Vladimiras Vernadskis ir Noosfera. Vartiklis

Vladimiras Vernadskis (1863-1945) – rusų ir ukrainiečių minerologas, laikomas geochemijos, biogeochemijos ir radiogeologijos pradininku; Ukrainos MA įkūrėjas. Jo idėjos apie noosferos buvo svariu indėlių į rusų kosmizmą. Plačiai žinoma jo knyga „Biosfera“ (1926), išpoliarinusi E. Suess biosferos terminą (1885) teigiant, kad gyvybė yra geologinė jėga keičianti žemę.

V. Vernadskis neapsiribojo tiesos paieškoje vienoje mokslo sričių – jį labiau domino žinių sintezė, ką liudija garsioji monografija „Biosfera“ (1926 m.), kurioje gyvybės, nuo bakterijos iki žmogaus, sfera buvo paimta kaip vientisa visuma. Po 18 m. pasirodė jo straipsnis „Keli žodžiai apie noosferą“. Per tą laiką V. Vernadskis produktyviai dirbo net 4-iuose Mokslų akademijos padaliniuose: chemijos, fizikos-matematikos, geologijos-geografijos ir biologijos. Tačiau daug dėmesio skyrė filosofijos klausimams.

V. Vernadskio požiūriu, žmogus yra ne gamtos tyrinėtojas, tenkinantis pažinimo aistrą, o kūrėjas, kuriam skirta į rankas paimti evoliucijos šturvalą. Perėjimas nuo biosferos prie noosferos (proto karalystės) yra ne lokalus Visatos vystymosi epizodas, o natūraliai istorinis etapas, dėsningas ir neišvengiamas. Jis apima žmogaus proto, kaip ypatingo Visatos vystymosi veiksnio, įjungimą. Tai antropokosmizmas.

Vernadskis vienas pirmųjų pagrindė, kad biosfera nėra "plonytė gyvybės plėvelė", o pati žemiška gyvybė savo apraiškų įvairovėje nuo aukščiausių atmosferos sluoksnių iki žemės gelmių. Gyvybės specifika – ji apšviesta vidine žmogaus proto šviesa ir žmogus yra biosferos dalis. Jis jai priklauso kūnu ir dvasia, praeitim ir ateitim, yra ir jos pažinimo instrumentas ir jos pokyčių priemonė.

Anot Vernadskio, biosfera – ypatingas kūnas, kurio struktūra ir funkcijos nusakomos Žemės specifika. Kaip Saulės sistemos planeta, Žemė yra Saulės energijos akumuliatorius ir transformatorius. Gyva materija aktyviai reguliuoja geocheminę atomų "migraciją". Ji transformuoja Saulės energiją į cheminį molekulių judėjimą, kuris, savo ruožtu, užtikrina biologinių struktūrų egzistavimą. Žmogus joje – "mąstanti nendrė". Vienas silpniausių gamtos kūrinių, žmogus tampa "stebuklu", galinčiu minties galia apimti visą Visatą. Žmogaus protas keičia planetą. Tačiau žmogus nėra savyje pakankama būtybė. Jis gamtos dalis ir yra joje. Gamta daro žmogų, o žmogus keičia gamtą. O tarpininku tarp gamtos ir žmogaus yra visuomenė, kuri ne tik kardinaliai keičia gyvenamąją aplinką, bet ir reikalauja tam tikro asmenybės tipo, sukurdama prielaidas žmogaus, kaip biologinio organizmo, transformaciją į socialią būtybę.

Pasiremdamas mokslo-techniniu progresu, žmogus įgyja planetos mastelio galią. Jis suvokia savo būtinybę mąstyti ir veikti. Jis išeina toli už savo šeimos, giminės, valstybės ribų. Tai ypatinga būtybė, turinti neramų protą, pažinimo ir pasaulio įsisavinimo troškimą, išsiplečiantį iki Visatos apimties.

V. Vernadskis tikėjo ne tik proto galia, bet ir protinga žmonių valia. Tačiau protą jis suvokė ne abstrakčiai, o jo siekį pažinti, nepaprastai išplečiantį žmogaus galimybes. Protas egzistavo dešimtis tūkstančių metų, tačiau mokslinio pažinimo forma pasireiškė tik atsiradus mokslui. Taip biosferoje atsirado nauja geologinė jėga, mokslo jėga, kurios dėka toji transformuojasi į noosferą.

