Rusų kosmizmo gimimas
Pasaulio pertvarkos idėjos bolševikams atėjo iš rusų kosmitų*) ir juos komunistai labai gerbė.
Ties 20 a. slenksčiu susiformavo daugybė naujų mokslinių krypčių; tuo metu iškilo ir nauja filosofinė-pasaulėžiūrinė kosmizmo koncepcija, kurioje buvo stipri orientacija į kosminę erdvę.
Vienu pradininkų, buvo Nikolajus Fiodorovas, neįteisintas (?) kunigaikščio Piotro Ivanovičiaus Gagarino sūnus. Jis gimė 1828 m., baigė Rišeljė licėjų Odesoje, dėstė istoriją ir geografiją įvairiose valsčių gimnazijose. 1868 m. tapo bibliotekininko padėjėju Maskvos Čertovskio bibliotekoje, kartu su ja persikeldamas į Rumiancevo muziejaus biblioteką.
Jis aistringai mėgo savo darbą, o erudicijai nebuvo ribų su juo konsultavosi istorikai ir rašytojai, poetai ir matematikai. Garsas apie jį sklido po Maskvą, jis vadintas išminčium, teologu, filosofu. L. Tolstojus apie jį sakė: Didžiuojuosi, kad gyvenu vienu metu su tokiu žmogumi. Susipažinęs su Fiodorovu 1881 m., rašytojas dienoraštyje įrašė: Nik. Fed. šventasis. Kamarėlė. Atlikti? Tai savaime suprantama. Nenori atlygio. Nėra baltinių. Nėra patalynės. Gal Tolstojus jautė, kad tai am pačiam artimi gyvenimo principai? Fiodorovas iš tikro gyveno kamaroje, dėvėjo panešiotus drabužius, maitinosi duona ir arbata.
Tačiau Fiodorovo kuklumas buvo visai kitoks. Jis nebuvo patenkintas pasaulio suskaidymu į žmogų ir gamtą ir jų priešpastatymą. Jis buvo už žmogaus ir gamtos vientisumą, dūšios ir kosmoso ryšį, reguliacijos ir prisikėlimo terminuose. Jis iš tiesų tikėjo, kad kada nors visa žmonija tūkstantmečius triūs įgyvendindama jo mokymą, išdėstytą Bendro reikalo filosofijoje. Jis įrodinėjo, kad anksčiau ar vėliau įsiviešpataus supramoralizmas (supermoralė), kurios esmė yra ankstesnių kartų (tėvų) sudievinimas ir kilęs nenugalimas noras sugražinti joms gyvenimą. Privalo būti prikelti visi kada nors gyvenę žmonės!
Valia prisikėlimui arba kai klausimas apie sugražinimą gyvenimui taps protingų būtybių tikslu atves prie visų Visatos pasaulių moralizacijos, nes tada visi pasauliai, dabar varomi bejausmių jėgų, bus valdomi visų prisikėlusių kartų broliško jausmo; tame ir bus visų pasaulių moralizacijos kaip ir jų racionalizacijos esmė, nes tada Visatos pasauliai, dabar varomi bejausmių ir aklų jėgų, bus valdomi ne tik prisikėlusių kartų jausmų, bet ir proto.
Fiodorovas laikė, kad jei kada nors du atomai buvo greta viename organizme, tai juose liko to artumo pėdsakas, pagal kurį juos kada nors bus galima atsekti ir vėl sujungti.
Fiodorovas numatė ir kitą, genetinį prisikėlimo kelią betarpiškai iš sūnų materijos atkurti jų tėvus, o iš šių jų tėvus ir t.t. O juos sutalpinti bus galima bekraščiame kosmose. Taigi, jo prisikėlimo mintis buvos susijusi su išėjimu į kosmosą, kas neišvengiama ateityje. Taip supermoralę persmelkia kosmizmas.
Kartą L. Tolstojus apie Fiodorovo mokymą pasakojo Maskvos psichologų draugijos nariams. Į klausimą: O kaip mažoje Žemėje sutilps visos nesuskaičiuojamos kartos?, Tolstojus atsakė: Tai numatyta; pažinimo ir valdymo erdvė neribojama Žeme. Tai buvo sutikta juoku.
Pagrindine rusų kosmizmo idėja buvo betarpiška žmogaus ir kosmoso abipusė sąveika. Kosmosas jau nėra anapusinis ir neprieinamas, vien apmąstymams prieinamas objektas.
