|
RytųVakarų bažnyčių schizma (1054 m.) |
|
|
Ilgalaikiai skirtumai tarp Vakarų ir Rytų krikščionių galiausiai tapo gilaus skilimo priežastimi, ir nuo to laiko Romos katalikai bei Rytų ortodoksai tebėra atsiskyrę. 1054 m. liepos 16 d., šeštadienį, kai turėjo prasidėti popiečio maldos, kardinolas Humbertas, popiežiaus Leono IX1) legatas, įžengė į Hagia Sophia katedrą, nudrožė tiesiai prie pagrindinio altoriaus ir padėjo ant jo pergamentą, kuris skelbė, kad Konstantinopolio patriarchas Mykolas Kerularijus2) ekskomunikuojamas. Tada išėjo iš bažnyčios, nusipurtė dulkes nuo kojų ir paliko miestą. Po savaitės patriarchas iškilmingai prakeikė kardinolą. Po kelių amžių šis dramatiškas įvykis imtas laikyti schizmos tarp Lotynų ir Graikų Bažnyčių pradžia, skilimo, kuris tebeskiria Romos katalikus ir Rytų ortodoksus (graikus, rusus ir kitus). Tačiau šiandien joks rimtas mokslininkas netvirtina, kad schizma prasidėjo 1054 m. Procesas, vedęs prie galutinio skilimo, buvo daug sudėtingesnis, ir nė viena atskira priežastis ar įvykis negali būti įvardyti kaip jį pagreitinusieji. Betarpiškos skilimo priežastys 1048 m. prancūzų vyskupas buvo išrinktas popiežiumi ir tapo Leonu IX. Jis pats ir jį Romon lydėję dvasininkai buvo nusiteikę reformuoti popiežiaus instituciją ir visą Bažnyčią. Penkeriais metais anksčiau Konstantinopolyje griežtas ir ambicingas Mykolas Kerularijus buvo paskirtas patriarchu. Problemų kilo Pietų Italijoje (tada valdomoje Bizantijos) 11 a. 5-ąjį dešimtmetį, kai normanų kariai užkariavo regioną ir
Graikų (Rytų) vyskupus pakeitė Lotynų (Vakarų). Žmonės buvo sutrikdyti ir ginčijosi dėl teisingos liturgijos formos ir kitų
išorinių dalykų. Skirtumai dėl kunigų vedybų, Eucharistijai vartojamos duonos, pasninkų dienų ir kitų papročių įgavo beprecedentinę svarbą.
Kai Kerularijus išgirdo, kad normanai draudžia graikų papročius Pietų Italijoje, jis atsakė tuo pačiu, 1052 m. uždarydamas Lotynų bažnyčias Konstantinopolyje. Paskui paskatino vyskupą Leoną iš Ochridos raštu užsipulti lotyniškąjį neraugintos duonos vartojimą ir kitas praktikas. Atsakydamas į šį provokacinį veikalą popiežius Leonas pasiuntė savo vyriausiąjį patarėją Humbertą, grubų ir siauraprotį žmogų su stipriu popiežiaus autoriteto jausmu, į Konstantinopolį, kad tiesiogiai užsiimtų šia problema. Atvykęs į imperatoriaus miestą 1054 m. balandį, Humbertas ėmėsi tūžmingai kritikuoti Kerularijų ir jo rėmėjus. Bet patriarchas ignoravo popiežiaus legatą, ir piktas Humbertas išdidžiai įžengė į Hagia Sophia ir padėjo ant altoriaus ekskomunikavimo bulę. Jis grįžo į Romą įsitikinęs, kad laimėjo pergalę Šventajam Sostui. Kad ir dramatiški, 1054 m. įvykiai to meto metraštininkų nebuvo užrašyti ir greitai buvo užmiršti. Derybos tarp popiežiaus ir Bizantijos imperatoriaus tęsėsi, ypač du paskutinius amžiaus dešimtmečius, kai bizantiečiai ieškojo pagalbos atremti besiveržiantiems turkams. 1095 m., kad suteiktų tokią pagalbą, popiežius Urbonas II paskelbė Kryžiaus žygius; akivaizdu, kad tuomet tarp Bažnyčių nebuvo jokios schizmos. Nepaisant įtampos ir konfliktų periodų, Rytų ir Vakarų krikščionys gyveno ir šlovino Dievą kartu. Tačiau 12 a. antrojoje pusėje trintis tarp grupių didėjo, ne tiek dėl religinių, kiek dėl politinių ir kultūrinių priežasčių. 