Rusų kosmizmo gimimas

Pasaulio pertvarkos idėjos bolševikams atėjo iš rusų kosmitų – ir juos komunistai labai gerbė.

Nikolajus Fiodorovas. S.A. Korovino pieš. Vienu pradininkų, buvo Nikolajus Fiodorovas, neįteisintas (?) kunigaikščio Piotro Ivanovičiaus Gagarino sūnus. Jis gimė 1828 m., baigė Rišeljė licėjų Odesoje, dėstė istoriją ir geografiją įvairiose valsčių gimnazijose. 1868 m. tapo bibliotekininko padėjėju Maskvos Čertovskio bibliotekoje, kartu su ja persikeldamas į Rumiancevo muziejaus biblioteką.

Jis aistringai mėgo savo darbą, o erudicijai nebuvo ribų – su juo konsultavosi istorikai ir rašytojai, poetai ir matematikai. Garsas apie jį sklido po Maskvą, jis vadintas išminčium, teologu, filosofu. '>L. Tolstojus apie jį sakė: „Didžiuojuosi, kad gyvenu vienu metu su tokiu žmogumi“. Susipažinęs su Fiodorovu 1881 m., rašytojas dienoraštyje įrašė: „Nik. Fed. – šventasis. Kamarėlė. Atlikti? Tai savaime suprantama. Nenori atlygio. Nėra baltinių. Nėra patalynės“. Gal Tolstojus jautė, kad tai am pačiam artimi gyvenimo principai? Fiodorovas iš tikro gyveno kamaroje, dėvėjo panešiotus drabužius, maitinosi duona ir arbata.

Tačiau Fiodorovo kuklumas buvo visai kitoks. Jis iš tiesų tikėjo, kad kada nors visa žmonija tūkstantmečius triūs įgyvendindama jo mokymą, išdėstytą „Bendro reikalo filosofijoje“. Jis įrodinėjo, kad anksčiau ar vėliau įsiviešpataus supramoralizmas (supermoralė), kurios esmė yra ankstesnių kartų („tėvų“) sudievinimas ir kilęs nenugalimas noras sugražinti joms gyvenimą. Privalo būti prikelti visi kada nors gyvenę žmonės!

„Valia prisikėlimui arba kai klausimas apie sugražinimą gyvenimui taps protingų būtybių tikslu atves prie visų Visatos pasaulių moralizacijos, nes tada visi pasauliai, dabar varomi bejausmių jėgų, bus valdomi visų prisikėlusių kartų broliško jausmo; tame ir bus visų pasaulių moralizacijos kaip ir jų racionalizacijos esmė, nes tada Visatos pasauliai, dabar varomi bejausmių ir aklų jėgų, bus valdomi ne tik prisikėlusių kartų jausmų, bet ir proto“.

Fiodorovas laikė, kad jei kada nors du atomai buvo greta viename organizme, tai juose liko to artumo pėdsakas, pagal kurį juos kada nors bus galima atsekti ir vėl sujungti.

Fiodorovas numatė ir kitą, genetinį prisikėlimo kelią – betarpiškai iš sūnų materijos atkurti jų tėvus, o iš šių – jų tėvus ir t.t. O juos sutalpinti bus galima bekraščiame kosmose. Taip supermoralę persmelkia kosmizmas.

Kartą '>L. Tolstojus apie Fiodorovo mokymą pasakojo Maskvos psichologų draugijos nariams. Į klausimą: „O kaip mažoje Žemėje sutilps visos nesuskaičiuojamos kartos?“, Tolstojus atsakė: „Tai numatyta; pažinimo ir valdymo erdvė neribojama Žeme“. Tai buvo sutikta juoku.

Pagrindine rusų kosmizmo idėja buvo betarpiška žmogaus ir kosmoso abipusė sąveika. Kosmosas jau nėra anapusinis ir neprieinamas, vien apmąstymams prieinamas objektas.

