Pagrindinė sofijalogijos problema
Protojerėjus1) Sergejus Bulgakovas

Pagrindine sofijalogijos problema laikomas klausimas apie Dievo ir pasaulio arba – kas iš esmės tas pats – Dievo ir žmogaus santykį. Kitaip sakant, sofijalogija užsiima klausimu apie Dievažmogiškumo jėgą ir svarbą ir, beje, ne vien Dievažmogio kaip Logoso įsikūnijimu, bet būtent Dievažmogiškumu kaip Dievo vienybe su sutvertuoju pasauliu – žmoguje ir per žmogų. Dėl šio klausimo pati Krikščionybė dalyvauja tūkstantmetinėje kovoje su dviem kraštutinumais – su dualizmu ir su monizmu, ieškodama tos tiesos, kuri mums iškyla monodualizme, t.y. Dievažmogiškume.

Krikščioniškoje pasaulio sampratoje gyvuoja du kraštutiniai poliai, abu klaidingi savo vienašališkumu: vienu jų yra pasaulį neigiantis manicheizmas, tarp Dievo ir pasaulio įterpiantis neįveikiamą bedugnę ir tuo neleidžiantis Dievažmogiškumo, o kitu yra panteizmas arba kosmoteizmas, priimantis pasaulį tokiu, koks yra, ir faktiškai jį sudievinantis, nors tai ir yra „sekuliarizacija“. Pirmąsias pažiūras sutinkame įvairiuose ir dažnai netikėtuose deriniuose daugiausia ten, kur įtemptas religinis jausmas ir (betarpiška) Dievo pajauta žmogui iškelia dilemą: Dievas ar Pasaulis. To pasėkoje žmogus, atsigręždamas į Dievą, nusigręžia nuo pasaulio, niekina jo vertybes ir reikalus, nutolusį nuo Dievo pasaulį palikdamas jo paties likimui. Šį akosmizmą2) ar net antikosmizmą aptinkame Bažnyčios istorijoje, iį vienos pusės, Rytų krikščionybės terpėje paplitusioje vienuolių pasaulėžiūroje, o iš kitos pusės, stebime jį protestantizmo, irgi teigiančio, kad Dievas absoliučiai transcendentinis pasauliui ir taip nudievinančio pasaulį, aplinkoje. Antrasis požiūris – numarinantis gyvenimą – teigiamas esant bendram naujosios Krikščionybės, praradusios valdžią gyvenimui ir nuo jo priklausančiai, paralyžiui. Jei išsigelbėjimu laikomas bėgimas iš pasaulio, lydimas, iš kitos pusės, vergavimu šiam pasauliui, tai pasaulis vis labiau ir labiau nusigręžia nuo tokios Krikščionybės ir save bei savo gyvenimą skelbia savo paties tikslu. Todėl dabartinė bedievystė, iš tikro esanti dievo ir žmogaus sudievinimu, yra ypatinga pagonybės rūšis.

Ji visai nėra areliginė, kaip pati save apibūdina, o tik Krikščionybės neigimu. O Krikščionybė pasirodo esanti bejėgė šiuolaikiniame pasaulyje įveikti tą religijos atskyrimą nuo pasaulio , nes tas atskyrimas yra ne greta jos, o joje. Bandymai sujungti Krikščionybę su pasauliu šią padarant pavaldžia galingai bažnyčios organizacijai (kaip tai yra Romanizme) veda tik prie išorinio skirtingų potencijų, negalinčių išsaugoti savo vieningumo, nes kiekviena jų savo totalitarizmo siekyje atmeta kitas, sujungimo. Toje tragiškoje negalioje tūno ir (šiuolaikinė) socialinė Krikščionybė, nes ji tėra tik tam tikra priemone, savotišku oportunizme be savo dogmatiško pagrindo suvokimo. Ji nori būti „praktiška Krikščionybe“, moralės (etikos) Nikėja3). Tačiau šis taikomasis pobūdis gerokai daugiau liudija apie visišką dogmatiškos Nikėjos nebuvimą, apie kažkokius sandorius su gyvenimu, apie susitarimus bei kompromisus, nei apie kūrybišką vadovavimą ir įkvėpimą. Krikščionybė (deja) jau seka paskui gyvenimą ir net atsilieka nuo jo, o ne vadovauja jam. Kaip galima vadovauti bet kam, ko nesupranti, netiki juo, neturi su juo jokio kito santykio išskyrus misionierišką prisitaikymą, filantropiją ir moralizmą? Socialinis ekumeninis judėjimas, visiškai užpildytas savo praktinėmis užduotimis, iki šiol nesuvokė savo religinės problematikos; toji yra pasaulio pateisinime Dieve – priešingi tam pasaulio (atskyrimui nuo) Dievo, kuris faktiškai skleidžiamas ir tikinamas įvairiose krikščioniško mąstymo rūšyse – tiek Stačiatikybėje, tiek Protestantizme.

