Efraemas Sirietis. Vartiklis

Efraemas Sirietis (306-373) – 4 a. diakonas, teologas ir himnų rašytojas, krikščionių garbinimas kaip šventasis. Parašė daug himnų, poemų ir pamokslų, o taip pat Biblijos komentarų. Jo kūriniai perteikia ankstyvąją krikščionių tikėjimo dvasią, dar mažai paliestą europietiškojo požiūrio ir artimesnę rytietiškam mąstymo būdui.

Efraemas gimė kažkur apie 306 m. Sirijoje, Nisibio mieste (dabar Nusaybinas Turkijoje, prie sienos su Sirija). Iš jo himnų galima spėti, kad abu tėvai buvo besiplečiančios krikščionių bendruomenės nariai, tačiau vėlesnieji hagiografai rašė, kad jo tėvas buvo pagonių šventikas.

Nisibyje buvo kalbama daugeliu kalbų, daugiausia skirtingais aramėjų kalbos dialektais. Krikščionių bendruomenė naudojo sirų dialektą.

Tai buvo religinės ir politinės įtampos metas. Romos imperatorius Diokletanas [apie 244–311] pasirašė sutartį su Persijos valdovu Narsiu, kad Nisibį perima Roma. Krikščionių persekiojimas ir kankinimas buvo Efraemo gyvenamojo laikmečio kasdienybe.

308 m. Nisibio pirmuoju vyskupu buvo paskirtas Jakobas (buvęs ir Nikėjos susirinkimo (325 m.) signataras), tapęs Efraemo mokytoju (malpana). Efraemas pakrikštytas anksti ir greičiausiai tavo konvento sūnumi (kas buvo neįprasta Sirijos ankstyvosios vienuolių forma) ir tapo diakonu. Pradėjo rašyti himnus, kuriuose save kartais vadina „piemuo“ (allana), vyskupą kaip „kerdžius“ (raya), o bendruomenę avide (dayra).

337 m. mirė imperatorius Konstantinas, įteisinęs Romos imperijoje krikščionybę. Tuo pasinaudojęs Persijos valdovas Šapuras II pradėjo puldinėti Mesopotamiją. Nisibis buvo apgultas 338, 346 ir 350 m. Pirmosios apgulties metu Efraemas šlovina vyskupą Jakobą kaip miesto gynėją. Tačiau netrukus vyskupas mirė ir jo vietą užėmė Babu. Trečiosios apgulties metu persai pakeitė Mygdonius upės vagą ir padarė spragą miesto sienoje. Kol persų drambliai klimpo į šlapią gruntą, miestiečiai užtaisė spragą. Efraemas tai pašlovino himnu kaip stebuklą, o Nisibį palygino su Nojaus arka, saugiai plaukiančia per tvano vandenis.

359 m. vyskupas Viologeses mieste pastatė krikšto namus. Tais metais Šapuras vėl ėmė puldinėti regioną. Miestai aplink Nisibį buvo sugriauti, o jų gyventojai išžudyti arba išvežti. Romos imperija turėjo problemų vakaruose; Konstancijus II bei Julianas varžėsi dėl valdžios. Konstancijui mirus, Julianas Atskalūnas pradėjo žygį į Mesopotamiją. Su juo atėjo ir krikščionių persekiojimas. Julianas pabandė užpulti Persijos sostinę Ktesifoną, kur buvo sumuštas ir turėjo trauktis. Atsitraukimo metu Julianas žuvo ir armija imperatoriumi išrinko Jovianą, kuris, skirtingai nei pirmtakas, buvo Nikėjos krikščionis. Jam teko perleisti Nisibį Persijai su sąlyga, kad krikščionių bendruomenei bus leista palikti miestą. Vyskupas Abraomas, Vologeses įpėdinis, išvedė tikinčiuosius į tremtį.

Efraemas su didele grupe pabėgėlių traukė į vakarus, iš pradžių į Amidą (Diyarbakir), o 363 m. įsikūrė Edesoje (Sanliurfa). Atrodo, kad čia dirbo mokytoju. Edesa visada buvo kultūros centras, kuriame knibždėjo įvairių filosofinių ir religinių srovių. Efraemas rašė himnus ginančius Nikėjos ortodoksinę doktriną. Vėlesnis sirų rašytojas Jakobas iš Serugh'o rašė, kad Efraemas repetavo su moterų chorais skatindamas dainuoti jo himnus. Jis tikėjosi Edesoje praleisti gyvenimą vienatėje. Tačiau miesto gyventojai kentėjo nuo bado, tad Efraemas žodžiu ragino turtinguosius palengvinti vargšų kančias, prisiėmęs tvarkyti jų aukas. Tai buvo paskutiniu jo svarbiu darbu Bažnyčiai. Grįžęs į kalnus, susirgo ir, parašęs testamentą, mirė ant savo mokinių rankų. Palaidotas dalyvaujant gausiai miniai, tačiau po kiek laiko jo palaikai perkelti į bažnyčią. Tikėtiniausia jo mirties data yra 373 m. birželio 9 d.