Kova su išskiriančia erdve yra pirmasis žingsnis kovoje su viską ryjančiu laiku. Dvi žmonijos pergalės – prieš laiką ir erdvę – susiję ir persipynę. Pertvarkyto amžino gyvenimo lauku gali tapti ne tik visa Visata, bet ir ilgaamžės, o vėliau ir nemirtingos būtybės su biologiškai lanksčiu, perdarytu organizmu, galinčiu gyventi ir kurti neįtikėtinomis nežemiškomis sąlygomis. Būtina ne tik aplankyti, bet ir apgyvendinti Visatos pasaulius.

Fiodorovas netgi siūlė programą gyventojų supažindinimui su tarpžvaigždiniais skrydžiais:
„Ta medžiaga, iš kurios susidarė galiūnai, asketai, nutiesę kelius šiaurės miškais, kazokija, bėgliai ir pan., tai tos jėgos, kurios dar labiau pasireikš kreiserystėje ir, išauklėtos plačių sausumos ir vandenynų platumų, reikalaus būtino išėjimo, nes kitaip neišvengiami perversmai ir visokie griovimai ir sukrėtimai. Rusijos žemių plotis skatina tokių charakterių susidarymą; mūsų erdvė tarnauja perėjimu į dangaus erdvę, tą naują didžiojo žygdarbio lauką...“

Nepaisant to, kad Fiodorovo knygos jam gyvam esant nebuvo spausdinamos, jo idėjos stipriai veikė 20 a. pradžios Maskvos inteligentiją. Jomis domėjosi ir labiau išsilavinę revoliucionieriai. Žinomo bolševiko Olminskio prisiminimuose yra liudijimas apie viešą Leonido Krasino, „bolševikų partijos mago ir stebukladario“ (anot Lenino), buvusio revoliucijos vado prisiminimo įamžinimo komisijos nariu ir stebėjusio Mauzoliejaus statymą bei kūno balzamavimą, pasisakymą. Tasai pareiškė, kad, pritardamas Fiodorovui, tiki būsimu mirusiųjų prikėlimu, tačiau ne visų, o tik „didžiųjų asmenybių“. Tai nuskambėjo 1921 m. per Levo Karpovo, pirmosios Chemijos laboratorijos, kurios pagrindu ir buvo sukurta Mauzoliejaus laboratorija, vadovo laidotuves.

Krasinas įėjo į tą bolševikų grupę, kuri, dar Leninui gyvam esant, pasiūlė vado kūną po mirties užkonservuoti viliantis, kad būsimos kartos sugebės jį prikelti. Tai grupei priklausė generalinis sekretorius Josifas Stalinas (mokslų nebaigęs seminaristas, perėjęs prie primityviojo materializmo), švietimo narkomas Anatolijus Lunačiarskis (materialistas, perėjęs į satanizmą).

Pastaba: N.F. Fiodorovo muziejus-biblioteka yra adresu: Maskva, Profsąjungų g. 92 (netoli Beliajevo metro stoties, pask. vagonas nuo centro - apsilankymas nemokamas).

Lenino marsiečiai
Raudonoji ... planeta
V. Vernadskio noosfera
Raudonosios žvaigždės šviesa
Vampyrinė Bogdanovo revoliucija
Sofijalogas Sergejus Bulgakovas
Ciolkovskio indėlis kosmonautikai
Nikolajus Berdiajevas - rusų religinis filosofas
Maksimas Gorkis atmetus mitus
Į komunizmą – atsisakant Dievo
Gogolis: Kristaus brolijos pradai
Baltieji vandenys: legendos ištakos
A. Čiževskio „vientisas gamtiškas subtratas“
Filosofija iki vėlyvojo neoplatonizmo
Kūniškumo problema rusų filosofijoje
P. Florenskio teoantropokosmizmas
A. Platonovas. Saulės įpėdiniai
Kritiniai etiudai (Berdiajevas)
Daktaro Filipovo atradimas
S. Lemas. Robotų psichologija
Nuo nihilizmo į Kristų
Anti-semitizmas
Filosofijos puslapis
Vartiklis