1182 m. Konstantinopolyje kilo stiprūs antilotyniški maištai, o 1204 m. Vakarų riteriai žiauriai nusiaubė patį Konstantinopolį. Įtampa stiprėjo ir apie 1234-uosius, kai Graikų ir Lotynų Bažnyčių atstovai susitiko aptarti savo skirtumų, buvo akivaizdu, kad jie atstovauja jau skirtingoms Bažnyčioms. Esminės skilimo priežastys Kas sukėlė schizmą? To priežastys nebuvo 1054 m. ekskomunikacija; nei teologijos, disciplinos ar liturgijos skirtumai, nei politiniai ar kariniai konfliktai. Šie dalykai galbūt nuteikė Bažnyčias tolti, kaip ir prietarai, nesusipratimas, arogancija ir grynas kvailumas. Tikriausiai esmingiau buvo tai, kaip kiekviena Bažnyčia ėmė suvokti save. 11 a. reforma Vakarų Bažnyčioje reikalavo stiprinti popiežiaus valdžią, o tai privertė Bažnyčią tapti autokratiškesne ir centralizuotesne. Pretenzijas grįsdamas šv. Petro įpėdinystės teise, popiežius pareiškė savo tiesioginę jurisdikciją visai Bažnyčiai, tiek Rytų, tiek ir Vakarų. Kita vertus, bizantiečiai savo Bažnyčią matė imperinės sistemos kontekste; jų įstatymo ir vienybės šaltiniai buvo ekumeniniai susirinkimai ir imperatorius, kurį Dievas iškėlė virš visų dalykų, dvasinių ir žemiškų. Jie tikėjo, kad Rytų Bažnyčios visada naudojosi valdymo autonomija, ir atmetė popiežiaus pretenzijas į absoliutų viešpatavimą. Bet nė viena pusė iš tikrųjų neklausė kitos. Be to, nuo 9 a. teologinis ginčas susitelkė į Šventosios Dvasios ištakas. Ar Trejybės gyvenime Dvasia kyla tik iš Tėvo, ar iš Tėvo ir Sūnaus (lotyniškai Filioque)? Vakarų Bažnyčia, susirūpinusi dėl atsigaunančio arijonizmo beveik per neapsižiūrėjimą pridėjo tą žodį prie Nikėjos Tikėjimo Išpažinimo, tvirtindama, kad jis patikslina Išpažinime jau nusakytą mokymą. Graikai prieštaravo dėl vienpusiško priedo prie Išpažinimo ir stipriai nesutiko su įtrauktu teologiniu teiginiu, kuris, jų manymu, mažino individualius visų Trejybės Asmenų ypatumus. 1439 m. Graikų ir Lotynų teologai Florencijos Susirinkime, diskutavę tuo klausimu daugiau kaip metus, pasiekė kompromisą, kuris, nors ir protingas, nebuvo visiškai patenkinamas. Po to, kai 1453 m. Bizantijos imperija žlugo, Rytų Bažnyčia tebegyvavo valdant turkams, o paskui įvairiose tautose. Milijonai krikščionių ortodoksų tose šalyse tebėra atskirti nuo milijonų ištikimų Romai krikščionių. Šiandien stengiamasi imtis ginčytinų klausimų, bet nė viena pusė, regis, nenori padaryti būtinų nuolaidų. Tad krikščionys, kurie turi bendrą tikėjimą ir Jėzų pripažįsta Bažnyčios galva, jaučia, kad jie negali pasidalyti jo Eucharistija. 1) Leonas IX (Bruno von Egisheim-Dagsburg, 1002-1054) popiežius (nuo 1049 m.), šventasis, kilęs iš
Vokietijos. Iškart siekė buvo sustiprinti Bažnyčią po ilgos suirutės ir sušaukus Romoje Velykų sinodą buvo pareikalauta
iš dvasininkų laikytis celibato, griežtai pasmerkta simonija (prekyba dvasininkų pareigomis). 1050 m. buvo sukviestas
antras Velykų sinodas, kuriame pasmerktos erezijos. 1053 m. Leonas IX su italų ir vokiečių savanorių armija surengė
karo žygį prieš Pietų Italijos vienuolynus ir bažnyčias niokojančius normanus, bet popiežiaus armija buvo visiškai
sutriuškinta, pats popiežius paimtas į nelaisvę. Netrukus po sugrįžimo į Romą mirė balandžio 19 dieną. 2) Mykolas Kerelarijus (Keroularios, apie 1000-1059) Konstantinopolio pariarchas (nuo 1043 m.), kurio nesutarimai su popiežiumi Leonu IX dėl šio kišimosi į Rytų bažnyčių apeigų tvarką privedė prie bažnyčių schizmos. Jis privertė imperatorių Konstantiną Monomachą sutikti su bažnyčių skilimu. Konfliktas su imperatoriaus puse stiprėjo, galiausiai jis buvo pakeistas ir ištremtas į Imbroso salą.
Milano ediktas |