Kova su išskiriančia erdve yra pirmasis žingsnis kovoje su viską ryjančiu laiku. Dvi žmonijos pergalės prieš laiką ir erdvę susiję ir persipynę. Pertvarkyto amžino gyvenimo lauku gali tapti ne tik visa Visata, bet ir ilgaamžės, o vėliau ir nemirtingos būtybės su biologiškai lanksčiu, perdarytu organizmu, galinčiu gyventi ir kurti neįtikėtinomis nežemiškomis sąlygomis. Būtina ne tik aplankyti, bet ir apgyvendinti Visatos pasaulius.
Fiodorovas netgi siūlė programą gyventojų supažindinimui su tarpžvaigždiniais skrydžiais:
Ta medžiaga, iš kurios susidarė galiūnai, asketai, nutiesę kelius šiaurės miškais, kazokija, bėgliai ir pan., tai tos jėgos, kurios dar labiau pasireikš kreiserystėje ir, išauklėtos plačių sausumos ir vandenynų platumų, reikalaus būtino išėjimo, nes kitaip neišvengiami perversmai ir visokie griovimai ir sukrėtimai. Rusijos žemių plotis skatina tokių charakterių susidarymą; mūsų erdvė tarnauja perėjimu į dangaus erdvę, tą naują didžiojo žygdarbio lauką...Nepaisant to, kad Fiodorovo knygos jam gyvam esant nebuvo spausdinamos, jo idėjos stipriai veikė 20 a. pradžios Maskvos inteligentiją. Jomis domėjosi ir labiau išsilavinę revoliucionieriai. Žinomo bolševiko Olminskio prisiminimuose yra liudijimas apie viešą Leonido Krasino, bolševikų partijos mago ir stebukladario (anot Lenino), buvusio revoliucijos vado prisiminimo įamžinimo komisijos nariu ir stebėjusio Mauzoliejaus statymą bei kūno balzamavimą, pasisakymą. Tasai pareiškė, kad, pritardamas Fiodorovui, tiki būsimu mirusiųjų prikėlimu, tačiau ne visų, o tik didžiųjų asmenybių. Tai nuskambėjo 1921 m. per Levo Karpovo, pirmosios Chemijos laboratorijos, kurios pagrindu ir buvo sukurta Mauzoliejaus laboratorija, vadovo laidotuves.
Krasinas įėjo į tą bolševikų grupę, kuri, dar Leninui gyvam esant, pasiūlė vado kūną po mirties užkonservuoti viliantis, kad būsimos kartos sugebės jį prikelti. Tai grupei priklausė generalinis sekretorius Josifas Stalinas (mokslų nebaigęs seminaristas, perėjęs prie primityviojo materializmo), švietimo narkomas Anatolijus Lunačiarskis (materialistas, perėjęs į satanizmą).
N. Fiodorovas išsakė užribinius idealus: kosminio masto brolybė ir meilė, nevaržomas kūrybinis darbas, visų kartų prikėlimas ir žvaigždžių pasaulių įsisavinimas tai įgavo kosmizmo pavadinimą. Tas mintis išplėtė K. Ciolkovskis. Ir jis iškėlė klausimą: Kokią prasmę turėtų Visata, jei nebūtų užpildyta organiniu, protingu, jaučiančiu pasauliu?. Ir pats atsakė tikėdamas nenutrūkstamu progresu ir tuo, kas vis tik eina geryn šiame geriausiame iš pasaulių: Net visa Žemė, ... nieko Kosmose pakeisti negali. Išgelbės kitos planetos. Ir ko tik nepriskirdavo kosmitams nuo E. Blavatskajos iki V. Vernadskio, pakeliui pričiumpant N. Umovą**), A. Belyj ir kt.
Viena dominuojančių rusų kosmizmo temų yra laisvės pasiekimas. K. Ciolkovskiui nesvarumo būklės pasiekimas tampa pergale prieš erdvę, A. Suchovui-Kobylinui žmogaus skraidymas yra erdvės neigimu. Ciolkovskiui traukos jėgos masyviose planetose yra pasidavimas fizinei pasaulio jėgai, o A. Suchovo-Kobylinui negalėjimas skraidyti yra organizmo bejėgiškumas prieš erdvę. Yra 3 būdai įgauti skrydžio laisvę: techninės priemonės, kūno transformacija, dvasinis tobulėjimas (šį siūlė A. Suchovo-Kobylinas sparnuoti žmonės yra žmonės, vystantys dvasią).