Medieval picture, female Wisdom Ar tarp dangaus ir žemės randasi kopėčios, kuriomis nulipa ir užlipa Angelai? Ar jos tėra tik tramplinu, nuo kurio atsistumti privalo tas, kuris norisi „išsigelbėti“, - kad išeitų iš pasaulio? Ar Viešpaties Pakilimas dangun yra paskutiniu ir, taip sakant, apibendrintu mūsų išgelbėjimo aktu; ar po jo įvyks naujas Kristaus atėjimas – Parusija4), kuri bus ne tik teismu, tačiau ir naujo amžino Kristaus buvimo žemėje pradžia? Atsakymą į šį klausimą jau senai pateikė krikščioniškas tikėjimas, tačiau jam neskirta reikiamas dėmesys. Atsakymas į jį yra pagrindinėje Krikščionybės dogmoje – Dievažmogiškume. Tvarusis pasaulis susijungęs su dieviškuoju. Dieviškoje Išmintyje dangus pakluso (nusileido) žemei. Pasaulis egzistuoja ne tik savyje, bet ir Dieve; ir Dievas randasi ne tik Danguje, bet ir žemėje – pasaulyje ir žmoguje. Kristus apie Save sakė: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje“ (Mt 28:18). Dievažmogiškumas yra dogminis kvietimas kaip prie dvasinės askezės, tiek prie kūrybos, kaip prie išgelbėjimo nuo pasaulio, tiek prie pasaulio išgelbėjimo. Tai toji dogmatinis išpažinimas, kurį visa savo jėga ir šlove turėtų skleisti Kristaus Bažnyčia.

Dievažmogiškumo dogma yra pagrinde sofijalogijos tema, esančia ne kuo kitu, o domatiniu visos jos galios atskleidimu. Šiuolaikybė nepajėgi suteikti naują gyvenimišką paaiškinimą toms dogmų formulėms, kurias saugo Bažnyčia, tačiau galima pasakyti, kad dabar nėra nė vienos dogmatinės problemos, kuriai nereikėtų panašios revizijos. Dėmesio centre lieka, kaip ir anksčiau, krikščioniška Dievo įsikūnijimo dogma: „Žodis kūnu tapo“ [Jn 1:14]. Mes tvirtai laikomės to dogmatinio aiškinimo, kurį mums paliko Chalkedonas5). Šios dogmos šaknys siekia dangaus ir žemės gelmes, švenčiausias Šv. Trejybės ir tvarios žmogaus prigimties paslaptis.

„Inkarcionizmas“ 6) yra dabar dogmatinio mąstymo pagrindu tiek Anglikonų bažnyčioje, tiek Protestantizme, jau nekalbant apie seniausius rytų stačiatikių ir Romos katalikų Bažnyčias. Tačiau ar suvokia, kad toji dogma įtraukia žinomas prielaidas? Nes ji neišvengiamai numato mokymą apie Dievą, apie žmogų ir pirmapradį Dievažmogiškumą. Būtent šias prielaidas ir vysto mokymas apie Dievo Išmintį – sofijalogija. Dar labiau tai taikoma kitai Bažnyčios pripažintai, tačiau mažiau suprantamai ir išvystytai, dogmai apie Sekmines7), t.y. Šv. Dvasios išsiliejimą ir buvimą pasaulyje bei jų ryšiu su Dievo įsikūnijimu; šis ryšis, kaip ir tiesa apie Sekminių galią, esančią vientisoje žmonijoje, taip pat vystomas sofijalofijos doktrinoje. Vienu didžiausių ir kol kas neįveiktu mūsų laikmečio ekumeninių judėjimų sunkumu yra tai, kad Bažnyčios siekia vienybės, tačiau neturi dogmos apie Bažnyčios esmę. Čia kalbama ne apie išorinius bažnytinės sandaros, liturgijos ir pan. požymius, o apie tai, kas savyje yra Bažnyčia ir ką reiškią „Bažnyčių sujungimas“, kai savo prigimtimi Bažnyčia yra vientisa ir vienintelė. Ar šiuo požiūriu vieninga Bažnyčia yra kaip Dievažmogiškumo ir Dievo Išminties, Sofijos, atskleidimas – susitarimo reikalas ar tikrovė. Iki tol, kol bažnytinė sąmonė nepasieks savimonės gelmių, visi ekumeniniai „susitarimai“ liks bevaisiais. Nes atskiros bažnyčios visada atsitrenks į jas skiriančias sienas, tragiškai suvokdamos tiek savo bejėgiškumą, negalią, tiek ir objektyvų tikrojo susijungimo negalimumą. Nes jo pasiekimui tėra vienas teisingas kelias: suvokti Bažnyčią kaip Dievažmogiškumo atskleidimą, Kaip Sofiją – Dievo Išmintį.