Mokslinis pažinimas – ypatinga sritis, kurioje nuolat vyksta informacijos apie įvairius reiškinius ir objektus sisteminimas ir apdorojimas. Jo dėka mokslo mintis keičia ne tik tikrovės, bet ir dvasinį pasaulį. Ji apima politiką ir teisę, moralę ir meną, filosofiją ir religiją. Mokslo mintis tampa galingu geologiniu veiksniu. Kuriama nauja technika plečią pramonę, o pramonė, technologija ir technika keičia gamtą. Planetos paviršius virsta miestais ir kultūrinėmis žemėmis. Apie tai V. Vernadskis rašė nebaigtame veikale „Mokslo mintis kaip planetos reiškinys“.

Tolimesnis sociumo vystymasis parodė, kad noosfera ne tik problemų sprendimo priemonė, bet ir pati problema. Proto galia gali transformuotis į gerovę, tačiau gali ir atsigręžti blogiu. Iš čia kyla būtinybė įvaldyti "medaus statinės išvalymo nepalietus deguto šaukšto" meną. Kuo daugiau duota žmogui, tuo daugiau iš jo reikalaujama.

Gamtos išteklių išsekimas, klimato keitimasis, biosferos pokyčiai, planetos gyventojų perteklius, kultūros ir civilizacijos santykių deformacija, nekrofilijos mokslo-technikos progreso forma viešpatavimas – šios problemos kelia poreikį "noosferologijos" atsiradimui. Ši mokslo disciplina galėtų tapti baigiamuoju mokyklinio ir aukštojo išsilavinimo aktu. Jos objektas – visas apibendrintos ir susistemintos visos žinios apie pasaulį. Tai žmogaus (visuomenės) santykis su pasauliu visose srityse nuo politikos iki religijos, apimant teisę, etiką, estetiką, mokslą ir filosofiją. Noosferologija suteikia galimybę peržengti abstrakčią meilę pasauliui, moko mylėti savo oikumeną, Gimtinę, Tėvynę, savo namus.

Individualiame lygmenyje galima atlikti analizę, kas yra ir kas turi būti, surasti problemų sprendimo būdus, jas spręsti ir prisiimti atsakomybę ne tik iš pareigos, bet ir savo sąžine.

V. Vernadskio išgyvenimo strategija atsižvelgia į ribinį planetos apgyvendinimą. Žemėje neliko vietų, kur nebūtų žengusi žmogaus koja. Demografinė planetos charakteristika – tai ir naujų problemų atsiradimas. Staigus komunikacijų vystymasis sudaro naujas galimybes, leidžia įgyvendinti globalizaciją. Interneto, ryšių ir skaičiavimo technikos vystymasis yra panašus į biologinį dauginimąsi su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis.

Orientacija į ateitį – būdingas V. Vernadskio mokymo apie noosferą bruožas. Žmogus turi suvokti savo perspektyvą ir savo protą bei žinias panaudoti ne susinaikinimui; nes planetos ir žmonijos likimas bendras.

^*) Fiodoras Tiutčevas (1803-1873) - rusų poetas, publicistas, diplomatas. Garsiausias eilėraštis „Silentium!“ - liūdnas kvietimas tylėti, su apgailestavimu, kad vienas žmogus niekada nesugebės iki galo suprasti kitą. Dažnai cituojamas F. Tiutčevo ketureilis „Protu Rusijos nesuprasi“.
1830-ųjų poezijoje vyravo filosofinė lyrika, o pagrindinės temos buvo apmąstymai apie pasaulio sukūrimą, žmogaus, gamtos likimą. 1840 m. parašė keletą politinių straipsnių apie Rusijos ir Vakarų sentikius. 1850 m. Tiutčevas sukūrė daug romantinių, meilės eileraščių, kuriuose meilė įvardijama kaip tragedija. Šie eilėraščiai vėliau surinkti į taip vadinamą „Denisjevo ciklą“. 1860-70 m. Tiutčevo kūryboje daugiau eilėraščių politine tema.