Efraemas rašė vien sirų kalba. Sozomenas laikė, kad Efraemas parašė per 3 mln. eilučių. Išliko apie 400 jo parašytų himnų. Savo kųryboje derino rabiniškojo judaizmo, graikų mokslo ir filosofijos bei persų mistiškojo simbolizmo elementus.

Vertingiausia yra jo pamokomieji himnai (madraše), kuriuose gausu elementų iš Biblijos, folkloro, kitų religijų bei filosofijos. Madraša turėjo priedainį, kartojamą po kiekvieno stulpelio. Kiekviena madrašė turėjo savo qala, specifinę melodiją susijusią su pirmąja eilute, tačiau visos jos dingusios. Matyt, Bardaisanas ir Mani taip pat kūrė madrašė; ir Efraemas manė, kad ši forma yra tinkama kovai prieš jų teiginius. Jo madrašė suskirstyti į kelis ciklus: Carmina Nisibena, Apie tikėjimą, Apie rojų, Apie nekaltą prasidėjimą, Prieš erezijas. Efraemas taip pat rašė ir eiliuotus pamokslus (memre).

Proza jis rašė komentarus Biblijos tema: apie Diatesaroną⁸⁾, Pradžios knygą ir Išėjimo knygą, apie Apaštalų darbus ir Pauliaus laiškus. Parašė Markiono, Mani, Bardaisano ir kitų mokymų kritiką. Efraemo knygoje „Lobių olos knyga“ (apie 370 m.) išsakomas tikėjimas, kad 69 Danielio savaitė baigėsi mesijo Jėzaus nukryžiavimu. Jo rašiniai buvo tokie populiarūs, kad kelis šimtmečius po jo mirties šimtus kūrinių autoriai pasirašė jo vardu.

Netrukus po Efraemo mirties ėmė plisti pasakojimai apie jo gyvenimą. Vėlesni hagiografai dažnai vaizdavo jį kaip asketą, tačiau jo kūriniai rodo jį gyvenus aktyvų socialinį ir religinį gyvenimą. Pasakojama, kad jis atliko keletą kelionių: aplankė Basilė iš Kesarėjos, Anba Bishoi, gyvenusi Wadi Natun vienuolyne Egipte ir kt.

1920 m. spalio 5 d. popiežius Benediktas XV paskelbė Efraemą Bažnyčios daktaru. Tačiau populiariausias jam duotas titulas yra Dvasios arfa. Taip pat vadintas Sirų saule ar Bažnyčios stulpu. Rytų ortodoksų Efraemas laikomas kaip gerbtinas vienuolis. Skirtingose bažnyčiose jo garginimo diena skiriasi (pvz., Romos katalikai – birželio 9 d.; rytų ortodoksai – sausio 28 d.; Sirijos ortodoksai – 7-is šeštadienis iki Velykų).

Buvo teigusių, kad Paėmimo idėja atsirado tik po 1820 m. ir susijusi su John N. Darby¹⁾. Tačiau Grant Jeffrey²⁾ rado ją rado pamoksle, priskiriamame Efraemui iš Nisibio (306-373 m.), žymiausiam 4 a. Bizantijos Bažnyčios tėvų iš Sirijos. Jis buvo žinomas savo poezija ir himnais, teologiniais rašiniais. Jo įtaka liko stipri ir 5-6 a.

Egzistuoja 4 rankraščiai lotynų kalba, priskiriami Šv. Efraemui arba Šv. Izidoriui³⁾: Parisinus⁴⁾, Augiensis⁵⁾, Barberini⁶⁾ ir St. Gallen⁷⁾. Minėtas pamokslas buvo vadintas „Apie paskutines dienas“, „Antikristu“ ir „Pasaulio pabaiga“:
„Kai visi šventieji ir Dievo išrinktieji bus surinkti, dar prieš ateinantį Teismą, ir paimti pas Viešpatį, kad neišvystų suirutės, kuri apims pasaulį dėl jo nuodėmių“.

Kai kurie tyrinėtojai mano, kad šis tekstas buvo nežinomo autoriaus parašytas 6 a. panaudojant Efraemo rašinius. 3 pamokslas aprašinėja, kas vyks paskutinėmis dienomis, pradedant paėmimu, didįjį Teismą, kai pasaulis 3,5 m. bus Antikristo valdžioje prieš antrąjį Kristaus atėjimą.

