiežių antikristu, neturėjo likti nė pėdsako. Tai buvo padaryta 1428 m.

Vis dėlto Viklifas buvo tas, kurio tarnystė ir išlikę raštai labiau nei kurio nors kito paliko pėdsakus formuojantis Huso, Liuterio ir Kalvino^*), vadinusių save jo pasekėjais ir mokiniais, krikščioniškai pasaulėžiūrai. Viklifas pirmiausia buvo mokslininkas ir mokytojas, tikras intelektualas ir, galima teigti, asketiškas mąstytojas. Jis nebuvo politinis taktikas ar didelio tikinčiųjų skaičiaus charizmatinis lyderis. Gyveno semdamasis jėgų iš vidinio gyvos Kristaus Dvasios apreiškimo, pasitikėdamas užrašytu Dievo žodžiu labiau nei institucine bažnyčios valdžia. Padarė viską, kad kiekvienas žmogus Anglijoje savo gimtąja kalba galėtų skaityti įstabius Dievo darbus.

Viklifas išėjo iš viduramžių miglos. Jis pirmasis ėjo tuo keliu—nebuvo kitų darbų, kurie galėjo būti jam pavyzdys reformacijos darbe. Pašauktas, panašiai kaip Jonas Krikštytojas, atlikti tam tikrą misiją, jis buvo naujos eros šauklys. Taip Dievas paruošė kelią Didžiajai Europos Reformacijai.

^*) Žanas Kalvinas (lot. Calvinus, 1509- 1564) - prancūzų teologas, kalvinizmo pradininkas. 1533 m. J. Kalvinas atsisakė katalikybės ir suorganizavo savo šalininkų protestantiškąją bendruomenę. 1536 m. persikėlė į Ženevą, kur išleido „Krikščioniškosios religijos pagrindų” pirmąjį variantą, kurį vėliau nuolat tobulino. Vėliau Ženevą pavertė Šveicarijos Reformacijos centru. Jis fanatiškai nepakentė kitokių religinių įsitikinimų žmonių. Jo reikalavimu Ženevos miesto taryba bausdavo mirties bausme ir tremdavo visus kitatikius. Savo žiaurumu J. Kalvinas nenusileido inkvizicijai. Vien 1542-46 m. 58 žmonės buvo nubausti mirties bausme, o 76 – ištremti. Jo įsakymu 1553 m. buvo suimtas ir gyvas sudegintas ispanų mokslininkas „laisvamanis“ M. Servetas. J. Kalviną stipriai veikė Erazmo Roterdamiečio ir M. Liuterio idėjos. Teologas parašė komentarus beveik visoms biblijos dalims, daugybę poleminių veikalų. Paminėtina jo knyga „Teisingo tikėjimo apologija“ (1554).