Čia nevardinsime daugybės religinių problemų, kurios naujai nušviečiamos mokyme apie Dievo Išmintį. Pastebėsime tik viena: dar niekada klausimai apie žmogaus likimą istorijoje, apie žmgaus kūrybiškumą ir jo atsakomybę prie savąjį Dievažmogiškumą nebuvo taip aštriai iškilę krikščioniškajai sąmonei kaip dabar. Istorija mums atsiskleidžia kaip apokalipsė, apokalipsė – kaip eschatologija, pabaiga – kaip įvykimas, antrasis Kristaus atėjimas Parusijoje – kaip Jo laukimas ir Jo sutikimas Bažnyčioje: „Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: ‚Ateik!...Ateik, Viešpatie Jėzau!‘“ (Apr 22:17-20).

Kuo yra manichėjiško bėgimo nuo pasaulio marumas ir blanki negalia? Ar jų esmė yra istorinės Bažnyčios bejėgiškumo simptomai, jos nesėkmės, ar tai ryto žaros vejama tamsa, pranašaujant naujos dienos šviesą? Ir kas gi tas pasaulis? Išsipildantis Dievažmogiškumas, atskleidžianti Dievo Išmintis, „moteris apsisiautusi saule“ (Apr 12:1), tik per dykumą vejama slibino, arba jis pats yra dykuma, šeimininkų paliktas „tuščias namas“. Pasaulyje grumiasi dvi jėgos: kosmizmas ir antikosmizmas, esantys dviem susidvejinusio, tačiau savo esme vientiso dievažmogiško teokosmizmo pusės. Istoriškai apmirimas į Europos pasaulį atėjo su Atgimimu ir Reformacija, esančiais dviem vienos tėkmės srautais – Antikosminio kosmizmo, kaip paradoksaliai toks apibūdinimas beskambėtų. Pasaulio teigimas humanizme, suteikiančiam jam savarankišką egzistavimą, yra reakcija prieš pasaulio neigimą Krikščionybėje. Čia sutinkame neįveikiamų prieštaravimų, kurie ir žudo šiuolaikinę kultūrą, dialektiką. Tačiau toji neįveikiama dialektika visai nėra paskutiniu išminties žodžiu. Pasaulio atžvilgiu mums reikia įvirtinti teisingą krikščionišką askezę, kuri grumtųsi su pasauliu iš meilės jam. Mums būtina įveikti įvairias Humanizmo, Renesanso jėgas bei Reformacijos akosmizmą, tačiau tas įveikimas privalo pasireikšti ne dialektiškai – abstrakčiai ir teoriškai, o teigiamai, kylančiai iš meilės pasauliui Dieve. Tačiau tai gali būti pasiekta tik su tam tikra metanoja8), visos pasaulio pajautos pakeitimu, kuris gali įvykti tik sofijinį pasaulio kaip Dievo Išminties suvokimą. Tik tai pasauliui gali suteikti naujų jėgų ir įkvėpti naujai kūrybai, įveikiant gyvenimo ir žmogaus mechanizaciją. Sofijinėje pasaulio sampratoje glūdi krikščionybės ateitis. Sofijalogijoje randasi visų šiuolaikinės krikščionybės dogmatikos ir askezės teorinių ir praktinių problemų mazgas. Pilnąja to žodžio prasme, ji yra Krizės (teismo) 9) Dievo žodžiu – tačiau išsigelbėjimo, o ne žūties prasme. Ir galiausiai mes kreipiamės į praradusią savo dvasią, nusilpusia apmirimu bei pagonybe kultūrą, mūsų istorinę tragediją, iš kurios tarytum nėra išeities. Išėjimas gali būti rastas tik atnaujinus mūsų tikėjimą sofijine, dievažmogiška istorijos ir kūrybos prasme. Nes Sofija – Dievo Išmintis apgaubia šią nuodėmingą ir vis tik apšviestą žemę. Ir pranašišku to apgaubimo simboliu yra senoji Aja-Sofija10) Bizantijoje, kurios kupole pats Dangus nusileidžia ant žemės.