Paaiškinimai

¹⁾ Džonas Derbis (John Nelson Darby, 1800-1882 ) – airių kilmės britų dvasininkas, Plimoto brolių judėjimo įkvėpėjas, vienas dispensionizmo ir futurizmo pirmtakų. Plimoto brolija ir Dž. Derbis 1840-aisiais aktyviai populiarino paėmimo iki Paskutinio teismo koncepciją, 20 a. išpopuliarintą JAV. Vertė Bibliją iš graikų ir hebrajų kalbų į vokiečių, prancūzų, olandų (NT) ir anglų kalbas.

²⁾ Grantas Džefris (Grant Reid Jeffrey, 1948-2012) – Kanados Biblijos tyrinėtojas, evangelistas, dispensionizmo propaguotojas. Parašė nemažai knygų, kurių parduota per 7 mln. kopijų. Jo romanas „Ankstyvoji aušros šviesa“ (kartu su A. Hunt) 2000-ais laimėjo Christy premiją futuristinį krikščionišką kūrinį.

³⁾ Izidorius iš Sevilijos (Isidorus Hispalensis, apie 560-636) - Sevilijos arkivyskupas, paskutinis lotyniškasis Bažnyčios tėvas, katalikų šventasis. Izidorius nebuvo originalus mąstytojas, tačiau jis mokėjo sumaniai surinkti ir susisteminti tai, kas jau buvo parašyta prieš jį, tad jo veikalai yra puikios antologijos, sutvarkytos remiantis plačia bei organiška pasaulio ir mokslo vizija. Tad yra laikomas viduramžiško enciklopedizmo pradininku. O rašė jis daug ir įvairiomis temomis: pradedant istorija, egzegeze ir baigiant gramatika bei mokslu. Pagrindinis darbas – 20 t. „Etimologijų“. Stačiatikiai jš garbina, tačiau nelaiko šventuoju, nes jis palaikė filioque doktriną (viena iš schizmos su Roma priežasčių).
2000 m. įsteigtas virtualus Šv. Izidoriaus Seviliečio ordinas (jo nariai gauna šių laikų riterių titulus), kuris siekia šlovinti Izidorių kaip interneto (o ir aplamai kompiuterijos) globėją (nuo 1999 m., patvirtinta Jono Pauliaus II – jis šlovinamas balandžio 4 d.). Tai susiję su tuo, kad Izidorius garsėjo „stebuklu“, leidžiančiu vienu metu pasirodyti dviejuose skirtinguose vienuolynuose, kuriuos skyrė 77 km. Juk ir interneto naršytojas gali pasirodyti bet kurioje pasaulio vietoje. 1935 m. jo vardas suteiktas ir krateriui Mėnulyje.

⁴⁾ Paryžiaus kodeksas (Codex Parisinus Graecus 456) - Paryžiaus Nacionalinėje bibliotekoje saugomas rankrašis. Į jį įeina Origeno „Philocalia” and „Contra Celsum”, o taip pat Ariano „Expeditio Alexandri” ir kt.

⁵⁾ Augijos kodeksas (Codex Augiensis) – 9 a. rankraštis su Pauliaus laiškais graikų ir lotynų kalbomis 136-iuose puslapiuose. Saugoma Augijos vienuolyne prie Konstanco ežero (Alpių šiaurėje).

⁶⁾ Barberinio kodeksas (Libellus de Medicinalibus Indorum Herbis) - rankraštis apie actekų naudotus gydomuosius augalus, kurį (neišlikusį) nahuatlių kalba 1552 m. parengė Martin de la Cruz’as. Į lotynų kalbą išvertė Juan Badiano (1484 - apie 1552). Barberinio kodeksu (greta kitų variantų) jis vadinamas dėl to, kad 17 a. pradžioje priklausė kardinolui Barberiniui. Dabar jis saugomas Meksikos Nacionaliniame Antropologijos ir istorijos muziejuje. Kai kas jame įžvelgia sąryšių su Voiničiaus rankraščiu.

⁷⁾ Galeno kodeksas (Codex Sangallensis 51) – 8 a. rankraštis, parašytas arba Airijoje arba airių vienuolių. Dabar yra Šveicarijos Šv. Galeno abatijos bibliotekoje. Jis apima 4 evangelijas ir turi 11 iliustruotų puslapių.

⁸⁾ Diatesaronas (Diatessaron, Ewangeliyon Damhallte) – „Mišrių skaitinių evangelija“. Tai Evangeliškosios harmonijos, maždaug 160–175 m. sudarytos Tatiano, pavadinimas. Joje išdėstomas vientisas pasakojimas apie Jėzų Kristų, remiantis Jono evangelija, papildant iš sinoptinių Evangelijų ir, tikėtina, apokrifų (pvz., „Žydų evangelijos“). Ji paplito pasaulyje ir tebenaudota kelis amžius (iki pat 15 a.); o 5 a. buvo pagrindiniu tekstu Sirijos bažnyčioje. Vis tik jos originalus testas neišliko; tik trumpas 14 eilučių tekstas buvo rastas 1933 m. kasinėjant Dura-Europą.