20 a. pradžios filosofijoje pastebimos pastangos įveikti geocentrizmą. Apie tai rašė J. Stempurskis, A. Starostinas, P. Tukmačiovas, G. Chozinas ir kt. 20 a. viduryje kilo poreikis filosofiškai pagrįsti ne tik planetos kosmizaciją, bet ir pasiūlyti nežemiškų civilizacijų paieškos metodiką. 8 dešimtm. atsirado terminas astrosociologija, kurios nagrinėjimo objektu yra nežemiškos civilizacijos. Imta aiškintis Visatos socialinių sistemų funkcionavimo bendrieji dėsningumai. Apie tai rašė E. Fadejevas, P. Tukmačiovas, V. Rubcovas. O A. Ursulas iškėlė sociogeokosmizmo koncepciją.
Pastaba: N.F. Fiodorovo muziejus-biblioteka yra adresu: Maskva, Profsąjungų g. 92 (netoli Beliajevo metro stoties, pask. vagonas nuo centro - apsilankymas nemokamas).
*) Kosmizmas dvasinis reiškinys, kilęs Rusijoje ties 20 a. riba, perteikiantis pasaulio vieningumo, žmogaus ir kosmoso abipusio ryšio vaizdinį. Kosmizme išskiriamos trys srovės: gamtamokslinė, religinė-filosofinė ir poetinė-meninė. Visoms kryptims būdingos šios pagrindinės idėjos: a) visuotinės gyvo ir negyvo vienybės (V. Solovjovas, P. Florenskis, S. Bulgakovas, S. Frankas, V. Vernadskis, ...); b) neužbaigto kosmoso ir žmogaus vystymosi; c) evaliucionizmo; d) visuomenės ir gamtos, mikro ir makro pasaulių vienybės; e) aktyvaus žmogaus poveikio tiek žemiškiems, tiek kosminiams procesams; žmogaus dvasinės savimonės pasiekimo, prigimties patobulinimo; f) visuomeninės tvarkos idealo sukūrimo; g) žmonijos ateities prognozavimo ir kt. Kosmoso įsisavinimo klausimai ypač stipriai aptarti K. Ciolkovskio ir V. Vernadskio.
**) Nikolajus Umovas (1846-1915) rusų fizikas ir matematikas, žinomas Umovo efekto (1905 m., priklausomybė tarp kosminio objekto ir jo atspindėtos šviesos poliarizacijos laipsnio) atradimu ir Umovo-Pointingo vektoriumi, nusakančiu elektromagnetinio lauko srauto energijos tankį. Pradžioje nagrinėjo vibruojančius judesius standžiose terpėse. Dar anksčiau už A. Einšteiną aptarinėjo H. Šramo išvestą formulę E=kmc2, atseit siejančią masės tankį ir ipotetinio eterio energiją.
Laikėsi kosmizmo pažiūrų. Gyvybės atsiradimas atsitiktinumas, tačiau būtent ji lemia Visatos likimą. Ji harmonizuoja negyvąką materiją, surenka išblaškytą kosmose energiją ir ją pertvarko organinius audinius. Tačiau kokia gležna ji prieš kosmoso didybę; tačiau vis tik gyvybė kaunasi, gyvos būtybės tobulėja, kol atsiranda žmogus, tapęs nauju priešu entropijai. O kas sustiprintų save, žmogus sukuria dirbtinius pagalbininkus, - įrankius, instrumentus, mašinas... O ateityje jį turės pakeisti Homo sapiens explorans, kurio protas bus nukreiotas į kūrybą, apmąstymą... Ji ssieks patobulinti gamtą, joje sukurdamas labiau pritaikytą terpę, kurioje viešpataus naujoji etika, paremta agape (meile), taikoma visai gyvai gamtai, už kurios likimą atsakingu tapo žmogus...
O paskutiniais gyvenimo metais mokslininkas savo žvilgsnį nukreipė betarpiškai į religiją, parašė keletą nedidelių etiudų senųjų religinių raštų dvasia.Lenino marsiečiai
Raudonoji ... planeta
V. Vernadskio noosfera
Raudonosios žvaigždės šviesa
Vampyrinė Bogdanovo revoliucija
Sofijalogas Sergejus Bulgakovas
Ciolkovskio indėlis kosmonautikai
Maksimas Gorkis atmetus mitus
Į komunizmą atsisakant Dievo
Gogolis: Kristaus brolijos pradai
Baltieji vandenys: legendos ištakos
A. Čiževskio vientisas gamtiškas subtratas
N. Berdiajevas: rusų religinis filosofas
Filosofija iki vėlyvojo neoplatonizmo
Kūniškumo problema rusų filosofijoje
P. Florenskio teoantropokosmizmas
A. Platonovas. Saulės įpėdiniai
Kritiniai etiudai (Berdiajevas)
Daktaro Filipovo atradimas
S. Lemas. Robotų psichologija
Nuo nihilizmo į Kristų
Ankstyvosios utopijos
Anti-semitizmas
Filosofijos skiltis
Vartiklis