Pastabos

Straipsnis buvo atspausdintas „Kyrios“ žurnale vokiečių k. 1936 m. balandžio 28 d.

1) Protojerėjus - Stačiatikių cerkvės titulas („pirmasis kunigas“), suteikiamas baltosios dvasininkijos asmeniui, dažniausiai cerkvės prižiūrėtojui.

2) Apie akosmosmizmą rašė M. Vėberis (esė „Religinis pasaulio ir jo krypčių atmetimas“), J. Davidovas.

3) Nikėjos (Mažoji Azija) susirinkime 325 m. buvo priimta pirmoji tikėjimo dogmų, privalomų visiems krikščionims, redakcija. Daugiau žr. >>>>

4) Parusija - krikščioniška sąvoka, pradžioje reiškusi tiek nematomą Kristaus buvimą pasaulyje, tiek jo atėjimą Paskutinio teismo dieną. Vėliau imtas traktuoti tik eschatologine prasme, kaip žadėtas Kristaus atėjimas.

5) Chalkedono susirinkime 451 m. buvo pasmerktas monofizitizmas (tikėjimas, kad Jėzus Kristus turi tik vieną prigimtį). Buvo priimta formuluotė, pagal kurią Jėzus Kristus turi ir dievišką, ir žmogišką prigimtis.

6) Inkarcionizmas - t.y. [Dievo] įsikūnijimas (iš lot. incarnatio). Aya-Sophia museum

7) Sekminės - Šv. Dvasios nusileidimas ant apaštalų 50-ąją dieną po Velykų. Žr. Apd 2:1-4. Daugiau žr. >>>>

8) Metanoja - gr. „proto pasikeitimas“, dar verčiamas „atgaila“.

9) gr. „krisis“ reiškia „teismas“, „ginčas“, „aiškinimas“.

10) Šv. Sofijos soboras Konstantinopolyje (pastatytas 324-337 m.) buvo stačiatikių patriarchų soboru, o dabar (nuo 1935 m.) esantis Aja-Sofijos muziejumi. Iki pastatant Šv. Petro baziliką Vatikane, buvo didžiausia krikščionių šventykla (aukštis – 55,6 m, kupolo skersmuo – 31 m).

Ginčas dėl Sofijos
V. Vernadskio noosfera
Rusų filosofija: A. Bogdanovas
Sofijalogas Sergejus Bulgakovas
Maksimas Gorkis atmetus mitus
A. Maceina. Nuo nihilizmo į Kristų
Gogolis: Kristaus brolijos pradai
Sofija kaip amžinojo moteriškumo vaizdinys
Kultūros suklestėjimas Rusijoje 14-15 a. Isichazmas
Levas Tolstojus – grafas ir socialinis kritikas
Logoso koncepcija Filono Aleksandriečio raštuose
Novgorodo Sofijos ikona: tarp stačiatikybės ir sofijalogijos
Apie logoso reikšmes būties veidrodyje
Filosofija iki vėlyvojo neoplatonizmo
Gnostikai: Pasaulio sutvėrimo motyvai
Filosofija iš antropologinio taško
Vasilijus Nalimovas ir anarchizmas
Kūniškumo problema rusų filosofijoje
Kritiniai etiudai (Berdiajevas)
Paskutinė gyvenimo valanda
P. Florenskio teoantropokosmizmas
Rusų kosmizmo gimimas Kita gnostikų Ieva
Nyčė: Valia mirčiai
Nikėjos susirinkimas
V. Solovjovas
Aronas Gurvičius
Agnosticizmas
Mani
Filosofijos puslapis
Vartiklis